Civilinė byla Nr. e2A-251-196/2018 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01552-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.7; 2.1.5.2; 2.1.5.3; 3.1.7.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, Avydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo ir 2017 m. birželio 15 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-661-275/2017 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Alvilė“, uždarajai akcinei bendrovei „SKR Invest“, valstybės įmonei Registrų centrui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, R. B., Z. A., R. K., J. B., T. B., K. M., A. Z., A. G., G. Z., A. Z., A. D., K. L., I. Z., J. A., K. U., J. P., Z. P., T. B., V. B., J. V., E. Z., S. Š., J. Š., P. Š., L. Z., K. S., M. Z., Z. P., T. Z., J. P., M. P., R. K., S. M., J. Ž., Č. S., K. N., R. I., S. Z., R. G., G. G., V. M., D. B., N. K., L. B., J. P., S. Z., S. G., H. B., V. M., M. Č., J. P., K. B., S. V. ir I. L., dėl statinių privatizavimo ir sandorių pripažinimo niekiniais, servitutų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, ieškovė)  2016 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinusi, prašė:
1. pripažinti niekine 1993 m. sausio 25 d. akto, patvirtinto bendrame įmonės ir akcininkų susirinkime, dalį, kuria VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ perdavė UAB „Alvilė“: inžinerinį tinklą-vandentiekio bokštą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinį tinklą-vandentiekio rezervuarą, tūris-365 kub. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinį tinklą-laistymo sistemą, ilgis - 3827,27 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinį tinklą-šalto vandens tiekimo vamzdyną su šuliniais, ilgis – 1401,30 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinį tinklą-artezinį gręžinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinį tinklą-šalto vandens tiekimo vamzdyną su šuliniais, ilgis - 408,80 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitus inžinerinius tinklus-tvorą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
2. pripažinti, kad Valstybinės priėmimo komisijos 1987 m. birželio 29 d. aktas Nr.  004 ir 1992 m. gruodžio 22 d. viešo akcijų pasirašymo sutartis Nr. 368, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gruodžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-2808 ir 2005 m. birželio 28 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažyma Nr. (101)-11.10-447 nesukuria atsakovei UAB „Alvilė“ nuosavybės teisių į ginčo statinius;
3. pripažinti niekine ir panaikinti UAB „Alvilė“ Nekilnojamojo turto registre teisinę registraciją į 3/5 dalis: inžinerinių tinklo-vandentiekio bokšto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-vandentiekio rezervuaro, tūris - 365 kub. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-laistymo sistemos, ilgis - 3827,27 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-šalto vandens tiekimo vamzdyno su šuliniais, ilgis – 1401,30 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-artezinio gręžinio, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-šalto vandens tiekimo vamzdyno su šuliniais, ilgis - 408,80 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitų inžinerinių tinklų-tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
4. pripažinti niekine 2010 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-626 dalį, kuria UAB „Alvilė“ perleido UAB „SKR Invest“ 2/5 dalis: inžinerinių tinklo-vandentiekio bokšto (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-vandentiekio rezervuaro, tūris -365 kub. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-laistymo sistemos, ilgis - 3827,27 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-šalto vandens tiekimo vamzdyno su šuliniais, ilgis – 1401,30 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-artezinio gręžinio, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-šalto vandens tiekimo vamzdyno su šuliniais, ilgis - 408,80 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitų inžinerinių tinklų-tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
5. pripažinti niekine ir panaikinti UAB „SKR Invest“ Nekilnojamojo turto registre teisinę registraciją į 2/5 dalis: inžinerinių tinklo-vandentiekio bokšto (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-vandentiekio rezervuaro, tūris -365 kub. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-laistymo sistemos, ilgis - 3827,27 m (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-šalto vandens tiekimo vamzdyno su šuliniais, ilgis – 1401,30 m (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo-artezinio gręžinio, (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinio tinklo – šalto vandens tiekimo vamzdyno su šuliniais, ilgis - 408,80 m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitų inžinerinių tinklų-tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
6. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gruodžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2808;
7. panaikinti 2005 m. birželio 28 d. statybos inspekcijos tarnybos pažymą Nr. (101)-11.10-447.
2. Ieškovė 2016 m. gruodžio 16 d. pateikė  patikslintą  ieškinį, kuriame nurodė, kad ji patikėjimo teise valdo keturis Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius Vilniaus mieste (14,3206 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0078:876), 8,5571 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0078:877), 23,1835 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0078:875), 3,6016 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0078:879)), kuriuose esantys nuotekų šalinimo tinklai-drenažo vamzdynai, bei inžineriniai tinklai-šalto vandens tiekimo vamzdynai su šuliniais bei laistymo sistema, o taip pat laisvoje valstybinėje žemėje (buvusiame valstybinės žemės sklype (67,6955 ha) Eišiškių pl. 127, Vilniuje (kadastro Nr. 0101/0078:160) esantys inžineriniai tinklai-vandentiekio bokštas, vandentiekio rezervuaras, artezinis gręžinys bei tvora, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovėms UAB „Alvilė“ ir UAB „SKR Invest“. Pareiškė papildomus reikalavimus panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus  miesto skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 49SK-1235-(14.49.109.), 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 49SK-1105-(14.49.109.), 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 49SK-1102-(14.49.109.) ir 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 49SK-1104-(14.49.109.), kuriais nustatyti servitutai, nurodė, kad jie prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 23 straipsnio 3 daliai.  Nurodė, kad drenažai buvo įrengti valstybės biudžeto lėšomis 1987 metais, tačiau Nekilnojamojo turto registre kartu su tvora nuo 2010 m. sausio 7 d. įregistruoti UAB „Alvilė“ vardu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti 2009 m. gruodžio 23 d. akto ir Valstybinės priėmimo komisijos 1987 m. birželio 29 d. akto pagrindu. Kiti ginčo statiniai UAB „Alvilė“ vardu įregistruoti 1992 m. gruodžio 22 d. akcijų pasirašymo sutarties, 1993 m. sausio 25 d. priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. birželio 28 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažymos pagrindu. Minėti ginčo statiniai ir drenažai neteisėtai nusavinti privatizuojant valstybinę žemės ūkio įmonę (toliau – VŽŪĮ) „Dekoratyviniai augalai“, todėl drenažų bei ginčo statinių privatizavimas pripažintinas niekiniu bei naikintini visi su ginčo statiniais susiję sandoriai.
3. Dėl drenažų ir ginčo statinių privatizavimo neteisėtumo ieškovė nurodė, kad UAB „Alvilė“ buvo įsteigta 1993 m. vasario 9 d. viešo akcijų pasirašymo būdu privatizavus VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“. AB „Alvilė“ registravimo pažymėjime nurodyta, kad įmonė perregistruota iš valstybinės žemės ūkio įmonės „Dekoratyviniai augalai“. AB „Alvilė“ 1993 m įstatuose (rejestro Nr. AB 93-185) nustatyta, kad bendrovė įsteigta privatizavus viešo akcijų pasirašymo būdu VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ ir yra visų jos buvusių teisių, pareigų ir sutarčių perėmėja (įstatų 1.4 papunktis). Ši įmonė buvo privatizuojama pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, o dėl drenažų bei ginčo statinių privatizavimo ar neprivatizavimo teisinių padarinių spręstina, vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatomis. Ir pagal jas nuosavybės teisę į drenažus bei ginčo statinius patvirtinantis dokumentas turėtų būti teisės liudijimas, išduotas rajono privatizavimo komisijos. UAB „Alvilė“ teisės liudijimo apie privatizuotus drenažus bei ginčo statinius neturi. VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ privatizavimas neatitiko nei Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo, kurio įgyvendinimo tvarka detalizuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 10 d. nutarime Nr. 90 „Dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pasirašant pajus nuostatų patvirtinimo“, nei Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatų bei jį įgyvendinančių teisės aktų reglamentavimo. Nėra įrodymų, kad VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ drenažai ir ginčo statiniai buvo įtraukti į privatizuojamų objektų programą, kad minėtą įmonę buvo leista privatizuoti viešo akcijų pasirašymo būdu, kad VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ turtas buvo perkainotas inventorizacijos komisijos, kad centrinė privatizavimo komisija būtų patvirtinusi akcijų pasirašymo rezultatus. Privatizuojami statiniai turėjo būti inventorizuojami bei jų užimamo žemės sklypo inventorizavimo bylą kartu su teisinės registracijos pažymomis buvo privaloma bei teiktina privatizavimo tarnybai. Tačiau nėra duomenų, kad VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ būtų įvykdžiusi nurodytas sąlygas bei gavusi drenažų ir ginčo statinių nuosavybės teisės dokumentus. Todėl darytina neginčijama išvada, kad drenažų bei ginčo statinių privatizavimas buvo neteisėtas.
4. Dėl nuosavybės teisės į drenažus ir ginčo statinius atsiradimo 1993 sausio 25 d. priėmimo– perdavimo akto pagrindu ieškovė nurodė, kad nesant įrodymų (nuosavybės teisės liudijimų ar pažymėjimų), kad VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ nuosavybės teise valdė ginčo statinius, šis aktas, kuriuo VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ įmonės vyr. buhalterė ir padalinių vadovai perdavė, o akcininkų, įsigijusių šios įmonės akcijas atstovai priėmė, be kita ko, melioruotą plotą ir ginčo statinius saugojimui iki visiško įmonės reorganizacijos, nesukūrė UAB „Alvilė“ nuosavybės teisių. UAB „Alvilė“ buvo perduota melioruota žemė naudotis, vadinasi ir drenažai kaip žemės priklausiniai pagal 1964 m. CK 153 straipsnį buvo perduoti tik naudotis (priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas). UAB „Alvilė“ melioruoto žemės sklypo niekada nebuvo įsigijusi privačion nuosavybėn, todėl neįgijo jokių daiktinių teisių ir į drenažus. Kadangi UAB „Alvilė“ nenaudojo žemės sklypo pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 2.3-1893-01 valstybinės žemės nuomos 1995-05-12 sutartis Nr. N01/95-7252 buvo nutraukta. Centrinė privatizavimo komisija yra išaiškinusi, kad privatizuojamos įmonės (įstaigos) administracija (arba steigėjas) kartu su kitais duomenimis privatizavimo tarnybai turi pateikti privatizuojamo pastato, statinio ir jo užimamo žemės sklypo inventorizavimo bylą bei teisinės registracijos pažymos kopiją. Archyve nėra duomenų bei atsakovai nepateikė įrodymų, kad buvo išreikšta valstybės valia perduoti ginčo statinius VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ nuosavybėn. Nesant duomenų, kad valstybė (valstybės institucijos) perdavė ginčo statinius ir drenažus VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ nuosavybėn, nėra pagrindo nukrypti nuo analogiško pobūdžio byloje suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis Nr. 3K-3-342-686/2016) ir nagrinėjamą ginčą spręsti kitaip.
5. Dėl ginčo statinių ir drenažų teisinės registracijos panaikinimo ieškovė nurodė, kad reikalavimas panaikinti ginčo statinių ir drenažų teisinę registraciją yra išvestinis. Pripažinus, kad drenažų ir ginčo statinių privatizavimas buvo niekinis, t. y. nei VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ 1987 birželio 29 d. priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktas Nr. 004, nei 1992 m. gruodžio 22 d. viešo akcijų pasirašymo sutartis, nei 1993 m. sausio 25 d. priėmimo–perdavimo aktas nesukuria nuosavybės teisių į drenažus bei ginčo statinius, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gruodžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-2808 ir Statybos inspekcijos tarnybos 2005 m. birželio 8 d. pažyma Nr. (101)11.10-447 savaime nepatvirtina nuosavybės teisių atsiradimo, todėl turi būti panaikinti, taip pat turi būti panaikinta teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre, kaip niekinio privatizavimo pasekmė.
6. Dėl sprendimų drenažams nustatyti servitutus panaikinimo ieškovė nurodė, kad atsakovės UAB „Alvilė“ bei UAB „SKR Invest“ nėra Tarnybos teritoriniam skyriui pateikusios prašymus dėl servituto drenažams nustatymo, todėl Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 49SK-1235-(14.49.109.), 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 49SK-1105-(14.49.109.), 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 49SK-1102-(14.49.109.) ir 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 49SK-1104-(14.49.109.), kuriais nustatyti servitutai, prieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 daliai ir turi būti panaikinti. Atsakovės drenažų nenaudoja, kadangi drenažai yra žemės sklypo priklausinys. Vilniaus miestas yra urbanizuota teritorija, todėl Vilniaus miesto savivaldybės strateginiame ir bendrajame plane nėra numatytas žemdirbystės ar kitos žemės ūkio veiklos plėtros skatinimas. Melioracijos sistemos ir įrenginiai svarbūs tik tose teritorijose, kuriose vystoma ar planuojama vystyti žemdirbystė ar kita su žemės ūkiu susijusi veikla. Melioracija Lietuvoje yra labai svarbi žemės ūkio gamybos ir kaimo infrastruktūros dalis. Formuojant valstybinės žemės sklypus (kuriuose yra drenažai), šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis kita (t. y. ne žemės ūkio paskirtis, vadinasi, žemdirbystė negalima). Tai savo ruožtu lemia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymais projektuodamas ieškinyje nurodytus kitos paskirties žemės sklypus grąžinimui natūra, suprojektavo servitutus drenažams, neturėdamas teisinio pagrindo. Teritorijų planavimo dokumentu servitutai žemės sklypams nėra nustatomi, o tik suprojektuojami. Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Nustatyti servitutai suteikia atsakovėms UAB „Alvilė“ ir UAB „SKR Invest“ teises naudotis drenažais, tačiau jų naudojimas pagal tiesioginę paskirtį galimas tik naudojant žemės sklypą, nes jų paskirtis sausinti arba drėkinti žemę. Vadinasi, atsakovės, neturėdamos teisės valstybinės žemės sklypuose vykdyti žemdirbystę, negali realizuoti ir teisės naudotis drenažais. Servituto tikslas yra užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Kadangi servitutas suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises naudotis jam priklausančiu daiktu, tai, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Atsakovės niekada drenažų nenaudojo ir nevaldė kaip savo nuosavybės, net ir tada, kai valstybinės žemės sklypai buvo žemės ūkio paskirties ir buvo išnuomoti UAB „Alvilė“, dėl ko ir buvo nutraukta nuomos sutartis. Susiklostė ydinga situacija, kuomet melioruotas (67 ha) plotas buvo pakeistas į kitos paskirties žemės plotą, ir drenažai objektyviai nėra (ir negali būti) eksploatuojami žemdirbystės vystymo prasme, tačiau jų naudojimui nustatytas servitutas, nors pagal faktinę situaciją nėra reikalingas. P. S. žemės ir miško naudojimo sąlygas žemės sklypams, kuriuose yra ryšių linijos, elektros linijos, požeminių vandens linijos, melioracijos įrenginiai, šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklai ir t. t., nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o ne servitutai. Melioracijos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad  žemės savininkai ar kiti naudotojai turi leisti statyti, prižiūrėti, remontuoti bei rekonstruoti jų žemėje melioracijos statinius, reikalingus kitų savininkų žemei melioruoti. Taigi, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti melioracijos statinių tinkamą funkcionavimą teisės aktais įpareigojo žemės savininkus leisti prižiūrėti ar remontuoti jų žemėje esančius melioracijos inžinerinius tinklus. Todėl nustatytas drenažams servitutas yra perteklinis teisių apribojimas. Tai reiškia, kad servitutai nei administraciniu aktu nei kitais būdais melioracijos įrenginiams nenustatomi, o nustatomos specialiosios sąlygos.
7. Dėl ieškinio senaties termino ieškovė nurodė, kad tik nutraukus su UAB „Alvilė“ nuomos sutartį (galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl nuomos sutarties buvo priimtas 2010 m. lapkričio 29 d.) bei teismams įpareigojus ginčo žemėje suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti, Tarnybai kilo būtinybė ginti viešąjį interesą. Taigi 10 metų senaties terminas nėra praleistas. Pritaikius senaties terminą, nebus išspręstas konfliktas, kuris pagal savo esmę, svarbą ir aktualumą yra priskirtas viešojo intereso sričiai. Tačiau jeigu teismas mano, kad buvo praleistas terminas ieškiniui pateikti, ieškovė prašo šį terminą atnaujinti.
8. Dėl UAB „SKR Invest“ sąžiningumo ieškovė nurodė, kad UAB „SKR Invest“ dalyvavo visose teisminėse bylose, susijusiose su ginčo valstybinės žemės sklypu (buvęs adresas Eišiškių pl. 127). Pastarajai buvo žinoma, kad į ginčo žemę nagrinėjamos bylos tretieji asmenys siekia atkurti nuosavybės teises. Byloje yra pakankamai duomenų nustatyti atsakovės UAB „SKR Invest“ nesąžiningumo faktui, todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės 219,92 Eur pašto išlaidų valstybei.
10. Teismas nustatė, kad 1992 m. gruodžio 22 d. viešo akcijų pasirašymo sutartimi ir 1993 m. sausio 25 d. aktu valstybinės įmonės turtas buvo perduotas UAB „Alvilė“, greta kito turto buvo perduotos ir laistymo sistemos, artezinis šulinys su vandentiekio bokštu, kanalizacija ir vandentiekis su siurbline. Ieškovė nurodė, kad 1993 m. sausio 25 d. aktu turtas buvo perduotas bendrovei tolesniam saugojimui, o ne nuosavybėn, materialusis turtas, pažymėtas Nr. 38, t.y. „melioruotas plotas 133 ha“, buvo perduotas saugojimui. Tai, kad 1993 m. sausio 25 d. akto pabaigoje nurodyta, kad turtas perduotas tolesniam saugojimui iki įmonės pilnos reorganizacijos, teismui leido daryti išvadą, kad visas akte nurodytas turtas nebuvo perduotas nuosavybėn, iki įvyko visiška įmonės reorganizacija. Teismo vertinimu, visas 1993 m. sausio 25 d. akte nurodytas turtas buvo perduotas saugoti valstybinį turtą įsigyjančiai UAB „Alvilė“. Valstybinės įmonės reorganizacija visiškai baigėsi akcinės bendrovės įstatų įregistravimu 1993 m. vasario  mėn., nuo šios datos turtas perėjo bendrovės nuosavybėn. Vilniaus miesto įmonių rejestre įregistravus bendrovę, buvo baigtas valstybinės įmonės reorganizavimo procesas. Teismas padarė išvadą, kad šiuo įregistravimu institucija, valdžiusi žemės plotus, kuriuose buvo įrengti inžineriniai ir kiti tinklai, turėjo sužinoti ir apie šio turto perėjimą privačiai bendrovei. Tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. sausio 21 d. išdavė pažymą AB „Alvilė“ , kurioje nurodė, kad neprieštarauja, jog inžinerinius ir kt. tinklus bendrovė perleistų, teismui leido daryti išvadą, jog patikėjimo teisėmis valdanti žemė sklypą institucija žinojo apie ginčo turto priklausymą bendrovei ir jo neginčijo. Teismas, nustatęs, kad 1994 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta su atsakove UAB „Alvilė“ žemės sklypo nuomos sutartis, ji įregistruota Vilniaus miesto Žemėtvarkos tarnyboje, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybei, valdžiusiai žemės sklypą privatizavimo laikotarpiu patikėjimo teise, turėjo būti žinoma, kad ginčo turtas yra perėjęs atsakovės AB „Alvilė“ nuosavybėn, baigus valstybinės įmonės-tarybinio ūkio reorganizavimą. Ieškovei neteikiant įrodymų, kad institucijoms, privatizavimo metu ir po jo valdžiusiom patikėjimo teise žemės sklypus, kuriuose yra ginčo turtas, nebuvo ir neturėjo būti žinomas ginčo turto perėjimas iš valstybinės į privačią nuosavybę, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas dėl šio turto išreikalavimo iš atsakovių UAB „Alvilė“ ir UAB „SKR Invest“ nėra praleistas. Kadangi ieškinio senaties termino pradžia yra 1993 m. vasario mėn., tai teismas konstatavo, kad šiam teisiniam santykiui taikytina 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, t.y. trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris  yra praleistas.
11. Teismo vertinimu, nustatant ieškinio senaties eigos pradžią, aplinkybė, kada ieškovė buvo įpareigota suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti, byloje nėra reikšminga. Teismas pažymėjo, kad ieškinys dėl turto grąžinimo valstybei reiškiamas ne tuo pagrindu, kad jį reikia grąžinti savininkams, atkuriant nuosavybės teises, o turto perleidimo VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“, bei valstybinės nuosavybės perleidimo privačiai nuosavybei procedūrų teisėtumu. Teismas pažymėjo, kad ieškovei teigiant, jog turtas neteisėtai ir nepagrįstai tapo privačia nuosavybe, jos pareiga buvo įrodyti, kad valstybės institucijos, valdžiusios patikėjimo teise žemės sklypus privatizavimo laikotarpiu ir vėliau, nepagrįstai negynė pažeistų valstybinės nuosavybės teisių, nors joms tai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma. Teismas tokių aplinkybių nenustatė. Tai, kad ieškovė apie jos patikėjimo teise valdomuose žemės sklypuose esantį ginčo turtą sužinojo arba turėjo sužinoti tik 2010 m. sausio 10 d., šį turtą atsakovams įregistravus Nekilnojamojo turto registre, teismo vertinimu, nereiškia, kad kitoms valstybės institucijoms, valdžiusioms patikėjimo teise šį turtą, iki šio įregistravimo nebuvo žinoma apie turto perleidimą privačiai bendrovei ir jos neturėjo galimybės ginti šios teisės. Nesant pagrindo daryti išvadą, kad nuo turto privatizavimo ir perėjimo privačiam valdymui, institucijos, kurių pareiga buvo ginti valstybės teises į turtą, šios pareigos nevykdė dėl aplaidumo ar neteisėtų, nesąžiningų ar nusikalstamų pareigūnų veiksmų, bei ieškovei nenurodžius kitų priežasčių, dėl kurių valstybės teisės į turtą nebuvo ginamos ilgą laiką, t.y. nuo 1993 m. vasario iki ieškinio pareiškimo, teismo vertinimu, ši teisė negali būti ginama, nes nėra nustatyta svarbių priežasčių senaties terminui praleisti. Iš trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicijos teismas sprendė, kad, jos nuomone, turtas buvo perleistas UAB „Alvilė“ teisėtai, todėl nebuvo teikiami reikalavimai dėl turto grąžinimo valstybei. Ieškovei iš esmės ginčijant nuosavybės teisės perėjimo atsakovei aktą - 1992 m. gruodžio 22 d. viešo akcijų pasirašymo sutarties Nr. 368 dalį dėl ginčo turto perleidimo iš valstybinės įmonės UAB „Alvilė“, ir kitus reikalavimus reiškiant būtent šio perleidimo pagrindu, teismas kitus ieškovės reikalavimus atmetė, ieškovei neįrodžius turto perleidimo viešo privatizavimo sutartimi neteisėtumo. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad, pritaikius senaties terminą, nebus išspręstas konfliktas, kuris pagal savo esmę, svarbą ir aktualumą yra priskirtas viešojo intereso sričiai, nes ieškovė nenurodė, kuo pasireiškia ginamo intereso svarba visuomenei ir aktualumas.
12. Teismas nustatė, kad ieškovė ginčija pirminį aktą, kuriuo turtas buvo perduotas valstybinei įmonei - Valstybinės priėmimo komisijos 1987 m. birželio 29 d. aktą Nr. 004. Pagal šį aktą Vilniaus MEV ir MSMV pateikė priimti naudoti Dekoratyvinių augalų tarybiniam ūkiui sausinimo darbus, akto prieduose nurodyta atliktų darbų vertė, nusausinti plotai, akto pagrindu turtas buvo įregistruotas įmonės apskaitoje. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nenurodytas nei vienas argumentas, kuo pasireiškė šio akto neteisėtumas, todėl netenkino šio ieškinio dalies. Be to, teismas akcentavo, kad šiam aktui nuginčyti taip pat taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nepateikti argumentai, dėl kokių priežasčių jis buvo praleistas.
13. Teismas nustatė, kad ieškovė nereiškia reikalavimo pripažinti niekine 1992 m. gruodžio 22 d. viešo akcijų pasirašymo sutarties Nr. 368 dalį, tačiau prašo pripažinti, kad ši sutartis UAB „Alvilė“ nesukūrė nuosavybės teisių į ginčo turtą. Teismas padarė išvadą, kad remiantis šia sutartimi atsakovė UAB „Alvilė“ įgijo nuosavybės teises į ginčo turtą. Teismas, padaręs išvadą, kad turtas teisėtai buvo perduotas įmonei, kad teisės normos nedraudė tokio valstybinio turto privatizavimo, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti viešo akcijų pasirašymo sutarties dalį dėl šio turto privatizavimo, kaip prieštaraujančią įstatymų nuostatoms.
14. Teismas nustatė, kad UAB „Alvilė“ nurodė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ privatizavimo, kadangi nėra Vilniaus miesto valdybos Privatizavimo tarnybos teisių perėmėja, be to, aptariamas privatizavimas nėra susijęs su Tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinės, funkcijų įgyvendinimu. Nors ieškovė teigia, kad gina viešąjį interesą, tačiau, teismo vertinimu, faktiškai ji, pareikšdama šį ieškinį, kvestionuoja valstybinės žemės ūkio įmonės privatizavimo teisinius santykius, kurie nepatenka į Tarnybos veiklos sritis ir funkcijas (ultra vires), nėra materialinio teisinio santykio dalyvė, jos teisių perėmėja, todėl sprendė, kad ji neturi reikalavimo teisės. Teismas padarė išvadą, kad reiškiamas reikalavimas neatitinka tarnybai priskirtų funkcijų. Trečiųjų – fizinių asmenų, kurie siekia, jog jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kurioje yra ginčo turtas, interesas, kad žemės plotuose nebūtų inžinerinių ir kitų tinklų, priklausančių privačioms bendrovėms, teismo vertinimu, nėra viešasis interesas. Tai, kad ginčo turto buvimas žemės sklypuose nėra kliūtimi atkurti tretiesiems asmenims nuosavybės teisių, teismui leido daryti išvadą, kad nėra kliūčių įgyvendinti tarnybai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamą asmens teisę į nuosavybės neliečiamybę. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokio valstybės (viešojo) intereso, kadangi nuosavybės teisės tretiesiems asmenims gali būti ir turi būti atkurtos kartu su žemės sklypuose esančiais atsakovams priklausančiais statiniais ir inžineriniais tinklais. Ieškovė nenurodė, jog ginčo turto priklausymas privačioms bendrovėms pažeis teisėtus asmenų grupės interesus, kad teisė susigrąžinti turtą bus netinkamai ar nepakankamai įgyvendinta, grąžinant asmenims turtą, kurioje yra kito privataus asmens valdomas turtas. Tai, kad sklypo vertė gali sumažėti dėl to, kad juo servituto teise naudojasi kitas privatus asmuo, teismo vertinimu, nereiškia, kad valstybės institucija turi ginti asmenų interesą turėti kuo didesnės vertės turtą.
15. Teismas, spręsdamas sprendimų drenažams nustatyti servitutus negaliojimo klausimą, nustatė, kad pateiktame patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė reikalavimą nauju pagrindu ir dėl naujo dalyko, prašydama panaikinti tarnybai pavaldaus Vilniaus miesto  skyriaus vedėjo sprendimus. Tai, kad atsakovės UAB „Alvilė“ bei UAB „SKR Invest“ nėra Tarnybos teritoriniam skyriui pateikusios prašymų dėl servituto drenažams nustatymo, teismo vertinimu, nereiškia, kad tokie servitutais negalėjo būti nustatyti, įvertinus tai, kad valstybinėje žemėje yra privatiems asmenims priklausančio turto, kurie turi teisę juo naudotis, vykdyti jų priežiūrą ir valdyti šį turtą. Tai, kad Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 49SK-1235-(14.49.109.), 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 49SK-1105-(14.49.109.), 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 49SK-1102-(14.49.109.) ir 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 49SK-1104-(14.49.109.), kuriais nustatyti servitutai, prašo palikti nepakeistais ieškovei pavaldaus skyriaus sprendimus, teismui leido daryti išvadą, kad jie turi interesą naudotis šiuo turtu, todėl teismas sprendė, kad servitutai buvo nustatyti pagrįstai. Tai, kad savininkas nenaudoja jam priklausančio turto, žemės sklypuose, kuriuose yra įrenginiai, nevykdoma žemdirbystė ar kitokia žemės ūkio veikla, formuojant valstybinės žemės sklypus (kuriuose yra drenažai), šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis kita (t. y. ne žemės ūkio paskirtis), teismo vertinimu, nereiškia, kad jame negali būti įrengti drenažai. Teismas nustatė, kad ieškovė nurodė, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Reikalavimas sprendimus panaikinti teismui leido daryti išvadą, kad sprendimai sukėlė teisines pasekmes, t.y. jie buvo nustatyti įgalioto asmens, todėl argumentus, kad sprendimus priėmė neįgaliotas asmuo, teismas atmetė. 
16. Teismas, atmetęs ieškinį, į valstybės biudžetą iš ieškovės priteisė 219,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
17. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 15 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei UAB „Alvilė“ iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2 484 Eur atstovavimo išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18. Apeliaciniais skundais ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. ir 2017 m. birželio 15 d. papildomą sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniai skundai grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be teisinių motyvų, išvados yra nenuoseklios bei prieštaringos. Teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. teismas nenagrinėjo ir tinkamai nenustatė senaties termino pradžios momento, netinkamai pritaikė senaties terminą, taip pažeisdamas teismo pareigą vykdyti teisingumą bei nukrypdamas nuo teismų praktikos suformuotos bylose dėl ieškinio senaties instituto taikymo. Teismas neišnagrinėjo apeliantės prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą (tuo atveju jeigu būtų nustatyta, kad jis praleistas) ir nenurodė priežasčių, dėl ko nagrinėjamoje byloje senaties terminas negali būti atnaujintas.
2. Pirmosios instancijos teismas, neištyręs ir neatskleidęs Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai priskirtų funkcijų, taip pat nenustatęs ryšio tarp ieškinio reikalavimų ir Nacionalinės žemės tarnybos teisinio intereso (priskirtų funkcijų kontekste) dėl ginčo dalyko, padarė išvadą, kad pastaroji neturi reikalavimo teisės ginčyti privatizavimo santykius, kad ginčo statiniai nebuvo privatizuoti. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėtinė bei atsakinga už valstybinės žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą. Atsakovės UAB „Alvilė“ ir UAB „SKR Invest“, neteisėtai įregistravus nuosavybės teises į drenažus, kuriems buvo nustatyti servitutai, servituto pagrindu įgijo teisę naudotis apie 60 ha ploto valstybine žeme. Pripažinus ginčo statinių nuosavybe neteisėta, UAB „Alvilė“ ir UAB „SKR Invest“ išnyks pagrindas naudotis valstybine žeme. Minėtos aplinkybės nesuteikia teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nacionalinė žemės tarnyba neturi ieškinio reikalavimo teisės bei suinteresuotumo ginčyti valstybinėje žemėje esančių statinių nuosavybės.
3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo nuosavybės teisių į ginčo statinius atsiradimo pagrindų, neatskleidė susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių faktinės sudėties, neįvertino viešojo intereso teisinės vertės, todėl vadovaujantis abstrakčiais motyvais ir buvo neteisingai pritaikytas ieškinio senaties terminas.
4. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė du ieškinio senaties termino pradžios momentus: 1993 m. vasario mėn. ir 2010 m. sausio 10 d. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1993 m. vasario mėn. prasidėjo ieškinio senaties eiga nepagrįsta, nes ieškovė apie teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. spalio 7 d., kuomet buvo išviešinta drenažų ir tvoros nuosavybė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, nes ieškinio senaties terminas  turi būti skaičiuojamas nuo faktinio ieškovės sužinojimo apie pažeistas teises momento, o ne nuo sandorio sudarymo momento.
5. Nors pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos), tačiau, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į šiose rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius, bet ir į šiose rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio, būtina ne tik atlikti aritmetinius apskaičiavimus, bet ir inter alia įvertinti kitus su byla susijusius reikšmingus aspektus. Atsakovės UAB „Alvilė“ tripliko ir atsiliepimo į patikslintą ieškinį turinys nežymiai skiriasi nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. atsiliepimo į ieškinį, o tai yra pagrindas mažinti priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį.
19. Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovė UAB „Alvilė“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 15 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus, o apeliacinius skundus atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai į apeliacinius skundus grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą visa apimtimi, tačiau įvertinus apeliacinio skundo motyvus, matosi, kad sprendimas skundžiamas tik iš dalies. Apeliaciniu skundu yra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovės reikalavimo teisės, dėl privatizavimo teisėtumo ir ieškinio senaties taikymo. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisinio ir (ar faktinio) pobūdžio argumentų dėl kitų pirmosios instancijos teismo argumentų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėtų tikrinti neskundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.
2. Apeliantė visiškai nepagrįstai iš viešojo intereso gynimą reglamentuojančių teisės normų kildina savo teisę ginčyti VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ privatizavimą. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pareikštu ieškiniu ieškovė kvestionuoja valstybinės žemės ūkio įmonės privatizavimo teisinius santykius, kurie nepatenka į ieškovės veiklos sritis ir kompetencijas (ultra vires). UAB „Alvilė“ privatizavo ne inžinierinius statinius ir drenažus, o VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ akcijas. Taigi privatizavimo objektas buvo ne nekilnojamasis turtas, apie kurį kalbama apeliaciniame skunde, o vertybiniai popieriai – akcijos. Be to, ieškovė pripažino, kad ieškinį pareiškė ne gindama viešąjį interesą, o tenkindama pretendentų – trečiųjų asmenų nagrinėjamoje byloje prašymus.
3. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo nuosavybės teisių į ginčo statinius atsiradimo pagrindų, neatskleidė susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių faktinės sudėties, neįvertino viešojo intereso teisinės vertės, todėl vadovaujantis abstrakčiais motyvais ir buvo neteisingai pritaikytas ieškinio senaties terminas, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių motyvų šiems argumentams pagrįsti. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo aiškių pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų, o perrašo patikslinto ieškinio argumentus.
4. Ieškovė neteisingai supranta pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ir klaidingai juos interpretuoja. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendime nuosekliai išdėstė argumentus, kad ieškovės reikalavimams pripažinti negaliojančiais ginčijamus UAB „Alvilė“ nuosavybės teisę patvirtinančius faktus, taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalies nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taigi, jei kaip nurodė ieškovė, UAB „Alvilė“ dar 1993 m. vasario 9 d. neteisėtai pasisavino nuotekų šalinimo tinklus – drenažo vamzdynus, Vilniaus apskrities viršininko administracija, kaip valstybinės žemės patikėtinė, 1993 m. vasario mėn. objektyviai turėjo sužinoti apie AB „Alvilė“ (šiuo metu – UAB „Alvilė“) nuotekų šalinimo tinklų – drenažo įgijimą. Tai reiškia, kad ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja, ieškinį dėl tariamo nuotekų šalinimo tinklų – drenažo vamzdynų pasisavinimo pareiškė žymiai praleidusi ieškinio senaties terminą.
5. Apeliantei pripažinus, kad UAB „Alvilė“ priteistos išlaidos neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su priteistų išlaidų dydžio vertinimu, laikytini teisiškai nereikšmingais.
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „SKR Invest“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, yra pagrįsta, nes ieškovės reikalavimas neatitinka tarnybai priskirtų funkcijų, nes ieškovė nėra privatizavimo teisinių santykių dalyvė ar jos teisių perėmėja. Atsakovių UAB „SKR Invest“ ir UAB „Alvilė“ 2010 m. sausio 26 d. sutartis yra dviejų privačių ūkio subjektų sandoris dėl privačios nuosavybės perleidimo – ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra šių materialinių teisinių santykių šalis. Ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinyje reiškiami reikalavimai, susiję su atsakovės UAB „Alvilė“ prieš 24–25 metus įgytų nekilnojamųjų daiktų nuosavybe ar atsakovės UAB „SKR Invest“ 2010 m. sausio 26 d. sutartimi įgyto nekilnojamojo turto nuosavybe, peržengia CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių ribas.
2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senaties terminą, nes ieškinio senaties terminas dėl turto išreikalavimo yra žymiai praleistas. Ieškinio senaties termino pradžia yra 1993 m. vasario mėnuo ir šiam teisiniam santykiui taikytina 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, t. y. trejų metų ieškinio senaties terminas.
21. Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo ieškovės apeliacinius skundus nagrinėti vertinant byloje pateiktus įrodymus ir bylinėjimosi išlaidų iš inspekcijos nepriteisti.
22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo panaikinimo atsakovė VĮ Registrų centras prašo minėtą apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.
23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo panaikinimo trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus spręsti teismo nuožiūra.
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 15 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, atitinka teismų praktikoje suformuotas taisykles, o ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo atsakovė VĮ Registrų centras prašo minėtame apeliaciniame skunde iškeltus klausimus nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų

26. CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys per 20 dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, grąžinami juos pateikusiems asmenims, išskyrus atvejus, kai šis terminas atnaujinamas (CPK 318 str. 3 d.). Šiomis įstatymo nuostatomis siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 str.).
27. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).
28. Atsakovė UAB „Alvilė“ 2018 m. vasario 8 d., t. y. jau pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos komisijos probleminiams klausimams spręsti posėdžio 2017 m. lapkričio 20 d. protokolą.
29. Kadangi rašytinius paaiškinimus atsakovė pateikė pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jais iš esmės pildo atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentus, paaiškinimus atsisakytina priimti. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti atsakovės kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktą įrodymą, nes jis neturi įrodomosios reikšmės byloje nagrinėjamiems klausimams. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šių paaiškinimų ir įrodymo priėmimas pažeistų proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus, apeliacinio proceso tikslą – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl valstybės institucijos teisės pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą

30. Teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama per ieškinio institutą. Ieškinys – tai procesinė priemonė pažeistai ar ginčijamai teisei arba įstatymų saugomam interesui apginti. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
31. Valstybės institucijos yra įsteigiamos tam tikriems steigimo dokumentuose ir teisės aktuose numatytiems veiklos tikslams. Tai viešieji juridiniai asmenys, kurie turi specialųjį teisnumą (CK 2.74 str. 2 d.). Vienas iš juridinio asmens požymių yra tas, kad jis gali būti ieškovas ar atsakovas teisme (CK 2.33 str. 1 d.). Valstybės institucija kaip juridinis asmuo veikia pagal specialųjį teisnumą valstybės jai pavestoje srityje. Per šį asmenį valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina. CK 2.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad juridinio asmens įstatuose, steigimo sandoryje, bendruose nuostatuose arba teisės akte, jeigu viešasis asmuo veikia pagal teisės aktą, turi būti nurodyta, be kita ko, ir juridinio asmens veiklos tikslai. CK 2.47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo asmens veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Valstybės institucija, įgyvendindama jai priskirtus tikslus, turėdama juridinio asmens teises, turi procesines teises ir pareigas būti ieškovu ir atsakovu įgyvendinant priskirtą viešąjį interesą, taip pat materialinį teisinį valstybės interesą konkrečioje jai priskirtoje veiklos srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012).
32. Teikdamas ieškinį ieškovas privalo nurodyti esminius jo elementus – ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 4 p.) ir faktinį pagrindą bei jį patvirtinančius įrodymus (CPK 135 str. 1 d. 2, 3 p.). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija apeliantė, kokio rezultato ji siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais.
33. Nagrinėjamoje byloje ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nurodė, jog gindama viešąjį interesą (šios nutarties 7 p.), kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekine 1993 m. sausio 25 d. akto, patvirtinto bendrame įmonės ir akcininkų susirinkime, dalį, kuria VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ perdavė AB „Alvilė“ tam tikrus  inžinerinius tinklus, nuotekų šalinimo tinklus (šios nutarties 1.1 p.), taip pat pripažinti, kad Valstybinės priėmimo komisijos 1987 m. birželio 29 d. aktas ir 1992 m. gruodžio 22 d. viešo akcijų pasirašymo sutartis, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gruodžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir 2005 m. birželio 28 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažyma nesukuria atsakovei UAB „Alvilė“ nuosavybės teisių į ginčo statinius (šios nutarties 1.2 p.); pripažinti niekine ir panaikinti UAB „Alvilė“ Nekilnojamojo turto registre teisinę registraciją į 3/5 dalis inžinerinių tinklų ir nuotekų šalinimo tinklų, nurodytus šios nutarties 1.3 punkte; pripažinti niekine 2010 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria UAB „Alvilė“ perleido UAB „SKR Invest“ 2/5 dalis inžinerinių tinklų ir nuotekų šalinimo tinklų, nurodytus šios nutarties 1.4 punkte, taip pat panaikinti jų teisinę registraciją (šios nutarties 1.5 p.); panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gruodžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą (šios nutarties 1.6 p.); panaikinti 2005 m. birželio 28 d. statybos inspekcijos tarnybos pažymą (šios nutarties 1.7 p.). Patikslintu ieškiniu prašyta panaikinti administracinius teisės aktus, kuriais buvo nustatyti servitutai, siekiant užtikrinti inžinerinių tinklų ir statinių naudojimą (šios nutarties 2 p.).
34. Ieškovė nurodė, kad drenažai buvo įrengti valstybės biudžeto lėšomis 1987 m., tačiau Nekilnojamojo turto registre drenažo sistema kartu su tvora nuo 2010 m. sausio 7 d. įregistruoti UAB „Alvilė“ vardu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti 2009 m. gruodžio 23 d. ir Valstybinės priėmimo komisijos 1987 m. birželio 29 d. aktų pagrindu. Kiti ginčo statiniai UAB „Alvilė“ vardu įregistruoti 1992 m. gruodžio 22 d. akcijų pasirašymo sutarties, 1993 m. sausio 25 d. priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. birželio 28 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažymos pagrindu. Ieškovė nurodė, kad minėti ginčo statiniai ir drenažai neteisėtai nusavinti privatizuojant  VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“, todėl drenažų bei ginčo statinių privatizavimas pripažintinas niekiniu bei naikintini visi padariniai, susiję su šių drenažų ir statinių privatizavimu. Taigi nagrinėjimo objektas yra veiksmai, kuriais buvo privatizuoti ginčo inžineriniai tinklai ir statiniai.
35. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas, ar ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos turėjo teisę ieškiniu ginčyti sandorius, kuriais valstybinėje žemėje esantys inžineriniai tinklai ir statiniai buvo įregistruoti privataus juridinio asmens vardu, vėliau perleisti kitam juridiniam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškiniu reiškiami reikalavimai neatitinka Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priskirtų funkcijų. Apeliantė su šiais argumentais nesutinka ir nurodo, kad ji, būdama valstybinės žemės patikėtinė bei atsakinga už valstybinės žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą, turi teisę ginčyti aktus, kurių pagrindu, privatūs asmenys (UAB „Alvilė ir UAB „SKR Invest“) įgijo ne tik nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus ir statinius, bet ir teisę naudotis 60 ha ploto valstybine žeme (buvo nustatyti servitutai). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė veikė ultra vires, o apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra viešasis juridinis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Ji vykdo valstybinės žemės valdymo patikėjimo teise funkcijas (Žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p.). Veikdama šiuo teisiniu pagrindu Tarnyba įgyvendina viešąjį interesą valstybės jai pavestoje veiklos srityje.
37. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija inžinerinių tinklų ir statinių įgijimo privataus juridinio asmens nuosavybėn teisėtumą. Taigi nagrinėjamu atveju nekvestionuojamas valstybinės žemės perleidimo teisėtumas, taip pat nekvestionuojamas pačių inžinerinių tinklų ir statinių įrengimo valstybinėje žemėje teisėtumas. Nors apeliantė nurodė, kad nepagrįstai įregistravus inžinerinius tinklus ir statinius privataus juridinio asmens vardu, buvo nustatytas 60 ha ploto valstybinės žemės servitutas, tačiau ši apeliantės nurodyta aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakeičia fakto, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl inžinerinių tinklų ir statinių privataus juridinio asmens nuosavybėn perleidimo. Šią išvadą pagrindžia tiek ieškovės ieškinio reikalavimai, tiek ieškinio pagrindas. Nustačius, kad ieškovė vykdo valstybinės žemės valdymo patikėjimo teise funkcijas, tačiau pareiškė reikalavimus dėl aktų, kurių pagrindu inžineriniai tinklai ir statiniai perleisti privataus juridinio asmens nuosavybėn, konstatuotina, kad Tarnyba veikė ne jai pavestoje srityje.
38. Išvadą, kad Tarnyba veikė ne jai pavestoje srityje, pagrindžia ir apeliacinio skundo turinys. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad nėra duomenų, jog privatizuojama VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ valdė statinius, t. y. kad ginčo statiniai buvo perduoti ir priklausė VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“, taip pat, kad nėra duomenų, jog kompetentingos institucijos būtų išreiškusios valią teisės aktų nustatyta tvarka leisti privatizuoti ginčo statinius. Nurodytais apeliacinio skundo argumentais kvestionuojamas ginčo statinių ir drenažų AB „Alvilė“ vardu įregistravimo teisėtumas.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškiniu reiškiami reikalavimai atsakovei UAB „Alvilė“ nekyla iš valstybinės žemės valdymo, disponavimo, naudojimo teisinių santykių, o jie kyla iš juridinio asmens akcijų privatizavimo teisinių santykių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad asmenys viešo akcijų sutarties pasirašymo pagrindu privatizavo VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“. Šio juridinio fakto pagrindu buvo įsteigta AB „Alvilė“, vėliau – atsakovė UAB „Alvilė“. Privatizavus valstybinę žemės ūkio įmonę, AB „Alvilė“ įgijo ir šiai įmonei priklausantį turtą. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis AB „Alvilė“ registravimo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad įmonė perregistruota iš valstybinės žemės ūkio įmonės „Dekoratyviniai augalai“, AB „Alvilė“ įstatai, kurių 1.2 punkte nurodyta, kad bendrovė įsteigta viešo akcijų pasirašymo būdu privatizavus valstybinę žemės ūkio įmonę „Dekoratyviniai augalai“ ir kuri yra visų jos buvusių teisių, pareigų ir sutarčių perėmėja. Taigi privatizavimo objektas nebuvo inžineriniai tinklai ir statiniai, esantys valstybinėje žemėje, o akcijos.
40. Ieškovei nepriskirta įgyvendinti viešąjį interesą, susijusį su valstybinės įmonės privatizavimu ir ginčyti teisme iš šio privatizavimo kilusius padarinius – inžinerinių tinklų ir statinių perleidimo – teisėtumo, todėl ieškovė, pareiškusi ieškinį, kuriuo ginčijamas šių inžinerinių tinklų ir statinių perleidimas AB „Alvilė“, veikė viršydama jai įstatymu priskirtą kompetenciją. Nors ieškovė papildomu reikalavimu ginčija administracinius aktus, kuriais inžineriniams tinklams ir statiniams naudoti nustatytas servitutas (žr. šios nutarties 2 p.), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nekeičia ginčo esmės.
41. Nepaisant padarytos išvados, kad Tarnyba, pareikšdama ieškinį, veikė ne jai pavestoje srityje, teisėjų kolegija pasisako ir kitais apeliaciniuose skunduose iškeltais klausimais (CPK 320 str.).

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios

42. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; 2 dalyje – ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017).
43. Ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
44. Taigi, ieškinio senaties terminą ir šio termino pasibaigimo teisinius padarinius – ieškinio atmetimą – teismas taiko tik esant kitos šalies prašymui. Esant tokiam reikalavimui, teismas privalo patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Tai nustatyti įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.
45. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir šio termino nustatymo pradžią, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktą).
46. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 24 punktą). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, todėl tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
47. Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktą). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. sausio 7 d., kai viešajame registre buvo įregistruota ginčo objektų dalies (drenažų ir tvoros) nuosavybė, nes tik nuo šio momento Tarnyba sužinojo apie teisių pažeidimą (ieškinio 3, 10-11 lapai, šios nutarties 18.4 p.). Nors ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė du ieškinio senaties eigos pradžios momentus (2010 m. sausio 7 d. ir 1993 m. vasario mėn.), tačiau iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad ieškinio senaties eigos pradžios momentu pirmosios instancijos teismas laikė 1993 m. vasario mėn. (sprendimo 10 lapas ), o ieškovės argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios (2010 m. sausio 7 d.) laikė nepagrįstais (sprendimo 11 lapas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymą reglamentuojančias teisės normas.
49. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės AB „Alvilė“ į inžinerinius tinklus atsirado remiantis 1992 m. gruodžio 22 akcijų pasirašymo sutartimi Nr. 368 (t. 1, b. l. 26), 1993 m. sausio 25 d. priėmimo–perdavimo aktu. 1993 m. sausio 25 d. aktu VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“ vyr. buhalterė ir padalinių vadovai perdavė, o akcininkų, įsigijusių šios įmonės akcijas, atstovai priėmė pagrindines priemones, taip pat metalinę tvorą (eil. Nr. 10), melioruotą plotą 133 ha (eil. Nr. 38), laistymo sistemas, artezinį šulinį su vandentiekio bokštu (t. 1, b. l. 30-40). AB „Alvilė“ nuosavybės teisę į nuotekų šalinimo tinklus drenažo vamzdynus įgijo 1993 m. vasario mėn., kai baigus VŽŪĮ „Dekoratyviniai tinklai“ privatizavimo procedūras, buvo įregistruota nauja įmonė – AB „Alvilė“ (t. 1, b. l. 41) . Tuo metu už valstybinės žemės patikėjimo teise valdymą buvo atsakinga Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas 2010 m. liepos 1 d. perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo dar 1993 m. vasario mėn., kai įmonių rejestre įregistravus bendrovę, buvo baigtas valstybinės įmonės reorganizavimo procesas. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybinė institucija, valdžiusi valstybinės žemės sklypus, kuriuose buvo įrengti inžineriniai tinklai ir statiniai, turėjo žinoti ir apie šio turto perdavimą privačiam juridiniam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ginčo turtas buvo perduotas AB „Alvilė“ valstybinei institucijai Vilniaus viršininko apskrities administracijai ne tik turėjo būti žinoma, bet ir buvo žinoma.
51. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ginčo statiniai ir inžineriniai tinklai yra išsidėstę keturiuose žemės sklypuose Vilniaus mieste (šalia Dieveniškių ir Eišiškių pl.): 1) 14,3206 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 0101/0078:876), 2) 8,5571 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 0101/0078:877), 3) 23,1835 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 0101/0078:875), 4) 3,6016 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 0101/0078:879). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio 25 d. rašte nurodo, kad Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 9 d. potvarkiu buvo nustatytos 336 385,98 kv. m ir 775 553,15 kv. m plotų žemės sklypų, esančių Eišiškių pl. 127, Vilnius ribos ir Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkiu AB „Alvilė“ buvo skirti 336 386 kv. m ploto žemės ūkio veiklai, 676 995 kv. m plotas žemės ūkio veiklai ir 98 598 kv. m ploto žemės sklypas ne žemės ūkio veiklai, t. y. esamiems statiniams eksploatuoti. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. kovo 21 d. įsakyme nurodė, kad nutraukia valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai 1995 m. vasario 12 d. sutartį, sudaryta su AB „Alvilė“. Konstatavus, kad apie ginčo turto perdavimą AB „Alvilė“ Vilniaus viršininko apskrities administracijai buvo žinoma, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2010 m. sausio 7 d.
52. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apskrities viršininko administracija, jei manė, kad ginčo statinių ir inžinerinių tinklų, kurie yra valstybinėje žemėje, perdavimas privataus juridinio asmens nuosavybėn pažeidžia viešąjį interesą, turėjo teisę spręsti, ar reikšti ieškinį dėl sandorių panaikinimo civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pasinaudojo šia teise. Tačiau ieškinį dėl aktų, kuriais ginčo statiniai ir inžineriniai tinklai perleisti privačiam juridiniam asmeniui, panaikinimo 2016 m. liepos 3 d. pareiškė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kuri nuo 2010 metų liepos 1 dienos panaikinus apskričių viršininkų administracijas perėmė jose veikusių žemėtvarkos skyrių ir kitas apskričių viršininkų administracijų funkcijas, susijusias su žemės tvarkymu.
53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal 1964 m. CK 84 straipsnį bendrasis ieškinio senaties terminas – treji metai, konstatuoja, kad reikalavimui panaikinti aktus, kuriais inžineriniai tinklai ir statiniai perleisti AB „Alvilė“ nuosavybėn, nagrinėjamos bylos ieškinio pareiškimo dieną (2016 m. liepos 3 d.) ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Taip pat buvo pasibaigęs procesinis terminas apskųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 23 d., 2015 m. liepos 13 d. sprendimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis), apie kuriuos ieškovei neabejotinai buvo žinoma.
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad 2010 m. liepos 1 d. viršininko apskrities administracijos teises ir pareigas perėmė Tarnyba, ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas nepasikeitė (CK 1.128 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybinė institucija – Viršininko apskrities administracija – turėjo žinoti apie inžinerinių tinklų ir statinių perleidimą privačiam juridiniam asmeniui, todėl teisę, jei manė tokią turinti, pareikšti ieškinį dėl aktų, kuriais jie perleisti, panaikinimo, turėjo per trejus metus nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie šios teisės pažeidimą (1964 m. CK 84, 86 straipsniai). Dėl to konstatuotina, kad ieškovė, 2016 m. liepos 2 d. kreipdamasis į teismą su ieškiniu, praleido ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

55. CK 1.131 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017).
56. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-421/2017). Ne kiekvieną aplinkybę, apsunkinusią asmens galimybę kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą, įstatymas ar teismas pripažįsta svarbia, sudarančia pagrindą šį praleistą terminą atnaujinti, pvz., pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nėra svarbi priežastis, pakeičianti ieškinio senaties skaičiavimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2010; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017).
57. Ieškovė prašė, jei bus pagrindas konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti buvo pasibaigęs, jį atnaujinti. Ieškovė nurodė, kad tik nutraukus su UAB „Alvilė“ nuomos sutartį (galutinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis dėl nuomos sutarties buvo priimta 2010 m. lapkričio 29 d.) bei teismams įpareigojus ginčo žemėje suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti, Tarnybai kilo būtinybė ginti viešąjį interesą. Šias aplinkybes laiko svarbiomis ieškinio senaties terminui atnaujinti.
58. Kaip minėta, 1993 m. vasario mėn. AB „Alvilė“ įgijo nuosavybės teises į statinius ir inžinerinius tinklus. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 2010 m. liepos 1 d. perėmusi teises ir pareigas iš apskričių viršininkų administracijų, pareiškė ieškinį po ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1964 m. CK 84 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis netaikytina, taigi ginčo santykiams netaikytinas ir CK 1.125 straipsnio 1 dalis nurodytas 10 metų ieškinio senaties terminas, nes ieškinio senaties terminas dėl aktų panaikinimo pasibaigė dar iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo.
59. Nors apeliantė teigia, kad ji gina viešąjį interesą, o tai, jos nuomone, sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
60. Be kita ko, pažymėtina, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, vertino jos argumentus dėl viešojo intereso gynimo, tačiau konstatavo, kad ieškinio senaties terminas praleistas (žr. šios nutarties 7, 11 p., skundžiamo sprendimo 7, 24 p.). Taigi nesutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog teismas šiuo klausimu nepasisakė.
61. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nurodyti argumentai, kad teismams įpareigojus ginčo žemėje suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti, Tarnybai kilo būtinybė ginti viešąjį interesą, laikytini nepagrįstais.
62. Kaip minėta, statiniai ir inžineriniai tinklai yra išsidėstę keturiuose žemės sklypuose Vilniaus mieste (šalia Dieveniškių ir Eišiškių pl.) (žr. šios nutarties 2, 51 p.). Visi nurodyti sklypai yra suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra šioje civilinėje byloje tretiesiems asmenims (pretendentams atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad yra kokių nors teisinių kliūčių tretiesiems asmenims atkurti nuosavybės teises. Tačiau, ieškovės nuomone, „nustatytas drenažams servitutas yra perteklinis teisių ribojimas“ (patikslintas ieškinys, t. 5, b. l. 73). Taigi iš šių aplinkybių matyti, kad ieškinys pareikštas ne siekiant užtikrinti viešąjį interesą, o siekiant apginti trečiųjų asmenų interesą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, kuriuose nėra nustatyto servituto. Dėl to teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas siekiant apginti ne viešąjį, o privatų interesą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad servituto nustatymas valstybiniame žemės sklype pats savaime yra pažeidžiantis viešąjį interesą.
63. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia tam tikrų jos įgyvendinimo ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-403/2018).
64. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 str.). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.). Servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017). Taigi servituto nustatymas valstybiniame žemės sklype pats savaime nėra pažeidžiantis viešąjį interesą, tačiau netekimai, suvaržymai ar nepatogumai, kuriuos galbūt patiria visuomenė (ar reikšminga jos dalis), turi būti kompensuojami. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodė, kokius netekimus, suvaržymus ar nepatogumus visuomenė (ar reikšminga jos dalis) patiria, taip pat šioje byloje neprašė priteisti kompensacijos.
65. Pažymėtina, kad ir pati ieškovė inžinerinių tinklų ir statinių perdavimo juridinio asmens nuosavybėn iki ieškinio pateikimo nelaikė pažeidžiančiu viešąjį interesą. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-715-437/2011 12 lapo matyti, kad ginčą dėl VĮ Registrų centro 2010 m. liepos 22 d. sprendimo panaikinimo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė spręsti teismo nuožiūra. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjai (šioje civilinėje byloje - kai kurie tretieji asmenys) prašė panaikinti VĮ Registrų centro 2010 m. liepos 22 d. sprendimą ir išregistruoti AB „Alvilė“ bei UAB „SKR Invest“ nuosavybės teisę į nuotekų šalinimo tinklus-drenažo vamzdyną (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius tinklus-tvorą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, pati ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 23 d., 2015 m. liepos 13 d. sprendimais nustatė servitutus (žr. šios nutarties 2 p.).
66. Aplinkybė, jog ieškovė persigalvojo dėl viešojo intereso buvimo nelaikytina svarbia ieškinio senaties terminui atnaujinti. Nustačius, kad valstybės institucijai buvo žinomas ginčo statinių perleidimas, nelaikytinas pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nuosavybės išviešinimas. Kaip minėta, ne kiekvieną aplinkybę, apsunkinusią asmens galimybę kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą, įstatymas ar teismas pripažįsta svarbia, sudarančia pagrindą šį praleistą terminą atnaujinti. Pažymėtina, kad tiek inžinerinių tinklų ir statinių nuosavybės išviešinimas, tiek apskričių viršininkų administracijų teisių ir pareigų perėmimas įvyko ne tik pasibaigus 1964 m. CK 86 straipsnyje nurodytam 3 metų ieškinio senaties terminui, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytam 10 metų ieškinio senaties terminui, kuris šiuo atveju netaikytinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad viršininko apskrities administracija ne tik turėjo žinoti apie inžinerinių tinklų ir statinių perleidimą privačiam juridiniam asmeniui, bet apie jį ir žinojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės klaidinga nuomonė tiek dėl viešojo intereso buvimo, tiek dėl reikalavimo teisės turėjimo ir paties ieškinio senaties termino trukmės ne tik nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau, priešingai, leidžia teigti, kad jo atnaujinimas, kai nuo turto perleidimo praėjo daugiau nei 20 metų, pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumo principą, taip pat nepagrįstai sumažintų atsakovių galimybes efektyviai gintis nuo ieškinio reikalavimų.
67. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu atsakovėms, pasibaigus ieškinio senaties terminui, atsakovėms prašant jį taikyti ir nesant pagrindo jį atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.

Dėl nuosavybės teisių į inžinerinius tinklus ir statinius registravimo

68. Pagal 2001 m. CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).
69. Ieškovė nurodė, kad vien aplinkybė, jog inžineriniai tinklai ir statiniai buvo įregistruoti praėjus ilgam laikui bei skirtingais pagrindais, verčia abejoti, kad jie teisėtai perduoti AB „Alvilė“ kaip privatizavimo objektai.
70. Pirma, vien tai, kad ieškovė abejoja dėl inžinerinių tinklų ir statinių privatizavimo teisėtumo, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad inžineriniai tinklai ir statiniai buvo įsigyti neteisėtai. Antra, praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo tada, kai AB „Alvilė“ įsigijo šiuos objektus, atsakovių galimybės efektyviai gintis nuo ieškinio reikalavimų dėl galbūt neišlikusių dokumentų, kurių neprivaloma saugoti neribotą laiką, sumažėjo. Trečia, nei bylos duomenys, nei įsiteisėjusių teismų sprendimai neteikia pagrindo pripažinti, kad inžineriniai tinklai ir statiniai buvo įgyti neteisėtai.
71. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog inžineriniai tinklai ir statiniai buvo pastatyti iki 1986 m. Nekilnojamojo turto registro duomenimis AB „Alvilė“ nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus ir statinius yra įregistruotos administracinių aktų ir sandorių pagrindu (1987 m. birželio 29 d. statinio priėmimo naudotis aktas Nr. 004; 1992 m. gruodžio 22 d. akcijų pasirašymo sutartis Nr. 368; 1993 m. sausio 25 d. priėmimo–perdavimo aktas; statybos inspekcijos pažyma Nr. (101)11.10-447; 2009 m. gruodžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. (101)-11.4-2808). Taigi yra pagrindas teigti, jog AB „Alvilė“ inžinerinius tinklus ir daiktus įgijo teisėtai.
72. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2565-426/2011, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1830/2012 įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus žemėtvarkos skyriui. Vykdant pastarojo teismo sprendimus, ginčo žemės sklype buvo suformuoti atskiri žemės sklypai, kuriuose ieškovas nustatė žemės servitutus atsakovo UAB „Alvilė“ atitinkamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti.
73. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1479/2011 nustatė, kad drenažo vamzdynai buvo pastatyti biudžeto lėšomis, vėliau viešo akcijų pasirašymo sutarties pagrindu privatizuoti ir perduoti AB „Alvilė“ nuosavybėn. Šioje nutartyje konstatuota, kad AB „Alvilė“ drenažo vamzdynų ir tvoros savininkė tapo sutarties (viešojo akcijų pasirašymo) pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-401-541/2017 nustatyta, kad AB „Alvilė“ nuosavybės teises į ginčo statinius, laistymo sistemą ir tvorą, yra įregistruotos administracinių aktų ir sandorių pagrindu. Teismas konstatavo, kad jie nuosavybės teise priklauso AB „Alvilė“. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-715-437/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1479/2011, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3721-815/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1817-815/2010 iš esmės buvo atmesti reikalavimai dėl ginčo statinių išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, jų teisinės registracijos neteisėtumo, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinys, kuriuo Tarnyba prašė pripažinti niekine 2010 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-626 dalį, kuria UAB „Alvilė“ perleido UAB „SKR Invest“ 2/5 dalis inžinerinių tinklų ir tvoros, taip pat nusikelti (nugriauti) šiuos inžinerinius tinklus ir statinį, atmestas. Taigi dėl dalies ginčijamų aktų ir sandorių teisėtumo yra pasisakyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl šių teisiškai reikšmingų aplinkybių šioje nagrinėjamoje byloje iš naujo nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).
74. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog AB „Alvilė“ (vėliau – UAB „Alvilė“) ir atsakovė UAB „SKR Invest“ inžinerinius tinklus ir statinius įgijo neteisėtai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jų nuosavybės teisinė registracija atlikta be teisėto pagrindo.

Dėl teismo sprendimo motyvavimo

75. Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
76. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos 2017 m. gegužės 19 d. sprendimas yra be teisinių motyvų, išvados yra nenuoseklios bei prieštaringos, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus.
77. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paminėtame sprendime nurodė rašytinius įrodymus, kuriais remiantis padarė išvadą dėl ieškinio senaties termino praleidimo, atsakovių nuosavybės į inžinerinius tinklus ir statinius teisėtumo, ieškovės reikalavimo teisės neturėjimo, taip pat nurodė teisės normas, kuriomis vadovaujasi atmesdamas ieškinį. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas argumentavo, kodėl nesutinka su atsakovės išdėstyta pozicija.
78. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių ieškinio argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo atmesti ieškinį.
79. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo surašymo stilių, savaime nereiškia, kad sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės.

Dėl papildomu sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų

80. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
81. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos rezultatą (ieškinys atmestas), taip pat į bylos sudėtingumą bei į Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus, papildomu sprendimu iš ieškovės atsakovės UAB „Alvilei“ naudai priteisė 2484 Eur atstovavimo išlaidų.
82. Apeliantė mano, kad teismas turėjo atsižvelgti ne tik į Rekomendacijų 8 punkte, bet ir į šių Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje). Apeliantės nuomone, atsakovės UAB „Alvilė“ tripliko ir atsiliepimo į patikslintą ieškinį turinys nežymiai skiriasi nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. atsiliepimo į ieškinį, todėl turėtų būti mažinamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydis.
83. Teisėjų kolegija pažymi, kad advokatas turi teisę susitarti su kiekvienu klientu individualiai, atsižvelgiant tiek į kliento ginčijamą sumą ir sandorio aplinkybes, tiek į kliento turtinę padėtį, tiek į socialinę padėtį, amžių ir kitas individualias aplinkybes. Teismo pareiga yra įsitikinti, ar turėtos išlaidos, kurias prašoma kompensuoti, neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, nustatytų dydžių bei ar atitinka jų apskaičiavimo kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenustato, kad tuo atveju, kai paduodami du procesiniai dokumentai, kurie parengti to paties advokato ir savo turiniu yra panašūs, už jų parengimą ir surašymą negali būti priteistos proceso šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose nustatytų dydžių. Priešingas aiškinimas reikštų byloje dalyvaujančių asmenų, pateikusių procesinius dokumentus, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nepagrįstą apribojimą.
84. Advokato pagalbos išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, yra laikytinos protingomis ir pagrįstomis, o procesinė pareiga įrodyti, jog konkrečiu atveju tokios išlaidos turėtų būti sumažintos, tenka sumažinimo siekiančiai proceso šaliai (CPK 178 straipsnis). Apeliantės argumentai, susiję su atsakovės procesinių dokumentų turiniu, yra tik subjektyvus apeliantės vertinimas, nesudarantis pagrindo pripažinti neteisėtu skundžiamą pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nurodė, kad byla sudėtinga, jos apimtis yra didelė, ją sudaro 12 bylos tomų, byloje buvo patraukti atsakovais 4 juridiniai asmenys, 54 tretieji asmenys. Teismas padarė išvadą, kad procesiniams dokumentams surašyti reikėjo didelių darbo laiko sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus.
85. Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniuose skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo skundžiamus sprendimą ir papildomą sprendimą, todėl jie paliktini nepakeisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

86. Atmetus ieškovės apeliaciniu skundus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1, 3 d.).
87. Atsakovės UAB „SKR Invest“ ir UAB „Alvilė“ prašo iš ieškovės jų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
88. UAB „SKR Invest“ bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl jos nepriteistinos (CPK 98, 178 str.)
89. Atsakovė UAB „Alvilė“ pateikė įrodymus apie 1512 Eur atstovavimo išlaidas. Iš šių įrodymų matyti, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo parengimą ir surašymą patyrė 1080 Eur, už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo  2017 m. birželio 15 d. papildomo sprendimo parengimą ir surašymą - 108 Eur, o 324 Eur – už susipažinimą su kliento pateiktais naujais dokumentais, jų vertinimą, prašymo dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo į bylą, nurodant papildomus motyvus, parengimą ir pateikimą teismui.
90. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės UAB „Alvilė“ rašytinius paaiškinimus ir įrodymus atsisakyta priimti, jie nebuvo vertinami, nutaria, kad yra pagrindas spręsti tik dėl 1188 Eur atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymo ir parengimo išlaidų atlyginimo. Pažymėtina, kad šios išlaidos viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą dydį, todėl iš ieškovės atsakovės naudai priteistini 1106,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą ir 2017 m. birželio 15 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alvilė“ (j. a. k. 121922826) naudai 1106,04 Eur (tūkstančio šimto šešių eurų 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                             Konstantinas Gurinas

                                                                            Gintaras Pečiulis

                                                                            Alvydas Poškus