Bylos Nr. 1S-2096-175/2014;
Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00043-2014-8;
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.12.4.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 9 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos D. K. skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą,
n u s t a t ė:
D. K. kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą prašydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš G. K., kaltindama jį nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., padarymu.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014-11-10 nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal D. K. skundą motyvuodamas tuo, kad D. K. skundas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 str. numatytų reikalavimų ir, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., požymių.
D. K. skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-11-10 nutartį panaikinti ir iškelti baudžiamąją bylą pagal privataus kaltinimo skundą G. K.. Skunde pareiškėja nurodo, kad teismo argumentai dėl atsisakymo pradėti privataus kaltinimo bylos procesą yra nepagrįsti, teismas neteisingai nurodo, kad skunde dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo nėra aiškiai nurodytų nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas G. K., esminių ir būtinų kaltei nustatyti bei veikai kvalifikuoti aplinkybių. D. K. pabrėžia, kad savo skunde ji aiškiai nurodė kur, kada, kokiomis aplinkybėmis buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija ir kas ją paskleidė, taip pat buvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Pareiškėja nurodo ir tai, kad paskleidus apie ją tikrovės neatitinkančios informaciją policijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, buvo pažeista jos reputacija, garbė ir orumas tiek bendradarbių, tiek artimųjų akyse. D. K. įsitikinimu, teismo argumentas, kad G. K. veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia siekiant ją apšmeižti, nepagrįstas, kadangi G. K. gerai žinojo pareiškėjos sąžiningumą dirbant savo darbą ir sveikatos būklę, todėl aiškiai suvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, suprato, kad tokia informacija žemina ją ir to norėjo. Tokie G. K. veiksmai, pareiškėjos nuomone, atitinka BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju teismas išsamiai neištyrė byloje surinktų įrodymų, tuo padarydamas esminį BPK pažeidimą, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį.
Atsiliepimų negauta.
D. K. skundas atmetamas.
Iš skundo turinio matyti, kad D. K. prašo savo sutuoktinį G. K. patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d. Skunde teigiama, kad G. K. paskleista informacija neatitiko tikrovės, dėl tokios informacijos paskleidimo buvo pažeista D. K. reputacija, garbė ir orumas tiek bendradarbių, tiek artimųjų akyse.
BK 154 str. apibrėžia šmeižimo, kaip kriminalinio nusikaltimo, požymius. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kas reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios yra žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo ir tokių pasekmių nori.
Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes yra teisėta ir pagrįsta. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatė, kad D. K. skundas neatitinka minimalių reikalavimų, nurodytų BPK 412 str., be to, pareiškėjos nurodyti faktai apie galimai padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi.
BPK 412 str. 2 d. nustatyta, kad skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 str. 2 d. numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo.
Teismas, privataus kaltinimo tvarka gavęs pareiškimą/skundą turi patikrinti, ar jame išlaikyti imperatyvūs BPK 412 str. numatyti privataus kaltinimo skundui/pareiškimui keliami reikalavimai. Privataus kaltinimo proceso ypatumas yra tas, kad byla nagrinėjama teisme be ikiteisminio tyrimo, todėl privataus kaltintojo skunde/pareiškime turi būti nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodyta veikos, kuria yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn prašomas patraukti asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde/pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Baudžiamajame procese (taip pat ir privataus kaltinimo bylose) galioja iš esmės tie patys principai, tarp kurių vienas svarbiausių principų yra rungimosi principas (BPK 7 str.) bei teisė į gynybą (BPK 10 str.). Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir turėti galimybę gintis nuo kaltinimų. Privataus kaltinimo skundas/pareiškimas, kai abstrakčiai nurodomos įvykių aplinkybės, nesuformuluojamas konkretus kaltinimas, nenurodomi duomenys, pagrindžiantys skunde/pareiškime išdėstytas aplinkybes, negali būti laikomas BPK 412 str. įtvirtintus reikalavimus atitinkančiu procesiniu dokumentu. Kaltinimas turi būti suformuotas tinkamai, o pačiame skunde/pareiškime turi būti nurodyti kaltinimus patvirtinantys konkretūs ir aiškūs bylos duomenys. Privačiam kaltintojui, kaip tokio proceso iniciatoriui (kaltintojui), tenka ypatinga pareiga būti aktyviam ir rūpintis savo teisių bei interesų gynyba, pagrindžiant skunde/pareiškime nurodytas aplinkybes bei pateikiant objektyvius neginčytinus duomenis.
Nagrinėjamu atveju pritariama apylinkės teismo padarytai išvadai, kad D. K. skundas neatitinka BPK 412 str. skundui keliamų reikalavimų. D. K. kaltina G. K. ją apšmeižus, tačiau iš skundo turinio nėra aišku, dėl kurio konkretaus atvejo D. K. kreipiasi į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėstydama skundo faktines aplinkybes G. K. nurodo, kad jos vyras kreipėsi į policiją dėl grasinimų, pranešė Valstybei maisto ir veterinarijos tarnybai apie tariamus jos pažeidimus prekyboje, taip pat pranešė policijai, kad ji turi sveikatos sutrikimų, dėl to negali vairuoti. Be to, D. K., nors ir nurodo, kad aplinkybes dėl skambučio policijai patvirtina specialisto M. M. tarnybinio pranešimo kopija, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jos skunde nurodytas aplinkybes dėl G. K. šmeižikiško pobūdžio informacijos pateikimo policijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai bei tokios informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims, nenurodė. Pareiškėja savo skunde išdėsto aplinkybes, susijusias su jos atžvilgiu atliktais patikrinimais, ikiteisminiu tyrimu, pateikia savo subjektyvius vertinimus, tačiau konkretaus kaltinimo G. K. neformuluoja, aiškiai nenurodo, kada, kur, kokiais konkrečiais veiksmais G. K. padarė BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką – ją apšmeižė. Nusikalstamos veikos padarymų kaltinamas asmuo tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą gali tik tada, kai privataus kaltinimo tvarka pateiktas skundas, kuris tokio pobūdžio bylose prilyginamas kaltinamajam aktui, yra aiškus ir konkretus, kai jame nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais, kurių patikimumą teismas gali patikrinti nagrinėjant bylą teisme. Pripažinti, kad D. K. skundas atitinka minėtus reikalavimus, pagrindo nėra.
Be to, apylinkės teismas, patikrinęs D. K. skunde nurodytas faktines aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad skunde nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, t. y. egzistuoja BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.
BPK 4121 str. 1 d. nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Viena iš šių aplinkybių – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju G. K. veiksmuose nenustatyta nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., požymių. BK 11 str. 1 d. nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Ši BK nuostata reiškia, jog nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir pavojingumo reikalavimą. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio.
D. K. skunde tvirtina, kad dėl G. K. šmeižikiškų pranešimų policijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai buvo pažeista jos reputacija, garbė ir orumas, tačiau aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju G. K. veiksmuose nėra visų būtinųjų BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tokios žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Be to, Aukščiausiasis Teismas, kurio formuojamos praktikos nuosekliai laikosi ir žemesnės instancijos teismai, yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-747-557/2014 ir kt.). Šiuo atveju duomenų, kad D. K. skunde nurodyta informacija, kurią ji vertina kaip šmeižikišką, dėl G. K. veiksmų tapo žinoma ir tretiesiems asmenims, ne tik kompetentingoms institucijoms, byloje nėra, tokių duomenų savo skunde nenurodė ir D. K.. Taigi, šiuo atveju nėra nustatyta ne tik G. K. tyčios, bet ir objektyvaus BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymio – informacijos paskleidimo.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad G. K. paskleidė tokią informaciją, kuri gali paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, todėl pareiškėja, būdama įsitikinusi, kad jos teisės pažeistos ir siekdama apginti savo galimai pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (CK 2.24 str.).
Įvertinęs aukščiau aptartų aplinkybių visumą aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti D. K. skunde išdėstytais motyvais objektyvaus pagrindo nėra.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., 2 d.,
n u t a r i a :
D. K. skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Teisėjas Algerdas Urbšys