Baudžiamoji
byla Nr. 2K–577/2010 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija
2.4.7,
2.1.7.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. gruodžio 23
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto
Stakausko, Dalios Bajerčiūtės, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Dianai
Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Daivai
Skorupskaitei-Lisauskienei,
nuteistajam T. B.,
nuteistojo gynėjai advokatei I.
Blaževičienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. ir jo gynėjos kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio.
Zarasų rajono apylinkės
teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu T. B. pagal
BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo
padarant nusikalstamą veiką, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – nes
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu Zarasų rajono apylinkės
teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria T. B. pagal BK 300
straipsnio 1 dalį išteisintas, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis,
kuriuo T. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas 80 MGL (10 400 Lt) dydžio
bauda. Vadovaujantis BK 65, 66, straipsniais į paskirtą bausmę įskaičius
kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki
2007 m. birželio 1 d., T. B. paskirta bauda sumažinta iki
6 MGL (780 Lt) dydžio. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį
skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos
teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu T. B., pagal
BK 300 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą
dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą bei žinomai netikrą dokumentą ir
suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno bei panaudojo, buvo išteisintas
neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu
T. B., kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, išteisintas kaip nepadaręs
veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, bylą išnagrinėjusi pagal
Ignalinos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, 2010 m.
gegužės 21 d. nuosprendžiu Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d.
nuosprendžio dalį, kuria T. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas,
panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo T. B. pripažino kaltu padarius
nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė atitinkamą
bausmę. Šis teismas nustatė, kad T. B. suklastojo tikrą dokumentą bei žinomai
netikrą dokumentą ir suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno bei panaudojo,
būtent: 2006 m. gegužės 12 d., sužinojęs apie R. B. sulaikymą
Ukmergės rajono policijos komisariate dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant
didelės vertės svetimą turtą (ikiteisminio tyrimo byla Nr. duomenys
neskelbtini), turėdamas ant UAB „Vitamedos konsultacijos“ firminio
blanko šios bendrovės direktoriaus R. B. vardu nenustatytoje vietoje,
nenustatytu laiku, nenustatytų asmenų 2006 m. gegužės 9 d. data surašytus
bei atspausdintus du raštus, adresuotus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex
faktoringas ir lizingas“, su žinomai melaginga informacija apie tariamą
išankstinį draudiminės išmokos atsisakymą, t. y. raštą, adresuotą AB „Lietuvos
draudimas“, kuriame parašyta: „AB „Lietuvos draudimas“ pranešame, kad per
klaidą pateikėme jums prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl automobilio „Volvo
XC 70“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) dingimo pagal draudimo polisą
Nr. 0043100300. Prašome minėtą prašymą laikyti niekiniu ir negaliojančiu.
Jokių reikalavimų dėl draudimo išmokų ir kt. jums nereiškiame ir ateityje
nereikšime“, ir raštą, adresuotą UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, kurio
tekstas: „UAB „Faktoringas ir lizingas“ pranešame, kad per klaidą jus informavome apie automobilio „Volvo XC 70“
(valst. Nr. duomenys neskelbtini) dingimą.
Prašome minėtą prašymą laikyti niekiniu ir negaliojančiu. Visus
įsipareigojimus pagal lizingo sutartį (Nr. duomenys neskelbtini)
vykdysim laiku ir tinkamai“. Siekdamas sukurti įvaizdį bei įtikinti teisėsaugos
institucijas dėl savanoriško atsisakymo nuo nusikaltimo Ukmergės rajono
policijos komisariate tirtoje byloje (ikiteisminio tyrimo byla Nr. duomenys
neskelbtini), jis 2006 m. gegužės 12 d. atvyko į Ukmergės rajono
policijos komisariatą ir pareigūnų paprašė susitikti su sulaikytuoju R. B.,
melagingai nurodydamas, kad R. B., kaip UAB „Vitamedos konsultacijos“
direktoriui, skubiai reikia pateikti pasirašyti bendrovės finansines ataskaitas
bei kitus dokumentus; jis (T. B.), kaip advokatas, susitikęs su sulaikytu
savo ginamuoju R. B., šiam pateikė pasirašyti pirmiau minėtus du netikrus
dokumentus, datuotus 2006 m. gegužės 9 d.; R. B. juos patvirtinus savo
parašu, T. B., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią
2006 m. gegužės 12 d. po pietų grįžęs į UAB „Vilpostus-Kaunas“, Kauno
skyriaus platinimo tarnyboje, esančioje Kaune, Kęstučio g. 62, tyčia UAB
„Vilpostus-Kaunas“ skyriaus platinimo tarnybos vadovei I. J. nurodydamas
atgalinę išsiuntimo datą bei dokumentų išsiuntimo adresatus, atgaline 2006 m.
gegužės 10 d. data, užpildė siuntos (siuntinio) priėmimo-perdavimo akto sutartį
be numerio, dėl dviejų minėtų raštų išsiuntimo AB „Lietuvos draudimas“, adresu:
J. Basanavičiaus g.12, Vilnius, ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“,
adresu: Kalinausko g.13, Vilnius, taip išsiuntęs minėtus du dokumentus AB „Lietuvos
draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ juos panaudojo; minėto
akto sutarties antrojoje dalyje grafoje „PRIĖMĖ“ pasirašė išgalvotu parašu už
UAB “Vitamedos konsultacijos“ atstovą ir šio akto sutarties pirmąją dalį laikė
iki 2006 m. gegužės mėnesio antrosios pusės (tikslesnis data ir laikas
nenustatyti), kai šį dokumentą pateikė UAB „Vitamedos konsultacijos“
direktoriui R. B. pasirašyti, o šiam šį žinomai suklastotą dokumentą
patvirtinus savo parašu, t. y. grafoje „PERDAVĖ“ įrašius rankraštinį įrašą
„Direktorius R. B.“ ir šalia pasirašius, T. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, šį
dokumentą bei dviejų suklastotų dokumentų, adresuotų ir išsiųstų AB „Lietuvos
draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, datuotų 2006 m. gegužės
9 d., antrus egzempliorius (kopijas) laikė iki 2007 m. kovo 27 d. ir vėliau
2007 m. kovo 27 d. gabeno į Ukmergę, kur baudžiamojoje byloje Nr. duomenys
neskelbtini (ikiteisminio tyrimo baudžiamosios byla Nr. duomenys
neskelbtini) dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą
turtą, nagrinėjamoje Ukmergės rajono apylinkės teisme, 2007 m. kovo 27 d. teismo
posėdžio metu pateikė, t. y. tyčia panaudojo minėtus tris žinomai suklastotus
dokumentus kaip įrodymus byloje turėdamas tikslą sukurti versiją apie R. B.
ir kitų įtariamųjų tariamą savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo.
Kasaciniu skundu
nuteistasis T. B. ir jo gynėja prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria
T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir palikti
galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. išteisinamąjį
nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio dalis, kuria T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1
dalį, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes nagrinėdamas bylą šis teismas padarė
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos
įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai,
nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Kasaciniame skunde, išdėsčius kaltinamajame akte
suformuluotą kaltinimą ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
išdėstytas nustatytas aplinkybes, teigiama, kad apeliacinės instancijos
teismas, pažeisdamas BPK 256 straipsnio reikalavimus, iš esmės pakeitė
kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos
teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių,
jog T. B., 2006 m. gegužės 12 d. sužinojęs apie R. B. sulaikymą Ukmergės rajono policijos komisariate dėl
pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą turtą (ikiteisminio
tyrimo byla Nr. duomenys neskelbtini), tą pačią dieną tyčia atgaline
data, t. y. 2006 m. gegužės 9 d., ant UAB „Vitamedos
konsultacijos“ firminio blanko šios
bendrovės direktoriaus R. B. vardu
surašė bei atspausdino du raštus, adresuotus AB „Lietuvos draudimas“ ir
UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, kuriuos vėliau neva pateikė R. B.
pasirašyti. Šią kaltinimo dalį teismas pakeitė nurodydamas, kad ne jis, o
nenustatyti asmenys, nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku ant UAB „Vitamedos konsultacijos“ firminio
blanko direktoriaus R. B. vardu surašė du pranešimus, adresuotus AB
„Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“; T. B.,
turėdamas šiuos du netikrus dokumentus, pateikė juos pasirašyti R. B. ir
išsiuntė registruotu paštu, vėliau juos pateikė Ukmergės rajono apylinkės
teismui. Taip apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas kaltinime nurodytas
faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, t. y. pakeisdamas dviejų raštų, adresuotų
AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ surašymo,
atspausdinimo aplinkybes, į kaltinimą
įtraukdamas trečiuosius asmenis, kurie nenustatytu laiku ir nenustatytoje
vietoje pagamino netikrus dokumentus, iš esmės pakeitė kaltinime nurodyto nusikaltimo padarymo būdą,
dalyką ir pačią veiką – jos eigą, mechanizmą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, ne
vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo
kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės pasikeičia
nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi
įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į
gynybą. BPK 255 straipsnio 2 dalyje įtvirtina nuostata, kad
kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie
tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinamojo
teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo jis yra
kaltinamas, ir teisę pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis,
BPK 44 straipsnio 7 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-244/2009, 2K-34/2009).
Byloje prašymo pakeisti kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis nėra, apie kaltinimo pakeitimo galimybę jis nebuvo informuotas.
Apeliacinės instancijos teismui nuosprendyje suformulavus naują kaltinimą, nebuvo
suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai
nustatytas faktines aplinkybes, pasisakyti dėl naujai suformuluoto kaltinimo pagrįstumo,
teisėtumo, atitikties objektyviai tiesai.
Be to, kasatoriai
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias Baudžiamojo proceso kodekso
normas (BPK 20 straipsnio 1,
3, 4, 5 dalys), priešingai nei pirmosios instancijos teismas, įrodymų tyrimą
atliko paviršutiniškai, neišsamiai, šališkai, savo išvadas grindė ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis,
neteisėtai, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, gautais duomenimis.
Apeliacinės
instancijos teismas padarė išvadą, kad jis 2006 m. gegužės 12 d. Ukmergės
rajono policijos komisariato patalpose davė sulaikytajam R. B. pasirašyti
ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, nenustatytu laiku ir nenustatytoje
vietoje ant UAB „Vitamedos konsultacijos“ firminio blanko šios bendrovės
direktoriaus R. B. vardu surašytus du raštus, adresuotus AB „Lietuvos
draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, kuriuose pateikta žinomai
melaginga informacija apie tariamą
išankstinį atsisakymą nuo draudiminės išmokos. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė R. B. parodymais, duotais ne teisminio nagrinėjimo metu,
o duotais, pažeidžiant įstatymų nustatytą
tvarką, ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 3, b. l. 67-69). Kaip matyti iš
R. B. apklausos protokolo, R. B. buvo apklaustas nedalyvaujant nei jam
(kasatoriui), nei jo gynėjui. Apie R. B. apklausą nei jis, nei jo gynėjas nebuvo informuoti, jiems nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti R. B. apklausoje ir užduoti jam klausimus. Kasatorių nuomone, R. B.
apklausa atlikta pažeidžiant Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuotą teisę į teisingą
procesą bei 6 straipsnio 3 dalies d
punkte – teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, taip pat į BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse
įtvirtintas nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, cituodamas
R. B. parodymus, duotus ikiteisminio
tyrimo teisėjui, šiuos iškraipė,
nemotyvuotai nesivadovavo jo
parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, kurių metu jis visiškai paneigė savo parodymus, duotus
ikiteisminio tyrimo metu. R. B. parodė, kad raštus, adresuotus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, jis surašė ir
pasirašė iki sulaikymo, kad jokių
raštų T. B. jam pasirašyti nepateikinėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė dėl policijos pareigūnų psichologinio
poveikio, bijodamas būti sulaikytas.
Apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę nutylėjo ir nenurodė motyvų, kodėl šiais parodymais nesivadovauja. Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra
nuoseklūs ir neprieštaringi. Ši teismo išvada neatitinka tikrovės. Kaip matyti
iš R. B. apklausų ikiteisminio tyrimo
metu protokolų (T. 3, b. 1. 62-64, 67-69, 70-71, 75-76, 78-79, 81-83, 85-87, 89-92), juose užfiksuoti parodymai yra visiškai identiški, o tai
duoda pagrindą teigti, kad R. B. parodymų
nedavė, jie buvo tik kopijuojami. Be to, R. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti
parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – liudytojų I. J.,
R. K., N. G., L. Š., R G. parodymams, duomenims, užfiksuotiems Ukmergės
rajono policijos komisariato areštinės susitikimų su sulaikytaisiais registracijos
žurnale, R. G. sulaikymo protokole. Apeliacinės
instancijos teismas visiškai ignoravo R. K. parodymuose esančius esminius
prieštaravimus apie jo (kasatoriaus) 2006 m. gegužės 12 d. atvykimą į Ukmergės
rajono policijos komisariatą, susitikimų su R. B. kiekį, vietą, dokumentų
pateikimo R. B. pasirašyti aplinkybes, taip pat prieštaravimus tarp R. K.
parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų. Apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas
prieštaringais, nepatikimais, prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems įrodymams R. K. parodymais, kitų asmenų
parodymais, duotais ne teisminio nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių
reikalavimus.
BPK 279 straipsnyje nustatyta, kad teisiamojo
posėdžio pirmininkas išsiaiškina liudytojo
santykius su kaltinamuoju bei nukentėjusiuoju ir pasiūlo liudytojui, kad šis praneštų teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos
aplinkybių, o BPK 275 straipsnio 1
dalyje – kad draudžiama užduoti
atsakymą menančius klausimus. Kaip
matyti iš teismo posėdžio protokolo (T. 6, b. 1. 237), apklausiant liudytoją, kuriam taikytas
anonimiškumas, Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta liudytojo apklausos tvarka buvo šiurkščiai
pažeista. Minėtam liudytojui pasiūlius duoti
parodymus apie bylos esmę, jis jokių parodymų nedavė. Kolegijos pirmininkei
padarius pranešimą, išdėsčius bylos esmę, pagrindines pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio išvadas, apeliacinio skundo argumentus, perskaičius
kaltinimą, ir vėl šis liudytojas nieko
negalėjo papasakoti apie bylą. Tada kolegijos pirmininkė, šiurkščiai pažeisdama Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintą liudytojo
apklausos tvarką, perskaitė visą ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojo apklausos protokolą, paprašė
liudytojo patvirtinti perskaitytus jo parodymus. Tą liudytojas ir padarė,
beveik pažodžiui atkartojo kolegijos
pirmininkės perskaitytus parodymus. Tokia liudytojo apklausos tvarka, kai pats liudytojas neduoda parodymų, o patvirtina ir
atkartoja teisminio nagrinėjimo metu perskaitytus
teiginius, negali būti laikoma teisėta. Tokie liudytojo parodymai laikytini gautais neteisėtu būdu,
pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl negali būti laikomi patikimais, negali būti laikomi įrodymu. Be to,
apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šio liudytojo parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo pareigūnui,
tačiau parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie, nepažeidžiant įstatyme
nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios
ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo
pareigūnui, nėra laikomi įrodymu ir
jokios įrodomosios reikšmės neturi. Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo ir
šio liudytojo atsiradimo baudžiamojoje byloje bei apklausos ikiteisminio tyrimo
metu aplinkybes. Naivu patikėti liudytojo teiginiais, kad, praėjus metams, jis
staiga paprašė būti apklausiamas apie tai, ką sužinojo prieš metus sėdėdamas
vienoje kameroje su R. G. Teismas nekreipė dėmesio ir į tą aplinkybę, kad šis
liudytojas dalyvauja ne vienoje baudžiamojoje byloje taikant jam anonimiškumą.
Visos šios aplinkybės duoda pagrįstą pagrindą abejoti šio liudytojo parodymų
patikimumu.
Apeliacinės instancijos
teismas visiškai ignoravo R. G. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme,
be to, neanalizavo ir nevertino įrodymų, patvirtinančių jo parodymus.
Nemotyvuotai bei nepagrįstai atmetė ir liudytojos L. Š. parodymus, kad jis
2006 m. gegužės 12 d. iki 16.05 val. su R. B. nebuvo susitikęs. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. B. į areštinę
galėjo būti uždarytas tik po 16.05 val., yra nelogiška ir prieštaraujanti
kitiems byloje esantiems įrodymams. Įtariamojo
parodymų patikrinimo vietoje protokolas buvo baigtas rašyti – 16.05 val. ir, tik po to procesiniame veiksme dalyvavę asmenys (tyrėja
L. Š., R. B., advokatė R. Š.) patvirtino jį savo parašais.
Absurdiška teigti, kad parodymų patikrinimo
vietoje R. B., advokatė R. Š. bei tyrėja L. Š. protokolą pasirašė anksčiau
kaip 16.05 val. (apeliacinio teismo
teigimu iki 15.15 val.), t. y. jo nesurašius. R. B. į areštinę galėjo būti uždarytas tik surašius
parodymų patikrinimo vietoje protokolą ir jį pasirašius, t. y. po 16.05 val. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laikinojo sulaikymo protokolas yra procesinis dokumentas,
leidžiantis uždaryti įtariamąjį į areštinę.
Apeliacinės instancijos teismo minimi L. Š. parodymai, kad įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas
buvo surašytas ne parodymų patikrinimo
vietoje, o kabinete, ir jis buvo baigtas rašyti – 16.05 val., ne tik kad nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo
išvados, bet priešingai – ją paneigia.
Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas
grindė ir tuo, kad 2007 m. gegužės 4 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta,
jog kompiuterio kietajame diske „ExselStor Technology J680“ rastas raštas prašymas
„Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriui, sukurtas 2007 m. kovo 26 d., 07:21:42, kurio tekstas „ar 2006 m. gegužės 10 d.
du registruoti laiškai buvo išsiųsti adresatams“,
ir raštas pranešimas, adresuotas advokatui T. B., sukurtas 2007 m. kovo 26 d. 07:27:22, kurio tekstas „abu
laiškai buvo įteikti adresatams“ (T. 3, b. l. 18-23). Šis apeliacinės instancijos teismo motyvas
visiškai nepagrįstas. 2007 m. gegužės
4 d. daiktų apžiūros protokole minimas kompiuterio kietasis diskas buvo paimtas kratos metu jo
(kasatoriaus) darbo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kratos teisėtumo.
Krata buvo atlikta neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3, 4,
5 dalies nuostatas. Krata atlikta
jam neturint nei įtariamojo, nei
kaltinamojo statuso, nedalyvaujant Advokatų tarybos nariui arba jo įgaliotam advokatui. Kratos metu buvo
paimtas jo kompiuterio kietasis diskas, kuriame nebuvo jokių svarbių bylai duomenų, bet buvo visa informacija, sudaranti advokato profesinę paslaptį
(informacija apie klientus, klientų suteikta informacija, sutarčių su klientais
sąlygos ir kt.). Todėl kratų metu paimti
dokumentai bei laikmenos negali būti laikomi įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismo minimame kietajame diske
esantis užklausimas UAB „Vilpostus-Kaunas“
ne tik nepatvirtina kaltinimų bei
apeliacinės instancijos teismo
padarytų išvadų, bet priešingai – prašymo UAB „Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriui
surašymas, prašant pateikti duomenis apie laiškų įteikimą, patvirtina tai, kad
jis nežinojo, jog dokumentai yra
suklastoti, kad jis sąžiningai buvo įsitikinęs, jog dokumentai tikri, kad minėtus
laiškus R. B. yra išsiuntęs ir jie buvo įteikti adresatams. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad faktinė aplinkybė, jog Ukmergės rajono
policijos komisariato registracijos žurnale nėra įrašo, patvirtinančio advokato T. B. ir K. B. 2006 m. gegužės 12 d. susitikimą, kurio metu T. B. davė R. B.
pasirašyti AB „Lietuvos draudimas“ ir
„Parex faktoringas ir lizingas“ skirtus dokumentus, nepaneigia jų susitikimo fakto, o tai, kad Ukmergės rajono
policijos komisariato areštinėje, darant įrašus žurnaluose, būdavo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo
posėdyje patvirtino ir pats išteisintasis
T. B., yra visiškai neargumentuota, neparemta jokiais byloje esančiais objektyviais
duomenimis. Kasatorių nuomone, liudytojos L. Š. parodymai, kad 2006 m. gegužės
12 d. iki 16.05 val. T. B. su R. B. nebuvo susitikę ir negalėjo susitikti, nes priešingu atveju T. B. būtų dalyvavęs
ikiteisminio tyrimo veiksmuose, visiškai paneigia apeliacinės instancijos
teismo išvadą, kad jis (kasatorius) galėjęs
2006 m. gegužės 12 d. anksčiau kaip 16.05 val. susitikti su R. B., duoti jam pasirašyti pranešimus AB
„Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex
faktoringas ir lizingas“, grįžti į Kauną ir Kaune, UAB „Vilpostus-Kaunas“
skyriuje, tarp 15-16 val. juos
išsiųsti. Kaip matyti iš I. J.
parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo
metu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, I. J. nurodė pranešimų AB „Lietuvos
draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas
ir lizingas“ išsiuntimo laiką – 2006 m. gegužės 12 d., tarp 15-16
val. Apeliacinės instancijos teismas
nenurodė, kodėl I. J. parodymai
patvirtina, kad būtent jis, o ne kitas
asmuo 2006 m. gegužės 12 d., tarp 15-16 val. išsiuntė pranešimus AB „Lietuvos
draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad asmens parodymo
atpažinti pagal nuotrauką metu I. J.
atpažino T. B. kaip asmenį, prašiusį
išsiųsti du laiškus atgaline data. Tačiau, kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti
pagal nuotrauką protokolo (T. 2, b. 1.
50-52), priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, I. J. jo, kaip asmens, 2006 m. gegužės 12 d.,
tarp 15-16 val. siuntusio raštus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir
lizingas“, neatpažino. Protokole
aiškiai nurodyta, kad I. J. iš 4 pateiktų asmenų nuotraukų jį nurodė kaip asmenį, labiausiai panašų į siuntusį raštus,
tačiau, ar tai tas pats vyriškis, garantuoti negalėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad asmens parodymo atpažinti pagal
nuotrauką metu I. J. jį atpažino,
neatitinka byloje esančio asmens
parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo. Faktą, kad I. J. jo
neatpažino, patvirtina ir tai, jog po
jo nuotraukos pateikimo atpažinimui tyrėja pateikė atpažinti ir R. B.
nuotrauką. Jeigu I. J. būtų jį atpažinusi, tyrėjai nebūtų reikėję teikti R. B. atpažinti nuotraukos. Be to, kaip matyti iš liudytojos I. J. 2007 m.
balandžio 19 d. apklausos protokolo (T.
2, b. 1. 39), prieš asmens parodymo
atpažinti pagal nuotraukas veiksmą ji ne tik kad nebuvo apklausta apie
atpažintino asmens elementarius požymius – amžių, plaukų spalvą, aprangą, bet ir apie kitas
išskirtines asmens žymes ir ypatybes – veido
bruožus, akinius, ūsus, barzdą, randus ir kt. Ją apklausiant visiškai
nesiaiškinta, kokiomis ypatybėmis ar žymėmis remdamasi ji galėtų atpažinti nurodytą asmenį. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos
teismas visiškai pagrįstai konstatavo,
kad atliekant atpažinimą buvo pažeisti BPK 191 straipsnio 2 dalies
reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad prieš parodymo atpažinti veiksmą V. J. nereikėjo detaliai,
kaip to reikalauja BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatos, apklausti,
nes su I. J. šis baudžiamojo proceso veiksmas buvo atliktas iškart po to,
kai ji buvo apklausta kaip liudytoja, yra visiškai nepagrįstas, teisiškai neargumentuotas,
prieštaraujantis BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teiginiai, kad jis galėjęs būti be akinių, yra tik apeliacinės instancijos teismo
prielaida, neparemta jokiais bylos duomenimis. I. J. apie tai, kad asmuo, išsiuntęs minėtus raštus, nešiojo akinius,
būtų nurodžiusi.
Kasatoriai
teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nurodomas Lietuvos ekspertizės
centro 2007 m. birželio 18 d. raštas
Nr. S-456(l) „Dėl rašysenos ir parašų tyrimo dokumento kopijos“ jokios įrodomosios reikšmės byloje neturi. Kaip
matyti iš minėto rašto, jame pateikiamas
tik atsakymas į užklausimą apie Lietuvos ekspertizės centre atliekamas
rašysenos ir parašų dokumentų kopijose tyrimus ir nurodoma, kokios yra galimos išvados. Šis raštas nėra nei specialisto išvada,
nei ekspertizės aktas (BPK 88, 90
straipsniai), jis surašytas neatlikus jokių dokumentų kopijų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas
nuosprendyje nenurodė, kokias, turinčias reikšmės bylai, aplinkybes šis raštas patvirtina ar paneigia. Minėtas
raštas nepatvirtina ir nepaneigia
jokių, turinčių reikšmės bylai aplinkybių, todėl negali būti laikomas įrodymu,
atitinkančiu BPK 20 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir 2008
m. rugsėjo 23 d. specialisto išvada Nr. 20080923/026. Tačiau teismas nenurodė,
kokią reikšmę ji turi daromoms išvadoms. Specialisto išvada nepatvirtina, o paneigia apeliacinės instancijos
teismo išvadas, nes specialistas
aiškiai nurodė, kad siuntos (siuntinio) priėmimo-perdavimo akto egzemplioriuje, kuris liko
UAB „Vilpostus-Kaunas“, įrašus padarė
ne jis ir, tikėtina, kad 2006 m. gegužės 10 d. siuntos (siuntinio)
priėmimo-perdavimo akto vienkartinės
sutarties skiltyje „PERDAVĖ“ eilutėje „parašas“ pasirašė ne jis.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad,
ištyręs advokatės I. Blaževičienės
pateiktą antstolio R. Budreikos 2010
m. gegužės 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0085/10/18, mano, jog šis protokolas nei patvirtina,
nei paneigia faktinės aplinkybės, kad 2006 m. gegužės 12 d. T. B. važiavo būtent protokole nurodytu greičiu ir kad tą dieną eismo intensyvumas buvo
identiškas konstatuojamajam. Teismas
šį įrodymą atmetė nurodęs, kad mano, jog atstumą nuo Ukmergės rajono policijos komisariato iki UAB
„Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriaus galima
įveikti greičiau negu per valandą ir kad šis protokolas nepaneigia tos faktinės aplinkybės, jog 2006 m. gegužės 12 d., apie 16 val., tiksliai nenustatytu laiku, T. B. buvo
„Vilpostus-Kaunas“ pašte Kauno skyriuje ir išgalvotu parašu pasirašė ant siuntos (siuntinio)
priėmimo-perdavimo akto. Darydamas tokias
išvadas teismas rėmėsi vien tik R. K.
parodymais, kad atstumas nuo Ukmergės iki Kauno yra 60-62 km, kad atstumą, jo manymu, galima įveikti per 0,5
valandos, o jis važiuoja 20 minučių.
Šie R. K. parodymai akivaizdžiai melagingi. Apeliacinės instancijos teismo išvada paremta ne objektyviais byloje
esančiais duomenimis, o visiškai
nepagrįstomis prielaidomis. Kaip
matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, atstumas nuo Ukmergės rajono policijos komisariato iki UAB „Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriaus yra ne 60-62 km, o 71,5 km. Norint įveikti šį atstumą per 20 minučių ar 0,5
valandos, važiavimo greitis turi būti
atitinkamai ne mažesnis nei 214,5 km/h. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad atstumu
nuo Ukmergės rajono policijos komisariato iki UAB „Vilpostus-Kaunas“
Kauno skyriaus buvo važiuojama du kartus, abiejų kelionių trukmė beveik
identiška, važiuojama kaip ir 2006 m.
gegužės 12 d.,
t. y. penktadienį, tuo pačiu, kaip nustatyta teismų, laiku. Todėl
nebuvo jokio pagrindo abejoti antstolio R. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame kelionės laikas nuo Ukmergės rajono policijos
komisariato iki UAB „Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriaus yra 1.15 val. Be to, apeliacinės instancijos teismas, jeigu jam kilo abejonių, turėjo teisę
paskirti eksperimentą.
Apibendrinami
kasatoriai teigia, kad pirmosios
instancijos teismas visus byloje
esančius įrodymus ištyrė visapusiškai, objektyviai ir nešališkai, juos vertino
atskirai ir kaip įrodymų visetą, savo išvadas motyvavo, nuosprendį pagrindė ne prielaidomis, o objektyviais duomenimis, todėl
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio
l dalį, panaikintina, paliekant galioti šią pirmosios instancijos teismo
išteisinamojo nuosprendžio dalį.
Kasacinis skundas
tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas
ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BPK 369 straipsnio 1
dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl Baudžiamojo
proceso kodekso 331 straipsnio ir 20 straipsnių taikymo
Teisėjų kolegija,
patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo
aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas esmingai pažeidė BPK 331 ir 20 straipsnių reikalavimus.
Įsiteisėjęs teismo
nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu dėl
nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis baudžiamajame procese išskirtinės
svarbos procesinis dokumentas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra
teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso
įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl
nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar
nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų,
pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
BPK 331 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas
laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio
teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis pagrindinių reikalavimų, keliamų
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, kad tais atvejais, kai pirmosios
instancijos teismo apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis panaikinamas
dėl aplinkybių, numatytų BPK 329 straipsnyje, ir priimamas naujas nuosprendis,
jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo
apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305
straipsnis). Be to, BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės
instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir
priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti ne tik apeliacinės instancijos
teismo nustatytas aplinkybes, bet ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį
pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir
nuteisti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina
apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3, 4
dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka
gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią
reikšmės bylai išspręsti teisingai, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos
galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Tiek šių duomenų
pripažinimo įrodymais taisyklių, tiek to paties straipsnio 5 dalyje nustatytos
pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal
vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalo laikytis ir pirmosios, ir
apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant
įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu,
prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Apeliacinės instancijos
teismo nuosprendis neatitinka minėtų įstatymo reikalavimų, todėl negali būti
pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Pirmosios instancijos
teismas T. B., kaltinamą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, išteisino neįrodęs,
kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šis teismas nustatė, kad T. B.
2006 m. gegužės 12 d. į Ukmergės rajono policijos komisariatą atvyko
apie 15 val., kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir
lizingas“ adresuoti raštai į UAB „Vilpostus–Kaunas“ skyriaus platinimo
tarnybą, esančią Kaune, Kęstučio g. 62, buvo atnešti išsiųsti
2006 m. gegužės 12 d. apie 15–16 val., t. y. tuo metu, kai
T. B. dar buvo Ukmergės rajono policijos komisariate.
Tai, kada T. B. atvyko
į Ukmergės rajono policijos komisariatą, ar atvykęs į jį turėjo galimybę susitikti
su R. B. ir pateikti jam pasirašyti minėtus raštus ir iki 16 val. iš Ukmergės rajono
policijos komisariato sugrįžti į Kaune esančio „Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriaus
platinimo tarnybą, bylai išspręsti teisingai yra akivaizdžiai svarbu. Iš
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio lieka neaišku, kada ir kur
R. B. minimi raštai buvo pateikti pasirašyti. Nuosprendyje tokių išvadų, kad
tai galėjo būti padaryta iki R. B. sulaikymo, nuosprendyje nėra, o pagal daromą
Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės registracijos žurnale esančių
įrašų vertinimą bei daromų nuorodų, kad pirmosios instancijos teismas
neatkreipė dėmesio į tai, jog R. B. laikinojo sulaikymo protokole jo uždarymo į
areštinę laikas aiškiai nurodytas – 15.15 val., kad išvada, jog T. B.
areštinėje su R. B. nesusitiko, yra klaidinga, galima spręsti, jog apeliacinės
instancijos teismas pripažįsta, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex
faktoringas ir lizingas“ adresuotus raštus R. B. pasirašė būdamas areštinėje. Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje nėra paneigta, kad į Ukmergės rajono policijos
komisariatą T. B., R. G. ir N. G. vienu automobiliu atvyko apie 15 val. R.
G. buvo sulaikytas 15.25 val. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio, šis teismas antstolio R. Budreikos 2010 m. gegužės 3 d.
faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą pripažino įrodymu, tačiau jį vertino
kaip nei paneigiančiu, nei patvirtinančiu, kad T. B. važiavo protokole nurodytu
greičiu, kad tą dieną eismo intensyvumas buvo identiškas konstatuojamam, todėl,
atkreipdamas dėmesį į R. K. parodymus, kad atstumas nuo Ukmergės iki Kauno yra
60-62 km ir, šio liudytojo nuomone, jį galima įveikti per 0,5 valandos,
konstatavo, kad šį atstumą T. B. įveikė greičiau negu per valandą. Iš
nuosprendžio lieka neaišku, kokį atstumą teismas turi omenyje: ar nurodytą
liudytojo R. K., ar nurodytą antstolio surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo
protokole. Pagal šį protokolą atstumas nuo Ukmergės rajono policijos
komisariato iki Kaune esančio UAB „Vilpostus-Kaunas“ skyriaus yra 71,5 km.
Byloje iš kitų šaltinių gautų duomenų apie atstumą nuo Ukmergės rajono
policijos komisariato iki UAB „Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriaus nėra. Jeigu
teismas mano, kad minimi raštai R. B. buvo pasirašyti 2006 m. gegužės 12
d. po 15.15 val. ir tik po to R. B. išvyko į Kauną, ši aplinkybė nėra
nereikšminga, todėl negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo
išvada dėl T. B. galimybės tarp 15 ir 16 val. jau būti
UAB „Vilpostus-Kaunas“ Kauno skyriuje yra pakankamai motyvuota. Tokia
išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad, nors apeliacinės instancijos
teismas, remdamasis atpažinimo pagal nuotrauką protokolu, nuosprendyje nurodė,
jog I. J. atpažino T. B. kaip asmenį 2006 m. gegužės 12 d.
tarp 15 ir16 val. atvykusį į UAB „Vilpostus-Kaunas“
Kauno skyriaus platinimo tarnybą ir prašiusį dokumentus išsiųsti atgaline data,
tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodymus
davė praėjus beveik metams laiko po įvykio, T. B. ji anksčiau nebuvo
mačiusi, apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo prieš parodymą atpažinti pagal
nuotraukas teigė galinti „pabandyti atpažinti“, o pagal duomenis, užfiksuotus
atpažinimo pagal nuotrauką protokole, nurodė, kad iš parodytų nuotraukų
nuotraukoje Nr. 2 (T. B.) yra labiausiai panašus į asmenį, atnešusį siuntas,
tačiau, kad tai yra tas pats asmuo, ji garantuoti negalinti. Be to, 2008 m.
rugsėjo 23 d. Nr. 20080923/026 specialisto išvadose, kuriose nurodyta,
kad, tikėtina, jog siuntos priėmimo-perdavimo akto vienkartinės sutarties
skiltyje „PERDAVĖ“ eilutėje: „parašas“ pasirašė ne T. B.
Apeliacinės
instancijos teismas, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo išvados, kad
iki 15 val. T. B. į Ukmergės rajono policijos komisariatą nebuvo atvykęs,
konstatavo, kad 2006 m. gegužės 12 d. T. B. ir R. B. Ukmergės rajono
policijos komisariate buvo susitikę ir T. B. davė R. B. pasirašyti
minėtoms bendrovėms skirtus raštus, tai patvirtina R. B., R. K.
parodymai, specialisto išvada Nr. 11-2119(07), liudytojo, kuriam taikytas
anonimiškumas, parodymai (T. 1, b. l. 179) bei R. G. parodymai (T. 2, b.
l. 136). Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad tokią apibendrinančią išvadą
apeliacinės instancijos teismas padarė T. B. ir R. B. susitikimo
nesiedamas su konkrečia tokio susitikimo vieta ir laiku, o motyvus išdėstė
taip, lyg apskritai nėra svarbu, kada T. B. 2006 m. gegužės 12 d. atvyko į
Ukmergės rajono policijos komisariatą, kada iš jo išvyko, kada ir kur galėjo
būti pasirašyti minėti dokumentai. Antra, pagal baudžiamojo proceso įstatymą
kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai įrodymais yra tuo atveju,
kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti
pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo
teisėjui. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį kaltinamojo, nukentėjusiojo ir
liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, gali
būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Bylą nagrinėjant
pirmosios instancijos teisme R. B. parodė (jo parodymai išdėstyti
pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), kad 2006 m. gegužės 12 d.
su T. B. buvo susitikęs du kartus, tačiau tuo metu pranešimai minėtoms bendrovėms
jau buvo surašyti, jo pasirašyti ir gulėjo jo darbo kabinete. Ikiteisminio
tyrimo metu R. B., turėdamas įtariamojo statusą, 2007 m. balandžio 26 d.
buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Įtariamajam T. B. ir jo gynėjai
apie šią apklausą nebuvo pranešta, nes to nenumato BPK 189 straipsnio
nuostatos. Atsižvelgiant į BPK 189 straipsnyje išdėstytus
reikalavimus ir į tai, kad bylą nagrinėjant teisme T. B. ir jo gynėjai teisė
užduoti R. B. klausimus nebuvo atimta ar suvaržyta, sutikti su kasatorių
teiginiu, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui R. B. apklausiant jiems
nedalyvaujant buvo padarytas esminis, pažeidžiantis Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir to
paties straipsnio 3 dalies d punkto bei BPK 44 straipsnio 5 bei
7 dalių nuostatas pažeidimas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tačiau, kaip
matyti iš ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos protokolo, šios
apklausos metu R. B. parodė, kad dokumentus T. B. jam davė pasirašyti ne
2006 m. gegužės 12 d., o kitą ar dar kitą dieną, ir tai
vyko R. K. kabinete. Tokius R. B. parodymus pirmosios instancijos teismas
atmetė, nes jie paneigti byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos
teismo nuosprendyje R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui,
išdėstyti nenurodant šios jo parodymų dalies, apie jo parodymus, duotus teisme,
bei parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kurie galėtų būti
reikšmingi tikrinant ir vertinant kitus byloje esančius įrodymus, nepasisakyta,
todėl iš nuosprendžio lieka neaišku, kurie jo parodymai atmetami ir kuriais iš
jų remiamasi. V. G. 2007 m. gegužės 29 d. parodymai, kuriais teismas rėmėsi
kaip įrodymu, buvo duoti ne teisme ir ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o
ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
Kaip
įrodymu teismas rėmėsi ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas,
ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu šis
liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo
apklaustas (BPK 203 straipsnis). Pagal BPK 282 straipsnio 4 dalį tais atvejais,
kai liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, dėl įstatyme nurodytų aplinkybių
į teismo posėdį nekviečiamas, jo parodymai, duoti BPK 203 straipsnyje
nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti perskaitomi. Pagal BPK
276 straipsnio 1 dalies 2 punktą liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo
teisėjui, gali būti perskaitomi, jeigu liudytojas atsisako arba vengia duoti
parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias
anksčiau davė parodymus. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme,
pažeidžiant liudytojų apklausos taisykles, prieš teismui realizuojant BPK 275
straipsnio nuostatas, reglamentuojančias klausimų uždavimą teisiamajame
posėdyje, liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, pareiškus, kad „nelabai
suprantu kokia byla, apie ką kalbate“, kaip matyti iš teismo posėdžio
protokolo, buvo išdėstyta bylos esmė, pagrindinės pirmosios instancijos teismo
išvados, apeliacinio skundo argumentai ir perskaitytas šio liudytojo apklausos,
kurią atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnas, protokolas. Tokia liudytojo
apklausa, kaip ir tai, kad šis liudytojas ikiteisminio tyrimo pareigūno buvo
apklaustas tik 2007 m. gegužės 11 d., t. y. praėjus beveik metams nuo to laiko,
kai buvo vienoje kameroje su R. G., visiškai pagrįstai duoda pagrindą
kasatoriams abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu. Kasatoriai teisingai
pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo, kuriam taikomas
anonimiškumas, parodymų patikimumą grindė AB „Lietuvos draudimas“ 2007 m. liepos
26 d. raštu, kuriame nurodyta, kad ši bendrovė UAB SEB VB lizingas
išmokėjo draudiminę išmoką už UAB „Vitameda“ apdraustą
2005 m. birželio 11 d. pavogtą automobilį „Chrysler PT Cruiser“, o
apie tai, teismo nuomone, galėjo būti žinoma tik V. G., tačiau, kaip matyti iš
liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolo, jis nurodė kitą
automobilį – „Toyota Lexus“. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas
teisiamajame posėdyje apklausto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas
anonimiškumas, arba BPK 282 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju
ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam
taikomas anonimiškumas, parodymus, teismas privalo patikrinti, ar buvo
BPK 199 straipsnyje įtvirtinti anonimiškumo taikymo pagrindai ir ar
nėra BPK 200 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalga dėl
Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo
teismų praktikoje, išvadų 7 punktas). Atsižvelgiant į pirmiau minėtas
aplinkybes, į bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dėl šio liudytojo atsiradimo
byloje kasatorių keltus klausimus bei nuosprendyje išdėstytus motyvus, yra
pagrindas abejoti, ar apeliacinės instancijos teismas apskritai patikrino šiam
liudytojui taikyto anonimiškumo teisėtumo klausimą.
BPK
20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini
įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra
byla. Pagal susiformavusią teismų praktiką, vienų ar kitų duomenų pripažinimas
įrodymais baigiamuosiuose teismų aktuose nemotyvuojamas, jeigu išnagrinėti
duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir bylos
nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla abejonių dėl to, kad šie duomenys yra
įrodymai. Tačiau tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20
straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla
abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje
(motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta
kategoriška išvada, ar šie duomenys laikytini įrodymais, ar ne. Iš apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad 2007 m. gegužės 4
d. daiktų apžiūros protokole užfiksuotus duomenis šis teismas laiko T. B.
kaltinančiais įrodymais. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, T. B. ir jo
gynėja, teigdami, kad krata T. B. namuose ir darbo vietoje buvo atlikta
neteisėtai, pažeidžiant Advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatas,
ginčijo šių duomenų, jų nuomone, gautų neteisėtu būdu, atitiktį BPK 20
straipsnio reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu visiškai
nepasisakė, nuosprendį grindė kratos metu gautais duomenimis, netgi klaidingai
nurodęs, kad kompiuterio kietajame diske „ExselStor Technology J680“ rastas raštas pranešimas, adresuotas advokatui
T. B., sukurtas ne 2007 m. kovo 26 d., o 2007 m. vasario 26 d.
Nurodytus
Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta
esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir
priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis
naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorių
argumentai dėl gynybos teisių suvaržymo, kurie motyvuojami tuo, kad apeliacinės
instancijos teismas iš anksto nepranešė apie galimą dokumentų surašymo
aplinkybių pakeitimą, nesvarstytini, nes priėmus sprendimą bylą grąžinti
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, jie tampa neaktualiais.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir bylą
perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Benediktas
Stakauskas
Dalia
Bajerčiūtė
Aldona
Rakauskienė