
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 22 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
kolegijos
teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Birutės Valiulienės,
sekretoriaujant
Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant
ieškovui R. S., jo atstovui advokatui Andrejui Vavilovui,
atsakovui V. L., jo atstovui advokatui Algimantui Kolpertui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovo V. L. apeliacinį skundą
dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-224-452/2010 pagal ieškovo R. S. ieškinį
atsakovams V. L. ir V. K. dėl skolos
priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t
ė:
Ieškovas R. S., sutikslinęs ieškinį (b. l. 78-80)
prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. L. ir V. K. 70 000 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų dydžio
metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo
įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-08-30 pasirašyta
paskolos sutartimi metams laiko jis atsakovui V. L. paskolino
70 000 Lt sumą. Sudarant paskolos sutartį, be ieškovo ir atsakovo, dalyvavo dar
du asmenys – atsakovė V. K., pasirašiusi sutartyje kaip
laiduotoja, ir T. S., įvardytas kaip liudininkas. Sutartį
pasirašė visi keturi asmenys, jokių pastabų ar prierašų šiame dokumente nėra.
Kitą mėnesį po sutarties pasirašymo atsakovas mokėjo sutartines palūkanas,
kurios nebuvo raštu fiksuojamos. Suėjus paskolos grąžinimo terminui kreipėsi į
atsakovą su reikalavimu grąžinti paskolą, tačiau šis atsisakė. Su laiduotoja
geruoju susitarti taip pat nepavyko.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė R. S. solidariai iš V. L. ir V. K. 70 000 Lt skolos, 5
procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos negrąžintos sumos nuo bylos
iškėlimo teisme dienos (2007-07-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir
bylinėjimosi išlaidas.
Nustatė, kad 2007-08-30 šalys pasirašė paskolos sutartį Nr.
07-08-30-RS, pagal kurią paskolos davėjas R. S. sutartyje
nurodytomis sąlygomis vieneriems metams, skaičiuojant nuo šios sutarties
sudarymo dienos, suteikia paskolos gavėjui V. L. 70 000 Lt
paskolą asmeniniam naudojimui, o paskolos gavėjas, laiduojant laiduotojai V. K., įsipareigoja šios nustatytomis sąlygomis grąžinti
paskolą. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties 2.2 punkte nurodyta, jog
paskolos davėjas (ieškovas) paduoda paskolą grynais pinigais iki 2007-08-30, t.
y. sutarties pasirašymo dieną. Sutartyje nėra aptartas ar numatytas kitas
pinigų perdavimo terminas. Įstatymas nereikalauja, jog paskolos davėjui
perdavus pinigus paskolos gavėjas privalo surašyti atskirą pakvitavimą. Ieškovas
nurodė, kad 70 000 Lt atsakovui perdavė tuo pat metu, kai buvo pasirašyta paskolos
sutartis. Tai patvirtino ir liudytojas T. S.. Taip pat įstatymas
nereikalauja, jog paskolos gavėjui perdavus pinigus šis privalo surašyti
atskirą pakvitavimą apie pinigų gavimą. Teismas, vertindamas atsakovo nurodytas
aplinkybes, kad jis pinigų pagal sutartį negavo, atsižvelgė ne tik į pažodinį
sutarties tekstą, bet ir į kitus šalių santykius, sutarties sudarymo
aplinkybes, subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo,
protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Vertindamas
šalių veiksmus, teismas atsižvelgė į konkretaus sandorio sudarymo aplinkybes,
šalių tarpusavio santykius, jų amžių, išsimokslinimą ir kitas reikšmingas bylai
aplinkybes, t. y. atsakovai abu yra verslininkai, todėl, atsižvelgiant į jų
amžių, išsilavinimą, privalėjo domėtis sudaromos sutarties galimomis
pasekmėmis. Be to, teismo teigimu, V. L. žinojo apie
paskolinių santykių atsiradimą ir pasibaigimą, nes bylos nagrinėjimo metu
nurodė, jog dar prieš šios sutarties sudarymą jis pagal rašytines sutartis iš
ieškovo yra skolinęsis penkis kartus po dešimt ar dvidešimt tūkstančių litų. Teismas
laikė mažai tikėtinu, kad atsakovas, negaudamas pinigų, kurie buvo reikalingi
verslui (tai patvirtino ir V. K.), galėjo pasirašyti paskolos
sutartį. Laikė nepatvirtintu jokiais įrodymais atsakovų teiginį, kad jie
pasirašydami paskolos sutartį manė, jog ieškovas reikiamą pinigų sumą paskolins
ateityje ar savaitės bėgyje. Kadangi atsakovai patvirtino, kad prieš pasirašant
sutartį ją perskaitė, todėl suprato, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo
momento ir galioja iki visiško šalių įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymo
momento (sutarties 6.1 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios
instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių buvo paskoliniai teisiniai santykiai.
Atsakovas savo prievolės grąžinti skolą neįvykdė, tuo pažeisdamas prievolių
vykdymo principus (CK 6.38
str.) bei ieškovo interesus.
Apeliaciniu skundu atsakovas V. L. prašo apylinkės
teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį
atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino 2007-08-30 paskolos sutarties
sąlygas, nepagrįstai laikė, kad pats sutarties pasirašymo faktas kartu
patvirtina ir pinigų perdavimo faktą. Pateiktoje V. L. pasirašyti
sutartyje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pinigai jam yra perduodami
pasirašant šią sutartį ar pinigus jis gavo prieš pasirašant ją, nebuvo
nurodyta, kad ši sutartis patvirtina pinigų perdavimo faktą, todėl buvo
įsitikinęs, kad sutartis yra laikoma tik susitarimu dėl paskolos suteikimo
ateityje pagal sąlygas, kurios yra sutartyje aptartos. Be to, ieškovui nurodė,
kad nežino, ar pinigų apskritai reikės, nes jų ketino gauti ir iš kitų asmenų.
Taigi, susitarė, kad jeigu pinigų negaus pasiskolinti iš kitų asmenų, šiuos
pinigus paskolins ieškovas. Būtent sutarties 2.1 punkte ir nurodyta, kad suteikiama
70 000 Lt paskola, o 2.2 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas paduoda Paskolą
grynais pinigais iki 2007-08-30 dienos. Todėl akivaizdu, kad pinigai pagal
sutartį turėjo būti perduoti iki konkrečios datos. Tai patvirtina, kad pinigai
nebuvo perduoti pačios sutarties pasirašymo metu. Paskolos nesuteikimo faktą
patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: a) ieškovas teismui melavo,
teigdamas, kad atsakovas jam mokėjo sutartyje nurodytas palūkanas (teismas
išsireikalavo iš VMI ieškovo pateiktas pajamų deklaracijas, kurioje nėra
užfiksuotos gautos palūkanos); b) ieškovas į teismą dėl paskolos prisiteisimo
kreipėsi tik praėjus dviems metams po to, kai suėjo paskolos grąžinimo
terminas; c) ieškovas ieškinyje nurodė, kad sudarant paskolos sutartį, be
ieškovo ir atsakovo, dalyvavo jo brolis ir V. K., tačiau
jau teismo metu pradėjo teigti, kad sudarant paskolos sutartį buvo tik
atsakovas, ieškovas ir jo brolis T. S.. Mano, kad turėtų
būti kritiškai vertintini T. S. paaiškinimai, kadangi jis
nieko negalėjo pasakyti apie sutarties vykdymo eigą, jo teiginiai apie tai,
kaip buvo surašomas paskolos susitarimas, nesutampa su ieškovo aiškinimais. Teigia,
jog su ieškovu yra susipykęs, santykiai blogi, todėl ieškovas ir panaudojo
prieš jį paskolos sutartį, pagal kurią jam jokie pinigai nebuvo suteikti.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį
skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad
įstatymas nereikalauja, jog paskolos gavėjui perdavus pinigus šis privalo
surašyti atskirą pakvitavimą apie pinigų gavimą. Atsakovas akivaizdžiai meluoja,
teigdamas, kad pasirašė sutartį, kaip galimybę gauti pinigus ateityje. Priešingai,
jeigu būtų su atsakovu numatę kažkokį laiko tarpą, iki kada, kaip jis teigia,
jis būtų sužinojęs, kad jam reikalingi pinigai ir ar jis gaus juos iš kažkokių
kitų asmenų, tai tokią datą ir būtų nurodę, o ne tą pačią dieną kaip ir
sutarties pasirašymo diena. Atsakovas paprasčiausiai ieškovui net nebūtų
atidavęs sutarties, kol nėra gavęs pinigų. Teigia, jog pinigų niekada neskolino
versliškai, o suteikė paskolą tik labai prašant senam pažįstamam padėti.
Paskolos sutartis, kaip bet kuri eilinė paskolinė sutartis, buvo paimta iš
interneto portalo. Sutinka, kad liudininkas T. S. atidžiai
nesigilino į paskolinės sutarties sąlygas, nes jam tai buvo visiškai neaktualu,
tačiau jis labai aiškiai teisme paliudijo patį pinigų perdavimo momentą,
perduodamų pinigų sumą dalyvavusius asmenis. Priešingai, nei teigia atsakovas,
šio liudytojo parodymai teisme visiškai ir tiksliai sutampa su ieškovo
aiškinimais, kadangi apibūdina aplinkybes, kuriose pats dalyvavo ir matė.
Atsakovė V. K. pateikė teismui prisidėjimą prie
apeliacinio skundo. Nurodo, kad ieškovas ir liudytoju apklaustas jo brolis T. S. klaidingai aiškina paskolos sutarties pasirašymo ir
pinigų perdavimo aplinkybes. Priešingai, V. K. paskolos
sutartį pasirašė savo namuose apie 10.00 - 10.30 val. Nei ieškovo darbovietėje
tuo metu ji nebuvo, nei laukė automobilyje šalia jo darbovietės, kaip kad
nurodo ieškovas.
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos,
nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
patikrinimas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK
320 str., 329 str. 2 d.).
CK 6.870 str. apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena
šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn
pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat
pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo
pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis
priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos
teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka.
Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo
nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią
pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado
paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir,
kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų
veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad
nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti
pagal susitarimą suvaržymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK
normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir
taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str.
reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę
nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas
taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada,
kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų
aplinkybių egzistavimo.
Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 30 d. šalys pasirašė paskolos sutartį Nr. 07-08-30-RS, pagal kurią paskolos davėjas
R. S. sutartyje nurodytomis sąlygomis vieneriems metams,
skaičiuojant nuo šios sutarties sudarymo dienos, suteikia paskolos
gavėjui V. L. 70 000 Lt paskolą asmeniniam naudojimui, o
paskolos gavėjas, laiduojant laiduotojai V. K.,
įsipareigoja šios Sutarties nustatytomis sąlygomis grąžinti paskolą (sutarties
2.1, 3.1 punktai). Sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas paduoda
paskolą grynais pinigais iki 2007-08-30 (b. l. 5-8). Apeliantas V.
L. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pinigai apskritai jam
nebuvo perduoti nei pačios sutarties pasirašymo metu, nei vėliau.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutarties turinys, kai teigiama, kad
paskolos davėjas paskolą ,,suteikia“, t. y. paskolos suteikimas nurodytas
esamuoju laiku, įrodo, kad pinigai pagal sudarytą paskolos sutartį buvo
perduoti šios sutarties sudarymo metu, t. y. paskolos sutartis sudaryta ir
paskolos dalykas perduotas vienu metu. Taigi, byloje esanti paskolos sutartis,
kurią pateikė ieškovas, yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų
perdavimo pagal šią sutartį faktą. Tokiu būdu, atsakovas, kaip paskolos
gavėjas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad jis pinigų iš tiesų
negavęs, tinkamais ir leistinais įrodymais privalėjo įrodyti savo tokį teiginį,
t. y. paneigti paskolos sutarties teiginį apie paskolos dalyko – pinigų sumos
suteikimą, t. y. pinigų perdavimą (CPK 12 str., 178 str.). Remiantis CK 6.875
str. 1 d., paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų
ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias
aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Taigi, atsakovui, kaip paskolos
gavėjui, ginčijant pinigų gavimo faktą, įrodinėjimo pareiga tenka jam ir jis
turi įrodyti, kad pinigų pagal sudarytą paskolos sutartį jis negavo.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paskolos sutarties
pasirašymas patvirtina pinigų gavimo faktą, o pinigų negavimo faktas pagal
ginčijamą paskolos sutartį nėra įrodytas. Su tokia išvada teisėjų kolegija
visiškai sutinka. O būtent – byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2007-08-30
paskolos sutartis Nr. 07-08-30-RS nėra nuginčyta, galiojanti. Įrodymų, kad
tokio turinio paskolos sutartį atsakovai pasirašė apgaulės, smurto ar
ekonominio spaudimo įtakoje, byloje nėra. Sutartis pasirašyta šalių laisva
valia. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo nurodytas
aplinkybes, kad jis pinigų pagal sutartį negavo, atsižvelgė ne tik į pažodinį
sutarties tekstą, bet ir kitus šalių santykius, sutarties sudarymo aplinkybes,
subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo,
apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams, atsižvelgė į
konkretaus sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, jų amžių,
išsimokslinimą ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Pažymėjo, kad atsakovai
abu yra verslininkai, todėl, atsižvelgiant į jų amžių, išsilavinimą, jie privalėjo
domėtis sudaromos sutarties galimomis pasekmėmis. Be to, teismo nuomone, V. L. žinojo paskolinių santykių atsiradimą ir pasibaigimą,
nes bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog dar prieš šios sutarties sudarymą jis
pagal rašytines sutartis iš ieškovo yra skolinęsis penkis kartus po dešimt ar
dvidešimt tūkstančių litų. Apelianto teigimu, Sutarties 2.2 punkte nurodyta,
kad paskolos davėjas paduoda paskolą grynais pinigais iki 2007-08-30 dienos,
kas rodo, kad pinigai pagal sutartį turėjo būti perduoti iki konkrečios datos,
ir tai patvirtina, kad pinigai nebuvo perduoti pačios sutarties pasirašymo
metu. Tačiau priešingai šiems teiginiams, Paskolos sutarties 2.2 punkte
nurodyta, kad paskolos davėjas, t. y. ieškovas, paduoda paskolą grynais pinigais
iki 2007-08-30, t. y. sutarties pasirašymo dieną. Sutartyje nėra aptartas ar
numatytas kitas pinigų perdavimo terminas. Be to, kaip minėta, paskolos
suteikimas nurodant esamąjį laiką, įrodo, kad pinigai pagal sudarytą paskolos
sutartį buvo perduoti šios sutarties sudarymo metu. Tokias aplinkybės
patvirtino ir liudytojas T. S.. Nors apeliantas mano, kad
turėtų būti kritiškai vertintini T. S. paaiškinimai,
tačiau, kaip pažymėjo ir ieškovas, T. S. atidžiai
nesigilino į paskolinės sutarties sąlygas, nes jam tai buvo visiškai neaktualu,
tačiau jis labai aiškiai teisme paliudijo patį pinigų perdavimo momentą,
perduodamų pinigų sumą dalyvavusius asmenis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai patvirtino, jog
prieš pasirašant sutartį ją perskaitė, todėl turėjo suprasti, kad sutartis
įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško šalių
įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymo momento (Sutarties 6.1 punktas). Jau
vien tas faktas, kad pasirašant Paskolos sutartį dalyvavo laiduotoja V. K., rodo, jog paskola V. L. buvo
suteikta. Atsakovė V.K. paskolos
sutartyje pasirašė kaip laiduotoja. Jos teiginiai apie tai, kad paskolos sutartį
ji pasirašė savo namuose vertintini kritiškai, nes ieškinį patenkinus yra
paliečiami ir jos interesai. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad
pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir
procesinės teisės normas, išvardintas sprendime, o teismo padarytos išvados
atitinka byloje esančius įrodymus ir nustatytas bylos aplinkybes. Todėl
apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, teismo sprendimas paliekamas
nepakeistas. Už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovas
R. S. sumokėjo 300 Lt. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovo
V. L. LR CPK 98 str. pagrindu. Iš atsakovo V.
L. priteistina 4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į
valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a
:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. L., a. k. (duomenys
neskelbtini) 300,00 Lt (tris šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir
4,00 Lt (keturis litus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Teisėjai Ramunė
Čeknienė
Birutė
Jonaitienė
Birutė
Valiulienė