Administracinė byla Nr. A2.6.-811-771/2012
Teisminio proceso Nr. 4-07-3-00487-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija: 39.1.; 39.2.; 45.4.5.; 52.3.
(S)
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R I M A S
2012 m. gegužės 3 d.
Šiauliai
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas Aleksandras Prygunkovas, sekretoriaujant Jurgitai Juškuvienei, dalyvaujant nukentėjusiajai D. J., administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovui advokatui Petrui Labanauskui, administracinėm atsakomybėn traukiamam A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), dirbančiam UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriam išaiškintos teisės ir pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 272 straipsnyje, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, iškeltą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. ir
n u s t a t ė:
A. K. 2011 m. spalio 17 d. 17.15 val. Šiauliuose, Birutės ir S. Daukanto gatvių nereguliuojamoje sankryžoje vairuodamas transporto priemonę „Hyundai i30“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir sukdamas į kairę kliudė per pėsčiųjų perėją dviračiu važiavusią dviratininkę. Iš eismo įvykio vietos nuvažiavo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Vairuotojui nuvažiavus iš eismo įvykio vietos, neliko galimybės nustatyti kaltą asmenį dėl eismo įvykio. Eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė, dviratis ir nesunkiai sutrikdyta dviratininkės sveikata. Tuo A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 162 ir 231.4 punktų reikalavimus.
A. K. teisme kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad Birutės ir S. Daukanto gatvių sankryžoje suko į kairę ir susidūrė su važiuojančia per pėsčiųjų perėją dviratininke. Ją kliudė priekine automobilio dalimi. Dviratininkę pamatė tik susidūrimo momentu. Nuo smūgio dviratininkė nugriuvo. Kai po susidūrimo jis išlipo iš automobilio, nukentėjusioji jau stovėjo atsirėmusi į kelio ženklo stulpą. Tuo metu eismas buvo intensyvus, buvo daug automobilių. Nukentėjusioji pasakė, kad važiuos namo pati, bet negalėjo priminti kojos ir sakė, jog skauda petį. Jis įkalbėjo ją vykti į ligoninės Priėmimo skyrių pasitikrinti, pasidaryti rentgeno nuotrauką. Greitosios medicinos pagalbos automobilio nekvietė, nes ligoninė buvo visai šalia, už kokių 200 metrų. Galvojo, kad bus greičiau, jeigu pats nuveš nukentėjusiąją į ligoninę. Apie įvykį policijai nepranešė, nes tuo momentu jam buvo svarbiau nukentėjusiosios sveikata. Įdėjo nukentėjusiosios dviratį į automobilį ir nuvyko į Priėmimo skyrių. Atvykus į ligoninę, nukentėjusioji jo paklausė, ar jis atlygins žalą, jeigu bus nustatyti kaulų lūžimai. Į tai jis nieko neatsakė, gal tik linktelėjo. Ligoninės personalas jo neklausė, kodėl atvežė nukentėjusią moterį. Apie ką gydytojo kabinete kalbėjo nukentėjusioji, jis negirdėjo. Priėmimo skyriuje laukė, kol nukentėjusiajai darė rentgeno nuotrauką, po to gipsavo. Iš ligoninės parvežė nukentėjusiąją namo, padedant vyrui įnešė ją į butą. Bute prasidėjo derybos dėl pinigų. Reikalaujamos pinigų sumos didėjo, todėl jis liepė iškviesti policiją. Kodėl ligoninėje apie įvykį nepranešė policijai, nežino. Taip jam atsitiko pirmą kartą, išsigando.
Nukentėjusioji D. J. teisme parodė, kad važiavo Birutės gatve, dviračių taku nuo Panevėžio gatvės link Kudirkos gatvės. Ties perėja Birutės gatvėje sustojo, nulipo nuo dviračio. Apsižvalgė, automobilių nebuvo nei iš kairės, nei iš dešinės. Pradėjo eiti perėja, dviratį varėsi. Paėjusi perėja apie 1,5 m, pasižiūrėjo į kairę. Pasirodė, jog iš kairės, nuo Daukanto gatvės, automobilis stovi. Pamanė, jog saugu, todėl sėdo ant dviračio ir pradėjo važiuoti. Tačiau vos tik ėmė važiuoti, pamatė, jog tas automobilis nuo Daukanto gatvės taip pat gana dideliu greičiu pajudėjo iš vietos. Suprato, kad tas automobilis ją kliudys. Automobilis ją parbloškė ties ištisine linija kliudydamas koją, dviračio užpakalinę dalį ir pedalą. Nukrito nuo dviračio ant žemės, šalia nukrito dviratis. Labai išsigando, ištiko šokas, todėl nelabai tiksliai viską prisimena. Jautė, jog sutrenkta koja, jautė skausmą rankoje. Kai ją parbloškusio automobilio vairuotojas išlipo, ji pasakė, kad važiuos namo. Vairuotojas pasiūlė važiuoti į ligoninę pasidaryti rentgeno nuotrauką. Ji sutiko. Su vairuotoju kaip ir susitarė, kad policijos į įvykio vietą nekvies, vairuotojas palydės ją į ligoninę, pasirūpins ir parveš namo. Vairuotojas ją nuvežė į ligoninę, padėjo nueiti iki gydytojo kabineto. Su vairuotoju susitarė, jog ligoninėje nepasakos tikrųjų įvykio aplinkybių. Gydytojui ji pasakė, kad važiavo dviračiu, nepamatė automobilio ir staigiai stabdė, nukrito nuo dviračio ir susitrenkė koją, kelį ir petį. Kai diagnozavo kaulų lūžimus, ji vairuotojui pasakė, kad gal reikėtų kviesti policiją. Pastarasis į tai atsakė, kad jeigu iš karto nekvietė, tai dabar kviesti nebereikia. Po apžiūros, kai ją sugipsavo, vairuotojas nupirko gydytojo išrašytus vaistus nuo skausmo ir parvežė ją namo, padėjo nueiti, o gal užnešė, į butą. Ten pradėjo su vairuotoju kalbėtis dėl žalos atlyginimo. Nesutarė dėl pinigų sumos, todėl iškvietė policiją. Mano, kad vairuotojas, pasiūlęs jai vykti į ligoninę, pasielgė teisingai.
Iš nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-404-11 matyti, kad 2012-02-02 ikiteisminis tyrimas, pradėtas A. K. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., nutrauktas nenustačius jo veiksmuose baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymių. Nutarime nurodyta, jog A. K. nuvažiavimas iš eismo įvykio vietos yra viena iš pagrindinių priežasčių, sukliudžiusių tyrimo metu suformuluoti ir pateikti specialistui konkrečią eismo įvykio tyrimo užduotį ir gauti patikimą išvadą, kuri leistų objektyviai įvertinti vairuotojo veiksmus.
Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad D. J. nustatytas kairiojo raktikaulio, kairės girnelės lūžiai. Dėl šių sužalojimų D. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Iš viešosios įstaigos „Respublikinė Šiaulių ligoninė“ 2012-04-10 rašto Nr. S-1634(1.16) ir asmens ambulatorinio gydymo Priėmimo skyriuje apskaitos kortelės matyti, kad D. J. į Respublikinės Šiaulių ligoninės Priėmimo skyrių kreipėsi 2011 m. spalio 17 d. 17.17 val. Trauma, pasak pacientės, įvyko buityje, kai važiuodama dviračiu užvažiavo ant akmens ir nugriuvo.
A. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Administracinio teisės pažeidimo, kuris inkriminuojamas A. K., dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į atitinkamas KET nuostatas. KET 231.4 punktas nustato, jog įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie tai policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešus policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiajam asmeniui ar jam pačiam. Taigi, minėta KET nuostata tuo atveju, kai eismo įvykyje sužeidžiamas arba žūva žmogus, įtvirtina bendrą visų su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių pareigą pranešti apie tai policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešus policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija. Tačiau ši KET norma taip pat nustato ir tris savarankiškus pagrindus, kada eismo dalyviai atleidžiami nuo nurodytos pareigos vykdymo:
1) policija eismo dalyviui leidžia palikti eismo įvykio vietą;
2) eismo dalyvis turi suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiam asmeniui;
3) pačiam eismo dalyviui turi būti suteikta pagalba.
A. K. teisme nurodė, jog įvykus aptariamam eismo įvykiui, kuomet jo vairuojamas automobilis partrenkė dviratininkę, eismo įvykio vieta buvo palikta, kadangi reikėjo suteikti pagalbą nukentėjusiajai (ji buvo nugabenta į ligoninę).
Tą faktą, kad nurodytame eismo įvykyje buvo sužalota dviratininkė ir buvo iškilusi būtinybė suteikti jai pagalbą (nugabenti į sveikatos priežiūros įstaigą), patvirtina ne tik A. K., bet ir nukentėjusiosios D. J. parodymai, taip pat kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai: teismo medicinos specialisto išvada apie D. J. dėl kairiojo raktikaulio ir kairės girnelės lūžimų padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrašas asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą užfiksuotos aplinkybės. Tačiau, teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog vadovaudamasis KET 231.4. punkto nuostatomis A. K. teisėtai pasitraukė iš eismo įvykio vietos, nes buvo iškilusi būtinybė suteikti pagalbą nukentėjusiajam asmeniui. Visų pirma, gresiantį pavojų nukentėjusiosios sveikatai buvo galima pašalinti kitomis priemonėmis, pačiam A. K. likus eismo įvykio vietoje. Iš A. K. ir D. J. parodymų matyti, kad po susidūrimo su A. K. vairuojamu automobiliu D. J. sąmonės nebuvo praradusi, pati atsikėlė nuo žemės ir net norėjo savarankiškai vykti namo. Kadangi nukentėjusiosios būklė nebuvo kritiška, objektyvios būtinybės pačiam A. K. vežti D. J. į ligoninę nebuvo, jis galėjo iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tuo labiau, kad atstumas nuo eismo įvykio vietos iki Respublikinės Šiaulių ligoninės buvo nedidelis, o jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, jog greitosios medicinos pagalbos automobilio atvykimas į eismo įvykio vietą būtų apsunkintas arba galėjo ilgai užtrukti, byloje nėra. Be to, nukentėjusioji į ligoninę galėjo būti nugabenta ir kitu transportu. Pats A. K. teisme nurodė, jog eismo įvykio vietoje buvo daug automobilių, vyko intensyvus judėjimas, todėl, teismo vertinimu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo galėjo sustabdyti kitą automobilį ir paprašyti, kad juo nugabentų nukentėjusiąją į ligoninę. Taip pat A. K. galėjo pasirinkti ir kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinio teisės pažeidimo darymu – galėjo apie eismo įvykį pranešti policijai, nurodydamas savo duomenis bei paaiškindamas, jog negali pasilikti eismo įvykio vietoje, nes turi nugabenti nukentėjusiąją į ligoninę. Tačiau A. K. to nepadarė – priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad net ir po to, kai pristatė nukentėjusiąją į ligoninę, apie eismo įvykį policijai nepranešė, pats į eismo įvykio vietą negrįžo, pasiliko ligoninėje, po to parvežė nukentėjusiąją namo ir jos bute derėjosi dėl pinigų sumos, skirtos D. J. sveikatos sužalojimu padarytos žalos atlyginimui. Policijai apie eismo įvykį buvo pranešta tik po to, kai A. K. ir D. J. nepavyko susitarti dėl žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusioji nuslėpė nuo medikų tą aplinkybę, jog D. J. buvo sužalota eismo įvykio metu. Kaip matyti iš byloje esančio Respublikinės Šiaulių ligoninės rašto bei įrašo asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje, D. J. gydytojui nurodė, jog susižalojo tuo metu, kai važiuodama dviračiu užvažiavo ant akmens ir nugriuvo. Tokios teisme nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog A. K. iš įvykio vietos pasitraukė neteisėtai, pažeisdamas KET 231.4. punkto reikalavimus, o pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos bandė nuslėpti patį eismo įvykį ir taip išvengti administracinės atsakomybės. Teismas pripažįsta, kad A. K. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, o jo padaryta veika atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymius. Byloje nenustatyta, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas padarytas dėl būtinojo reikalingumo (ATPK 17 straipsnis). Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai: 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-07-02 nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010). Nagrinėjamu atveju nėra vienos iš privalomų būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų, o būtent nėra pagrindo išvadai, jog gresiantis pavojus D. J. sveikatai galėjo būti pašalintas tik A. K. pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Teismas jau pasisakė, kad A. K. buvo objektyvi galimybė pasirinkti ir kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinio teisės pažeidimo darymu (A. K. turėjo galimybę iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nukentėjusioji į gydymo įstaigą galėjo būti nugabenta kitu automobiliu, A. K. galėjo apie eismo įvykį pranešti policijai, nurodydamas savo duomenis bei paaiškindamas, jog negali pasilikti eismo įvykio vietoje, nes turi nugabenti nukentėjusiąją į ligoninę). A. K. argumentai dėl būtinojo reikalingumo vertintini kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės ir atmestini kaip nepagrįsti.
Skirdamas A. K. nuobaudą, teismas atsižvelgia į ATPK 30 straipsnyje nurodytas nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrąsias taisykles, t.y. į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, A. K. asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas nustatė, kad A. K. veikė pažeisdamas privalomas būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas, kadangi gresiantis pavojus nukentėjusiosios sveikatai galėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, A. K. likus eismo įvykio vietoje. Dėl to yra pagrindas pripažinti, jog teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas ir tai yra A. K. atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.). A. K. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių išnagrinėjus bylą nenustatyta, todėl už padarytą pažeidimą jam skiriama sankcijoje numatyta minimalaus dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam sankcijoje numatytam terminui.
ATPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 301 straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).
Teismo vertinimu, byloje nėra išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtų galima švelninti A. K. atsakomybę ir netaikyti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Tokios išskirtinėmis aplinkybėmis negali būti pripažintas nei A. K. darbo pobūdis, siejamas su teise vairuoti transporto priemonę, nei A. K. turtinė padėtis (skolinis įsipareigojimas kredito įstaigai). Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Teismo nuomone, pažeidėjo pageidavimus tenkinančios nuobaudos (piniginės baudos be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo) paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 str., 130 str. 1 d., 224 str., 286 str., 287 str. 1 d. 1 p., 3022 str., teismas
n u t a r ė:
A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), už teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirti administracinę nuobaudą – 3000 (trijų tūkstančių) litų dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Aleksandras Prygunkovas