Civilinė byla Nr. Nr. 2A-1856-823/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25869-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 21.4.2.7; 114.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 8 d.

Vilnius
 

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Onos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui E. B. (E. B.) dėl sutarties pripažinimo negaliojančia,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovė O. A. G. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 5 d. sudarytą akcijų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 20130205A (toliau – ir Sutartis) kaip sudarytą dėl apgaulės; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 20 000 Lt bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad, siekdama investuoti turimus 20 000 Lt ir uždirbti, pagal internete esantį skelbimą surado atsakovą, kuris pasiūlė jai investuoti turimus pinigus, perkant įmonės UAB „Anora“ akcijas ir tampant įmonės dalininke. Atsakovas ieškovę patikino, kad toks investavimas suteiks jai pastovų uždarbį, dividendus nuo įmonės pelno ir pan. Patikėjusi atsakovo siūlymu, 2013 m. vasario 5 d. ieškovė su atsakovu sudarė akcijų pirkimo - pardavimo sutartį Nr.20130205A dėl įmonės UAB „Anora“ 33 proc. paprastųjų akcijų pirkimo – pardavimo (toliau – ir Sutartis). Minėta Sutartimi ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovui 20 000 Lt, t.y. pervesti šiuos pinigus į UAB „Anora“ banko sąskaitą. Atsakovas E. B. Sutartimi įsipareigojo parduoti akcijas ir kartu su akcijų dalimi perleisti ieškovei verslo dalį: užpirktas prekes, struktūrą, klientų bazę, darbuotojus, sukauptą patirtį ir žinias, taip pat įsipareigojo ieškovę įdarbinti ir užtikrinti pastovų atlyginimą. Ieškovė 2013 m. vasario 5 d. banko pavedimu pervedė pinigus į UAB „Anora“ banko sąskaitą.Visi ieškovės susitikimai su atsakovu vykdavo skirtingose Vilniaus miesto kavinėse, nes atsakovas jai nurodydavo, kad įmonės ofisas yra remontuojamas. Po Sutarties pasirašymo ir atsiskaitymo atsakovas ilgą laiką ignoravo ieškovės skambučius, išsisukinėjo nuo darbo sutarties pasirašymo. Ieškovei pradėjus reikalauti, kad atsakovas laikytųsi Sutarties, atsakovas pradėjo visiškai ignoruoti ieškovę, vėliau paaiškino, kad įmonę slegia laikini finansiniai sunkumai, o ieškovės investuoti pinigai buvo išleisti įmonės reikmėms. Daugiau su atsakovu ieškovei susisiekti nepavyko. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, nuo 2011 m. gruodžio 20 d. vienintelis įmonės akcininkas yra E. B., t.y. Juridinių asmenų registrui naujas akcininkų sąrašas nebuvo pateiktas. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad akcijų perleidimas nebuvo įformintas, o Sutartis sudaryta tik dėl akių, siekiant pasisavinti ieškovės pinigus. Ieškovės teigimu, atsakovas tyčia atliko nesąžiningus veiksmus, tyčia jai pranešė tikrovės neatitinkančias Sutarties sudarymo perspektyvas, įtraukė į Sutartį sąlygas, kurių nesilaikė, sąmoningai siekė suklaidinti ieškovę ir gauti naudos išskirtinai sau.

Atsakovas E. B. su ieškiniu nesutinko. Nurodė, kad 2011 m. pabaigoje jis įsigijo 100 proc. paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Anora“ akcijų, planavo, kad įmonės pagrindine veikla bus detalių teikimas autobusų parkui. Vėliau jo planai dėl įmonės veiklos pasikeitė ir jis ketino užsiimti dėvėtų drabužių pirkimu - pardavimu, tačiau neturėjo tam pakankamai lėšų, todėl internete patalpino skelbimą, į kurį atsiliepė ieškovė. Ieškovė sutiko nupirkti 33 proc. UAB „Anora“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, surasti sandėlį ir darbuotojus. Po Sutarties pasirašymo ieškovė pradėjo aktyviai dalyvauti įmonės veikloje, susipažino su įmonės dokumentais, surado sandėlį, bet kitų savo žodinių įsipareigojimų nevykdė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nesurado darbuotojų, vykdyti dėvėtų drabužių prekybą nebuvo galimybės, išlaikyti sandėlį tapo nerentabilu. Atsakovo teigimu, po kiek laiko ieškovė dingo, neatsiliepė į telefono skambučius, o vėliau jis gavo ieškovės ieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia. Nei viena iš ieškovės, kaip bendrovės akcininkės, teisių nebuvo pažeista, todėl ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kad iš esmės negavo iš akcijų pirkimo - pardavimo sutarties to, ko tikėjosi. Atsakovas sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai. Dėl įdarbinimo bendrovėje pati ieškovė nepateikė jokio prašymo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu ieškovės O. A. G. ieškinį dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė; priteisė iš ieškovės O. A. G. atsakovo E. B. naudai 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės O. A. G. 17 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ieškovė turėjo tikslą įsigyti įmonės akcijų, siekdama investuoti sutaupytas lėšas. Nors ieškovė teigė, kad atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus jos atžvilgiu: tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias Sutarties sudarymo perspektyvas, įtraukė į Sutartį sąlygas, kurių nesilaikė, sąmoningai siekė suklaidinti ieškovę ir gauti naudos išskirtinai sau, tačiau bylos nagrinėjimo metu nesukonkretino ir įrodymais nepagrindė, kokias tikrovės neatitinkančias Sutarties sudarymo perspektyvas jai tyčia pranešė atsakovas, bei nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad jos valiai susiformuoti lemiamos įtakos turėjo atsakovo įtikinėjimai sudaryti ginčo Sutartį. Pati ieškovė inicijavo Sutarties papildymą 2.1 punktu, tačiau teismo posėdyje tiksliau nepaaiškino, kaip ji pati suprato šio punkto įgyvendinimą. Ieškovės teiginys apie tai, kad atsakovas sąmoningai siekė suklaidinti ieškovę ir gauti naudos išskirtinai sau, taip pat yra nepagrįstas ir neįrodytas, kadangi pagal bylos duomenis visa pinigų suma buvo pervesta į įmonės sąskaitą, taip kaip šalys susitarė pagal Sutartį. Teismas konstatavo, kad ieškovė pasielgė neapdairiai ir neatidžiai prie sudarydama rizikingą akcijų įsigijimo sandorį nepasikonsultavusi su teisininku arba apskritai nesusilaikiusi nuo tokio sandorio sudarymo, todėl ji pati prisiėmė ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Apeliaciniu skundu ieškovė O. A. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1) Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė esamus byloje įrodymus, netinkamai įvertino šalių paaiškinimus. Byloje iš atsakovo paaiškinimų buvo nustatyta, kad atsakovas E. B. užsiima įmonių pirkimo – pardavimo veikla, yra šios srities profesionalas, tokio pobūdžio veikloje turi patirtį, kvalifikaciją ir reikiamą išmanymą, be to, turi ekonomikos mokslų aukštąjį išsilavinimą. Vadovaujantis protingumo principu įtartina ir keista, kad asmuo, kuris užsiima profesionalia įmonių pirkimo - pardavimo veikla, pamiršta padaryti pakeitimus akcininkų sąraše ir juos įregistruoti viešajame registre. Remiantis tikimybių pusiausvyros principu, darytina pagrįsta išvada, kad atsakovas tyčia nepadarė pakeitimų akcininkų sąraše ir jų neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka, galimai siekdamas nuslėpti naujų akcininkų atsiradimą ir patį akcijų pardavimo sandorį, kuris buvo sudarytas tik atsakovui siekiant asmeninės naudos, o ne įmonės valdymo teisių pasidalijimo.

              2) Sutartyje buvo nurodyta, kad „bendraakcininkai, vienas iš kurių eina UAB „Anora“ direktoriaus pareigas, įsipareigoja įdarbinti naują bendrovės akcininkę (ieškovę), užtikrinti pastovų atlyginimą“. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į šią sąlygą, teismui nekilo klausimų ar abejonių dėl trečiojo įmonės akcininko, kuriuo ieškovei nuo pat pirmųjų derybų buvo pristatytas būtent liudytojas V. G.. Apeliacinės instancijos teismui teikiami papildomi įrodymai, kurių dėl objektyvių priežasčių nepavyko pateikti pirmosios instancijos teismui, t. y. elektroniniai laiškai, kurie gali turėti lemiamos reikšmės šio ginčo teisingam išsprendimui. Šie laiškai paneigia liudytojo V. G. ir atsakovo E. B. teiginius, kad E. B. ir ieškovė buvo vieninteliai akcininkai ir tik jie koordinavo įmonės veiklą ir joje dalyvavo. Teikiamuose laiškuose aiškiai matyti, kad ieškovei iš atsakovo E. B. elektroninio pašto dėžutės buvo atsiųsti V. G. kontaktiniai duomenys. Ieškovė su V. G. bendravo elektroniniu paštu, laikė jį UAB „Anora“ akcininku, įtraukdavo į susirašinėjimą, išreiškė savo abejones dėl įmonės veiklos ir dėjo maksimalias pastangas, įgyvendinant savo, kaip akcininkės, teises. Šios aplinkybės neabejotinai įrodo melagingus V. G. parodymus byloje ir tai, kad ieškovė nuo pat santykių su atsakovu pradžios buvo klaidinama ir jai buvo teikiama tikrovės neatitinkanti informacija, siekiant užvaldyti ieškovės investuotus 20 000 Lt.

              3) Už ieškovės investuotus pinigus turėjo būti nupirkti dėvėti drabužiai ir plėtojama įmonės veikla. Ieškovė ir jos atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu prašė atsakovo pateikti dokumentus ir/ar duomenis apie tai, kur buvo išleisti ieškovės investuoti 20 000 Lt, tačiau atsakovas to padaryti negalėjo, pateikė tik su byla nesusijusius dokumentus. Be to, pats atsakovas pripažino, kad ketino įmonei UAB „Anora“ paskolinti minėtas lėšas, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų pateikti negalėjo. Akcijų pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas 2013 m. vasario mėnesį, o jau 2013 m. birželį t. y. po keturių mėnesių, buvo nutraukta patalpų nuomos sutartis, sutarties nutraukimo pagrindas buvo netinkamai ir nesavalaikiai atsiskaitymai už nuomą. Iš nurodytų aplinkybių darytina vienareikšmė išvada, kad atsakovas E. B. ieškovės investuotas lėšas panaudojo nežinomais tikslais – negalėjo pateikti jokių įrodymų apie tokių lėšų panaudojimą, išskyrus patalpų nuomos sutartį, jokių papildomų dokumentų, įrodančių įmonės UAB „Anora“ veiklą finansinį judėjimą investicijas ir kt. Atsakovas E. B. apgaulės būdu užvaldė ieškovės 20 000 Lt, nė neketindamas jų panaudoti įmonės veiklai, juo labiau naujam verslui pradėti. Iš esmės klaidinga ir neteisėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neva nesukonkretino ir įrodymais nepagrindė, kokias tikrovės neatitinkančias Sutarties sudarymo perspektyvas jai tyčia pranešė atsakovas, bei nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad jos valiai susiformuoti lemiamos įtakos turėjo atsakovo įtikinėjimai sudaryti ginčo Sutartį.

              4) Už darbo sutarties sudarymą ir tinkamą įforminimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 99 straipsnio 3 dalimi, yra atsakingas darbdavys – UAB „Anora“, atstovaujama direktoriaus E. B.. Šiuo atveju būtent darbdavys vengė tinkamai įforminti darbo sutartį, kuri buvo sudaryta ir galiojo de facto. Būtent dėl atsakovo kaltės tokia darbo sutartis nebuvo tinkamai įforminta, o sudaryta dėl akių, apgaulės būdu siekiant įgauti ieškovės pasitikėjimą atsakovu ir pan.

              5) Remiantis vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens standartu, elementaria logika, akivaizdu, kad joks asmuo nesudarytų sandorio iš esmės tik siekdamas įgyti mažai žinomos įmonės akcijas kaip sandorio objektą. Asmens, siekiančio tapti akcininku, apsisprendimui privalo turėti įtakos tam tikros įsigyjamo verslo perspektyvos ir investicijos prasmė, kurią, remiantis bylos aplinkybėmis, ieškovei išaiškino atsakovas, tačiau nesiėmė ir nesiruošė imtis jokių veiksmų pateiktoms perspektyvoms įgyvendinti.

              6) Šiuo atveju atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu: tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias Sutarties sudarymo perspektyvas, įtraukė į Sutartį sąlygas, kurių nesilaikė, sąmoningai siekė suklaidinti ieškovę ir gauti naudos išskirtinai sau t. y. būtent nurodyti atsakovo konkretūs veiksmai (neveikimas) sudarė apgaulės turinį. Iš pateiktų teismui įrodymų ir duomenų yra akivaizdu, kad ieškovė sudarė Sutartį dėl atsakovo apgaulės, todėl Sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes tam yra visi įstatyme nustatyti pagrindai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai pritaikė įstatymą, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. B. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą kad, nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 5 d. sudarytą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1 dalį. Atmetus šį reikalavimą negali būti taikoma restitucija, kuri pagal CK 6.145 straipsnio l dalį taikoma tik tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio.

2) Nors ieškovė teigė, kad atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus jos atžvilgiu: tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias Sutarties sudarymo perspektyvas, įtraukė į Sutartį sąlygas, kurių nesilaikė, sąmoningai siekė suklaidinti ieškovę ir gauti naudos išskirtinai sau, tačiau bylos nagrinėjimo metu nesukonkretino ir įrodymais nepagrindė, kokias tikrovės neatitinkančias Sutarties sudarymo perspektyvas jai tyčia pranešė atsakovas, bei nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad jos valiai suformuoti lemiamos įtakos turėjo atsakovo įtikinėjimai sudaryti ginčo Sutartį.

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

              Ginčas byloje kilęs dėl tarp šalių sudaryto 2013 m. vasario 5 d. akcijų pirkimo - pardavimo sandorio negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl apgaulės sudarytas sandoris). Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008). Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui. Taigi, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006).

Sprendžiant dėl apgaulės kaip sandorio negaliojimo pagrindo, būtina atsižvelgti į tarp šalių sudaryto sandorio esmę. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi viena sutarties šalis įsipareigoja perleisti nuosavybės teisę į tam tikrą skaičių bendrovės akcijų, o kita sutarties šalis – sumokėti už akcijas šalių sutartą kainą. Šios sutarties tikslas – atlygintinis akcijų nuosavybės perdavimas, o esminės sutarties sąlygos – parduodamų akcijų skaičius ir kaina. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė buvus tyčinius nesąžiningus atsakovo veiksmus, kuriais siekta suklaidinti ieškovę dėl esminių sudaromo sandorio sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnį, akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Byloje nustatyta, kad į atsakovą dėl akcijų pardavimo kreipėsi pati ieškovė, turėdama ketinimų investuoti į akcijas, ieškovė turėjo galimybę susipažinti su ginčijamo sandorio sąlygomis ir pati jas pildė. Ieškovė byloje neteigė ir neįrodinėjo, kad po ginčijamos Sutarties sudarymo jai būtų buvę sudarytos kliūtys naudotis kuriomis nors iš bendrovės akcininkui suteikiamų turtinių ir neturtinių teisių, kad prieš Sutarties sudarymą jai būtų buvusi suteikta melaginga informacija apie įmonę ar jos vykdomą veiklą.

Esminiai apeliantės argumentai susiję su ginčijamos akcijų pirkimo – pardavimo sutarties 2.1 punkto nuostatomis. Sutarties 2.1 punkte numatyta, kad kartu su akcijų dalimi ieškovei pereina verslo dalis: užpirktos prekės, struktūra, klientų bazė, sukaupta patirtis bei žinios. Bendraakcininkai įsipareigoja ieškovę įdarbinti ir užtikrinti pastovų atlyginimą. Byloje nustatyta, ir apeliantė to neginčija, kad nurodytas Sutarties punktas įtrauktas pačios ieškovės iniciatyva, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad atsakovas į Sutartį įtraukė nurodytą sąlygą, siekdamas suklaidinti ieškovę, ir kad tai sudaro ieškovės įrodinėjamos apgaulės turinį.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad suklydimą ar apgaulę galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Apeliantės argumentai dėl jos neįdarbinimo bendrovėje, pervestų lėšų nepanaudojimo bendrovės verslui vykdyti, susiję su po sandorio sudarymo atsiradusiomis aplinkybėmis – sudaryto sandorio vykdymu, ir dėl šios priežasties nėra reikšmingi sprendžiant dėl ginčijamo sandorio galiojimo. Vienos iš sutarties šalių sutartinių įsipareigojimų netinkamas vykdymas, net jei toks būtų nustatytas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu. Tokiu atveju sutarties šalis, kurios teisės yra pažeidžiamos, įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra ar ginti savo pažeistas teises pagal sutartinės civilinės atsakomybės taisykles.

Apeliantės teigimu, tyčinius atsakovo veiksmus liudija nepranešimas Juridinių asmenų registrui apie bendrovės akcininkų pasikeitimus. Kolegija pažymi, kad akcijų pirkimo – pardavimo sutartis yra konsensualinė, t.y. įsigaliojanti nuo jos sudarymo momento. Nepranešimas Juridinių asmenų registrui apie bendrovės akcininkų pasikeitimą neturi įtakos tarp šalių sudarytos sutarties galiojimui ir ieškovės pagal šią sutartį įgytų teisių realizavimui. Ieškovė, būdama ginčo akcijų savininke, turi teisę reikalauti, kad bendrovės vadovas įvykdytų savo pareigą pranešti Juridinių asmenų registrui apie bendrovės akcininkų pasikeitimus.

Apeliantė taip pat nurodo, kad, remiantis vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens standartu, elementaria logika, akivaizdu, kad joks asmuo nesudarytų sandorio iš esmės tik siekdamas įgyti mažai žinomos įmonės akcijas kaip sandorio objektą, esminės reikšmės turi įsigyjamo verslo perspektyvos. Kolegija pažymi, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų garantavęs ieškovei bendrovės, kurios akcijas įsigijo ieškovė, verslo pelningumą, galintį turėti įtakos parduodamų akcijų kainai, t.y. įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiksmus, sudarančius apgaulės turinį. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šalys ketino pradėti naują verslą, ir ieškovei apie tai buvo žinoma. Tai, kad naujai pradedamo verslo pelningumas negali būti garantuotas, kolegijos vertinimu, turi būti suprantama kiekvienam apdairiam ir rūpestingam asmeniui.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007), tačiau, pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį, suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, neturėdama investavimo patirties, ir sudarydama ginčijamą sandorį nepasikonsultavusi su atitinkamą išsilavinimą turinčiais asmenimis, tinkamai nepasidomėjusi įmonės, kurios akcijas įsigijo, veiklos perspektyvomis, pati prisiėmė riziką suklysti dėl savo investicijos pelningumo, todėl ta aplinkybė, kad ieškovė iš ginčijamo sandorio negavo to, ką tikėjosi gauti, nėra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu.

Kiti apeliantės nurodyti argumentai neturi reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai aiškinant ir taikant sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliantės apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

n u t a r i a :

              Apeliacinį skundą atmesti.

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                   Goda Ambrasaitė - Balynienė

Teisėjai                                                                                                                Rūta Burdulienė

Vidas Stankevičius