Administracinė byla Nr. A-2446-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02654-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl termino atnaujinimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminą paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto skyriui prašymą, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusios savininkės J. G. valdytą turtą – (duomenys neskelbtini) dvaro 1400 sieksnių žemę.

Pareiškėja paaiškino, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą savo turtą paliko jai ir A. Č.. Pareiškėja 2013 m. vasario 21 d. pateikė Lietuvos centriniam valstybės archyvui prašymą dėl informacijos suteikimo apie nekilnojamąjį turtą ir gavo 2013 m. kovo 15 d. pažymą Nr. R4-339, kurioje nurodyta, kad Vilniaus – Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities Naujosios Vilnios miesto žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta H. G., (duomenys neskelbtini) dvare turėjusi 1400 sieksnių žemės. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prašė atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. žemę. Pasak pareiškėjos, svarbi terminų praleidimo priežastis, nepriklausiusi nuo jos valios, yra ta, kad apie tai, jog reikia pateikti dokumentus, ji sužinojo tik dabar, nes nuo 1991 m. gyveno Rusijoje. Pareiškėja akcentavo, kad ji buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėja į Rusiją 1991 metais išvyko turėdama SSRS pasą, pasibaigus jo galiojimui, dėl naujų dokumentų išdavimo į Rusijos tarnybas nesikreipė. Pareiškėjos tapatybė buvo nustatyta 2007 metais, grįžimo pažymėjimas išduotas 2010 metais. Po prosenelės mirties palikimą 1966 metais priėmė pareiškėjos motina, kuri mirė 1990 metais. Palikimą po motinos mirties pareiškėja priėmė 2012 metais. Anot pareiškėjos, nuo 2010 iki 2013 metų ji rinko dokumentus iš archyvų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į prašymą prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą Tarnyba paaiškino, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje nevedama nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės H. (E.) G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę byla. Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad, vertinant aplinkybes dėl termino atnaujinimo, svarbu nustatyti, kuriuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnį ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). Trečiojo suinteresuotas asmens nuomone, gyvenimas kitoje valstybėje nelaikytina svarbia terminų praleidimo priežastimi. Įstatymų nežinojimas ir teisinis neišprusimas taip pat nelaikytini svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Tarnybos teigimu, pareiškėja pati arba per atstovus galėjo laiku pateikti prašymą ir dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, arba bent anksčiau kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos J. P. prašymą atmetė.

Pareiškėja J. P. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos prašymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1568-146/2015 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu atitinkamą savo turto dalį paliko pareiškėjai ir pastaroji Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu įgijo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurią nuo 1997 m. liepos 9 d. galėjo realizuoti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka iki šiame įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) paduodama institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis) prašymą atkurti nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir pridėdama nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tarp jų ir J. G. 1966 m. testamentą. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį trūkstamus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pretendentas galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 dienos.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjos prašyme nurodytų priežasčių, kurias ji prašė pripažinti svarbiomis terminų paduoti prašymą ir dokumentus praleidimo priežastimis, ir šiais aspektais sprendime nepasisakė. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos terminų pateikti prašymą ir dokumentus praleidimo priežastys turi būti išnagrinėtos ir teismo atitinkamai įvertintos bei nustatyta, ar jos gali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti praleistus terminus.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą turtą, kas jį besusidarytų ir kur jis bebūtų, be kita ko, ir medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą, lygiomis dalimis paliko vyrui A. Č. ir savo provaikaitei J. M. t. y. pareiškėjai, o namą paliko vaikaitei L. T. M. (pareiškėjos motinai). Testatorė J. G. mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėja tuo metu buvo 1 m. ir 8 mėn. amžiaus. 1967 m. vasario 9 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad pagal J. G. testamente nurodytos gyvenamojo namo ir ūkinių dalies paveldėtoja yra provaikaitė J. M. (pareiškėja), kurios įstatyminė globėja yra motina L. T. M.. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 1991 m. persikėlė gyventi į Rusiją. 2010 m. liepos 8 d. pareiškėjai buvo išduotas asmens grįžimo pažymėjimas ir pareiškėja grįžo gyventi į Lietuvą. Teismas nustatė, kad pareiškėja dar 2010 m. lapkričio mėn. pradėjo domėtis jos prosenelei J. G. galimai priklausiusia ir nacionalizuota žeme, tačiau archyvuose duomenų apie tai nerado. Duomenis apie tai, kad J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) dvare priklausė 1 400 sieksnių žemės, pareiškėja gavo tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. kovo 15 d. pažyma Nr. R4-339.

Teismas, vertindamas terminą nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėja turėjo pateikti įgaliotai institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises, bei laikotarpį nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėja turėjo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja 1991–2010 m. gyveno Rusijoje, neturėjo jokio galiojančio asmens dokumento, darė išvadą, kad nurodytais terminais pareiškėja dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2010 m. grįžusi į Lietuvą, pareiškėja iš karto pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau duomenis apie prosenelės iki nacionalizacijos turėtą žemę gavo tik 2013 m. kovo 15 dieną.

Teismas darė išvadą, kad faktiškai tik nuo 2013 kovo 15 d. pareiškėja įgijo pagrindą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelei priklausiusią žemę. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašymą teismui dėl terminų atnaujinimo pareiškėja pateikė tik 2014 m. gegužės 12 d., t. y. daugiau nei po 1 metų nuo pažymos apie J. G. priklausią žemę išdavimo. Pareiškėja jokių argumentų, kodėl daugiau nei 1 metus delsė kreiptis į teismą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo, nenurodė. Toks nepagrįstas delsimas (byloje nėra jokių duomenų apie priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjai operatyviai imtis savo teisių įgyvendinimo iš karto po 2013 m. kovo 15 d. pažymos gavimo) teismo laikytas neapdairiu ir nerūpestingu pačios pareiškėjos elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiai pareiškėjai.

IV.

Pareiškėja J. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti. Pareiškėja nurodo, kad iš 276 mėnesių praleido tik 13 mėnesių, todėl, jos manymu, terminas turėjo būti atnaujintas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ji pradėjo ieškoti dokumentų nuo 2010 m., jai pavyko tai padaryti 2013 m., todėl daro išvadą, kad tai patvirtina, jog, jai grįžus į Lietuvą, ji ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos iki 2013 m. kovo 15 dienos. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto skyriuje nėra nuosavybės teisių atkūrimo bylos į buvusios savininkės J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, t. y. nei vienas iš pretendentų įstatymo nustatytu terminu nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tarnybos manymu, pareiškėja, gavusi Lietuvos centrinio valstybės registro 2013 m. kovo 15 d. pažymą Nr. R4-339, turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie poreikį teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir pareiškėja turi prisiimti pasekmes, kurias sukėlė nustatyto termino kreiptis į teismą praleidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad ji negalėjo realizuoti teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą iki 2010 metų, nes gyveno Rusijoje, ir tik 2013 m. kovo mėnesį gavo duomenis apie prosenelės turėtą žemę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-530/2014).

Iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip ir nurodė pareiškėja bei pripažino pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nuo 1991 iki 2010 metų gyveno Rusijoje, neturėjo galiojančio asmens dokumento, todėl šios aplinkybės galėjo būti laikomos ypatingomis ir objektyviai kliudžiusiomis pretenduoti  atkurti nuosavybės teises. Nuo 2010 metų liepos mėnesio pareiškėja gyveno Lietuvoje, 2010 metų lapkričio mėnesį kreipėsi į archyvus, domėjosi jos prosenelei galimai iki nacionalizacijos priklausiusia žeme, bet šį faktą neginčijamai patvirtinančių dokumentų tuo metu negavo. Vėliau. 2013 m. vasario 21 d. ji pakartotinai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kur 2013 m. kovo 15 d. gavo pažymą, kad jos prosenelė 1923 metais valdė 1400 sieksnių žemės. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. gegužės mėnesį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai,  kad pareiškėja bent jau nuo 2013 metų kovo mėnesio turėjo pakankamai duomenų apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises, tačiau savo valia tuo metu pasirinko pasyvų elgesio modelį ir daugiau nei metus neatliko jokių aktyvių veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių 2013 metais pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Pažymėtina ir tai, kad vienerių metų laikotarpis delsiant kreiptis į teismą negali būti laikomas protingu terminu, ypač lyginant jį su administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytu bendruoju vieno mėnesio terminu savo teisėms ginti administraciniuose teismuose.  Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjos amžius, sveikatos būklė ar išsilavinimo lygis. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (pvz. LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.