Civilinė byla Nr. 2A-1037/2014

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00192-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 22.5.; 32.5.; 35.3.1.;  126.5.; 129.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-644-544/2013 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams V. B., R. B., uždarajai akcinei bendrovei „Atveika“, Z. B., S. K., D. K. dėl varžytinių akto, nekilnojamojo turto perdavimo akto, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais nuo sudarymo momento, pirkėjos teisių perkėlimo, restitucijos taikymo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, valstybės įmonė Turto bankas, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, „If P&C Insurance AS“, veikiantis per filialą Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. B. patikslintame ieškinyje, kurio priėmimo klausimą teismas išsprendė  2013-08-06 nutartimi (t. 1, b. l. 170-181), prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2010-12-20 varžytinių aktą Nr. 2, 2010-12-20 nekilnojamojo turto perdavimo aktą, 2013-06-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3793, grąžinti jai gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), , taikant restituciją, perkelti jai pirkėjo teises į atsakovui Z. B. tenkančią ½ dalį ginčo statinių, priteisti iš jos V. B. 115 000 Lt, priteisti iš atsakovo V. B. atsakovų S. ir D. K. naudai 200 000 Lt, priteisti iš atsakovo UAB „Atveika“ atsakovo V. B. naudai 115 000 Lt.

Ieškovė nurodė, jog ginčo statinius (namą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Šiauliuose) įgijo pagal 2001-04-13 pirkimo-pardavimo sutartį ir jie buvo bendroji jungtinė jos ir sutuoktinio Z. B. nuosavybė. Ieškovė laidavo už gautą paskolą namo pirkimui. 2013 m. vasario mėnesį sužinojo, kad yra iškeldinama iš minėto gyvenamojo namo, nes šis buvo realizuotas 2010-12-20 varžytinių aktu sutuoktinio Z. B. įmonės „Saulė“ bankroto byloje, kurioje ji nedalyvavo ir apie bankroto procedūras nieko nežinojo. Todėl bankroto byloje savo teisių apginti negalėjo. Nuo 2009 metų pašlijus santykiams su sutuoktiniu, Z. B. apie bankroto procedūras jos neinformuodavo. Nors atsiliepime į ieškinį kitoje civilinėje byloje Nr. 2-580-380/2010 yra jos parašas, tačiau šį dokumentą pasirašė jo neskaičiusi ir pasitikėdama sutuoktiniu. Apie turto varžytines iš viešai skelbiamų duomenų nesužinojo, tuo metu turėjo savo verslą individualios įmonės „Grasilita“  kulinarijos ceche. Tvirtina, kad 2012-12-20 varžytinių aktas Nr. 2 ir 2012-12-20 minėto nekilnojamojo turto perdavimo aktas turi būti pripažinti negaliojančiais CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes buvo realizuotas ne tik skolininkui Z. B., bet ir jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantys ginčo statiniai (CPK 602 str. 2 d., CK 1.80 str. 2-4 d., 6.145 str.). Bankroto byloje skolininko Z. B. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatyta nebuvo. Bankroto administratorius UAB „Atveika“, vykdydamas bankroto procedūras, veikė neapdairiai ir nerūpestingai bei pažeidė jos teises, nepasiūlė jai nusipirkti vyro dalį. 2013-06-14 pirkimo-pardavimo sutartis  Nr. 3793, kuria atsakovas V. B. pardavė minėtą nekilnojamąjį turtą atsakovams D. ir S. K., turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes turtas įgytas pažeidžiant imperatyvią CK 6.307 straipsnio 1 dalies nuostatą, taigi pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą. Kadangi atsakovas V. B. turtą buvo įgijęs neteisėtai, neturėjo teisės jo perleisti kitiems atsakovams. Tai, kad  2013-06-14 sandoris buvo sudarytas šios bylos nagrinėjimo metu ir iš karto po to, kai buvo nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o pirkėjai buvo ieškovės kaimynai, žinoję apie teismo procesą, rodo sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumą, dėl ko jai gali būti grąžintas gyvenamasis namas su priklausiniais ir perkeltos pirkėjos teisės į atsakovui Z. B. tekusią ½ dalį minėtų ginčo statinių, taip pat dalyvaujantiems byloje asmenims priteistos gautos ar sumokėtos pinigų sumos už minėtą nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013-12-09 sprendimu (t. 3, b. l. 51-59) ieškovės G. B. ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės 5 829 Lt žyminio mokesčio ir 202 Lt pašto išlaidų valstybei bei 1 350 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Atveika“.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatė, kad ginčo statiniai įgyti santuokos metu  ir buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktiniai nuo pat namo įsigijimo vedė bendrą ūkį, jame gyveno, vykdė šeimos verslus individualiose įmonėse. Santuokoje buvo įkurta ir Z. B. įmonė „Saulė“, abu sutuoktiniai buvo UAB „Sinto“ akcininkai, jie dalyvavo suteikiant kreditus valdomoms įmonėms. Todėl sutuoktiniai įgijo ne tik bendrą turtą, bet ir vykdytinas prievoles, už kurias buvo atsakinga ir ieškovė, nes bankroto byla buvo iškelta individualiai neribotos atsakomybės įmonei, kuri neturėjo pakankamai turto kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 3.109 str., 2.50 str. 4 d.). Įmonės „Saulė“ bankroto byloje buvo patvirtintas „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“)  60 903,60 Lt finansinis reikalavimas, kilęs iš 2001-04-25 paskolos sutarties Nr. 2, kurios įvykdymas buvo užtikrintas ginčo statinių įkeitimu pagal 2001-04-25 hipotekos lakštą ir ieškovės laidavimu. Kadangi skolininkas Z. B. paskolos laiku negrąžino, Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2004-04-02 ir 2004-04-20 nutartimi nutarta iš Z. B. išieškoti 34 587,71 JAV dolerių paskolos, priverstinai parduodant iš varžytinių įkeistus ginčo statinius. Teismas sprendė, kad hipotekos kreditorius turėjo faktinį ir teisinį pagrindą reikalauti, kad bankroto administratorius individualios įmonės bankroto procese realizuotų įkeistą turtą. Teismas pažymėjo ir tai, kad įmonė „Saulė“, priėmus Šiaulių apygardos teismo 2011-08-22 sprendimą dėl įmonės pabaigos, jau yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl ieškovės reikalavimas taikyti restituciją tokia forma, kokia yra reikalaujama, būtų neįgyvendinamas. Pripažinus ginčijamus aktus dėl turto pardavimo bankroto byloje negaliojančiais, kreditoriai turėtų grąžinti gautas lėšas įmonei, įkeistas bankui individualios įmonės savininko turtas turėtų būti perduotas bankrutavusiai įmonei ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ 34 ir 35 straipsniuose nustatyta tvarka, juo labiau, kad iki šiol su kreditoriais pilnai neatsiskaityta.

Pasisakydamas dėl CPK 602 straipsnio 3 dalyje numatyto 1 metų ieškinio senaties termino ginčyti turto pardavimo iš varžytinių aktą skaičiavimo, teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad apie deklaruojamą savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2013-02-15. Ieškovė pripažino, jog civilinėje byloje Nr. 2-580-154/2009 teiktame atsiliepime į ieškinį, kuriame išdėstė esmines įmonės „Saulė“ bankroto bylos aplinkybes, parašas yra jos. Ieškovė turėjo ir galėjo domėtis bankroto bylos eiga, rūpintis procesu. Ieškinys šioje byloje pareikštas tik 2013-04-08. Ginčo statinių areštas registruotas viešame registre. Apie bankroto bylos iškėlimą įmonei „Saulė“, turto varžytines, kreditorių susirinkimus buvo skelbiama viešai. Korespondencija buvo siunčiama ieškovės ir atsakovo Z. B. gyvenamosios vietos adresu. Bankroto byloje buvo realizuotas ieškovės vardu registruotas automobilis, dėl ko ieškovė pretenzijų nekėlė. Visuma duomenų leidžia daryti išvadą, kad apie bankroto bylą ir joje vykstančius procesus ieškovei buvo žinoma nuo pat įvykių eigos  pradžios.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl 2013-06-14 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, konstatavo, jog nesant pagrindo tenkinti ieškinio dalį dėl varžytinių akto ir turto perdavimo V. B. akto pripažinimo negaliojančiais, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir minėtos sutarties, kuria V. B. pardavė turtą S. ir D. K..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė G. B. apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 68-71) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013-12-09 sprendimą ir ieškinį tenkinti, atidėti 5 729 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Iš skundžiamo sprendimo motyvų neaišku, ar ginčo nekilnojamas turtas buvo  traktuojamas kaip bendroji jungtinė apeliantės ir jos sutuoktinio nuosavybė, ar sutuoktinio Z. B. asmeninė nuosavybė, todėl priimant sprendimą buvo pažeistos CPK 263 straipsnio 1 dalies nuostatos.

2. Teismas netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog Z. B. įmonė „Saulė“ buvo bendras apeliantės ir sutuoktinio Z. B. turtas, todėl įmonės prievolės galėjo būti vykdomos iš bendro turto. Šiam verslui vykdyti nebuvo naudojamas bendras turtas, savo darbu apeliantė neprisidėjo prie įmonės steigimo ir veiklos.

3. Teismas turėjo teisę nukrypti nuo prašomo taikyti restitucijos būdo ir šį klausimą išspręsti savo iniciatyva kitu būdu, bet neatmesti ieškinio vienu iš motyvų, kad neįmanoma realiai įgyvendinti prašomos taikyti restitucijos.

4. Kadangi yra ginčijamas 2010-12-20 varžytinių aktas, nėra suprantamas teismo motyvas, jog apie teisių pažeidimą turėjo sužinoti jau 2009 metais, pasirašius atsiliepimą kitoje civilinėje byloje. Be to, CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas negalėjo prasidėti nei 2009 metais, nei bet kada anksčiau, nes minėta CPK nuostata įsigaliojo tik 2011-10-01. 2010-12-20 varžytinių rezultatai nebuvo skelbiami viešai, ginčijamų sandorių dokumentai nebuvo išsiųsti ar kaip nors įteikti. Todėl teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2013-02-15, kai kreipėsi pas antstolį, nepaneigti.

Atsakovai V. B. ir R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 81-84) prašo jį atmesti, palikti Panevėžio apygardos teismo 2013-12-09 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinis skundas neturėjo būti priimtas, nes apeliantė ir Z. B. buvo iškeldinti iš gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, o apeliaciniame skunde nurodyta neteisinga gyvenamoji vieta.

2. Parduodant turtą iš varžytinių, ĮBĮ 33 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, nebuvo pažeistas ir Vyriausybės 2001-07-03 nutarimu Nr. 831 patvirtintas bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašas. Be to, įkeistas turtas negali būti dalomas, todėl negali būti pripažįstama, kad G. B. priklausė ½ ar kita namo dalis – įkeistas turtas yra parduodamas visas.

3. Apeliantė nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad ji nebuvo atsakinga už individualios įmonės skolas, todėl argumentai šiuo klausimu neturi būti nagrinėjami.

4. Įvertinus apeliantės ir atsakovo Z. B. santuokinį ryšį, tai, kad jie gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje, neturi priešingo intereso, laikytina, kad apeliantei buvo žinoma apie bankroto byloje vykstančius procesus, tačiau ji juose dalyvauti nepageidavo, o jos interesus iš esmės atstovavo Z. B.. Be to, bankroto procedūra pradėta 2005 metais.

5. Apeliantės argumentai dėl restitucijos taikymo yra deklaratyvūs, jais nepaneigiami teismo motyvai dėl restitucijos taikymo negalimumo.

6. Nepagrįstas ir melagingas skundo argumentas, kad apeliantė apie turto pardavimą iš varžytinių sužinojo tik 2013-02-15.

Atsakovai S. K. ir D. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 86-87) prašo jį atmesti, palikti Panevėžio apygardos teismo 2013-12-09 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantės argumentai, kad ji gyvendama tame pačiame name su Z. B. nieko nežinojo apie bankroto procesą, yra melagingi ir nepagrįsti.

2. Teismui pripažinus turto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, būtų pažeisti atsakovų S. ir D. K. interesai, nes pinigų iš V. B. galimai nebeatgautų.

Atsakovas UAB „Atveika“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 89-93) prašo jį atmesti, palikti Panevėžio apygardos teismo 2013-12-09 sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantės nesupratimas, kokias išvadas padarė teismas dėl nekilnojamojo turto priklausymo nuosavybės teise, siejamas su nenoru suvokti tai, kas parašyta skundžiamame sprendime. Pasisakymas „turto savininkas“ tik pabrėžia, kad Z. B. turi nuosavybės teises į turtą, nedetalizuojant jų apimties. Minėta sąvoka neparodo, kad teismas nebūtų laikęs apeliantės ginčo objekto bendrasavininku.

2.  Šios bylos dalykas yra išimtinai susijęs su faktu, jog 2010-12-20 varžytinių aktas Nr. 2 bei priėmimo-perdavimo aktas buvo sudaryti ne dėl įmonės „Saulė“ skolų kreditoriams, bet išimtinai dėl 2004-04-02 ir 2004-04-20 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarčių priverstinai realizuoti hipoteka įkeistą turtą vykdymo.

3. Apeliantė pasirašė 2009-11-03 atsiliepimą į ieškinį, kuriame labai detaliai ir aiškiai analizavo susidariusią teisinę situaciją. Buvo kalbama apie įmonės „Saulė“ ir UAB „Sinto“ bankroto bylas, apie paskolų suteikimą bendroms sutuoktinių įmonėms ir netgi apie namo pardavinėjimą varžytinių būdu. Apeliantė turėjo visas sąlygas domėtis namo varžytinių procesu nuo 2009-11-03 dienos. Apeliantė turėjo galimybę sužinoti apie ginčijamus aktus nuo pat jų sudarymo momento. Net būdama maksimaliai neatsakingu asmeniu, realiai turėjo sužinoti apie turto varžytines, gavusi ieškinį iš Šiaulių apylinkės teismo dėl iškeldinimo, kurioje procesinis sprendimas buvo priimtas 2011-12-21.

Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 97-100) prašo jį atmesti, palikti Panevėžio apygardos teismo 2013-12-09 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad individualios įmonės nuosavybės teisės ir iš šios įmonės kylančių prievolių bendrumo prezumpcija gali būti paneigta tik pateikus tai pagrindžiančius įrodymus (2007-06-04 nutartis c.b. Nr. 3K-7-192/2007). Byloje nepaneigti įrodymai, paneigiantys bendrumo prezumpciją.

2. Nagrinėjamojoje byloje nustačius, kad ginčo turtas buvo bendroji jungtinė nuosavybė, pripažintina, kad tol, kol iš bendro turto nebus atsiskaityta su kreditoriais, sutuoktiniams nebuvo pagrindo dalintis turto tarpusavyje, turtas buvo nepadalintas, todėl apeliantės argumentai dėl CPK 602 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti. Bendro turto padalijimo sutuoktiniams klausimas gali būti sprendžiamas, kai pasibaigia bankroto procedūra ir atsiskaitoma su kreditoriais. Kadangi bankrutavusi Z. B. įmonė „Saulė“ turto neturėjo, išieškojimas pagrįstai buvo vykdomas iš įmonės dalyvių turto, tarp jų ir įkeisto, todėl CPK 602 straipsnio nuostatų pažeidimas nenustatytinas.

3. Kadangi 2001-04-25 paskolos sutartis Nr. 2 buvo sudaryta su įmonės savininku Z. B., AB „Swedbank“ hipoteka užtikrintus reikalavimus pareiškė bankrutavusios Z. B. įmonės „Saulė“ bankroto byloje ir todėl bankroto administratorius turėjo pareigą bankroto procese parduoti AB „Swedbank“  įkeistą turtą ir atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi. Ginčo turtas buvo pardavinėjamas ir parduotas ne CPK 673 straipsnio tvarka, bet remiantis hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir vykdant įsiteisėjusius Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004-04-02 ir 2004-04-20 nutartis.

4. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė praleido terminą ieškiniui paduoti, jis pagrįstai buvo atmestas remiantis ir savarankišku skundo atmetimo pagrindu – dėl praleisto termino ieškiniui pateikti.

5. Teismui pripažinus, kad AB „Swedbank“ kokia nors forma turi dalyvauti restitucijos procese, kas šioje byloje nėra galima, turėtų būti taikoma CK 4.197 straipsnio 3 dalis ir pripažintina, kad aptariamo ginčo turto hipoteka atsinaujina, nes Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-02-01 nutartimi hipoteka buvo išregistruota, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

              Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios individualios įmonės savininko sutuoktinei priklausančio turto dalies realizavimo teisėtumo bankroto procese, vykdant varžytines bei išieškant iš jai priklausančios turto dalies. Teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis motyvus bei argumentus (CPK 320 str.).

              Dėl solidariosios sutuoktinių nuosavybės 

              Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamu  materialinės teisės normų (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.) taikymu, nepagrįstai konstatavus bankrutavusios ir likviduotos individualios įmonės „Saulė“, kaip turtinio komplekso, priklausymą sutuoktiniams (apeliantei ir  Z. B.) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliantės pozicija, esminiu laiko faktą, kad atsakovo Z. B. vardu įsteigta individuali įmonė  „Saulė“ (t. 2, b. l. 103) veikė nuo 1991-05-30 iki 2005-09-20, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 89). Apeliantės ir Z. B. santuoka sudaryta 1981-07-24 (t. 1, b. l. 38). Nurodytu laiku bei vykstant ginčo varžytinėms bankroto procese (ginčijamas 2010-12-20 turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. 2 (t. 1, b. l. 19), 2010-12-20 turto perdavimo aktas (t. 1, b. l. 20) bei su jais susijęs sekantis sandoris –2013-06-14 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3793 (t. 2, b. l. 39-42) teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį režimą, teismų praktikoje buvo aiškinamos taip, kad individuali įmonė yra šeimos verslas ir šis faktas preziumuotinas, o iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintinos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-09-07 nutartis c.b. 3K-3-457/2008; 2011-02-15 nutartis c. b. 3K-3-50/2011 ir kt.). Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-07 nutartimi c. b. Nr. 3K-7-400/2012 keitė ankstesnę praktiką dėl individualios įmonės buvimo šeimos verslu fakto prezumpcijos, išaiškinant būtinumą įrodinėti, kad individuali įmonė yra šeimos verslas ir abu sutuoktiniai yra atsakingi už individualios įmonės prievoles, nesuponuoja išvados, kad vykdyti išieškojimą iš apeliantei priklausančio turto nebuvo teisinio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 naujai suformuota praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi individuali įmonė veikė nuo 1991 metų, kai šeimos verslo bendrumas buvo preziumuojamas ir įrodinėti, kad santuokoje įsteigta įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė, nereikėjo.

Kita vertus, tokie apeliantės skundo argumentai, susiję su jos nedalyvavimu individualios įmonės veikloje ir dėl šios priežasties negalimumu nukreipti išieškojimo už įmonės prievolės į jai priklausantį turtą, nagrinėjamoje byloje visiškai teisiškai neaktualūs, kadangi apeliantės sutartinę atsakomybę lėmė jos pačios įsipareigojimų hipotekos kreditoriui „Swedbank“, AB, kurio naudai šis turtas buvo įkeistas, nevykdymas. Kadangi skolininkas Z. B. paskolos laiku negrąžino, tinkamai vykdyti hipoteka užtikrintą prievolę pareiga teko apeliantei kaip skolininko laiduotojai. Sutuoktiniams nevykdant sutartinių prievolių, hipotekos kreditorius pasinaudojo teise patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto (CK 4.193 str.).  Vien dėl tos priežasties, kad skolininko turimai individualiai įmonei vėliau buvo iškelta bankroto byla, Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2004-04-02 ir 2004-04-20 nutartys buvo vykdomos būtent bankroto bylos procese, kadangi  į šį procesą turi įstoti tiek pačios įmonės, tiek jos dalyvių kreditoriai.  

Dėl galimybės nukreipti išieškojimą į apeliantės G. B. turtą

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2001-04-25 atsakovas Z. B. (apeliantės sutuoktinis) ir AB Lietuvos taupomasis bankas (jo teises ir pareigas perėmė bankas „Swedbank“, AB) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui Z. B. buvo suteikta 39 000 JAV dolerių dydžio paskola (t. 1, b. l. 11-13) gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Prievolės įvykdymui užtikrinti, 2001-04-25 atsakovas Z. B. sudarė įkeitimo (hipotekos) sutartį (lakštą), notarinio reg. Nr. 2845, pagal kurią už atsakovo sutartą kainą bankui buvo įkeistas gyvenamasis namas su priklausiniais 236 000 Lt vertės (t. 2, b. l. 98-102). Papildomai užtikrinant prievolės įvykdymą, 2001-04-25 tarp apeliantės ir banko sudaryta laidavimo sutartis (t. 1, b. l. 14-15). Pirmiau nurodyta, kad dar iki Z. B. individualios įmonės „Saulė“ bankroto bylos iškėlimo 2005-09-20, Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2004-04-02 ir patikslinta 2004-04-20 nutartimis leista priverstinai parduoti iš varžytinių skolininko Z. B. įkeistą turtą už skolą bankui, tinkamai nevykdžius sutartinės prievolės (t. 2, b. l. 105-106, 131-132), tačiau varžytinės buvo vykdomos jau bankroto administratoriaus individualios įmonės bankroto procese. Išdėstytų faktų visuma leidžia teigti, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo pardavinėjamas iš varžytinių ginant hipotekos kreditoriaus teises ir teisėtus interesus bankroto procese, remiantis ĮBĮ bei hipotekos teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis. Šiuo atveju aktualiu tampa išaiškinimas, kad ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, jog reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai. Tačiau atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-357/2009). Hipotekos kreditoriaus banko reikalavimas bankroto byloje kilo dėl įmonės savininko, kaip privataus fizinio asmens, ir jo sutuoktinės (laiduotojos) prievolių netinkamo vykdymo, lėmusio 2001-04-25 paskolos sutarties nutraukimą prieš terminą, reikalaujant prievolę  įvykdyti prieš terminą ir grąžinti gautą paskolą.

Apeliantė, grįsdama savo teisių pažeidimą jos neįtraukimu į bankrotą bylą ir neteisėtu jai priklausiusio nekilnojamojo turto dalies realizavimu varžytinėse, neatsižvelgia į aplinkybę, kad jos atsakomybė prieš hipotekos kreditorių kyla ne tik kaip individualios įmonės savininko sutuoktinės, tačiau ir kaip laiduotojos bei įkeisto turto bendraturtės. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu neginčijo fakto, kad prisiėmė laiduotojos atsakomybę, jos sutuoktiniui suteikiant paskolą, žinojo laiduotojos solidariosios atsakomybės pobūdį, be to, neneigė, kad buvo žinoma apie sutuoktinių turto įkeitimą hipotekos kreditoriui – bankui. Minėtos sutartys nenuginčytos, jų nutraukimo pagrįstumas nekvestionuotas.  Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantė, kaip laiduotoja ir įkeisto turto bendraturtė, būdama rūpestinga ir apdairi, turėjo domėtis ir žinoti aplinkybes dėl paskolinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo bei taikomų priverstinio išieškojimo priemonių, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, užtikrintų tiek hipoteka, tiek laidavimu. Kadangi nagrinėjamu atveju paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas tiek pagrindinio skolininko Z. B., tiek apeliantės (laiduotojos) turtas – namas su priklausiniais, todėl tiek pagrindinis skolininkas, tiek apeliantė (laiduotoja) buvo ne tik solidarūs bendraskoliai, bet ir įkaito davėjai. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto, ir tik jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam priklauso, šis kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.192 str. 1 d., 4.193 str. 1 d.). Šiuo atveju varžytinėse pardavus abiems sutuoktiniams priklausantį nekilnojamąjį turtą, gautų lėšų užteko patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimus, kurio reikalavimai bankroto procese tenkinami pirmiausia (ĮBĮ 34 str.).

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad apeliantės nekilnojamojo turto dalis buvo realizuota teisėtai, užtikrinant hipotekos kreditoriaus teisėtus interesus iš įkeisto turto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, dėl kurio išvaržymo bankroto procese teisėtumo keliamas klausimas, traktavo būtent kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, detaliai pagrįsdamas šią aplinkybę aktualių faktų visuma. Todėl apeliantės argumentai dėl CPK 263 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo yra aiškiai teisiškai ydingi.

Vertinant apeliantės, kaip išvaržyto nekilnojamojo turto dalies savininkės, teisių pažeidimą dėl jos neįtraukimo į bankroto procesą, pastebėtina, kad aktualiausioje teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, bankrutavusios įmonės savininkas bei sutuoktinis, jei įmonė pripažįstama šeimos verslu, turi dalyvauti byloje bendraatsakoviais. Sprendžiant klausimą dėl apeliantės kaip sutuoktinės neįtraukimo į bankroto bylą ne(teisėtumo), ją iškėlus 2005 metais, pastebėtina, kad nuoseklios, vieningos teismų pozicijos dėl bankrutuojančios individualios įmonės savininko, tiek ir jo sutuoktinio įtraukimo į bankroto bylą dar nebuvo suformuotos. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-07 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-400/2012 yra pasisakęs, kad konstatavus sutuoktinių jungtinę veiklą, vystant verslą, pakanka vieno iš solidariųjų skolininkų dalyvavimo bankroto  byloje, kadangi jie atsakytų kaip solidarūs tarpusavyje skolininkai, todėl į bankroto bylą gali būti įtrauktas bet kuris jų (CK 6.6 str. 4 d.). Iš bankroto bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2008-01-17 nutartimi įmonės „Saulė“ bankroto byloje bendraatsakovu buvo įtrauktas Z. B. (bankroto byla Nr. B2-230-368/2011- t. 1, b. l. 110-111, t. 2, b. l. 2). Byloje esančių įrodymų visuma (individualios įmonės bankrotas vyko nuo 2005 metų (t. 1, b. l. 89), iki įmonės veikla 2011 metais pripažinta pasibaigusia (t. 1, b. l. 113); buvo viešai skelbiami pranešimai dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimų ir vyksiančių varžytinių (t. 1, b. l. 93-105), turtui parduoti buvo skelbta net keletą varžytinių (t. 1, b. l. 85, 95-105, bankroto byla – t. 1, b. l. 120-121, t. 2, b. l. 49, 98, 106); apeliantė su sutuoktiniu įregistravę santuoką nuo 1981-07-24 (t. 1, b. l. 38) ir neįrodytas buvęs jų gyvenimas skyrium; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad eilę metų vyko daugybė ginčų, susijusių su nekilnojamojo turto varžytinėmis, antstolio veiksmų teisėtumu, iškeldinimo iš parduoto gyvenamojo namo ir tokio teismo sprendimo vykdymu ir kt.) leidžia teisėjų kolegijai daryti tikėtiną išvadą, kad apeliantė buvo pakankamai informuota apie bankroto bylos eigą ir su tuo susijusias pasekmes. Be to, sutuoktinio dalyvavimas bankroto byloje bei jo paties patvirtinimas teismo posėdžio metu, jog siekė apsaugoti tiek žmonos, tiek šeimos interesus (t. 3, b. l. 45-46), leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantės teisėti interesai nebuvo pažeidžiami, jos formaliai neįtraukus į bankroto bylą, kadangi bankroto byloje dalyvavo apeliantės sutuoktinis, kuris sistemingai  naudojosi įstatymo nustatytomis priemonėmis apginti savo, o kartu ir sutuoktinės tariamai pažeidžiamas teises, skundžiant antstolio veiksmus, teikiant įvairius ieškinius teismams, kreipiantis į teisėsaugos institucijas. Tai, kad ilgus metus besitęsiant bankroto procesui ir atsakovui Z. B. (apeliantės sutuoktiniui) intensyviai ginant savo ir šeimos teisėtus interesus teismuose ir teisminėse institucijose, apeliantei nebuvo žinoma apie individualiai įmonei iškeltą bankroto bylą, prieštarauja bet kokia logikai ir gyvenimiškai praktikai. Byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti apeliantės ir jos sutuoktinio Z. B. santykių nutrūkimą tuo metu, kai vyko individualios įmonės bankroto procesas. Vien faktas, kad apeliantė 2009 metais teikė atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-580-368/2010 (c. b. Nr. 2-580-368/2010, t. 1, b. l. 155-160), kuriame išdėstytos esminės su bankroto byla susijusios aplinkybės ir pripažinta, kad apeliantė kartu su sutuoktiniu solidariai atsako bendru turtu individualios įmonės bankroto byloje pagal pareikštus kreditorinius reikalavimus, tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad apeliantė buvo informuota apie vyksiančius teisminius procesus.

Darydamas išvadą, kad apeliantė buvo pakankamai informuota apie bankroto procedūras, taigi tokie jos interesai nebuvo pažeisti vien dėl formalaus neįtraukimo į bankroto bylą, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi civiliniame procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi pagal šią įstatymo normą įrodinėjimo tikslas yra ne tam tikrų aplinkybių tikėtinas buvimas ar nebuvimas, bet teismo ištirtų įrodymų vertinimo suformuotas teismo įsitikinimas. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-265/2011).

Dėl turto pardavimo iš varžytinių ir nekilnojamojo turto perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais pagrindų ir sąlygų

Apeliantė, teikdama ieškinį, grindė turto pardavimo iš varžytinių ir turto perdavimo aktų negaliojimą CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis.

Varžytinių aktas, kaip teisiškai reikšmingas dokumentas, kuriuo įforminamas turto perleidimo faktas (sandoris), gali būti dvejopo pobūdžio, t. y. varžytinių aktai gali būti priimti, remiantis skirtingais teisės aktais, kas lemia nevienodą jų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo teisme tvarką bei pagrindus. Pagal CPK VI dalyje reglamentuojamą vykdymo procesą ir joje nustatytas taisykles yra vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Tuo tarpu bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kuri funkcionuoja savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, nustato ĮBĮ normos, įgalinimą vykdyti su tuo susijusias procedūras suteikiant įmonės bankroto administratoriui, o ne antstoliui.

Kadangi ginčo turto dalis, priklausiusi apeliantei, buvo realizuota bankroto procese, varžytines vykdant bankroto administratoriui, aktualiomis tampa būtent ĮBĮ straipsnio nuostatos. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 6 punktą bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės ir/arba neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) įkeistas nekilnojamasis turtas parduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Ginčo turto pardavimo iš varžytinių vykdymo metu (2010-12-20) galiojo Vyriausybės 2008-01-16 nutarimu Nr. 60 patvirtintas „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašas“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 27 punkte pasakyta, kad varžytinių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Remiantis suformuota teismų praktika, tokiam turto pardavimui CPK VI dalies normos, reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką, įskaitytinai ir CPK 602 straipsnis, netaikomos, kadangi CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-539/2010; 2009-06-29 nutartis c. b. Nr. 3K-7-259/2009; 2005-01-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-41/2005). Ginčo varžytinių teisėtumas gali būti vertinamas tik ĮBĮ ir Tvarkos aprašo požiūriu, t.y. įvertinant ar ginčo turtas realizuotas nepažeidžiant šių teisės aktų imperatyviųjų nuostatų. Tokių aplinkybių apeliantė nenurodė ir neįrodinėjo.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisinių pagrindų, nurodytų CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose, ginčijamiems turto pardavimo iš varžytynių ir turto perleidimo aktams pripažinti negaliojančiais, apeliantė neįrodė, todėl tenkinti jos reikalavimų, juolab, aktų pagrindu sudaryto 2013-06-14 pirkimo-pardavimo sandorio, nėra teisinio pagrindo. Kiti reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo, todėl jo netenkinant, nėra prielaidų ir kitiems sandoriams nuginčyti.  

Dėl ieškinio senaties

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad apeliantės ieškinys, ginčijant sandorius (2010-12-20 turto pardavimo iš varžytinių aktą, turto perdavimo aktą bei 2013-06-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3793) yra nepagrįstas, neįrodžius sandorių negaliojimo pagrindų, apeliantės argumentai dėl netinkamai taikytų ieškinio senatį reglamentuojančių materialinių ir procesinių teisės normų bei ieškinio senaties termino skaičiavimo tampa nebeaktualūs, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl restitucijos taikymo

Apeliantė, ginčydama skundžiamo sprendimo teisėtumą netinkamu restitucijos instituto taikymu, argumentuoja, kad teismas savo iniciatyva turėjo parinkti restitucijos taikymo būdą, o ne atmesti ieškinį tuo pagrindu. Visų pirma, ieškinys buvo atmestas ne dėl restitucijos, bet dėl ieškinio senaties praleidimo bei neegzistuojančių ir neįrodytų pagrindų pripažinti sandorius negaliojančiais.  Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju, yra konstatavęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Tačiau, konstatavus, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, turto perdavimo aktą bei prikimo-pardavimo sutartį negaliojančiais, restitucijos taikymo klausimas tampa visiškai neaktualus ir dėl to apeliantės skundo argumentai, susiję su restitucijos taikymo parinkimu, atmestini kaip nepagrįsti, nenustačius jokių teisinių bei faktinių prielaidų restitucijos taikymui (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Restitucijos būdo parinkimas taip pat nagrinėjamoje byloje teisiškai neaktualus (CK 6.145 str. 2 d.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas svarbias ginčui išspręsti aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino, taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, atmesdamas apeliantės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliantės skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas kitų bylos dalyvių naudai, todėl kitiems bylos dalyviams atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas UAB „Atveika“ pateikė duomenis, jog patyrė ir prašo atlyginti 750 Lt dydžio atstovavimo išlaidas (t. 3, b. l. 95). Prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, atstovavimo išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, 8.11 punktą (1,5 MMA), todėl atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas, iš apeliantės priteistina 750 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Atveika“.

Kadangi Panevėžio apygardos teismo 2014-01-10 nutartimi apeliantei 5 729 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies už apeliacinio skundo padavimą mokėjimas buvo atidėtas (t. 3, b. l. 75-76), iš apeliantės, jos skundą atmetus, valstybės naudai priteistinas ir 5 729 Lt žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas (CPK 96 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

             n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. B., a.k. (duomenys neskelbtini), uždarajai akcinei bendrovei „Atveika“, įm. kodas 145452299, 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) litų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš G. B., a.k. (duomenys neskelbtini), valstybei 5 729 (penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt devynis) litus žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Teisėjai               Audronė Jarackaitė

              Dalia Kačinskienė

              Egidijus Žironas