Civilinė byla Nr. e2A-540-585/2021

Teisminio proceso Nr.2-55-3-00344-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.4; 2.1.6.3; 2.6.11.18; 2.6.12

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 4 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Miškų fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GreenGold Timberlands 1“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Miškų fondas“, K. B., R. J., R. J., P. M., R. G., G. M., G. J. ir S. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė 

1.       Ieškovė UAB „GreenGold Timberlands 1“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

1.1.                      pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo  K. B. sudarytą 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties dalį dėl 251/2766 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovės UAB „Miškų fondas“ nuosavybėn bei 1/6 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovo K. B. nuosavybėn, įskaitant susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo bei atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B. sudarytą 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1/6 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovės UAB „Miškų fondas“ nuosavybėn;

1.2.                      pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovų R. G. bei S. G. sudarytą 2018 m. lapkričio 7 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo–pardavimo sutartį bei taikyti dvišalę restituciją – atsakovei UAB „Miškų fondas“ grąžinti nuosavybės teisę į 26/1383 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovams R. G. ir S. G. grąžinti jų sumokėtą kainą už nupirktas žemės sklypo dalis – 780 Eur;

1.3.                      pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartį, 2018 m. spalio 24 d. ir 2018 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartis, taikyti dvišalę restituciją, t. y. grąžinti atsakovui K. B. nuosavybės teisę į 251/2766 dalį žemės sklypo, o atsakovei UAB „Miškų fondas“ pripažinti nuosavybės teisę į 1/6 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikant, kad nuosavybės teisė nebuvo perėjusi atsakovui K. B., ir panaikinant įrašus Nekilnojamojo turto registre, kuriais pažymėtas nuosavybės teisės į 1/6 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjimas atsakovui K. B. 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties pagrindu ir nuosavybės teisės perėjimas atsakovei UAB „Miškų fondas“ 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, taip pat panaikinant įrašą Nekilnojamojo turto registre apie susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo;

1.4.                      pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. sudarytą 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalių (iš viso 1132/1383 dalies) perleidimo atsakovei UAB „Miškų fondas“ nuosavybės teise bei taikyti dvišalę restituciją – atsakovams R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. grąžinti nuosavybės teisę į jų perleistas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, o atsakovei UAB „Miškų fondas“ grąžinti šios sumokėtą kainą už nupirktas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis;

1.5.                      priteisti ieškovei iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad jos nuosavybės teise 2017 m. liepos 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytas 11,4000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribojasi su 13,8300 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas 1).

3.       Ieškovė 2018 m. gruodžio 3 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. raštą „Dėl parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo“. Jame nurodoma, kad atsakovė UAB „Miškų fondas“ pateikė šiai tarnybai pranešimą apie žemės sklypo 1 821/922 dalies (t. y. 12,3150 ha) pardavimą tokiomis sąlygomis: šio žemės sklypo 1 821/922 dalies kaina yra 66 500 Eur; žemės sklypas 1 parduodamas kartu su kitu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas 2); žemės sklypo 2 kaina – 17 500 Eur. Ieškovė 2018 m. gruodžio 20 d. pateikė tarnybai sutikimą pirkti žemės sklypo 1 dalį ir žemės sklypą 2.

4.       Ieškovei patikrinus duomenis apie parduodamus sklypus viešame registre, paaiškėjo, kad žemės sklypo 1 dalį UAB „Miškų fondas“ įgijo jau galiojant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms, tačiau jokių pranešimų dėl galimybės pirmumo teise įgyti tuomet parduodamas žemės sklypo 1 dalis ieškovė negavo. Kaip paaiškėjo, atsakovai UAB „Miškų fondas“ ir K. B. 2018 m. rugsėjo 25 d. sudarė mainų sutartį bei susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypo dalimis tvarkos nustatymo, kuria K. B. perdavė UAB „Miškų fondas“ nuosavybėm 13/160 dalių žemės sklypo 2 ir 251/2766 dalį žemės sklypo 1, kuris ribojasi su ieškovės žemės sklypu, o UAB „Miškų fondas“ K. B. mainais perdavė 1/6 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas 3). Kadangi išmainyti žemės sklypai nebuvo lygiaverčiai, atsakovė UAB „Miškų fondas“ sumokėjo atsakovui K. B. mainomų žemės sklypų verčių skirtumą, sudarantį 4 545 Eur.

5.       Be to, 2018 m. spalio 19 d. buvo sudaryta nauja žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė UAB „Miškų fondas“ iš šešių fizinių asmenų – atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. įsigijo 1132/1383 dalį žemės sklypo 1 bei 147/160 dalį žemės sklypo 2, tapdama 821/922 dalies žemės sklypo 1 ir viso žemės sklypo 2 savininke. Netrukus, t. y. 2018 m. spalio 24 d. tarp atsakovų K. B. ir UAB „Miškų fondas“ buvo sudaryta dar viena pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovas K. B. pardavė atsakovei UAB „Miškų fondas“ 1/6 dalį žemės sklypo 3, taigi, šios sutarties pagrindu atsakovei UAB „Miškų fondas“ sugrįžo nuosavybės teisė į 1/6 dalį žemės sklypo 3, kurią mainų sutartimi ji pirmiau buvo perleidusi atsakovui K. B..

6.       Ieškovės teigimu, 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartis yra simuliacinis (iš dalies apsimestinis, iš dalies – tariamas) sandoris, o 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris. Sudarant simuliacinę mainų sutartį, buvo pažeistos imperatyvios Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatos. Mainų sutartis iš tiesų yra pirkimo–pardavimo sutartis, ir nors priemoka, sudarant mainų sandorį, galima, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsakovė UAB „Miškų fondas“ įgijo nuosavybės teisę į 4 645 Eur vertės turtą, pati perleisdama nuosavybės teisę tik į 100 Eur vertės turtą. Vien toks faktas rodo akivaizdžią mainomų objektų verčių disproporciją ir atskleidžia, kad mainų sutartis neatitinka mainų sandorio esmės. Vos tapusi žemės sklypo 1 dalies savininke, atsakovė UAB „Miškų fondas“ supirko iš fizinių asmenų kitas žemės sklypo 1 dalis, taip išvengdama kaimyninių sklypų savininkų (įskaitant ieškovę) pirmumo teisės į parduodamas miškų ūkio paskirties žemės dalis. Be to, nepraėjus nei mėnesiui nuo žemės sklypo 1 dalių supirkimo iš fizinių asmenų, atsakovė UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B. nupirko šiam išmainytą 1/6 dalį žemės sklypo 3, tapusią vieninteliu pretekstu 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartį bent jau formaliai laikyti mainų sutartimi.

7.       Ieškovės vertinimu, tokia aplinkybė, kad ji nebuvo informuota apie 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties, kuri iš tiesų yra pirkimo–pardavimo sutartis, sudarymą, leidžia daryti išvadą, jog atsakovai UAB „Miškų fondas“ ir K. B. nesilaikė Miškų įstatymo 41 straipsnyje numatytos privalomos tokios paskirties žemės sklypų pardavimo tvarkos. Kadangi mainų sutartis laikytina niekine, atitinkamai, turi būti pripažinta niekine ir 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovei UAB „Miškų fondas“ netapus žemės sklypo 1 dalies bendraturte pagal niekinę mainų sutartį, fiziniai asmenys, sudarydami 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat turėjo laikytis Miškų įstatymo 41 straipsnyje įtvirtintos pardavimo tvarkos ir pranešti visiems pirmumo teisę turintiems asmenims, įskaitant ieškovę, apie ketinimą parduoti žemės sklypo 1 dalis.

8.       Ieškovės teigimu, kadangi mainų sutartis laikytina niekine, turi būti pripažinta niekine ir 2018 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė R. G. bei jos sutuoktinis S. G. iš atsakovės UAB „Miškų fondas“ įsigijo 26/1383 dalis žemės sklypo 1. Akivaizdu, kad atsakovė UAB „Miškų fondas“, kurios nuosavybės teisė į žemės sklypo 1 dalis buvo įregistruota niekinio ir negaliojančio sandorio pagrindu, faktiškai neturėjo nuosavybės teisės į šias žemės sklypo 1 dalis, todėl atitinkamai ir negalėjo jų perleisti.

9.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškovės UAB „GreenGold Timberlands 1“ ieškinį atmetė.

10.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino niekine ir negaliojančia atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B. sudarytą 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties dalį dėl 251/2766 dalies žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovės UAB „Miškų fondas“ nuosavybėn bei 1/6 dalies žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovo K. B. nuosavybėn, ir susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo bei atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B. sudarytą 2018 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl 1/6 dalies žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovės UAB „Miškų fondas“ nuosavybėn nuo jų sudarymo momento; pripažino niekine ir negaliojančia atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovų R. G. ir S. G. sudarytą 2018 m. lapkričio 7 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė dvišalę restituciją – atsakovei UAB „Miškų fondas“ grąžino nuosavybės teisę į 26/1383 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovams R. G. ir S. G. grąžino jų sumokėtą kainą už nupirktas žemės sklypo dalis – 780 Eur; taikė dvišalę restituciją ir grąžino atsakovui K. B. nuosavybės teisę į 251/2766 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei UAB „Miškų fondas“ pripažino nuosavybės teisę į 1/6 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. sudarytą 2018 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalių (iš viso 1132/1383 dalies) perleidimo atsakovei UAB „Miškų fondas“ nuosavybės teise bei taikė dvišalę restituciją – atsakovams R. J., R. J., P. M. ir G. J. grąžino nuosavybės teisę į jų perleistas žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, o atsakovui UAB „Miškų fondas“ grąžino šio sumokėtą kainą už nupirktas žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, t. y. atsakovą P. M. įpareigojo  grąžinti 9 990 Eur, G. J. – 4 090 Eur, R. J. ir R. J. – 9 880 Eur.

12.       Teismas padarė išvadą, kad mainų ir kitų po jo sudarytų sandorių sudarymo aplinkybės patvirtina ieškovo teiginį, kad mainų sandoris buvo apsimestinis. Byloje nustatyta, kad atsakovės UAB „Miškų fondas“ įsigytų žemės sklypų dalių mainų sutartimi vertė buvo žymiai didesnė, nei atsakovo K. B. įsigytos mainų sutartimi žemės sklypo 3, dalies. Tai leidžia daryti išvadą, kad dviejų sklypų didesnės vertės išmainymas į vieną mažesnės vertės sklypą buvo tokios rūšies sandorio pasirinkimu tik dėl to, kad šalys išvengtų Miškų įstatymo 41 straipsnyje numatytos pareigos turto savininkui suteikti pirmenybę įsigyti parduodamą sklypo dalį bendrasavininkui arba žemės sklypo, kuris ribojasi su parduodamu sklypu, savininkui. 

13.       Byloje nustatyta, kad atsakovas K. B., mainų sutarties pagrindu įsigijęs žemės sklypo 3 dalį iš atsakovės UAB „Miškų fondas“, jau po mėnesio – 2018 m. spalio 24 d. sudarė su atsakove UAB „Miškų fondas“ pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo nuosavybės teisės į tą pačią dalį žemės sklypo 3 buvo grąžintos UAB „Miškų fondas“. Atsakovas K. B. nenurodė priežasties, dėl kurios, tik įsigijęs dalį žemės sklypo, jį perleido jau pirkimo–pardavimo sutartimi asmeniui, iš kurio buvo įsigijęs šią sklypo dalį. Nesant duomenų, kad mainų sutartimi įsigyta sklypo dalis buvo reikalinga atsakovui K. B. asmeniniam naudojimui, pasipelnymo ar panašiems tikslams, darytina išvada, kad jis neturėjo tikslo įsigyti iš atsakovės UAB „Miško fondas“ mainų sutartimi dalies žemės sklypo 3, o turėjo tikslą tik parduoti turimas žemės sklypo 1 ir žemės sklypo 2 dalis, o atsakovė UAB „Miškų fondas“, siekdama apriboti ieškovės, turinčios nuosavybės teisėmis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, besiribojantį su atsakovui K. B. priklausančiu sklypu, pirmumo teisė įsigyti gretimą sklypą, inicijavo 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties sudarymą su atsakovu K. B.. Teismas sprendė, kad žemės sklypų dalių perleidimas buvo fiktyvus, mainų sandoris buvo sudaromas pirkimo–pardavimo sandoriui tarp atsakovų UAB „Miškų fondas“ ir K. B. pridengti, todėl mainų sandoriui taikytinos taisyklės, kurios taikomos pirkimo–pardavimo sandoriui.

14.       Įvertinęs aplinkybę, kad žemės sklypo 1 pardavėjas turėjo pareigą apie sprendimą parduoti sklypą pranešti notarui arba Nacionalinei žemės tarnybai, teismas padarė išvadą, kad pardavėjui minėtos pareigos neįvykdžius, sandoris buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvią įstatymo normą, numatytą Miškų įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje, o tai yra pagrindas pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi. Apsimestiniu mainų sutarties sandoriu buvo pažeistos šio asmens teisės ir teisėti interesai, todėl jis pagrįstai gina savo pažeistą teisę.

15.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. birželio 18 d. nutartyje padarė išvadas dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį byloje ir dėl mainų ir pirkimo–pardavimo sandorių teisėtumo. Nutartyje teismas nurodė, kad žemės sklypo bendraturtis, o nagrinėjamos bylos atveju – ir besiribojančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkas dėl pirmumo teisės pirkti žemės sklypą pažeidimo gali nereikšti reikalavimo perkelti jam žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas, jis gali pasinaudoti kitais įstatyme numatytais teisių gynimo būdais. Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014. Teismas sprendė, kad kitaip vertinti aplinkybę, ar ieškovė šioje byloje turi reikalavimo teisę ginčyti atsakovų sudarytus sandorius, nėra pagrindo.

16.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartyje taip pat įvertino ir atsakovo K. B. atstovo paaiškinimą, kad tokia schema įgyvendinta atsakovo K. B. iniciatyva, nes teisėta jo dalies pardavimo procedūra būtų užtrukusi, kai kuriems bendraturčiams gyvenant ne Lietuvoje. Šie paaiškinimai tik patvirtina sandorių neteisėtumą, tikslo mainyti sklypus nebuvimą, bet buvus pardavėjų tikslą parduoti turtą, o atsakovės UAB „Miškų fonas“ jį įsigyti nuosavybėn pirkimo būdu. Teismas pažymėjo, kad išvados dėl sandorių neteisėtumo buvo padarytos jau apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl šalims nepateikus naujų įrodymų, daromos analogiškos išvados.

17.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės byloje, kadangi jai ir su ja susijusiems asmenims jiems priklausančios žemės plotas viršija 1500 ha, todėl ieškovė negalėtų įsigyti žemės sklypo, nurodė, kad ši aplinkybė nėra reikšminga, kadangi siekdama įsigyti tam tikrą sklypą, ieškovė gali perleisti turimą turtą kitiems asmenims. Ieškovės valdomo sklypo dydis neriboja jos teisės reikalauti apginti jos pažeistą teisės įsigyti gretimą jos sklypui žemės sklypą.

18.       Teismas sprendė, kad pripažinus, jog pirminis sandoris, t.y. 2018 m. rugsėjo 25 d. sudaryta mainų sutarties dalis tarp atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B., yra negaliojantis, todėl po jos sudaryti kiti sandoriai taip pat yra negaliojantys. Kadangi atsakovė UAB „Miškų fondas“ nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į 251/2766 dalį žemės sklypo 1, todėl jos, kaip bendraturtės įsigijimas pirmumo teise atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. parduodamos žemės sklypo 1 dalių 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi yra neteisėtas, nes sklypo dalių pardavėjai turėjo pranešti apie sprendimą parduoti turtą gretimo sklypo savininkei ieškovei. Atsižvelgiant į tai,  kad atsakovei UAB „Miškų fondas“ panaikintos 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perėjusios nuosavybės teisės į žemės sklypo 1 dalį, tarp atsakovų sudarytas susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo žemės sklypu 1, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat naikintinas.

19.       Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovų R. G. bei S. G. sudarytą 2018 m. lapkričio 7 d. žemės sklypo 1 dalies pirkimo–pardavimo sutartį bei taikyti dvišalę restituciją – atsakovei UAB „Miškų fondas“ grąžinti nuosavybės teisę į 26/1383 dalis žemės sklypo 1, o atsakovams R. G. ir S. G. grąžinti jų sumokėtą kainą už nupirktas žemės sklypo 1 dalis – 780 Eur, tenkintinas, kadangi byloje padaryta išvada, jos atsakovė UAB „Miškų fondas“ įgijo nuosavybės teises į šią sklypo dalį neteisėtai, todėl tokio sandorio pagrindu sudarytas sandoris negali būti laikomas teisėtu.

20.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė byloje nereiškia reikalavimo dėl mainų sutarties dalies, kuria atsakovės UAB „Miškų fondas“ nuosavybės teisėn perduotas žemės sklypo 2 dalys. CK 1.78 straipsnio 5 dalis numato, jog niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) teismas. Padaręs išvadą, kad mainų sandoriui taikomos pirkimo–pardavimo sandorio taisyklės, teismas sprendė, kad gali vertinti ir šią mainų sandorio dalį. Teismas padarė išvadą, kad imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Miškų įstatymo 41 straipsniui neprieštarauja pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kuria atsakovas K. B. pardavė dalį žemės sklypo, nesiribojančio su ieškovės žemės sklypu. Ta dalis šalių sutartimi buvo įvertinta 800 Eur verte, todėl, pripažinus sandorio dalį negaliojančia, darytina išvada, kad atsakovas K. B. pardavė atsakovui UAB „Miškų fondas“ 13/160 dalių žemės sklypo 2, už 800 Eur ir šią sumą atsakovė UAB „Miškų fondas“ pardavėjui apmokėjo.

21.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 17 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovei UAB „GreenGold Timberlands 1“ iš atsakovų UAB „Miškų fondas“, K. B., R. J., R. J., P. M., R. G., G. J. ir S. G. solidariai 5 686 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš atsakovų UAB „Miškų fondas“, K. B., R. J., R. J., P. M., R. G., G. J. ir S. G. solidariai 7,07 Eur valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; grąžino ieškovei UAB „GreenGold Timberlands 1“ 83 Eur permokėto žyminio mokesčio; taikant restituciją, įpareigojo atsakovą K. B. grąžinti atsakovei UAB „Miškų fondas“ 4 545 Eur, gautų pagal 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Miškų fondas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą bei 2020 m. gruodžio 17 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

22.1.                      Ieškovė pripažino aplinkybę, kad turi daugiau nei 1 500 ha miško ūkio paskirties žemės, todėl Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pirmumo teisės įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis neturi. Ieškinys turėjo būti atmestas, kaip pareikštas netinkamo ieškovo, kuris neįrodė, kad jam priklauso reikalavimo teisė.

22.2.                      Šiuo atveju susiklostė situaciją, kuomet esant CK 1.138 straipsnio 2 dalies ir Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalies normų konkurencijai, t. y. bendrosios ir specialios teisės normų konkurencijai, teismas turėjo išaiškinti, kad ginčo teisiniam santykiui turi būti taikomas Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje įvirtintas teisių gynybos būdas – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas. Ieškovei tokio reikalavimo nepareiškus bei pripažinus, kad ji reikalavimo teisės neturi, teismas ieškinį privalėjo atmesti.

22.3.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014, kadangi joje nėra pateikta Miškų įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Be to, nutartis minėtoje byloje buvo priimta iki Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 41 straipsniu įstatymo įsigaliojimo.

22.4.                      Miškų įstatymo 41 straipsnio 3 dalis nėra imperatyvi teisės norma, todėl teismas nepagrįstai pripažino, kad mainų sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

22.5.                      Teismas nenurodė jokių motyvų, kokiu pagrindu pripažino negaliojančiais atsakovų UAB ,,Miškų fondas“ ir R. G. bei S. G. sudarytą 2018 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 23/1383 dalies žemės sklypo 1 perleidimo R. G. ir S. G. ir UAB ,,Miškų fondas“ ir R. J., R. J., P. M., R. G., G. M., G. J. sudarytą 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1132/1383 dalių žemės sklypo 1 perleidimo UAB ,,Miškų fondas“ nuosavybėn.

22.6.                      Aplinkybė, kad atsakovas K. B. mainų sutartimi perleido savo žemės sklypo 1 dalį, o atsakovė UAB „Miškų fondas“ šią žemės sklypo 1 dalį įgijo, savaime neįrodo sandorio neteisėtumo bei nesudaro teisinio pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Šalys sandorį sudarė nustatytos notarinės formos, jį įvykdė, t. y. turtas vienas kitai buvo faktiškai perduotas, nuosavybės teisė išviešinta. Taigi, mainų sandoris yra realus, atitinka sandorio šalių, t. y. atsakovų valią.

22.7.                      Teismui pripažinus atsakovų UAB „Miškų fondas“ ir K. B. 2018 m. rugsėjo 25 d. sudarytą mainų sutartį ir susitarimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo apsimestiniu, šis faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis R. J., G. J., R. G., P. M. ir S. G.. Minėti asmenys sąžiningai įgijo teises pagal 2018 m. spalio 19 d. žemės sklypo 1 pirkimo-pardavimo sutartį, bei 2018 m. lapkričio 7 d. žemės sklypo 1 dalies pirkimo-pardavimo sutartį ir susitarimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, todėl teismas turėjo atmesti prašymą dėl restitucijos taikymo.

23.       Atsiliepime į atsakovės UAB „Miškų fondas“ apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus:

23.1.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartyje šioje byloje nurodė, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimas, nustatantis didžiausią leidžiamos įsigyti miškų žemės ūkio paskirties žemės plotą, įsigaliojo tik nuo 2020 m. sausio 1 d., taigi ginčijamų sandorių sudarymo metu dar negaliojo. Todėl jame numatytas ribojimas negali būti taikomas ginčo teisiniams santykiams, kadangi jiems taikomos teisės normos, kurios galiojo šių santykių atsiradimo metu, t. y. sandorių sudarymo metu.

23.2.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartyje taip pat nurodė, kad žemės sklypo bendraturtis, statinio ar įrenginio savininkas, o nagrinėjamos bylos atveju – ir besiribojančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkas dėl pirmumo teisės pirkti žemės sklypą pažeidimo gali nereikšti reikalavimo perkelti jam žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas. Jis gali pasinaudoti kitais įstatyme numatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, kelti sandorio galiojimo klausimą ir reikalauti restitucijos taikymo.

23.3.                      Atsakovų argumentai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014 suformuota praktika, yra formalūs ir nepagrįsti. Teismas visiškai pagrįstai rėmėsi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ir padarė teisingą išvadą, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkas, kurio pirmumo teisė pirkti žemės sklypą buvo pažeista, gali nereikšti reikalavimo perkelti jam žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas, jis gali pasinaudoti kitais įstatyme numatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, kelti sandorio galiojimo klausimą ir reikalauti restitucijos taikymo. Tiek Miškų įstatyme, tiek ir Žemės įstatyme yra įtvirtintos analogiškos nuostatos dėl tam tikros kategorijos asmenų pirmenybės teisės įsigyti parduodamą žemę už tokią pačią kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Kasacinis teismas savo praktikoje aiškiai pripažino, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas nėra vienintelis galimas pažeistos teisės gynimo būdas ir, ypač tais atvejais, kai nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų, pažeistos teisės gali būti ginamos taikant sandorio negaliojimo institutą.

23.4.                      Aplinkybę, kad Miškų įstatymo 41 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, yra pripažinęs Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priimtoje 2020 m. birželio 18  d. nutartyje. Be to, šių nuostatų imperatyvumas yra akivaizdus – asmenims draudžiama sudarant miškų ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sandorius nukrypti nuo Miškų įstatymo 41 straipsnyje nustatytos tvarkos.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį

25.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais ieškinyje nurodytus atsakovų sudarytus mainų ir pirkimo–pardavimo sandorius. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčijamais mainų ir pirkimo–pardavimo sandoriais buvo pažeistos imperatyvios Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatos, tuo pačiu pažeistos ir ieškovės teisės.

26.       Apeliantės teigimu, ieškovė šiuo atveju neturi teisės įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadangi šiuo metu turi daugiau kaip 1 500 ha miško ūkio paskirties žemės, todėl darytina išvada, kad ji neturi Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pirmumo teisės įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis. Taigi, pasak apeliantės, ieškovė neturi reikalavimo teisės pagal pareikštą ieškinį. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

27.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojanti Miškų įstatymo 4 straipsnio redakcija (2019 m. lapkričio 14 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 4 ir 4-1 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2418 1 straipsnio ir Miškų įstatymo Nr. I-671 11 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2527) numato ribojimus asmenims, norintiems įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Pagal galiojančią tvarką asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha. Asmenys gali įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) išduotą sutikimą. Sutikimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą išduodamas Nacionalinei žemės tarnybai valstybės įmonių ir (ar) biudžetinių institucijų registruose patikrinus duomenis apie asmenų turimus ir planuojamus įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotus ir (ar) akcijas juridiniuose asmenyse, kurie valdo miškų ūkio paskirties žemę, ir nustačius, kad bendras įsigyto (priklausančio) ir norimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas neviršija šiame įstatyme nustatytų didžiausių įsigyjamo miško žemės ploto dydžių. 

28.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos Miškų įstatymo normos pakeitimas, nustatantis didžiausią leidžiamos įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą, įsigaliojo tik nuo 2020 m. sausio 1 d., taigi ginčijamų sandorių sudarymo metu dar negaliojo. Teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinis veikimas neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Kitaip tariant, bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013). Atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinama pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas. Minėtos aptartos taisyklės taikomos materialiajai teisei ir jos galiojimui laiko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-611/2015).

29.       Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčijami sandoriai buvo sudaryti iki 2020 m. sausio 1 d., kad iki naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo ieškovė atliko veiksmus, tomis sąlygomis būtinus siekiant sudaryti sandorį, darytina išvada, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Miškų įstatymo 4 straipsnio redakcija negali būti taikoma ginčo teisiniams santykiams ir negali daryti poveikio ieškovėms teisėms, įgytoms iki ginčijamų sandorių sudarymo. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės valdomų sklypų bendras plotas šiuo atveju neriboja jos teisės reikalauti apginti jos pažeistą teisę įsigyti gretimą jos sklypui žemės sklypą. 

30.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti apeliantės argumentams, kad šiuo atveju ieškovė savo teises galėjo ginti tik Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje įvirtintu teisių gynybos būdu – prašydama perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas. Apeliantės teigimu, ieškovei tokio reikalavimo nepareiškus bei pripažinus, kad ji reikalavimo teisės neturi, teismas ieškinį privalėjo atmesti.

31.       Pagal Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu) 41 straipsnio 1 dalį, pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytynių, pagal šią eilės tvarką turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Jokių šios nuostatos išimčių nėra, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, ši norma laikytina imperatyvia. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Pranešime apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti pardavimo sąlygas. Jeigu miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininko pranešimas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą pateikiamas notarui, šis ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jo gavimo pranešimą perduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Kai parduodama bendrosios nuosavybės teise valdoma žemės sklypo dalis, pranešimas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pateikiamas tik tuo atveju, kai CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teise pirkti žemės sklypą nepasinaudoja to žemės sklypo bendraturtis.

32.       Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai galėjo apie tai sužinoti, turi teisę teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

33.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra besiribojančio su žemės sklypu 1 žemės sklypo savininkė. Vadinasi, žemės sklypo 1 ar jo dalies pardavimo atveju ieškovė, nesant pirmesnės eilės pirmumo teisės turėtojų (bendraturčių) arba šiems nesutikus pasinaudoti tokia savo teise, kaip ir kiti besiribojančių sklypų savininkai būtų turėjusi galimybę įsigyti žemės sklypo 1 dalį.

34.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pirmumo teisės tikslas yra užtikrinti asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu daugiau negu visi kiti tretieji asmenys ir kuriems šio turto perleidimas gali turėti tiesioginės įtakos ateityje, interesus. Tokia pirmumo teisė yra įstatyminė garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta ši pirmumo teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausiančiu ar jų naudojamu turtu. Pažeistai pirmumo teisei ginti yra nustatytas specialus gynimo būdas, kuris nėra atsitiktinis ir leidžia efektyviau bei greičiau pašalinti šios teisės pažeidimo padarinius – pažeistą pirmumo teisę jos turėtojas gali realiai apginti tokiu būdu, kuris jam suteiktų galimybę tapti trečiajam asmeniui parduoto žemės sklypo savininku. Toks gynimo būdas lemia mažiausias neigiamas teisės pažeidimo pasekmes ir užtikrina faktinį pirmumo teisės įgyvendinimą. Kita vertus, kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad civilinių teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, suteikiantys pačiam asmeniui galimybę pasirinkti tą gynimo būdą, kuris labiausiai atitinka teisės pažeidimo pobūdį ir kuris galėtų užtikrinti adekvačią jo pažeistų teisių gynybą. Todėl galimi ir kiti tokio asmens teisių gynimo būdai, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas ar sandorio panaikinimas, nors jie mažiau atitinka pirmumo teisės turėtojo interesus, sukelia didesnių neigiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2007; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007).

35.       Civilinėje teisėje galiojant dispozityvumo principui, asmuo yra laisvas pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą. Apie tai pasisakyta ir bylos šalių nurodomose, tačiau jų skirtingai interpretuojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse – 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012, ir 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014. Teisėjų kolegija šiose nutartyse nurodė, kad privatinei teisei būdingas šalių autonomijos arba dispozityvumo principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio modelį, taip pat pripažino, kad ieškovas gali pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą, pažymėjo, kad pažeista teisė, susiklosčius faktinei bei teisinei situacijai, susijusiai su pirmumo teisės galimu pažeidimu, gali būti ginama ir taikant sandorio negaliojimo institutą bei jo negaliojimo padarinius (restituciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012).

36.       Vertindamas panašią faktinę situaciją, t. y. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme įtvirtintos pirmumo teisės pažeidimą, kasacinis teismas jau yra pasisakęs, kad įstatymas nustato pakankamai trumpą laikotarpį, per kurį turi būti pareiškiamas reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas, nes ši teisė nėra absoliuti – būdama garantija suinteresuotam asmeniui ir suvaržymu žemės sklypo savininkui, ji galioja ribotą laiką, kuriam pasibaigus pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014). Kadangi Miškų įstatyme nustatytos pirmumo teisės prigimtis, jos paskirtis bei įtvirtintas specialus jos gynimo būdas (pirkėjo teisių perkėlimas) yra visiškai analogiški, kaip ir šioje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, į tokius išaiškinimus atsižvelgtina ir nagrinėjamo ginčo atveju.

37.       Taigi, žemės sklypo bendraturtis, statinio ar įrenginio savininkas, o nagrinėjamu atveju – ir besiribojančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkas dėl pirmumo teisės pirkti žemės sklypą pažeidimo gali nereikšti reikalavimo perkelti jam žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas, jis gali pasinaudoti kitais įstatyme numatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, kelti sandorio galiojimo klausimą ir reikalauti restitucijos taikymo. Todėl apeliantės argumentai, kad tik pirkėjo teisių perkėlimo institutas, įtvirtintas Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje, yra vienintelis pirmumo teisės turėtojų pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas, yra nepagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorio negaliojimo institutas yra tinkamas pažeistos pirmumo teisės pirkti privačią žemę gynimo būdas. Be to, šis institutas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai nustatomas savininko pirmumo teisės pažeidimas, tačiau nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014).

38.       Teisėjų kolegija nepritaria apeliantei, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis nurodyta kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014, kadangi joje nėra pateikta Miškų įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Nors nurodytoje nutartyje buvo sprendžiama dėl pirmumo teisės įgyti žemės sklypo dalį, ant kurios stovi statiniai, ir joje buvo analizuotos Žemės įstatymo, o ne Miškų įstatymų nuostatos, tačiau kasacinis teismas, kitoje byloje pasisakydamas dėl pirmumo teisių, įtvirtintų įvairiuose įstatymuose (Žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme), gynimo būdų, jau buvo pažymėjęs tai, kad visuose šiuose įstatymuose įtvirtintos pirmumo teisės prigimtis yra panaši, analogiška, ja siekiama tų pačių tikslų, todėl ir šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007). Taigi, ir šioje byloje sprendžiant dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį, kasacinio teismo išaiškinimai panašiose bylose, kuriose buvo pasisakyta dėl pažeistos pirmumo teisės gynimo būdų, yra aktualūs ir svarbūs, juolab kad miškų ūkio paskirties žemės sklypas taip pat yra žemės sklypas.

39.       Šią bylą pirmą kartą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju pirkėjo teisių perkėlimas, nors dažnai jis yra priimtinesnis ir efektyvesnis pažeistų pirmumo teisių gynimo būdas, negalėtų būti taikomas. Pirma, toks reikalavimas nebuvo pareikštas nustatyta tvarka (per 3 mėnesius). Antra, toks gynimo būdas negalėtų būti taikomas ir dėl to, kad ieškovė yra paskesnės eilės pirmumo teisės turėtoja (su žemės sklypu 1 besiribojančio gretimo žemės sklypo savininkė), o ne žemės sklypo 1 bendraturtė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą kasacinio teismo praktiką, neturi pagrindo daryti kitokias išvadas ir pritarti apeliantei, kad šiuo atveju ieškovė turėjo teisę tik reikalauti perkelti jai pirkėjo teises, tačiau to ieškovei nepadarius, ieškinys turėjo būti atmestas. Priešingai, nei teigia apeliantė, įvertinus nurodytą kasacinio teismo praktiką, laikytina, kad šiuo atveju sandorių negaliojimo instituto taikymas yra tinkamas pirmumo teisių gynimo būdas, kadangi tais atvejais, kai pirkėjo teisių perkėlimas, kaip teisių gynimo būdas, nėra galimas, nes arba tokia teisė pasibaigusi, arba nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų, šis institutas netaikomas.

Dėl mainų ir pirkimo–pardavimo sandorių teisėtumo

40.       Ieškovė šioje byloje įrodinėjo, kad apeliantė UAB „Miškų fondas“ 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartimi, sudaryta su atsakovu K. B., nusipirko žemės sklypo 1 251/2766 dalį, besiribojančio su ieškovės žemės sklypu, ir 13/60 dalį žemės sklypo 2, o ne atliko mainų sandorį. Todėl šioje dalyje mainų sandorį laiko apsimestiniu, o mainų sandorio dalį dėl žemės sklypo 3 1/6 dalies, kurį atsakovė UAB „Miškų fondas“ formaliai išmainė į atsakovui K. B. priklausiusius du žemės sklypus, laiko tariamu sandoriu, nes šį sklypą netrukus po mainų sandorio sudarymo apeliantė UAB „Miškų fondas“ susigrąžino savo nuosavybėn už tą pačią 100 Eur kainą, kuria šis sklypas buvo įvertintas ir mainų sutartyje, su atsakovu K. B. pasirašiusi 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė prašė ir šią sutartį pripažinti negaliojančia, bei, taikant restitucijos institutą, šalis grąžinti į buvusią iki jos teises pažeidusių sandorių sudarymo buvusią padėtį. Ieškovė teigė, kad, sudarius ginčijamą mainų sutartį, buvo pažeistos imperatyvios Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatos, taigi, nuginčijus pirmojo sandorio dalį dėl žemės sklypo, į kurį pretenduotų ir pati ieškovė, 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sandoris taptu teisiškai ydingas vien dėl tos priežasties, kad būtų paneigta apeliantės UAB „Miškų fondas“ nuosavybės, taigi ir jos pirmumo teisė įgyti kitas šio sklypo dalis.

41.       CK 1.87 straipsnis nustato, kad sandoriui, sudarytam kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, t. y. ginčijamas sandoris vertinamas ne pagal išoriškai išreikštą, o tikrąją jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės. Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises, negaliojimo ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020).

42.       Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties sudarymo aplinkybes, o taip pat ir šalių elgesį po sutarties sudarymo.

43.       Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o tik kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014).

44.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad mainų sandoris neatitiko mainų sandorio esmės, savo esme ir šalių siekiamu tikslu jis atitiko pirkimo–pardavimo sandorį. Šią išvadą besąlygiškai pagrindžia mainų ir pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo seka, laiko tarpas tarp kiekvieno iš sandorių sudarymo ir jų turinys. Kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties, apeliantė UAB „Miškų fondas“ įgijo nuosavybės teisę į 4 645 Eur vertės turtą (800 Eur už žemės sklypo 2 dalį + 3 845 Eur už žemės sklypo 1 dalį), pati perleisdama nuosavybės teisę į 100 Eur vertės turtą (žemės sklypo 3 dalį). Įgijusi 251/2766 dalį žemės sklypo 1, apeliantė, tapusi šio žemės sklypo bendraturte ir, tuo pačiu, pirmesnės eilės, nei ieškovė, pirmumo teisės įsigyti parduodamą dalį turėtoja, 2018 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartimi, be kita ko, nusipirko dar 1132/1383 dalis žemės sklypo 1. Vos po 5 dienų po pastarojo sandorio sudarymo, t. y. 2018 m. spalio 24 d., atsakovas K. B. tą pačią 1/6 dalį žemės sklypo 3, kurią mainų sutartimi įgijo iš apeliantės UAB „Miškų fondas“, įkainavęs 100 Eur perpardavė apeliantei UAB „Miškų fondas“. Taigi, apeliantė nevaldė šio žemės sklypo 3 labai trumpą laiką, tik tiek, kiek užruko sandorio su žemės sklypo 1 bendraturčiais sudarymas. Minėtos aplinkybės patvirtina atsakovo K. B. norą parduoti apeliantei UAB „Miškų fondas“ žemės sklypą 1 ir žemės sklypą 2, o ne jį išmainyti į žemės sklypą 3.

45.       Byloje nustačius aplinkybes, patvirtinančias ieškovės dėstomą poziciją dėl sandorio apsimestinumo, atsakovai, vadovaudamiesi rungimosi principu, turėjo pareigą paneigti nustatytus faktus. Tačiau teismui nebuvo pateikta duomenų, įrodančių ginčo sandorio šalių siekį sukurti teisinius santykius, kylančius iš mainų sutarties. Be to, atsakovo K. B. atstovas patvirtino, kad tokia schema buvo įgyvendinta atsakovo K. B. iniciatyva, nes teisėta jo dalies pardavimo procedūra būtų užtrukusi, kai kuriems bendraturčiams gyvenant ne Lietuvoje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie paaiškinimai tik patvirtina sandorių neteisėtumą, tikslo mainyti sklypus nebuvimą, o buvus pardavėjų tikslą parduoti turtą, o apeliantės – jį įsigyti. Pažymėtina, kad analogiškas išvadas padarė ir bylą pirmą kartą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Apeliantei nepateikus naujų argumentų ir įrodymų, teisėjų kolegija kitaip vertinti šių išvadų neturi pagrindo.

46.       Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė motyvus dėl po mainų sutarties sudarytų kitų sandorių negaliojimo. Pripažinęs, kad pirminis sandoris, t.y. 2018 m. rugsėjo 25 d. sudaryta mainų sutarties dalis tarp apeliantės ir atsakovo K. B. yra negaliojanti, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad po mainų sutarties sudaryti kiti sandoriai yra taip pat negaliojantys. Šiuo atveju konstatavus, kad apeliantė UAB „Miškų fondas“ nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į 251/2766 dalį žemės sklypo 1, todėl jos, kaip bendraturtės įsigijimas pirmumo teise atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. parduodamų žemės sklypo 1 dalių 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, yra neteisėtas, nes sklypo dalių pardavėjai turėjo pranešti apie sprendimą parduoti turtą gretimo sklypo savininkei ieškovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žemės sklypo 1 dalį iš bendrasavininkių įsigijo asmuo, kuris nebuvo sklypo bendrasavininkiu, todėl nesant gretimo sklypo savininko atsisakymo pirkti parduodamas sklypo dalis, pirkimo–pardavimo sandoris laikytinas prieštaraujančiu imperatyviai įstatymo normai apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą pranešti pirmenybės teisę turinčiam gretimo sklypo savininkui, todėl negaliojančiu (Miškų įstatymo 41straipsnio 1 dalies 2 punktas, CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai prieštaraujančia minėtai imperatyviai įstatymo normai ir negaliojančia pagrįstai pripažinta ir 2018 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė R. G. bei jos sutuoktinis S. G. iš apeliantės UAB „Miškų fondas“ įsigijo 26/1383 dalis žemės sklypo 1 be ieškovės atsisakymo pirkti šias žemės sklypo 1 dalis. 

Dėl procesinės bylos baigties 

47.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

48.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

49.       Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo apeliantės skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

50.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 827,10 Eur dydžio išlaidas. Prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl ieškovei iš apeliantės priteistina visa patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

           Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „GreenGold Timberlands 1“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Miškų fondas“ 1 827,10 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt septynis eurus, 10 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjai                 Gintaras Pečiulis

                Aldona Tilindienė

                Vytautas Zelianka