Civilinė byla Nr. 2A-457/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.1; 42.1; 69. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant: ieškovo atstovui advokatui P. Č.,
atsakovo atstovei A. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Medikona“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-882-553/2009 pagal ieškovo UAB „Medikona“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl koncesijos konkurso nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir koncesijos sutarties patvirtinimo. Tretysis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „Plungės sveikatos centras“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
ieškovas UAB „Medikona“, patikslinęs ieškinio reikalavimus, teismo prašė pripažinti neteisėtu Vilniaus miesto Karoliniškių poliklinikos koncesijos konkurso procedūrų nutraukimą ir panaikinti 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-319, patvirtinti koncesijos sudarymą (pagal koncesijos konkurso sąlygose pateiktą koncesijos sutarties projektą) tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir koncesijos konkurse aukščiausią įvertinimą gavusio dalyvio – UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ konsorciumo. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei paskelbus Vilniaus miesto Karoliniškių poliklinikos veiklos ir ūkio priežiūros koncesijos konkursą, UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ konsorciumas buvo įvertinti aukščiausiu balu, todėl 2007 m. sausio 5 d. koncesiją suteikiančioji institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracija pakvietė UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ konsorciumą į derybas. Vilniaus apygardos teismui 2007 m. sausio 10 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. 2-1183-28/2007 sustabdžius koncesijos konkursą, Vilniaus miesto savivaldybė 2007 m. sausio 11 d. raštu informavo UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ konsorciumą apie numatytų derybų atšaukimą. Vilniaus apygardos teismui 2007 m. spalio 8 d. nutartimi panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu informuoti apie numatomų derybų pradžią. 2008 m. sausio 15 d. ieškovas gavo savivaldybės 2008 m. sausio 10 d. pranešimą Nr. A51-621-(3.9-PD-4) apie koncesijos konkurso vykdymo nutraukimą, kadangi 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-319 dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1258 dalies, kurios pagrindu buvo organizuotas Koncesijos konkursas, panaikinimo. Ieškovas taip pat nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 3 dalies, Koncesijų įstatymo 20 straipsnio, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatos ieškinio senaties terminui šiuo atveju nėra taikytinos, tačiau, jeigu teismas spręstų kitaip, prašė jį atnaujinti. Koncesijos konkursas jau yra įvykęs, laimėtoju pripažintas ieškovas, todėl konkurso organizatorius privalo užbaigti koncesijos konkurso paskutinį etapą – derybas ir koncesijos sutarties sudarymą pagal koncesijos konkurso sąlygose pateiktą koncesijos sutarties projektą.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 5 d. sprendimu UAB „Medikona“ ieškinį atmetė. Teismas išdėstė tokius argumentus:
1. Koncesijos konkursas nutrauktas pažeidžiant CK 6.948 straipsnio 1 dalies ir Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-319 dėl konkurso nutraukimo buvo priimtas pasibaigus išsamių įpareigojančių pasiūlymų vertinimui.
2. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2006 m. liepos 26 d. priimdama sprendimą dėl VšĮ Karoliniškių poliklinikos koncesijos konkurso, objektyviai negalėjo numatyti, kad dėl kilusio ginčo beveik metams bus sustabdytos visos konkurso procedūros, kad atsiras reali galimybė gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir kad tokios paramos suteikimas bus galimas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas paramai gauti bus Lietuvoje registruotas viešasis juridinis asmuo. Tuo remdamasis teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1-319, elgėsi teisėtai, protingai, sąžiningai ir jį naikinti nėra pagrindo.
3. Pagal konkurso sąlygų 3.2.3 punkto reikalavimus, koncesijos sutarties šalimi gali būti pagal įstatymus įsteigtas atskiras juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė. Tokia bendrovė nebuvo įsteigta, todėl nėra vienos iš prašomos patvirtinti sutarties šalių. Priverstinis koncesijos sutarties sudarymo patvirtinimas pažeistų sutarties laivės principą ir viešąjį interesą, įvertinus aplinkybę, kad tam tikros dalies visuomenės narių poreikių patenkinimui (medicininių paslaugų teikimo užtikrinimui) atsirado finansavimas iš paramos fondų ir tokios paramos praradimas prieštarautų visuomenės interesams.
4. Ieškovas be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą (CPK 1.125 str. 3 d., Koncesijų įstatymo 20 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d.).
Ieškovas ,,Medikona“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliantas taip pat prašo prijungti kartu su skundu pateikiamus dokumentus ir skunde pateikia šiuos argumentus:
1. Teismas, spręsdamas dėl konkurso nutraukimo teisėtumo, nepagrįstai rėmėsi Koncesijų įstatymo 26 straipsniu numatančiu galimybę nutraukti jau pasirašytą koncesijos sutartį. Teismas nepagrįstai nustatė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sustabdant konkursą ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos teikimo sutarties pasirašymas yra force majeure aplinkybės dėl kurių atsakovas turėjo teisę nutraukti konkurso procedūras. Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos sutartis pasirašyta po atsakovo sprendimo dėl koncesijos suteikimo. Atsakovas apie force majeure aplinkybės ieškovą informavo tik po ieškovo kreipimosi į teismą ir po minėtų aplinkybių pasibaigimo. Nutraukti sutartį remiantis force majeure aplinkybėmis gali tik įvykdymo negavusi šalis (ieškovas) (CK 6.212 str. 4 d.)
2. Nagrinėjamoje byloje ieškovo pripažinimas konkurso nugalėtoju gali būti pripažintas ir sutarties sudarymu. Konkurso sąlygų apimtis ir reikalavimai, prie konkurso sąlygų pridėtas sutarties projektas buvo labai išsamūs, todėl paskelbus konkurso nugalėtoją, šalims nebereikėjo derybų dėl esminių sąlygų, pats sutarties pasirašymas laikytinas tik formalumu. Ieškovas neprašo įpareigoti kitą šalį sudaryti sutartį, bet prašo patvirtinti sudarytą, tačiau neįformintą sutartį.
3. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Koncesijų įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytas 30 dienų senaties terminas netaikytinas, kadangi ieškovas konkurso rezultatų neginčija. ABTĮ numatytas 1 mėnesio senaties terminas taip pat negali būti taikomas, kadangi ginčas yra civilinio, o ne administracinio pobūdžio. Ieškovas, sužinojęs apie konkurso atšaukimą, nuosekliai ginčijo šio atšaukimo teisėtumą, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas elgėsi aplaidžiai ar nesąžiningai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo ieškovo skundą atmesti, apelianto pateiktų naujų įrodymų neprijungti. Atsiliepime nurodo:
1. Koncesijų įstatyme nėra konkrečiai reglamentuota suteikiančiosios institucijos teisė atsiradus nenumatytoms aplinkybėms, nutraukti derybas ar jų apskritai nepradėti. Tokiu atveju turėtų būti vadovaujamasi bendraisiais CK principais ir pagal analogija taikomos Viešųjų pirkimų įstatymo normos.
2. Koncesijų įstatymo 26 straipsnyje nėra numatyta, kad vienašališkas sutarties nutraukimas galimas tik dėl force majeure aplinkybių. Minėtame straipsnyje numatytas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas negali būti tapatinamas su CK 6.212 straipsniu.
3. Derybos yra privalomas koncesijos konkurso etapas, todėl ieškovas nepagrįstai nurodo, kad dalyvio paskelbimas konkurso nugalėtoju kartu reiškė ir sutarties sudarymą. Pagal konkurso sąlygas, dalyvis privalėjo įsteigti atskirą juridinį asmenį su kuriuo turėtų būti sudaroma koncecijos sutartis. Duomenų apie tokį asmenį byloje nėra, todėl sutarties patvirtinimas prieštarautų konkurso sąlygoms. Net ir pradėjusi derybas koncesiją suteikiančioji institucija negali būti verčiama sudaryti sutartį, todėl turi teisę atšaukti savo sprendimą dėl koncesijos konkurso paskelbimo.
4. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas pažeidė CK 1.125 straipsnio 3 dalyje ir ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio senaties terminą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendime išdėstytus motyvus - ,,nustatytos aplinkybės patvirtina, kad koncesijos konkursas buvo nutrauktas, pažeidžiant CK 6.948 straipsnio 1 dalies ir Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-319 buvo priimtas pasibaigus išsamių įpareigojančių pasiūlymų vertinimui“ bei ,,toks teismo sprendimas nepašalina konkursą paskelbusio asmens pareigos konkurso nugalėtojui atlyginti jo patirtus nuostolius, išmokėti atlyginimą (CK 6.948, 6.952 str.)“. Skunde nurodoma:
1. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.948 straipsnio 1 dalį. Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad konkurso dėl koncesijos suteikimo atveju suteikiančioji institucija, vadovaudamasi CK 6.947 straipsnio 2 dalimi, parengia ir tvirtina konkurso sąlygas, todėl darytina išvada, kad koncesijos suteikimo konkursui taikomos ne visos, bet tik konkrečios Koncesijų įstatyme numatytos Civilinio kodekso normos.
2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas pažeidė Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį. Taikyti šią normą nėra pagrindo, kadangi ji reglamentuoja koncesiją suteikiančios institucijos absoliučią teisę atšaukti konkursą, t. y. nesant svarbių aplinkybių.
3. Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas nuostolių atlyginimo klausimas, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad koncesiją suteikiančioji institucija (atsakovas) privalo atlyginti nuostolius. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.948 ir 6.952 straipsnius. Teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą Nr. 1-319, elgėsi teisėtai, protingai, sąžiningai ir kad naikinti jį nėra pagrindo. Atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra ir pagrindo civilinei atsakomybei.
Ieškovas UAB ,,Medikona“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad konkurso organizatoriaus pareigą atlyginti dalyvių turėtas išlaidas rengiantis konkursui ar atlyginti nuostolius nustato CK 6.948 straipsnio 3, 5 dalys, 6.952 straipsnio 1 dalis, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovui turi būti atlyginti nuostoliai. Konkurso dėl koncesijos suteikimo procedūras reglamentuoja specialusis Koncesijų įstatymas ir Civilinio kodekso normos. Viešųjų pirkimų įstatymo normos, vykdant koncesijos konkursą negali būti taikomos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų (CPK 320 str.).
Dėl ieškovo apeliacinio skundo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad koncesijos konkursas nutrauktas pažeidžiant CK 6.948 straipsnio 1 dalies ir Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismo išvada pagrįsta, nes 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-319 buvo priimtas pasibaigus išsamių įpareigojančių pasiūlymų vertinimui, o CK 6.948 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atšaukti konkursą galima tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje, bei Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje – kad suteikiančioji institucija turi teisę atšaukti konkursą laikotarpio nuo konkurso sąlygų paskelbimo iki išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo pirmojoje pusėje. Esant tokiai reglamentacijai teismas nusprendė, kad atsakovas konkursą galėjo atšaukti tik iki Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino arba esant Koncesijų įstatymo 26 straipsnyje, numatančiame jau sudarytos koncesijos sutarties nutraukimo pagrindus, nustatytoms sąlygoms. Ieškovas apeliaciniame skunde sutinka su teismo išvada, kad konkursas atšauktas pažeidžiant CK 6.948 straipsnio 1 dalies ir Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas. Tačiau ieškovas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikomas Koncesijų įstatymo 26 straipsnis, nes, jo teigimu, vienintelis teisėtas konkurso atšaukimo būdas yra numatytas paminėtoje Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje. Tačiau apeliantas skunde nenurodo, kokia gi teisės norma gali būti taikoma nagrinėjamoje situacijoje. Negalima teigti, kad jei laikotarpyje nuo Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos iki koncesijos sutarties sudarymo atsiranda arba paaiškėja aplinkybės, dėl kurių koncesijos sutarties vykdymas tampa neįmanomas (Koncesijų įstatymo 26 str. 1 d. 2 p.), šalys privalo baigti (o nagrinėjamu atveju dar ir pradėti) derybas, sudaryti koncesijos sutartį ir tik tuomet ją nutraukti. Tuo tarpu apygardos teismas tinkamai įvertino teisinę situaciją ir derybų pravedimą bei sutarties sudarymą žinant, jog ji bus nutraukta, įvertintino kaip neprotingą ir nesąžiningą elgesį. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nutraukiant konkurso procedūras laikotarpyje, kai jau yra pasibaigęs Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas, o koncesijos sutartis dar nesudaryta, taikytinas Koncesijų įstatymo 26 straipsnis (CPK 3 str. 6 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad taikytiną teisės normą pirmosios instancijos teismas parinko tinkamai.
Kitas klausimas, ar teisingai parinkta teisės norma buvo tinkamai pritaikyta. Tuo ir grindžiamas kitas ieškovo apeliacinio skundo argumentas. Ieškovas teigia, kad Koncesijų įstatymo 26 straipsnis skundžiamame sprendime pritaikytas netinkamai, nes nei teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nei Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos suteikimo sutarties pasirašymas nėra force majeure aplinkybės t.y. aplinkybės, dėl kurių koncesijos sutarties vykdymas tapo neįmanomas ir atsakovas turėjo teisę nutraukti konkurso procedūras. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2006 m. liepos 26 d. priimdama sprendimą dėl VšĮ Karoliniškių poliklinikos koncesijos konkurso, objektyviai negalėjo numatyti, kad dėl kilusio ginčo beveik metams bus sustabdytos visos konkurso procedūros, kad atsiras reali galimybė gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir kad tokios paramos suteikimas bus galimas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas paramai gauti bus Lietuvoje registruotas viešasis juridinis asmuo. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad atsakovui paminėtos aplinkybės buvo žinomos iki priimant sprendimą dėl koncesijos konkurso. Apeliantas akcentuoja, kad sutartis dėl paramos buvo pasirašyta 2006 m. gruodžio 29 d., t. y. po konkurso paskelbimo, todėl, ieškovo teigimu, bet kokie veiksmai, atlikti po konkurso paskelbimo, negali pateisinti konkurso atšaukimo. Tačiau Koncesijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad koncesijos sutarties nutraukimo pagrindu gali būti aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti ir kurių atsiradimui negalima buvo užkirsti kelio. Vadinasi įstatyme, kaip sutarties nutraukimo (o nagrinėjamu atveju ir kaip konkurso atšaukimo) pagrindas yra įtvirtintos aplinkybės, atsiradusios vėliau, t. y. po koncesijos sutarties sudarymo ar po Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ES paramos suteikimas negali pateisinti koncesijos konkurso atšaukimo, nes jos dydis nesiekia 3 milijonų eurų, o Medikona konsorciumas planavo investuoti 20 milijonų litų, iš kurių 10 milijonų litų per pirmus tris metus. Argumentas nėra pagrindas pripažinti konkurso atšaukimą neteisėtu, nes sumos skunde surašytos nekorektiškai (skirtingomis valiutomis) ir nėra pateiktas išsamus ekonominio efekto palyginimas. Apeliantas nurodo, kad šalis, nuo kurios veiksmų priklauso force majeure aplinkybių atsiradimas ar jų buvimas, negali šiomis aplinkybėmis remtis, siekdamas pateisinti savo įsipareigojimo nevykdymą. Šį argumentą ieškovas grindžia tuo, kad atsakovas pasirašė (leido pavaldžiai įstaigai pasirašyti) paramos sutartį, kuria vėliau remiasi kaip force majeure aplinkybe. Argumentas nepagrįstas, nes viena iš aplinkybių, dėl kurios konkursas tapo neįmanomas, yra ne sutarties pasirašymas, o paramos, kurios gavėju gali būti tik Lietuvoje registruotas viešasis juridinis asmuo, suteikimas. Ieškovas skunde remiasi aplinkybe, kad jis nebuvo informuotas apie aptariamas aplinkybes ir dėl to negalėjo imtis jokių priemonių. Tačiau skunde nenurodoma, kokios konkrečiai priemonės būtų galėję įtakoti paramos suteikimą, o apie laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą ieškovas buvo informuotas 2007 m. sausio 11 d. raštu Nr. A39-25 (3.1-EKD-2). Skunde nurodoma, kad nutraukti sutartį, remiantis force majeure aplinkybių buvimu, turi teisę tik įvykdymo negavusi šalis, o ne ta šalis, kuriai iškilo sunkumų dėl šių aplinkybių buvimo. Dėstydamas tokį argumentą apeliantas remiasi CK 6.212 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta įvykdymo negavusios šalies teisė nutraukti nevykdomą sutartį tuo atveju, jei kita šalis sutarties nevykdo remdamasi force majeure aplinkybėmis. Tačiau nagrinėjamoje byloje teisinė situacija yra kitokia ir joje taikomas Koncesijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, jog koncesijos sutartis vienašališkai gali būti nutraukta dėl aplinkybių, kurių sutartį vienašališkai nutraukianti šalis negalėjo numatyti ar kontroliuoti. Tokia įstatymo normos redakcija leidžia nutraukti sutartį (atšaukti konkursą) būtent tai šaliai, kuri remiasi naujai atsiradusiomis aplinkybėmis.
Remiantis tuo, kas išdėstyta galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo esant įstatyminį pagrindą atšaukti koncesijos konkursą. Konkurso nutraukimas taip pat pagrįstas ir faktinėmis aplinkybėmis, kurių visuma konkurso vykdymą padarė nebeįmanomu. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius konkursą, šalių derybos nebuvo galimos. Per laikotarpį iki laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo iš esmės pasikeitė situacija - Karoliniškių poliklinikai atsirado reali galimybė gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Esant tokiai situacijai ieškovas nebegalėjo užsiimti poliklinikos veikla ir ūkio priežiūra, nes paminėtos paramos gavėjas turėjo būti tik Lietuvoje registruotas viešasis juridinis asmuo.
Ieškovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, skunde nurodo, kad koncesijos konkurso procedūros negalėjo būti atšauktos, nes de fakto koncesijos sutartis jau buvo sudaryta. Tokiu pagrindu ieškovas prašo patvirtinti koncesijos sudarymą. Teigia, jog konkurso sąlygų apimtis ir reikalavimai, prie konkurso sąlygų pridėtas išsamus koncesijos sutarties projektas (kuris negali būti keičiamas) buvo tiek išsamūs, kad paskelbus nugalėtoją, šalims nebereikėjo derybų dėl esminių sąlygų. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005) apeliantas teigia, kad priklausomai nuo konkurso sąlygų, asmens paskelbimas konkurso nugalėtoju kartu gali būti pripažintas ir sutarties sudarymu. Tačiau skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl konkurso, paskelbto CK 6.947 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje svarstomas koncesijos suteikimo konkursas, kurio procedūra reglamentuota specialiame įstatyme. Koncesijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konkursas dėl koncesijos suteikimo vykdomas septyniais etapais, paskutinis iš kurių yra derybos ir koncesijos sutarties sudarymas (Koncesijų įstatymo 8 str. 1 d. 7 p.). To paties straipsnio 2 dalis leidžia konkursą dėl koncesijos suteikimo skelbti be konkurso dalyvių išankstinės atrankos ir (ar) preliminarių neįpareigojančių pasiūlymų, tačiau nėra numatyta galimybė skelbti tokį konkursą be derybų. Todėl ieškovo teiginys, kad atsakovas pasirinko konkurso be derybų variantą, klaidingas. Aptariamą argumentą ieškovas taip pat grindžia CK 6.162 straipsnio 2 dalimi, kur nustatyta, kad kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. Apeliantas pabrėžia, kad toli pažengusios derybos negali būti nutrauktos be pakankamos priežasties. Kaip jau minėta, konkurso dėl koncesijos suteikimo procedūra reglamentuota specialiame įstatyme, kuriame derybos įtvirtintos kaip privalomas etapas. Jau vien todėl konkurso sąlygų įvykdymas negali būti tapatinamas su sutarties sudarymu. Be to, Koncesijų įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinta galimybė baigti derybas be sutarties pasirašymo. Apelianto skunde remiamasi kitu konkursu dėl panašios koncesijos suteikimo – Vilniaus miesto Naujosios Vilnios poliklinikos perdavimo, kur sutartis, ieškovo teigimu, buvo pasirašyta po neilgų derybų, negali pakeisti įstatymo nuostatų. Byloje (taip pat ir naujai pateiktuose dokumentuose) nėra duomenų, kad konkurse dėl Naujosios Vilnios poliklinikos būtų atsiradę naujų reikšmingų aplinkybių, be to, sutartis buvo pasirašyta laikantis įstatymo reikalavimų – po įvykusių derybų. Pagaliau ieškovo nurodomi konkursai yra nors ir panašūs, tačiau dėl skirtingų objektų ir negali būti pripažinti tapačiais. Reikalavimą patvirtinti sutartį ieškovas taip pat grindžia CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, kur nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Apelianto teigimu ši įstatymo norma gali būti taikoma ir tuomet, kai viena iš sandorio šalių atsisako įforminti rašytinės formos reikalaujantį sandorį. CK 1.93 straipsnio 4 dalis taikytina tuo atveju, kai sandorį sudaryti atsisakoma be pateisinamos priežasties. Nagrinėjamu atveju konkurso atšaukimo priežastys jau aptartos. Be to, kaip jau minėta, koncesijos sutarties pasirašymas yra ne formalus šalių suderintos valios išreiškimas, o privalomas konkurso etapas, sekantis po derybų, kurių šiuo atveju nebuvo. Pažymėtina taip pat, kad šalis, reikalaujanti patvirtinti sandorį CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, pati turi būti visiškai jį įvykdžiusi. Pagal koncesijos konkurso sąlygų 3.2.3 punktą konkurso laimėtoju pripažintas konkurso dalyvis privalo įsteigti atskirą juridinį asmenį, kuris turi tapti koncesijos sutarties šalimi. Nagrinėjamame koncesijos suteikimo konkurse aukščiausią įvertinimą gavo UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ konsorciumas, tačiau naujo juridinio asmens šios bendrovės neįsteigė. Apeliantas skunde teigia, kad sustabdžius, o vėliau ir atšaukus konkursą, naujas juridinis asmuo negalėjo būti įsteigtas, tačiau konkrečių kliūčių nenurodo. Vadinasi, ieškiniu reikalaujama patvirtinti sutartį, kurio šalimi būtų neegzistuojantis juridinis asmuo. Be to, ieškovas konkurse dalyvavo kartu su UAB „Plungės sveikatos centras“, kuri taip pat turėtų vykdyti koncesiją. Tačiau ši bendrovė byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų. Tokią procesinę padėtį byloje užima asmenys, turintys netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (CPK 47 str. 1 d.). Tai reiškia, kad jie stebi bylos eigą, gali išsakyti savo nuomonę dėl sprendžiamų klausimų, tačiau teismo sprendime tiesiogiai dėl jų negali būti pasisakoma. Vadinasi ir šioje byloje negali būti nuspręsta dėl UAB „Plungės sveikatos centras“ teisių ar pareigų.
Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį pritaikė Koncesijų įstatymo 20 straipsnyje ir CK 1.125 straipsnio 3 dalyje numatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Ieškovas su tokiu sprendimu nesutinka ir skunde nurodo, kad paminėtas senaties terminas šioje byloje negali būti taikomas. Dėl Koncesijų įstatymo 20 straipsnio apeliantas nurodo, kad jame nustatytas vieno mėnesio senaties terminas taikomas asmenims, kurie yra nepatenkinti koncesijos suteikimo konkurso rezultatais. Tokią išvadą ieškovas daro iš Koncesijų įstatymo 20 straipsnio antrojo sakinio, kuriame nustatyta, kad reikalavimai teismui turi būti pateikti per vieną mėnesį nuo pranešimo apie sprendimą sudaryti koncesijos sutartį paskelbimo. Ieškovas pažymi, kad jis konkurso rezultatų neginčija. Apeliantas aptariamą įstatymo normą aiškina siaurinamai. Sutrumpinto vieno mėnesio termino ginčyti konkurso rezultatus nustatymą galima paaiškinti būtinumu nedelsiant įgyvendinti konkurso rezultatus, sunkiomis civilinėmis teisinėmis pasekmėmis, kurios galėtų kilti konkurso rezultatus nuginčijus praėjus ilgesniam laikotarpiui, taip pat tuo, kad didžioji dalis konkursų susijusi su viešuoju interesu. Analogiškas pasekmes galėtų sukelti ir ieškinio įpareigoti tęsti konkurso procedūras, patenkinimas. Todėl sprendžiama, jog Koncesijų įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas visiems iš konkurso dėl koncesijos suteikimo kylantiems ginčams. Tokią išvadą patvirtina ir CK 1.125 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams. Tai yra bendroji visiems konkurso santykiams taikytina norma, pakartota specialiame koncesijos santykius reglamentuojančiame įstatyme. Ieškovo teiginys, kad jo reiškiamam reikalavimui turi būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, yra klaidingas. Apeliantas nurodo, kad net ir taikant vienerių metų ieškinio senatį, teismas turėjo tenkinti prašymą atnaujinti praleistą terminą, nes ieškovas nuosekliai ir sąžiningai siekė nuginčyti konkurso atšaukimą. Argumentas nepagrįstas. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovui 2008 m. sausio 28 d. buvo įteiktas raštas, kuriame išaiškinta, kad ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Nepaisant to, ieškovas kreipėsi į kitas institucijas, o ieškinį bendrosios kompetencijos teismui padavė tik 2008 m. balandžio 29 d. Turint omenyje, kad ieškinio senaties terminu siekiama apsaugoti teisinių santykių stabilumą, kad ginčas kilo iš konkurso teisinių santykių, kad ieškovui, kaip juridiniam asmeniu, profesionaliam verslininkui, yra keliami didesnio atsakingumo reikalavimai, laikytina, jog senaties terminas praleistas be svarbios priežasties.
Remiantis išdėstytais motyvais daroma išvada, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo.
Atsakovas prašo panaikinti šiuos skundžiamo sprendimo motyvus: ,,nustatytos aplinkybės patvirtina, kad koncesijos konkursas buvo nutrauktas, pažeidžiant CK 6.948 straipsnio 1 dalies ir Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-319 buvo priimtas pasibaigus išsamių įpareigojančių pasiūlymų vertinimui“ bei ,,toks teismo sprendimas nepašalina konkursą paskelbusio asmens pareigos konkurso nugalėtojui atlyginti jo patirtus nuostolius, išmokėti atlyginimą (CK 6.948, 6.952 str.)“. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė CK 6.948 straipsnio 1 dalį, nes Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad konkurso dėl koncesijos suteikimo atveju suteikiančioji institucija, vadovaudamasi CK 6.947 straipsnio 2 dalimi, parengia ir tvirtina konkurso sąlygas. Atsakovo nuomone, konkrečios Civilinio kodekso normos paminėjimas reiškia, kad koncesijos suteikimo konkursui taikomos ne visos, bet tik konkrečios Koncesijų įstatyme numatytos Civilinio kodekso normos. Išvada klaidinga. Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad koncesijos suteikiamos šio įstatymo, LR Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso normos, ypač reglamentuojančios konkurso santykius, koncesijos suteikimo konkursui taikomos tuomet, kai konkreti teisinė situacija nereglamentuota Koncesijų įstatyme (CPK 3 str. 6 d.). Apelianto nurodomoje Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuoroda į konkrečią normą, reglamentuojančią konkurso sąlygų parengimą ir tvirtinimą (CK 6.947 str. 2 d.). Tokia teisės normos konstrukcija tik suteikia galimybę įstatymų leidėjui Koncesijų įstatyme nekartoti Civiliniame kodekse įtvirtintos normos, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad kitos Civilinio kodekso normos negali būti taikomos konkurse dėl koncesijos suteikimo.
Atsakovo teigimu teismas nepagrįstai taikė Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, nes ši norma reglamentuoja absoliučią suteikiančiosios institucijos teisę atšaukti konkursą, o nagrinėjamu atveju konkursas buvo atšauktas atsiradus nenumatytoms aplinkybėms. Argumentas atmetamas. Remdamasis Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi teismas konstatavo, kad atšaukdamas konkursą po to, kai buvo paskelbtas aukščiausią įvertinimą gavęs dalyvis, atsakovas peržengė įstatyme nustatytą konkurso procedūrų ribą, iki kurios leidžiama konkursą atšaukti. Tai reiškia, kad atšaukusi konkursą po nustatytos ribos suteikiančioji institucija atsako už tokio veiksmo pasekmes. Tokia atsakomybė numatyta ir CK 6.948 straipsnio 5 dalyje, kuria skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi apygardos teismas (Koncesijų įstatymo 5 str. 1 d.). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendžiant dėl koncesijos suteikimo konkurso atšaukimo taikytinas Viešųjų pirkimų įstatymas, kurio 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog perkančioji organizacija, gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, bet kuriuo metu iki pirkimo sutarties sudarymo turi teisę nutraukti pirkimo procedūras, jeigu atsirado aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti. Toks dar vieno įstatymo taikymas būtų perteklinis, nes teismas pagrįstai atsižvelgė į Koncesijų įstatymo nuostatas, leidžiančias nutraukti jau sudarytą sutartį bei pripažino taikytina Civilinio kodekso normą, kaip ir nustatyta Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Be to pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 96 straipsnį nukentėjusioji šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o 7 straipsnio 3 dalyje nepasakyta, kad nutraukus konkursą joje nustatyta tvarka, perkančioji organizacija jokiais atvejais neatsako už tokio nutraukimo pasekmes. Vadinasi atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas bendrais pagrindais. Todėl net ir taikant atsakovo skunde siūlomą įstatymo normą negalima daryti išvados, kad suteikiančioji institucija, dėl naujų aplinkybių atšaukusi konkursą po Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino, prie jokių aplinkybių neatsako už tokio atšaukimo pasekmes ir neturi atlyginti nuostolių konkurse dalyvavusiam asmeniui. Būtent tokios išvados ir siekia atsakovas savo apeliaciniu skundu. Apeliantas akcentuoja, kad teismas teisingai jo elgesį konkurso procedūroje įvertino kaip atitinkantį sąžiningumo ir protingumo kriterijus, nes žinant, kad dėl naujų aplinkybių sutarties vykdymas bus neįmanomas, derybos nebuvo pradėtos. Šie apelianto teiginiai yra teisingi, tačiau tik tuo aspektu, kad elgdamasis sąžiningai t. y. nepradėdamas derybų dėl neįvykdomos (nutrauktinos) sutarties sudarymo, atsakovas padėjo išvengti abiejų šalių praradimų, tame tarpe ir nuostolių padidėjimo. Tačiau tai nereiškia, kad atsakovas visiškai atleidžiamas nuo bet kokios atsakomybės. Atsakovas skunde pažymi, jog teismo sprendime nepagrįstai remiamasi CK 6.952 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu konkurso nugalėtojui nesuteikiama speciali teisė, jam turi būti atlyginti nuostoliai. Apeliantas nurodo, kad konkurso dėl koncesijos suteikimo procedūroje yra numatytas privalomas etapas – derybos ir sutarties sudarymas. Pakvietimas deryboms, atsakovo teigimu, dar nereiškia sutarties sudarymo, o nepasiekus šalių susitarimo, negalima vienai iš šalių taikyti atsakomybės. Skundo argumentas nėra tikslus, nes šalių sutartis nesudaryta ne dėl nesėkmingų, skirtingas šalių pozicijas atskleidusių derybų, o dėl to, kad atsakovas atšaukė konkursą, kurio eigoje jau buvo nustatyta dalis sąlygų, ir tokiu būdu vienašališkai nutraukė jo procedūras. Todėl esant tokiai teisinei situacijai gali būti taikoma speciali teisės norma, reguliuojanti konkurso atšaukimo pasekmes.
Atsakovas skunde pažymi, kad byloje apskritai nebuvo nagrinėjamas nuostolių atlyginimo klausimas, ieškovas patirtų nuostolių neįrodinėjo ir atlyginti jų neprašė, todėl teismas, neturėdamas duomenų apie nuostolių buvimo faktą, negalėjo besąlygiškai nuspręsti, kad suteikiančioji institucija privalo juos atlyginti. Tačiau teismas nuostolių atlyginimo klausimo ir nesprendė. Išnagrinėjęs susidariusią situaciją apygardos teismas įvertino ją juridine prasme, įvardino taikytinas teisės normas ir konstatavo galimybę kreiptis dėl nuostolių atlyginimo. Išsami teisinės situacijos analizė, nekeičiant ginčo dalyko, negali būti pripažinta ieškinio ribų peržengimu.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) numatytų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1d. 1p.).
Netenkinant abiejų apeliacinių skundų šalims bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93, 98 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Audronė Jarackaitė
Danutė Milašienė
Egidijus Žironas