Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-07-28][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-580-210-2015].docx
Bylos nr.: e2A-580-210/2015
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Ðiauliø apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB DK "PZU Lietuva" trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 188604955 trečiasis asmuo
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Bendrosios nuostatos
Ieškinio senatis:
Ieškinio senaties termino taikymas
Prievolių teisė
Civilinė atsakomybė:
Civilinės atsakomybės rūšys:
Deliktinė atsakomybė:
Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
Kiti žalos atlyginimo atvejai
CIVILINIS PROCESAS
Procesas pirmosios instancijos teisme
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
Įrodymai ir įrodinėjimas:
Įrodymai ir jų rūšys
Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vykdymo procesas
Vykdymo procesas:
Turto areštas
Turto realizavimas:

 

Civilinė byla Nr. e2A-580-210/2015;

 

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02491-2014-5

 

Procesinio sprendimo kategorija 24.4.; 44.5.2.1.; 114.4.; 121.21.; 129.18.; 129.19.

(S)

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. liepos 28 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-89-776/2015 pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovams antstolei E. R., V. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

  1. Ginčo esmė

 

Ieškovė J. T. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu antstolės E. R. 2003-10-08 surašytą ir 2003-11-25 Šiaulių miesto apylinkės teismo patvirtintą turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo atsakovui V. K. parduotas J. T. priklausantis nekilnojamasis turtas – trys kiaulidės bei kiti statiniai (inžineriniai), esantys (duomenys neskelbtini), už 1680 Lt (486,56 Eur); priteisti iš atsakovės antstolės E. R. ieškovei 43486 Lt (12594,42 Eur) žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylos nagrinėjimo metu išaiškėjo, kad pastatai nėra išlikę, ieškovė nebepageidavo restitucijos natūra, siekė prisiteisti žalą. Nurodė, kad antstolė, vykdydama išieškojimą, ieškovei priklausantį turtą realizavo už pernelyg mažą kainą, antstolė turėjo pareigą nustatyti tikrąją turto kainą, tačiau jos nevykdė. Realizuoti pastatai buvo geros būklės, įrengti naudoti pagal paskirtį, nekilnojamojo turto registro duomenimis 2003 m. šio nekilnojamojo turto vertė buvo 45148 Lt (13075,76 Eur). Antstolės areštuotas fermas už 20000 Lt (5792,40 Eur) norėjo nupirkti ieškovės giminaitė, tuo tikslu buvo nuvykusi pas antstolę, tačiau antstolė nesutiko ir turtą pardavė varžytinėse už kiek daugiau nei vieną tūkstantį litų, t. y. už nerealiai mažą kainą. Nepaisant aplinkybių, kad turto kaina buvo įtartinai žema, Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja rezoliucija patvirtino turto pardavimo iš varžytinių aktą. Teigė, kad ieškovė iki šiol jaučia neigiamas pasekmes, nes tebevykdomi išskaitymai išieškotojų naudai iš jos pajamų. Nurodė, kad dėl antstolės kaltės ieškovės patirtą žalą sudaro kainų skirtumas tarp pirkėjo V. K. sumokėtos kainos ir rinkos kainos. Taip pat nurodė, kad ieškovė senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir prašė jį atnaujinti, nes po to kai antstoliai paėmė visą ieškovei priklausantį ir per gyvenimą sukauptą turtą, ieškovė labai išgyveno, pablogėjo jos sveikata, ieškovė turėjo operaciją, laikotarpiu nuo 2005-03-04 iki 2013-04-17 gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kur jai buvo teikiamos socialinės globos paslaugos, ieškovė neprimato, turi klausos problemų, ieškovė yra menko išsilavinimo, į teismą kreipėsi kuomet pagerėjo sveikata ir anūkas K. J. užsidirbo pinigų, kad kreiptis į teismą.

Atsakovė antstolė E. R. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovės prašymas atnaujinti senaties terminą negali būti tenkinamas, nes ieškovė vykdymo procese turėjo atstovę – dukrą A. J., kuri aktyviai atstovavo ieškovę vykdymo procese. Areštas ieškovės nuosavybei buvo taikytas 2003 m., o ieškovė (duomenys neskelbtini) palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje gydėsi tik nuo 2005-03-04, t. y. du metus turint realią galimybę, nei asmeniškai, nei per atstovę savo interesų negynė, teisminės gynybos nesikreipė. Taip pat nurodė, kad turto areštu visas areštuotas turtas buvo įvertintas 2000 Lt (579,24 Eur), akte atsispindėjo ir antstolės įvertintas turto nusidėvėjimo laipsnis, turėjęs įtakos ieškovės turto rinkos vertės nustatymui, nei pati ieškovė, nei jos atstovė neprieštaravo antstolės atliktam turto įkainojimui, nors apskundimo tvarka buvo išdėstyta turto arešto akte. Turto varžytinėse be atsakovo V. K. dalyvavo dar trys asmenys ir tik vienas V. K. pasiūlė 1680 Lt (486,56 Eur) už turtą, kuris, anot ieškovės, vertas 45148 Lt (13075,76 Eur). Teigė, kad ieškovė neįrodė antstolio civilinei atsakomybei būtinų sąlygų, o būtent neteisėtų veiksmų, kadangi buvo laikomasi visų vykdymo procesą reglamentuojančių nuostatų.

Atsakovas V. K. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, jog ieškovė nuo 2003 m. iki 2005 m. galėjo konsultuotis su advokatu ir kreiptis dėl savo teisių gynimo. Kadangi yra patyręs insultą, jis neatsiminė, kokį turtą pirko varžytynių metu, galėjo pirkti ir griuvėsius.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, jog ieškovė nepagrindė tinkamais įrodymais civilinės atsakomybės sąlygų.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip  nepagrįstą ir neįrodytą, taikyti ieškinio senatį bei nurodė, jog atsakovės antstolės E. R. civilinė atsakomybė dėl ieškovo nurodomos žalos nekyla, kadangi nėra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. nėra nustatyti atsakovės E. R. neteisėti veiksmai, taip pat priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos bei pati žala (jos dydis).

 

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

 

Pirmosios instancijos teismas 2015-02-04 sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė ginčijo antstolės E. R. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 69-7003/2003, vykdomoje pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003‑05-26 išduotą vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš J. T. UAB „Litagra“ naudai, tuo pagrindu, kad antstolė E. R. areštuojant, aprašant bei įkainojant ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą jį įvertino pernelyg maža rinkos verte, dėl ko turtas buvo parduotas varžytinėse pernelyg maža kaina. Iš vykdomojoje byloje Nr. 69-7003/2003 esančio turto arešto akto teismas nustatė, kad vertinant areštuojamų daiktų skiriamuosius požymius, tarp jų ir nusidėvėjimo laipsnį, antstolė konstatavo tokias aplinkybes: kiaulidė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – senas stogas, apgriuvusi, reikalingas remontas; kiaulidė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – sugriuvęs stogas, reikalingas kapitalinis remontas; kiaulidė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – suniokota, be stogo, reikalingas kapitalinis remontas. Teismas nurodė, kad nei pati ieškovė J. T., nei jos įgaliotinė A. J., kuri dalyvavo areštuojant turtą, neprieštaravo antstolės atliktam turto būklės įvertinimui bei įvykdytam turto įkainojimui, nors antstolio veiksmų apskundimo ar prieštaravimų dėl turto įkainojimo pareiškimo tvarka buvo aiškiai išdėstyta turto arešto akte, kuris A. J. buvo įteiktas pasirašytinai. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės įgaliotinė A. J. tokiam antstolės turto įkainojimui ne tik neprieštaravo, bet ir pati siūlė turto pirkėją už turto arešte nurodytą kainą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog antstolės E. R. veiksmai vykdymo procese buvo neteisėti, dėl ko turto pardavimo iš varžytinių aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu, ir konstatavo, jog teisėti antstolės veiksmai negalėjo sukelti ieškovei žalos. Teismas nurodė, kad nesant atsakovės E. R. veiksmų neteisėtumo, nėra ir atsakovės kaltės, todėl ieškovės ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovės antstolės E. R. atmetė kaip nepagrįstą, neįrodžius visų civilinės atsakomybės pagrindų.

Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas vėliausiai nuo 2003 metų spalio mėnesio, t. y. nuo antstolio turto pardavimo iš varžytinių akto surašymo, nes ieškovei jau iš anksčiau buvo žinoma apie antstolio veiksmus, atliekamus rengiantis priverstiniam turto pardavimui. Taip pat nurodė, kad ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi praėjus daugiau negu dešimčiai metų, ieškovė nuo 2003 m. spalio mėnesio ir vėliau neabejotinai galėjo pareikšti prieštaravimus dėl antstolio veiksmų, pati arba per atstovą, galėjo ginčyti, skųsti antstolio veiksmus, taip pat reikalauti antstolio atlyginti galimai padarytą žalą. Net įvertinus tai, kad ieškovė yra senyvo amžiaus, galimai menko išsilavinimo, ligota, aplinkybė, kad reikalavimas pareikštas praėjus daugiau negu dešimčiai metų, leido teismui ieškovės elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo teisių gynimą, kuris negali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

 

    III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

 

Apeliaciniu skundu ieškovė J. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės J. T. ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas, trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų į bylos nagrinėjimą įtraukti Ž. K.. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštaringas, kadangi nors teismas pažymėjo, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas nepasinaudoja CPK 681 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise reikšti prieštaravimus (dėl antstolio pasiūlyto turto įkainojimo), jie vis tiek turi teisę skųsti antstolio veiksmus, savo sprendimą atmesti ieškinį teismas grindė būtent tuo, kad nei pati ieškovė J. T., nei jos Įgaliotinė A. J., kuri dalyvavo areštuojant turtą, neprieštaravo antstolės atliktam turto būklės įvertinimui bei įvykdytam turto įkainojimui. Apeliantė pažymi, kad pagal CPK 510 str. 9 d., šiame straipsnyje numatytų skundų (dėl antstolio veiksmų) nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovė nereiškė nuomonės (prieštaravimų) dėl turto įkainojimo ir / ar nebuvo pateikusi skundo dėl atskirų antstolės veiksmų teisėtumo, nedaro tų veiksmų teisėtais.
  2. Apeliantė nurodo, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovei priklausiusio turto vidutinė rinkos vertė 2003-01-29 buvo 45148 Lt (13075,76 Eur), t. y. 23 kartus didesnė, nei nustatyta antstolės. Todėl remiantis teismų praktika, jau vien tik ši aplinkybė galėjo ir turėjo sukelti antstolei abejonę dėl to, ar areštuotas turtas yra tinkamai įkainotas, antstolė turėjo imtis priemonių ir paskirti turto vertės nustatymo ekspertizę, tačiau to nepadarė.
  3. Taip pat nurodo, kad remiantis suformuota teismų praktika, pirmos instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog antstolės nustatyta nekilnojamojo turto vertė (2000 Lt (579,24 Eur)) ir pardavimo kaina (1680 Lt (486,56 Eur)) (už 3 atskirus nekilnojamojo turto objektus) buvo aiškiai per mažos, atsižvelgiant į viešo registro duomenis ir tai teismas galėjo padaryti net neskirdamas specialios ekspertizės, nes tai akivaizdu. Ieškovė neabejotinai būtų prašiusi teismo skirti ekspertizę, jeigu būtų nors menkiausia galimybė ją atlikti, tačiau turtas nėra išlikęs. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo atsižvelgti į įrodymų visetą, tenkinti ieškinį ir pripažinti skundžiamą turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu.
  4. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė prašomos priteisti žalos dydžio negrindė tinkamais įrodymais, tačiau teismas nenurodė, kuo remiantis ir kokius konkrečiai ieškovės pateiktus įrodymus laikė netinkamais, todėl teismo sprendimas šioje dalyje nemotyvuotas.
  5. Apeliantė nurodo, kad liudytoja V. S. nurodė siūliusi antstolei už fermas sumokėti 20000 Lt (5792,40 Eur), tačiau antstolė jai fermų nepardavė. Antstolė reikalavo sumokėti 45000 Lt (13032,90 Eur) ir piktai nurodė, kad kol nebus tokios sumos, jos netrukdyti. Šie įrodymai liudija, kad turto vertė buvo ženkliai didesnė ir antstolė tai žinojo, todėl ir nesutiko parduoti turto už A. J. surasto asmens nurodytą kainą. Pirmosios instancijos teismas dėl šios liudytojos parodymų apskritai nepasisakė. Apeliantės teigimu, visi byloje apklausti liudytojai vieningai patvirtino, kad pastatai buvo geros būklės, prižiūrėti. Teismas į liudytojų parodymus neatsižvelgė, teigdamas, kad be A. J., nei vienas liudytojas nedalyvavo antstolei areštuojant fermas. Tačiau kokiu pagrindu atmetė A. J. parodymus, nemotyvavo. Teismas išskyrė V. K. parodymus, kuri nurodė, jog 2003 m. vasarą ar rudenį fermas kažkas pradėjo ardyti. Aplinkybė, jog fermas kažkas pradėjo ardyti neginčijama, nes fermų šiai dienai jau nėra išlikę. Tačiau liudytoja negalėjo nurodyti tikslios datos bei asmens, kuris fermas ardė. Antstolė nepateikė jokių įrodymų savo nustatytai kainai pagrįsti (pvz. fotonuotraukų, vaizdo medžiagos ar pan.). Antstolė nėra nei turto vertintoja, nei ekspertė, todėl yra nekompetentinga vienašališkai nuspręsti, kad turto kaina vietoj registre nurodytos 45148 Lt (13075,76 Eur) yra tik 2000 Lt (579,24 Eur). Toks didelis skirtumas turėjo iššaukti abejonių, dėl ko antstolė privalėjo kreiptis į kompetentingą ekspertą turto rinkos kainai nustatyti.
  6. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad antstolis A. B. vykdomojoje byloje Nr. 41-4261 surašė 2003-06-12 Turto arešto aktą, kuriuo areštavo tą patį ieškovei priklausantį turtą pastatus–kiaulides. Aprašydamas šį turtą antstolis nenurodė jokių defektų, kuriuos savo akte mini atsakovė E. R.. Šį turtą antstolis perdavė saugoti Ž. K.. Kadangi teismo sprendimas gali turėti įtakos turto saugotojo Ž. K. teisėms ir pareigoms, šis asmuo turėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu.
  7. Dėl ieškinio senaties ieškovė nurodo, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. ieškovė yra garbaus amžiaus (87 m.), labai ligota, jai nustatytas didelis specialių poreikių lygis, reikalinga nuolatinė slauga, ji nevaikštanti, iš esmės priklausoma nuo kitų asmenų malonės, negalinti savarankiškai apsitarnauti, t. y. ne tik negali savarankiškai patenkinti savo fiziologinių poreikių, bet ir imtis savo teisėtų interesų gynybos. Be to ieškovė nesugeba teisiškai mąstyti bei įvertinti situacijos, ji nesuvokė kokių priemonių imtis dėl prarasto turto. Taip pat nurodo, kad akies operacija, kuri leido ieškovei praregėti (pakeistas akies lęšiukas), padaryta tik 2013 metais. Po to, kai antstoliai paėmė visą jai priklausantį per gyvenimą sukauptą turtą, labai pablogėjo ieškovės sveikata, ji tiesiog palūžo. Laikotarpiu nuo 2005-03-04 iki 2013-04-17 J. T. gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Teismas turėjo pripažinti, kad laikotarpiu, kurį ieškovė praleido ligoninėje, ieškovė negalėjo ginti savo teisių bei teisėtų interesų ir tai yra tikrai svarbi priežastis, trukdžiusi jai kreiptis į teismą. Nors teismas nurodė, kad ieškovė galėjo kreiptis teisinės pagalbos į įvairias institucijas ar giminaičius, tokia išvada nepagrįsta, nes nei ieškovė, nei jos artimieji nežinojo kur ieškoti pagalbos, o po kiaulių išvežimo ieškovės duktė A. J. išvažiavo uždarbiauti į Čekiją, vaikaitis K. J. tarnavo krašto apsaugoje, vėliau taip pat išvyko dirbti į Daniją.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė antstolė E. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Antstolė nurodo, kad apeliantė nepateikia jokių įrodymų, jog per ieškinio senaties termino laikotarpį buvo svarbių kliūčių, trukdžiusių jai apginti savo teises teisme, kurių nebeliko jai 2014-04-02 pareiškus ieškinį, visi ieškovės nurodyti veiksniai nuo ieškovės teisių tariamo pažeidimo momento praėjus dešimčiai metų ne tik kad neišnyko, bet ir turėjo pasunkėti vertinant jos galimybes ginti savo teises, tačiau pareikšti ieškinio 2014-04-02 nesutrukdė. Tai įrodo, kad ieškovės nurodytos priežastys nebuvo svarbia priežastimi pareikšti ieškinį ir per įstatymo nustatytą senaties terminą. Dėl ieškinio pagrįstumo atsakovė nurodo, kad antstolė, vertindama areštuotą turtą, atsižvelgė į jo nusidėvėjimo laipsnį, nes pastatai buvo suniokoti, apgriuvę, reikalingi remonto. Nei pati ieškovė, kuri labiausiai suinteresuota, kad jos turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą, nei jos įgaliotinė A. J., kuri dalyvavo areštuojant turtą, neprieštaravo antstolės atliktam turto būklės įvertinimui bei turto įkainojimui (CPK 681 str. 3 d.). Tokiomis aplinkybėmis antstolei nekilo abejonių dėl turto vertės, todėl skirti ekspertizės nebuvo pagrindo. Kad turtas buvo įkainotas teisingai, patvirtino ir vėliau įvykusios varžytynės, kuriose turtas buvo parduotas už 1680 Lt (486,56 Eur). Mano, kad apeliantė nepagrįstai remiasi Nekilnojamojo turto registro nustatyta jos turto vidutine rinkos verte 2003-01-29, nes ši vertė buvo nustatyta masinio vertinimo būdu, o aplinkybė, kad galbūt ši vertė bent kiek atitiko tikrovę 2003-01-29, nereiškia, kad tokia vertė išliko ir antstolei areštuojant bei įkainojant areštuotą turtą 2003-08-20, ar varžytynių metu 2003-10-07. Kad Nekilnojamojo turto registro 2003-01-29 nustatyta pastatų vertė nebeatitiko realybės dar prieš juos areštuojant antstolei E. R., patvirtina antstolio A. B. 2003-06-12 surašytas to paties turto arešto aktas, kuriame turtas buvo įvertintas tik 9000 Lt.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų neteisėtus antstolės veiksmus. Nesant tokių įrodymų negalima ir civilinė atsakomybė.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo remtis jo argumentais, nurodytais atsiliepime į ieškovės ieškinį.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

           

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl antstolio atsakomybės atliekant jo profesinę veiklą. Byloje nustatyta, kad antstolė E. R. vykdo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003-05-26 išduotą vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš J. T. UAB „Litagra“ naudai (vykdomoji byla Nr. 69-7003/2003). 2003-08-20 turto arešto aktu areštuoti trys kiaulidžių pastatai ir tvora, turtą įvertinant bendra 2000 Lt (579,24 Eur) suma. 2003-08-20 A. J., įgaliota atstovauti skolininkę J. T., antstolei pateikė prašymą–pasiūlymą už turto arešto akte nurodytą kainą parduoti tris kiaulides ir kitus statinius A. V., tačiau 2003‑09-01 A. J. antstolei E. R. pateikė prašymą dėl 2003-08-20 rašyto prašymo dėl pastatų – kiaulidžių, pardavimo pasiūlytam pirkėjui laikymo negaliojančiu. 2003-09-12 skolininkei buvo pranešta apie 2003-10-07, 9.15 val. vyksiančias pirmąsias turto varžytines, kurių metu bus parduodamos trys kiaulidės ir tvora. Iš 2003-10-07 varžytinių protokolo matyti, kad varžytinėse dalyvavo keturi asmenys, turtas parduotas atsakovui V. K., pasiūliusiam 1680 Lt (486,56 Eur) už tris kiaulides ir tvorą. 2003-10-08 antstolė E. R. surašė turto pardavimo iš varžytinių aktą, kurį 2003-11-25 patvirtino Šiaulių miesto apylinkės teismas. Byloje yra duomenys, kad pagal VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, trijų kiaulidžių bei kitų statinių (inžinerinių), esančių (duomenys neskelbtini), bendra vidutinė rinkos vertė 2003-01-29 duomenimis buvo 45148 Lt (13075,76 Eur).

Ieškovė pateikė ieškinį atsakovei antstolei E. R. dėl žalos atlyginimo, ginčydama antstolės E. R. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 69-7003/2003 ir motyvuodama, kad antstolė areštuojant, aprašant bei įkainojant ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, jį įvertino pernelyg maža rinkos verte, dėl ko turtas ir buvo parduotas varžytinėse pernelyg maža kaina, dėl ko ieškovė patyrė žalą. Antstolė su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir nurodė, kad turto arešto akte atsispindėjo antstolės įvertintas turto nusidėvėjimo laipsnis, turėjęs įtakos ieškovės turto rinkos vertės nustatymui, be to nei pati ieškovė, nei jos atstovė neprieštaravo antstolės atliktam turto įkainojimui.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, tačiau privalo įvertinti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus, pirmiausia – dėl ieškinio senaties.

 

Dėl senaties termino atnaujinimo

 

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą nustato CK 1.125 straipsnio 1 dalis, o atskirų rūšių reikalavimams taikomus sutrumpintus ieškinio senaties terminus nustato CK, taip pat kiti teisės aktai. Remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus  2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-686/2015). Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimus teismas nagrinėja iš esmės nustatęs, ar šis terminas nepraleistas arba, jei praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi įstatyme numatytą trijų metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti skaičiuojamas vėliausiai nuo 2003 metų spalio mėnesio, t. y. nuo antstolio turto pardavimo iš varžytinių akto surašymo, nes ieškovei buvo žinoma apie antstolio atliekamus priverstinio turto pardavimo veiksmus. Šios aplinkybės ieškovė neginčijo, tačiau teigė, kad ieškovė dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2014-04-02, kai pagerėjo ieškovės sveikata, anksčiau ieškovė neturėjo galimybės kreiptis į teismą, nes gydėsi ligoninėje, taip pat kreiptis į teismą ieškovei nebuvo finansinių galimybių, kurios atsirado, kai ieškovės anūkas K. J. užsidirbo pinigų užsienio valstybėje. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad ji negalėjo įgalioti savo artimų giminaičių dėl ieškovės teisių gynimo teisme, kadangi pastarieji po viso ieškovės turto priverstinio pardavimo iš varžytinių išvyko dirbti į užsienį.

Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės sveikatos būkle, sprendžia, kad apylinkės teismo sprendimas netenkinti ieškovės reikalavimo atnaujinti terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti yra pagrįstas ir teisėtas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo 2005 m. ieškovės sveikatos būklė yra sunki, tačiau tai nereiškia, kad tokia aplinkybė objektyviai trukdė ieškovei apginti savo teises jai pačiai tiesiogiai ar per atstovus. Kaip apeliaciniame skunde nurodo pati ieškovė, jos dukra kreipėsi į prokuratūrą, kitas institucijas, ieškodama pagalbos, tačiau problema nebuvo išspręsta. Šie ieškovės argumentai leidžia teismui spręsti, kad ieškovė turėjo galimybę pasinaudoti artimųjų pagalba, o asmens netinkamas savo teisėtų interesų gynybos priemonės pasirinkimas negali būti svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui. Be to, sutiktina ir su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog 2014-04-02 išnyko ieškovės nurodyti veiksniai dėl kurių ieškovė daugiau nei 10 metų nesikreipė į teismą. Aplinkybė, kad ieškovės sveikata ne tik nepagerėjo, bet ir pablogėjo, patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, kad 2015-07-09 Šiaulių apylinkės teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo J. T.. Be to, ieškovė bloga finansinė padėtis taip pat negalėjo būti kliūtimi kreiptis į teismą, kadangi ieškovė ginčo laikotarpiui aktualiu laikotarpiu turėjo teisę kreiptis dėl valstybinės teisinės pagalbos (šiuo metu antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba) suteikimo. Tai leidžia teismui spręsti, kad ieškovės nurodomos ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybės nebuvo svarbios ir tokios, kurios objektyviai neleido ieškovei pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Darytina išvada, kad visą laikotarpį nuo turto pardavimo iš varžytinių, t. y. 2003 metų spalio mėn., iki ieškinio padavimo 2014-04-02, ieškovė, būdama atidus ir rūpestingas asmuo, žinodama savo padėtį ir deklaruojamus jos nuosavybės teisių pažeidimus, turėjo galimybių aktyviai ginti savo teises ir nepraleisdama ieškinio senaties termino pateikti teismui ieškinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės objektyviai nepateisina pernelyg ilgo ieškinio senaties termino praleidimo laikotarpio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino neatnaujino (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl žalos atlyginimo ir kt. reikalavimų

 

Nepaisant to, kad ieškinio senaties termino praleidimas, teismui jo neatnaujinus, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, atmestinas ir pagrindinis ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos tesimo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo atmetant ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo. Šiuos apeliacinio skundo argumentus ieškovė iš esmės motyvuoja teismo netinkamu įrodymų vertinimu.

Sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Civilinės atsakomybės prievolei atsirasti būtina įstatyme numatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje numatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.). Be bendrosios teisinių santykių subjektų pareigos elgtis teisėtai, antstolis turi įstatyme nustatytą profesinę pareigą užtikrinti vykdymo veiksmų teisėtumą. Visas vykdymo procesas yra išsamiai reglamentuotas imperatyviosiomis proceso teisės normomis, kurių privalo laikytis vykdymo proceso dalyviai.

CPK 681 straipsnyje (redakcija galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2004-04-30, Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybę išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareigą į ją atsižvelgti. Be to, skolininkui ir išieškotojui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Taigi, kai vykdymo proceso šalys areštuoto turto vertės nustatymui neprieštarauja, antstolis privalėtų savo iniciatyva skirti ekspertizę tik tuo atveju, jei jam kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681straipsnio 1 dalis).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, o įrodymų (jų pakankamumo) vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Šalys įrodinėjimo procese gali teikti įvairius įrodymus, tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai patvirtinančius dėstomas faktines aplinkybes. Šioje byloje būtent ieškovės pareiga buvo pateikti įrodymus apie aiškų (akivaizdų) turto arešto aktu nustatytos ginčo objektų vertės ir varžytinėse gautos pardavimo kainos neatitikimą pastatų  (kiaulidžių ir tvoros) rinkos kainai. Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus dėl varžytinių aktų pripažįstamo negaliojančiais, yra pasisakęs, kad turto pardavimas iš varžytinių už „esmingai mažesnę“, nei rinkos kainą, galėtų būti pripažįstamas esminiu suinteresuotų asmenų teisių pažeidimu ir varžytinių aktas galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu nustačius tam reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012). Nors šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, akivaizdu, kad „esmingai mažesnė“ kaina nepreziumuoja esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, kadangi svarbu įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su turto pardavimu iš varžytinių. Teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvių ir neginčijamų leistinų įrodymų, kad antstolės E. R. atlikto turto arešto metu ginčo objektų vertė buvo tolygi viešajame registre nurodytai jo vertei, nėra. Visų pirma, kaip teisingai pažymėjo ir atsakovė bei trečiasis asmuo, viešajame registre nurodytas pastatų vertinimas buvo atliktas masinio vertinimo būdu. Masinis turto vertinimas yra toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nėra nustatoma, o surinktos informacijos apie vertinamąjį turtą analizės būdu nustatomos verčių ribos, apimančios vertinamojo turto vertę. Duomenys renkami, analizuojami ir apskaičiavimai atliekami sisteminimo pagrindu. Šiuo vertinimo būdu yra vertinami turto objektai, kurie turi daug panašumų ir konkretaus turto vertė nustatoma neatsižvelgiant į visas individualias to turto savybes. Darytina išvada, kad masinio vertinimo būdu nustatyta turto vertė nėra tiksli ir dažniausiai neatitinka realios turto vertės, kadangi apskaičiavimai atliekami neatsižvelgiant į konkrečius kriterijus, susijusius su turtu, o 2003-08-20 antstolės surašytame turto arešto akte nurodyti konkretūs kriterijai, į kuriuos antstolė atsižvelgė kiaulides ir tvorą įvertindama tik 2000 Lt (579,24 Eur). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė viešajame registre nurodyta turto verte. Be to, svarbu įvertinti tai, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, nei turto vertinimo metu, nei jų pardavimo varžytinėse metu, ginčo objektai jau nebuvo naudojami pagal paskirtį. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad dar 2003-04-24 ieškovei priklausančios kiaulės iš ginčo objektų buvo išvežtos (Šiaulių apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2328-251/2014). Be to, iš pačios apeliantės pateiktų duomenų matyti, kad antstolis A. B. 2003-06-12 areštavo tuos pačius ginčo objektus, įvertindamas juos tik 9100 Lt, o atsakovės antstolės E. R. turto arešto aktas buvo surašytas dar po dviejų mėnesių, t. y. 2003-08-20, turtas parduotas tik 2003-10-07. Atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad iki ginčo turto pardavimo iš varžytinių turtas nebuvo naudojamas beveik pusę metų, o ieškovė jokiais leistinai įrodymais nepaneigė antstolės turto arešto akte nurodytų turto požymių (pastatai apgriuvę, nuniokoti), teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, kad antstolės nustatyta turto vertė, atsižvelgus į tikėtiną turto būklę, atitiko ginčo turto realią rinkos vertę ir antstolei neturėjo kilti abejonių dėl turto įkainojimo objektyvumo ir teisingumo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė nesiremti ieškovės liudytojų parodymais, kadangi šių liudytojų rašytiniai parodymai, labiau tikėtina, buvo susiję su kita, šioje nutartyje jau minėta civiline byla, nagrinėta Šiaulių apylinkės teisme dėl kiaulių ir kiaulidėse esančio kilnojamojo turto arešto ir jų perdavimo išieškotojams, nei vienas iš rašytinius liudijimus pateikusių asmenų nedalyvavo areštuojant nekilnojamąjį turtą 2003-08-20, o likusių liudytojų parodymai vertintini kaip subjektyvūs, siekiant ieškovei palankios bylos baigties, ir nesisiejantys su byloje esančiais kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad tai, jog ji neskundė antstolės veiksmų areštuojant turtą ir parduodant jį iš varžytinių, neatima teisės vėliau reikalauti žalos atlyginimo, tačiau apeliantei akcentuojant jos teisių pažeidimus ir žalos atsiradimą dėl esmingai mažos jos buvusio turto pardavimo kainos, neginčijant antstolės veiksmų ir nesiimant jokių veiksmų, kad turtas būtų parduotas, kaip teigia ieškovė, realia, žymiai didesne kaina, t. y. visiškas apeliantės neveikimas vykdymo proceso metu, apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad apeliantės teiginiai apie žalos atsiradimą yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Dėl nurodytos priežasties konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ar jos siekis byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyti kitokias faktinės aplinkybės, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų teisingumu.

Atmesdama apeliacinį skundą teisėjų kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių trečiojo asmens įtraukimu į bylą, kaip neturinčių teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į įrodymų visetą, tenkinti ieškinį ir pripažinti skundžiamą turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šio reikalavimo pirmosios instancijos teisme ieškovė atsisakė, todėl jis negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

Nors atsakovė E. R., pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, šias išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų teismui nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įstatymais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to, apeliantės J. T. apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi  Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

Teisėjai

Laisvė Aleknavičienė

 

Vytautas Kursevičius

 

 

 

Birutė Simonaitienė

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • e2-89-776/2015
  • DK
  • CPK 681 str. Areštuoto turto įkainojimas
  • CPK 510 str. Skundo dėl antstolių veiksmų padavimas
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK
  • 3K-3-295-686/2015
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CPK
  • 3K-7-90/2009
  • 3K-3-157/2012
  • CPK 312 str. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės