Administracinė byla Nr. A-2174-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01748-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 27–31), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 11-17-16888, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. PE-SP2-43 ir Fondo valdybos 2014 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1644, įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių paskirti pareiškėjui priklausančią kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad į atsakovą kreipėsi su prašymu skirti jam kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 11-17-16888 nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti, kadangi pareiškėjas ypatingomis darbo sąlygomis dirbo tik 3 metus 9 mėnesius ir 4 dienas, o 2013 m. spalio 18 d. priėmė kitą sprendimą Nr. PE-SP2-43, kuriuo ženkliai padidino pareiškėjo darbo stažą ypatingomis sąlygomis – nurodė, kad pareiškėjo darbo stažas ypatingomis darbo sąlygomis sudaro 11 metų 4 mėnesius ir 4 dienas, tačiau pareiškėjo prašymo vis vien netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimais, skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. vasario 21 d. sprendimu padarė išvadą, kad skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 756 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis ir pažymėjo, kad kompensacija už ypatingas darbo sąlygas suteikiama įrodžius atitinkamą darbų pobūdį bei trukmę. Nurodė, jog ginčo dėl pareiškėjo išdirbtų laikotarpių, kurie sudaro 11 metų 4 mėnesius ir 4 dienas, nėra. Šalys nesutaria dėl nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjo išdirbto laiko traktavimo.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. dirbo gamybiniame susivienijime „Lietuvos buitinė chemija“ gamybos ceche Nr. 3 valymo, poliravimo, autokosmetikos bare, tačiau nedirbo sintetinių skalbimo miltelių gamybos ceche, kaip skundžiamame sprendime nurodė atsakovas. Pareiškėjo vertinimu, darbas šiuo laikotarpiu (6 mėnesiai) turėjo būti įskaitytas į darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Pažymėjo, kad dirbant šiuo laikotarpiu gamybos ceche Nr. 3 aparatininko–maišytojo pareigose gaudavo kompensaciją už kenksmingas darbo sąlygas, kompensacijos mokėjimas nuo 1986 m. kovo 1 d. (nutraukus sintetinių skalbimo miltelių gamybą ceche) nutrauktas nebuvo.

Nesutinka su atsakovo nustatyta aplinkybe, neva pareiškėjo darbo laikas laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. negali būti įskaitomas į darbo stažą ypatingomis sąlygomis, nes pareiškėjas dirbo sandėlio vedėjo pareigose. Pareiškėjo teigimu, pareigybė, kurioje jis dirbo, buvo tik formaliai pavadinta vedėjo, tačiau realiai visą minėtą laikotarpį jis dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis ir už tai gaudavo priedą. Pažymėjo, kad dirbdavo su pagrindinėmis gamybą aprūpinančiomis priemonėmis – cheminėmis ir lengvai užsidegančiomis medžiagomis, nešė pilną materialinę atsakomybę, pilstydavo, skirstydavo ir išduodavo medžiagas gamybai. Darbas, nors ir formaliai buvo pakeista pareigybė, atitiko Lietuvoje galiojusiame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigybių sąraše Nr. 2, patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2) numatyto techninio darbuotojo. Tvirtino, kad darbas, priešingai nei nurodė atsakovas, nebuvo administracinis bei pažymėjo, kad jei darbas būtų buvęs administracinis, jam nebūtų buvusi mokama kompensacija už kenksmingas darbo sąlygas. Darė išvadą, kad jo darbas laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. (1 metai 16 dienų) įskaitytinas į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir pateikė atsiliepimą (b. l. 88–90), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus bei vadovaudamasis Įstatymo 67 straipsnio ir Tvarkos aprašo 6, 9 ir 14 punktų nuostatomis, apskaičiavo pareiškėjo darbo stažą kenksmingomis sąlygomis, kuris sudarė 3 metus 9 mėnesius ir 4 dienas. Apskaičiuojant stažą, laikotarpiu nuo 1978 m. rugpjūčio 1 d. iki 1986 m. rugsėjo 1 d., kuomet pareiškėjas dirbo gamybiniame susivienijime „Lietuvos buitinė chemija“ sintetinių skalbimo, valymo bei poliravimo priemonių ceche Nr. 3, nebuvo įskaitytas į darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis, nes trūko duomenų, įrodančių, kad sintetinių skalbimo, valymo bei poliravimo priemonių gamyba vyko pagal technologiją, numatytą Lietuvoje galiojusiame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigybių sąraše Nr. 1, patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1) ir Sąraše Nr. 2. Nurodė, jog, be kita ko, 1989 m. liepos 2 d. pareiškėjui buvo nustatyta pravaikšta, o 1990 m. rugpjūčio 11 d.–1990 m. rugpjūčio 14 d. jam buvo suteiktos nemokamos atostogos. Pažymėjo, jog pagal Sąrašo Nr. 2 XI skyrių, teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas turi plastmasių ir polimerinių dirbinių bei chemijos produktų gamybos, paruošimo, maišymo ir išpilstymo gamyboje dirbantys darbininkai ir inžinerijos–technikos darbuotojai, tuo tarpu 1986 m. rugsėjo 1 d.–1987 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas gamybiniame susivienijime „Lietuvos buitinė chemija“ dirbo materialinio–techninio tiekimo skyriaus centrinio ir chemijos sandėlio vedėju. Atsakovo teigimu, ši pareigybė Sąrašo Nr. 2 XI skyriuje neįvardyta, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo įskaityti šį laikotarpį į stažą kompensacijai skirti, taigi, 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu buvo atsisakyta skirti kompensaciją. Pažymėjo, kad 2013 m. spalio 3 d. gavus papildomus dokumentus, įrodančius, kad sintetinių skalbimo, valymo bei poliravimo priemonių gamyba ceche Nr. 3 vyko pagal technologiją, numatytą Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, pareiškėjo stažas kompensacijai skirti buvo perskaičiuotas. Įvertinus visus pristatytus dokumentus bei atsižvelgiant į tai, kad 1986 m. kovo 1 d. sintetinių skalbimo miltelių gamyba buvo nutraukta, buvo nustatyta, kad plastmasių ir polimerinių dirbinių bei chemijos gamyboje laikotarpiu nuo1978 m. rugpjūčio 1 d. iki 1991 m. liepos 16 d. darbus, suteikiančius teisę gauti kompensaciją, pareiškėjas dirbo 11 metų 4 mėnesius 4 dienas (iš jų 1986–1994 m. – 3 metus 11 mėnesių 4 dienas). VSDFV Vilniaus skyriaus manymu, kadangi pareiškėjas 1986–1994 m. Sąraše Nr. 2 įvardytų darbų nedirbo nei 12 metų 6 mėnesių, nei 6 metų 3 mėnesių, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. PE-SP2-43 pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją pareiškėjui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu (b. l. 114–118) pareiškėjo R. R. skundą tenkino iš dalies – panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. PE-SP2-43 ir VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1644 dalis, kuriose atsisakyta įskaičiuoti pareiškėjo dirbtus laikotarpius nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. į pareiškėjo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas, ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjui Įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Tvarkos aprašo bei Sąrašo Nr. 2 VIII skyriaus nuostatomis. Pažymėjo, kad byloje nesutariama dėl laikotarpių nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. vertinimo, tačiau pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 18 d. sprendime Nr. PE-SP2-43 nurodytų neįskaičiuotų 1989 m. liepos 2 d. (pravaikšta) ir laikotarpio nuo 1990 m. rugpjūčio 11 d. iki 1990 m. rugpjūčio 14 d. (nemokamos atostogos) neginčija, todėl laikytina, kad su šia atsakovo sprendimo dalimi pareiškėjas sutinka.

Spręsdamas ginčą dėl laikotarpio nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. vertinimo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1981 m. balandžio 1 d. buvo pervestas į 5 kategorijos aparatininko pareigas ceche Nr. 3, o nuo 1985 m. gegužės 24 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. į aparatininko–maišytojo pareigas. Iš pareiškėjo darbo užmokesčio mokėjimo kortelių teismas sprendė, jog 1986, 1987 metais jam buvo mokamos 15 procentų, atskirais mėnesiais – 30 procentų, priemokos už darbo sąlygų kenksmingumą. Pažymėjo, jog iš byloje esančio etatų sąrašo matyti, kad cechą Nr. 3 sudarė du barai, t. y. SMP (sintetinių skalbimo miltelių) baras ir Valymo, poliravimo priemonių ir GTŽ (degūs techniniai skysčiai) baras. Nustatęs, kad pareiškėjas dirbo ceche Nr. 3, tačiau ne sintetinių skalbimo miltelių bare, o Valymo ir poliravimo priemonių bare, kurio darbui sintetinių skalbimo miltelių gamybos nutraukimas jokios įtakos neturėjo, atsižvelgęs į liudytojos A. K. parodymus, jog pareiškėjas visą laiką dirbo labai nuodingomis sąlygomis, darbininku, kad jo darbas sandėlyje buvo taip pat labai kenksmingas ir tik pareigybės pavadinimas buvo vedėjas, tačiau jis dirbo visus su cheminių medžiagų tiekimu susijusius darbus, aukščiau minėtą bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai laikotarpio nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. neįskaičiavo į pareiškėjo darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Pažymėjo, jog byloje nėra pateiktų įrodymų, kad pareiškėjas dirbo sintetiniu skalbimo miltelių bare ir, kad po jų gamybos nutraukimo buvo perkeltas į kitas pareigas.

Spręsdamas ginčą dėl laikotarpio nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. vertinimo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas 1986 m. rugsėjo 1 d. buvo perkeltas į materialinio techninio aprūpinimo skyriaus centrinį lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlį, sandėlio vedėjo pareigas, skiriant jam 130 rub. mėnesinį atlyginimą su priemoka dėl kenksmingų darbo sąlygų. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis nurodyta ir darbo užmokesčio apskaitos kortelėje (už kenksmingas darbo sąlygas buvo mokamas priedas) bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento 2013 m. balandžio 29 d. pažymoje apie pareiškėjo darbo stažą kenksmingomis sąlygomis, ją taip pat patvirtina liudytojos A. K. parodymai (liudytoja patvirtino, kad pareiškėjas buvo pervestas į sandėlio vedėjo pareigas, tačiau realiai ir toliau dirbo kenksmingą darbą bei pabrėžė, kad tik pareigybės pavadinimas buvo vedėjas, tačiau pareiškėjas dirbo visus su cheminių medžiagų tiekimu susijusius darbus). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad, nagrinėjamu atveju, nevertinti konkrečių darbo aplinkybių ir funkcijų, o remtis vien pareigų pavadinimu, kaip tai darė atsakovas, būtų neteisėta ir neteisinga. Byloje esanti įrodymų visuma, šalių paaiškinimai bei liudytojos parodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas pervestas į sandėlio vedėjo pareigas ir toliau dirbo kenksmingą darbą, o vien tik pareigų pavadinimas, neatsižvelgiant į realiai dirbtą darbą, negali būti pagrindu atsisakyti teisingai skaičiuoti tokio darbo stažą. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė įskaičiuoti ir šį laikotarpį į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas.

Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas sprendė, jog į pareiškėjo darbo stažą, skaičiuojamą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, turėjo būti įskaityta ne tik dalis darbo aparatininko–maišytojo pareigose (nuo 1985 m. gegužės 24 d. iki 1986 m. vasario 28 d.), bet ir pareiškėjo darbas aparatininko–maišytojo pareigose nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d., kuris sudaro 6 mėnesius, bei laikotarpis nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki atleidimo iš gamybinio susivienijimo dienos – 1987 m. rugsėjo 15 d., kurio metu, dirbdamas centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlio vedėjo pareigose, chemijos ir naftos chemijos pramonės įmonės padalinyje visą darbo dieną, pareiškėjas dirbo Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas neatitinka kitų sąlygų minėtai kompensacijai gauti. Remdamasis visu tuo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 67 straipsnio ir Tvarkos aprašo reikalavimų, todėl skundžiamų sprendimų dalis, kuriose buvo atsisakyta įskaičiuoti pareiškėjo dirbtus laikotarpius nuo 1986 m. kovo 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. į stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas panaikino bei įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių paskirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas nesprendė, nes pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų bei detalizacijos apie turėtas išlaidas.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba padavė apeliacinį skundą (b. l. 120–124), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą – panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. PE-SP2-43 ir VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1644 dalis, kuriose atsisakyta įskaičiuoti į pareiškėjo stažą kompensacijai gauti darbo nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 rugsėjo 15 d. laikotarpį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Fondo valdyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 1986 m. rugsėjo 1 d.–1987 m. rugsėjo 15 d. laikotarpio įskaitymo į stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas, neteisingai taikė teisės aktus, reglamentuojančius kompensacijų skyrimą, neteisingai įvertino rašytinius įrodymus ir liudytojos parodymus. Teigia, jog pagal įrašus darbo knygelėje matyti, kad nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš cecho Nr. 3, kuriame buvo gaminama cheminė produkcija, į Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus Centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlį, t. y. į padalinį, kuriame cheminė produkcija nebuvo gaminama. Tai patvirtina ir asmens kortelė, gamybinio susivienijimo „Lietuvos buitinė chemija“ 1986 m. rugsėjo 1 d. įsakymas Nr. 191/k. Pažymėjo, jog pagal Sąrašą Nr. 2 kompensacijos skiriamos darbininkams, betarpiškai dirbusiems cechuose, gamybose ir atskirais įrenginiais, kuriuose buvo gaminama Sąrašo Nr. 2 XI skyriuje nurodyta cheminė produkcija, todėl, pareiškėjui nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. nedirbus su gamyba, jis neatitinka minėtų kriterijų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo remtis liudytojos parodymais, nes aptariamu laikotarpiu jie su pareiškėju dirbo skirtinguose gamybinio susivienijimo „Lietuvos butinė chemija“ padaliniuose. VSDFV, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-537/2007, kurioje, be kita ko, numatyta, jog Įstatymo 67 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi, nenumatanti jokių išlygų ir nesuteikianti teisės institucijai, sprendžiančiai dėl kompensacijos skyrimo, nesivadovauti Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2, taip pat juos išplėsti. Pabrėžia, kad tokios pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės kaip priedo už darbą kenksmingomis sąlygomis mokėjimas teisės aktuose, reglamentuojančiuose kompensacijų skyrimą, nenurodytos kaip suteikiančios teisę į kompensaciją nepriklausomai nuo asmens eitų pareigų ir profesijos bei atliekamo darbo pobūdžio, todėl į jas negali būti atsižvelgta. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento 2013 m. balandžio 29 d. pažymos, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo kompensacijos byloje nėra, be to, archyvų funkcija yra saugomų dokumentų kopijų, išrašų išdavimas, bet ne išvadų dėl juose nurodytų duomenų teikimas, todėl ši pažyma nelaikytina tinkamu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, Fondo valdybos teigimu, panaikintos atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų dalys, kuriose atsisakyta į pareiškėjo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas įskaičiuoti laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 rugsėjo 15 d. yra teisėtos ir pagrįstos.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į Fondo valdybos apeliacinį skundą (b. l. 132–133) palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjas R. R., nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą į jį (b. l. 150–154), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o VSDFV apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo šiuo pagrindinius argumentus:

1) Fondo valdyba apeliaciniame skunde ir skundžiamame VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-1644 skirtingai (prieštaringai) interpretuoja Sąrašo Nr. 2 nuostatas.

2) VSDFV nepagrįstai teigia, jog kompensacijos mokėjimas turi būti išimtinai siejamas tik su darbu Sąraše Nr. 2 išvardintoje chemijos produkcijos gamyboje.

3) Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas nesuteikia pagrindo Sąrašu Nr. 1 ir Sąrašu Nr. 2 remtis didesne apimtimi nei tik nustatant darbus, kurių pobūdis laikytinas ypatingu skirti kompensacijas už kenksmingas darbo sąlygas Įstatymo prasme. Tuo tarpu VSDFV Sąrašais remiasi didesne apimtimi, taip netinkamai aiškindama įstatymų normas.

4) Pagal Gamybų, cechų, profesijų ir pareigybių sąrašo, patvirtinto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173, VIII skyriaus išaiškinimą, atsižvelgiant į gamybinio susivienijimo „Lietuvos buitinė chemija“ valdymo aparato darbuotojų etatų sąrašą, pensija pareiškėjui turi būti skiriama pagal Sąrašą Nr. 2, nes jis Centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlio vedėjo pareigose Materialinio techninio aprūpinimo skyriuje, t. y. chemijos ir naftos chemijos pramonės įmonės padalinyje, dirbo visą dieną.

5) Iš gamybinio susivienijimo „Lietuvos buitinė chemija“ valdymo aparato darbuotojų 1986 m. etatų sąrašo matyti, kad Centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlio vedėjo pareigybė yra priskirta Sąrašui Nr. 1, todėl pareiškėjui taikytinas būtent šis sąrašas.

6) Apeliantas, nedalyvavęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nepateikęs atsiliepimo į pareiškėjo skundą, apeliacinį skundą grindžia iš esmės naujomis aplinkybėmis, kurių nekėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo iš viso neturėtų būti vertinamos.

Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas – 638,24 Eur, kurias detalizuoja 2015 m. balandžio 2 d. patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavime, pareiškėjas grindžia 2015 m. kovo 30 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 773468, Vilniaus apskrities archyvo 2014 m. balandžio 4 d. kasos pajamų orderio kvitu Nr. 215 ir 2014 m. balandžio 11 d. kasos pajamų orderio kvitu Nr. 226, taip pat 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. balandžio 18 d. banko vietinio mokėjimo nurodymais bei 2014 m. kovo 27 d. sąskaita faktūra Nr. 001494, 2014 m. balandžio 9 d. sąskaita faktūra Nr. 001502 ir 2014 m. balandžio 16 d. sąskaita faktūra Nr. 001505.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė gauti kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 6.2 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 nuostatos.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria patenkinta pareiškėjo skundo dalis dėl ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. PE-SP2-43 ir Fondo valdybos 2014 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1644 dalių, kuriose buvo atsisakyta įskaičiuoti pareiškėjo dirbtą laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. į stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas, panaikinimo bei atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjui, apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo jų leistinumo, patikimumo bei pakankamumo aspektais, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės gauti kompensaciją. Pasak apelianto, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi priedų už kenksmingas darbo sąlygas pareiškėjui mokėjimą patvirtinančiais dokumentais bei liudytojos parodymais, kurie negali būti laikomi leistinais įrodymais pareiškėjo teisei į kompensaciją pagrįsti. Apeliantas taip pat teigia, kad pareiškėjo eitos pareigos – Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus Centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlio vedėjas – neatitinka Sąraše Nr. 2 numatytųjų (pareiškėjas nevykdė cheminės produkcijos gamybos), todėl pareiškėjas neturi teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Taigi šioje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl faktinės aplinkybės, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d., dirbdamas gamybinio susivienijimo „Lietuvos buitinė chemija“ Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus Centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlio vedėju, atlikdavo Sąrašo Nr. 2 XI skyriuje „Chemijos pramonė“ nurodytus darbus. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši faktinė aplinkybė pripažintina bylai reikšminga aplinkybe, kuri turi būti išaiškinama pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles.

Administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas nagrinėdamas administracinę bylą yra saistomas proceso normų, be kita ko, įtvirtintų ABTĮ 57 straipsnyje, todėl nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes teismas vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus (pvz., vertindamas tiek rašytinius, tiek žodinius įrodymus). Pažymėtina, kad Tvarkos aprašo V skirsnis reglamentuoja kreipimąsi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo, todėl šio skirsnio 14 punktas, nustatantis kompensacijai skirti reikalingų dokumentų, įrodančių darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, sąrašą, yra skirtas aptariamo teisinio santykio šalims – iš vienos pusės, asmeniui, pretenduojančiam gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ar jos dalį, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjektui – atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui, skiriančiam bei mokančiam kompensaciją. Teismui, kuris nėra aptariamo teisinio santykio dalyvis, sprendžiant tarp nurodytų šalių kilusį ginčą dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo Tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos nėra privalomos, ir teismas šiomis nuostatomis vadovaujasi tik kaip papildomomis įrodymų vertinimo gairėmis, be jau minėtų ABTĮ 57 straipsnyje nustatytų privalomų įrodymų vertinimo taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi teismo posėdyje apklaustos liudytojos parodymais. Be to, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės į kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis teismas vertino visumą byloje pateiktų įrodymų, t. y. rėmėsi ne tik liudytojos parodymais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (darbo knygelės bei darbo užmokesčio apskaitos įrašais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo pažyma apie pareiškėjo darbo stažą kenksmingomis sąlygomis bei prie jos pridėtais gamybinio susivienijimo „Lietuvos buitinė chemija“ įsakymas (rašteliais)).

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, jog pastaroji be nurodytų Sąraše apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis (žr. LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-480/2010, Nr. P146-204/2010).

Įvertinusi visas reikšmingas ginčui aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 15 d. dirbdamas gamybinio susivienijimo „Lietuvos buitinė chemija“ Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus Centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlio vedėju atliko darbus, kurie pagal savo pobūdį bei funkcijas prilygintini Sąrašo Nr. 2 XI skyriuje „Chemijos pramonė“ nurodytiems darbams, todėl pareiškėjas atitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei Tvarkos aprašo 6.2 punkto sąlygas teisei gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas už darbą ypatingomis darbo sąlygomis.

Byloje surinkti įrodymai (liudytojos parodymai, darbo knygelė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo pažyma, įsakymai) patvirtina, jog pareiškėjas, eidamas materialinio techninio aprūpinimo skyriaus Centrinio lengvai užsiliepsnojančių skysčių ir chemikalų sandėlio vedėjo pareigas, tačiau ir toliau dirbo visus su cheminių medžiagų tiekimu susijusius darbus, kurie atitinka Sąrašo Nr. 2 XI skyriuje „Chemijos pramonė“ nurodytų darbų pobūdį.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų atsakovo apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.). Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, todėl paliktinas nepakeistas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, t. y. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu atmetus trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinį skundą priimtas sprendimas yra iš esmės palankus pareiškėjui, konstatuoja, kad R. R. turi teisę gauti 100 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo pateikti dokumentai (advokatės pasirašytas bylinėjimosi išlaidų detalizavimas, pinigų priėmimo kvitas, b. l. 141-142) patvirtina, kad už 2015 m. kovo 26 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pareiškėjas faktiškai sumokėjo 200 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus 905,71 Eur (1,3 x 696,70 Eur) dydžio, todėl yra priteistina pareiškėjui iš trečiojo suinteresuoto asmens Fondo valdybos.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, proceso šalių išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atitinkamai sprendžia apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tais atvejais, kai prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje paduotas ne tiesiogiai apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismui (ir atvirkščiai), šis teismas prašymą turi persiųsti apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas – pirmosios instancijos teismui (2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Kadangi kita pareiškėjo prašomų atlyginti išlaidų dalis (438,24 Eur) yra susijusi su procesu pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija šia apimtimi jo prašymą perduoda nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui R. R. iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, o kitą pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dalį, susijusią su procesu pirmosios instancijos teisme, perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

                                                                      Artūras Drigotas

                                                                      Dalia Višinskienė