Administracinė byla Nr. eA-5394-1062/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02168-2019-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Y. (N. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas N. Y. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-0977 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Azerbaidžano Respublikos piliečiui N. Y., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad šis Sprendimas motyvuojamas tuo, jog Departamentas, atlikdamas savo funkcijas, nustatė, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltic Energy Service“ direktorius nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. birželio 14 d. jis pradėjo dirbti UAB „Baltic Energy Service“ pagal darbo sutartį laivo korpuso surinkėju. Apie įdarbinimą buvo informuota Sodra, iš pareiškėjo atlyginimo per visą įdarbinimo laikotarpį buvo priskaičiuojami ir mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Atsakovas 2019 m. vasario 6 d. tenkino pareiškėjo prašymą ir 2019 m. kovo 29 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7463288, galiojantį iki 2021 m. kovo 29 d., tačiau po dviejų mėnesių nusprendė leidimą panaikinti. Toks atsakovo elgesys nesuprantamas, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius bei interesus ir yra siurprizinis, tai rodo atsakovo pozicijos nenuoseklumą.
4. Pareiškėjas pažymi, kad Darbo kodekso 95 straipsnis nelegalų (neteisėtą) darbą apibrėžia kaip darbą, kuris atliekamas darbdavio naudai, kai su darbuotoju nesudaroma rašytinė darbo sutartis. Trečiųjų šalių piliečių darbas laikomas nelegaliu, kai jie yra įdarbinti nesilaikant įsidarbinimo tvarkos, pavyzdžiui, užsienietis dirba be leidimo dirbti, užsiima kita veikla, kurią atlikti neturi leidimo, darbdavys laiku neinformuoja atitinkamų institucijų apie darbo pradžią ir pabaigą ir pan. Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ naudojama neteisėto darbo sąvoka. Šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio darbas laikomas neteisėtu, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti. Teismų praktikoje pažymėta, kad, siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
5. Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo faktas, todėl jam taikoma sankcija (leidimo laikinai gyventi panaikinimas) yra neteisėta ir nepagrįsta, jis negali ir neturi atsakyti už veiksmus, kuriems jis neturėjo jokios įtakos ir kuriuose jis nedalyvavo. Šiuo atveju atsakovas neatlieka jam teisės aktuose nustatytų funkcijų arba atlieka jas aplaidžiai. Faktas, kad pareiškėjo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, buvo žinomas dar 2018 m. pabaigoje. Pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, Departamentas pradėjo nagrinėti po dviejų mėnesių nuo šio fakto paviešinimo dienos, o nagrinėjimas truko daugiau kaip mėnesį. Tai yra pakankamai didelis laiko tarpas, per kurį atsakovas turėjo surinkti ir išanalizuoti visą reikšmingą informaciją, galinčią turėti įtakos Sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo. Departamento Sprendimas dėl leidimo panaikinimo po dviejų mėnesių nuo jo teisėto išdavimo nesuprantamas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
6. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. sausio 3 d. pareiškėjas tuo pagrindu, jog ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Baltic energy Service“ (toliau – ir Bendrovė), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs šį prašymą, Departamentas 2019 m vasario 6 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2019 m. kovo 29 d. Migracijos skyrius išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2021 m. kovo 29 d.
8. Departamentas nustatė, jog Bendrovės direktorius V. G. (V. G.) buvo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda. Baudą bendrovės direktorius sumokėjo 2018 m. gruodžio 5 d. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Departamentas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime konstatuota, jog Bendrovės direktorius buvo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu nubaustas už administracinį nusižengimą (nelegalų darbą). Įstatymo nuostata yra imperatyvi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo sąlyga nereikalauja, kad leidimas gyventi būtų panaikinamas tik tam užsieniečiui, kuriam buvo leista nelegaliai dirbti, todėl pareiškėjo argumentai dėl Departamento Sprendimo neteisėtumo yra nepagrįsti. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentais, kad leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas po Bendrovės direktoriaus nubaudimo (už nelegalų darbą) ir ši aplinkybė leidimo laikinai gyventi išdavimui neturėjo jokios įtakos. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra dėl Sprendimo teisėtumo, o ne dėl Departamento sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi teisėtumo, todėl pareiškėjo argumentai neturi jokios įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
10. Departamenats nurodė, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Energy Service“ atsiliepime su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė skundą tenkinti.
12. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 14 d. pradėjo dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį laivo korpuso surinkėjo pareigose. Apie įdarbinimą buvo informuota Sodra, iš pareiškėjo atlyginimo buvo priskaičiuojami ir mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Atsakovas tenkino pareiškėjo prašymą ir išdavė jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. kovo 29 d. Bendrovė buvo informuota apie tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi bus naikinamas, todėl toks atsakovo sprendimas Bendrovės atžvilgiu turės rimtų ekonominių pasekmių, nes pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos specialistas, jo požiūris į darbą yra profesionalus, todėl šiai dienai jo nėra kuo pakeisti. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis.
13. Bendrovei inkriminuojamas nelegalaus darbo faktas, dėl to buvo priimtas sprendimas dėl UAB „Baltic Energy Service“ išbraukimo iš patvirtintų įmonių sąrašo ir atitinkamai leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjui. Dėl atsakovo sprendimo dėl Bendrovės išbraukimo iš patvirtintų įmonių sąrašo pateiktas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teismo sprendimas dar nėra priimtas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai.
14. Bendrovės nuomone, įvardinta Įstatymo nuostata negali būti taikoma pareiškėjo atžvilgiu, nes jo darbas nebuvo nelegalus, jis dirbo su visais reikalingais dokumentais, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata turėtų būti taikoma tik tam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo nustatytas nelegalaus darbo faktas, o šis faktas buvo nuslėptas ir leidimas laikinai gyventi buvo išduotas neteisėtai. Bendrovė sutinka su pareiškėjo argumentais, jog jam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas po to, kaip jau buvo nustatytas darbdavio direktoriaus nubaudimo faktas.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-0977 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Azerbaidžano Respublikos piliečiui N. Y., panaikinimo“.
16. Teismas nustatė, kad Azerbaidžano Respublikos pilietis N. Y. 2019 m. sausio 3 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog jis ketina toliau dirbti UAB „Baltic energy service“ suvirintoju. Išnagrinėjęs šį prašymą, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2019 m. kovo 29 d. Migracijos skyrius išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. kovo 29 d. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu Bendrovės direktorius V. G. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda, kurią sumokėjo 2018 m. gruodžio 5 d. Nustatęs šias aplinkybes, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
17. Teismas nurodė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino, jog Bendrovės direktorius Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) ir jam buvo skirta 1 000 Eur bauda. Pareiškėjas savo poziciją grindžia tuo, kad jis nėra atsakingas už veiksmus, kuriems jis neturėjo jokios įtakos ir kuriose jis nedalyvavo. Departamentas teigia, kad nustačius bent vieną savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
18. Teismas, sistemiškai įvertinęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punktą, Darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalį, ANK 2 straipsnio 1 dalį ir 95 straipsnį bei Užimtumo įstatymo 55 ir 56 straipsnius, sprendė, kad užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimui, be kitų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintų sąlygų, būtina nustatyti ir tai, jog darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, yra nubaustas už nelegalų darbą. Taigi būtina įvertinti, ar Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nustatė, kad pareiškėjo darbdavys buvo nubaustas už nelegalų darbą.
19. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas darbo sutartį yra sudaręs su Bendrove, kuri yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo. Taigi pareiškėjo darbdaviu yra Bendrovė. Byloje nėra duomenų, kad Departamentas būtų nustatęs, jog yra priimtas nors vienos Užimtumo įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos individualus administracinis aktas, kuriuo konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir dėl to jai paskirta minėtame straipsnyje nustatyta poveikio priemonė. Teismas vertino, kad byloje nenustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas. Tai reiškia, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai teisiškai kvalifikavo vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte nustatytų šios teisės normų taikymo sąlygų, tai lemia priimto Sprendimo neteisėtumą.
20. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju teismo ex officio nustatyta reikšminga aplinkybė – netinkamai teisiškai kvalifikuotas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punktas – yra esminė, dėl kurios skundžiamas Sprendimas laikomas neteisėtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 punkto prasme, todėl naikinamas, atitinkamai pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai.
III.
21. Atsakovas Departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
22. Atsakovas nurodo, kad teismas, vertindamas įrodomus bei darydamas išvadas, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai teisiškai kvalifikavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punktą, nes byloje nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas. Teismas vadovavosi pernelyg formaliu teisės aktų vertinimu. Sistemiškai vertinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio nuostatą („leidimas laikinai gyventi panaikinamas jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo“) ir Įstatymo 2 straipsnio 232 ir 233 dalis, kuriuose pateiktos priimančiosios įmonės ir priimančiojo subjekto sąvokos, laikytina, kad įstatymų leidėjo tikslas – įtvirtinti taisyklę, kad tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, galėtų įdarbinti užsieniečius. Pažymi, kad pagal Įstatymo sąvokas priimančioji įmonė visais atvejais bus tik juridinis asmuo ar juridinio asmens filialas/atstovybė – fizinis asmuo niekada negalės būti laikomas priimančiąja įmone. Tačiau Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunktis numato, kad tais atvejais, kai priimančiajai įmonei (t. y. juridiniam asmeniui) taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, yra pagrindas neišduoti leidimo gyventi (panaikinti leidimą gyventi). Taigi įstatymų leidėjas neturėjo siekio taip siaurai traktuoti darbdavio sąvokos, todėl darbdavio sąvoka turi būti vertinama pagal esmę, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, ne taip siaurai, kaip ją vertino teismas skundžiamame sprendime.
23. Nurodo, kad 2018 m. liepos 2 d. sutartis Nr. 503 (toliau – ir Darbo sutartis) tarp pareiškėjo ir Bendrovės buvo pasirašyta vadovo V. G.. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrovės vadovas – vienasmenis bendrovės valdymo organas, o minėto straipsnio 8 dalis numato, kad bendrovės vadovas priima darbuotojus į darbą, sudaro su jais darbo sutartis. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte numatyta, kad darbdavys yra tas, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį. Kadangi Bendrovės vadovas V. G. veikė Bendrovės vardu (kaip Bendrovės valdymo organas) ir pasirašydamas darbo sutartį įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, jis veikė kaip darbdavys.
24. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje minimame Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-1555-201/2018 UAB „Baltic Energy Service“ vadovas V. G. buvo nubaustas 1 000 Eur bauda už tai, kad būdamas darbdaviu leido dirbti asmenims be pilietybės, nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių asmenų, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai įdarbinimą, nustatytos tvarkos, t. y. įdarbintieji asmenys neturėjo nacionalinės vizos ar leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu V. G. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Minėtame nutarime teismas nustatė, kad UAB „Baltic Energy Service“ direktorius V. G. yra darbdavys.
25. Atsakovas akcentuoja, kad 2006 m. gruodžio 14–15 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba nusprendė, jog turėtų būti sustiprintas valstybių narių bendradarbiavimas kovojant su nelegalia imigracija ir visų pirma, kad kovos su nelegaliu darbu priemonės turėtų būti intensyvinamos valstybių narių ir ES lygmeniu. 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą Nr. 2009/52/EB kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai, pagal kurią valstybės narės draudžia nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbą ir įpareigoja darbdavius reikalauti, kad trečiųjų šalių pilietis prieš įdarbinimą turėtų ir darbdaviui pateiktų galiojantį leidimą gyventi arba kitą leidimą būti šalyje; bent darbo trukmės laikotarpiu saugoti leidimo gyventi arba kito leidimo būti šalyje kopiją arba įrašą, kad kompetentingos valstybių narių institucijos galėtų juos patikrinti; per kiekvienos valstybės narės nustatytą laikotarpį pranešti valstybių narių paskirtoms kompetentingoms institucijoms apie trečiųjų šalių piliečių darbo pradžią. Šioje direktyvoje yra įtvirtinta darbdavio sąvoka – fizinis asmuo ar juridinis subjektas, įskaitant laikinojo įdarbinimo agentūras, kurio naudai arba kuriam vadovaujant ir (arba) prižiūrint atliekamas darbas. Taigi nustatant nelegalaus darbo atvejį yra svarbu nustatyti, ar šis darbas buvo atliekamas konkretaus asmens naudai ar jam vadovaujant ir (ar) prižiūrint. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad V. G. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir įvykdė administracinį nusižengimą, kadangi būdamas darbdaviu leido dirbti asmenims be pilietybės, nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių asmenų, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai įdarbinimą, nustatytos tvarkos, t. y. įdarbintieji asmenys neturėjo nacionalinės vizos ar leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, jog V. G. buvo nubaustas būtent už tai, kad leido nelegaliai dirbti ne savo kaip fizinio asmens, o juridinio asmens (UAB „Baltic Energy Service“) naudai ir šį procesą prižiūrėjo ir jam vadovavo kaip UAB „Baltic Energy Service“ atstovas, jis pripažintinas pareiškėjo darbdaviu, t. y. Departamentas, nustatęs šią aplinkybę, pagrįstai kvalifikavo šį nusižengimą ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punktą. Priešingas, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas siauras darbdavio sąvokos aiškinimas, Departamento vertinimu, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, neatitinka įstatymo leidėjo valios užtikrinti, kad leidimai laikinai gyventi būtų išduodami tik sąžiningų, teisės aktų reikalavimus gerbiančių darbdavių darbuotojams.
26. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai taikė teisės aktus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas.
27. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
28. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodomus bei darydamas išvadas, nepadarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, teismo sprendime motyvai išdėstyti aiškiai, tai įrodo, kad teismas visapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes.
29. Pareiškėjas nesutinka su Departamento apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kadangi byloje nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas. Trečiojo suinteresuoto asmens vadovas buvo nubaustas už nelegalų darbą, kaip fizinis asmuo, Bendrovei, kaip darbdaviui, jokių sankcijų už nelegalų darbą nebuvo taikyta. Nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-1555-201/2018 surašytas Bendrovės vadovui asmeniškai, o ne kaip UAB „Baltic Energy Service“ atstovui. Šiuo atveju UAB „Baltic Energy Service“ direktorius negali būti sutapatinamas su jo vadovaujama bendrove, kaip asmenų, neturinčių teisės dirbti Lietuvos Respublikoje, darbdaviu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.33 straipsnio 1 dalimi, juridinis asmuo gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme, o juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (įskaitant ir vadovą), kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Taigi Departamento išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. (15/5-10) 50U-0977 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Azerbaidžano Respublikos piliečiui N. Y., panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas, todėl Departamentas negalėjo remtis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punktu ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl to panaikino Departamento sprendimą.
32. Atsakovas Departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siauriai aiškino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punktą, neįvertino visų byloje esančių faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
33. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2019 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2021 m. kovo 29 d. Departamentas skundžiamu Sprendimu, nustatęs, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu Bendrovės direktorius V. G. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
34. Įstatymo 50 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 19 (a) punkte nustatyta, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas.
36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad byloje nenustatytas pareiškėjo darbdavio (kaip ūkio subjekto) nubaudimo už nelegalų darbą faktas ir konstatuodamas, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai teisiškai kvalifikavo vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkte nustatytų šios teisės normų taikymo sąlygų, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, todėl neteisingai išsprendė ginčą ir priėmė neteisėtą sprendimą.
37. Kaip jau buvo minėta, UAB „Baltic Energy Service“ vadovas V. G. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas Bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo N. Y. (N. Y.) skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ramutė Ruškytė
Virginija Volskienė