Administracinė byla Nr. A-1251-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05484-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas N. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–24), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 40–75), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d. ir nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą, kadangi jam teko mažiau nei 2 kv. m gyvenamojo ploto, o neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, pakenkta pareiškėjo sveikatai, psichologinei būklei, orumui. Be to, gyvenamąjį plotą mažino kamerose įrengti sanitariniai mazgai ir neteisėtai įrengti pertekliniai baldai (vietoje privalomų įrengti lovų buvo metaliniai dviaukščiai gultai). Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal tą dieną kameroje maksimaliai laikomų asmenų skaičių, išskaičiuojant sanitarinio mazgo ir perteklinių baldų (dviaukščių gultų) užimamą plotą. Pareiškėjas taip pat tvirtino, jog dėl neteisėtai įrengtų perteklinių gultų kamerose nebuvo įrengiamos privalomos spintelės asmenų daiktams susidėti, nebuvo stalo, kėdžių. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo drėgna, kadangi nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, o vėdinimas pro langus buvo nepakankamas, ant sienų buvo pelėsis, tokios laikymo sąlygos kenkė pareiškėjo kvėpavimo takams, odai, sąnariams. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. birželio 12 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas gulimas inventorius, kadangi gultas buvo netinkamas naudojimui dėl jo pasibaigusio 10 metų eksploatavimo laikotarpio. Dėl netinkamų gultų pareiškėjas neišsimiegodavo, jį kamuodavo nuovargis. Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti gyvenamojoje patalpoje, juose nebuvo durų, nuo likusio gyvenamosios patalpos ploto juos skyrė nepakankamo aukščio sienelė; sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos. Dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjui nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas, jis jautė diskomfortą dėl kameroje kartu su juo buvusių kitų asmenų ir dėl pareigūnų, kuriems matant turėjo naudotis sanitariniais įrenginiais, tai jam sukėlė didelius nepatogumus, orumo ir garbės pažeminimą. Pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas neturėjo galimybių sanitarinį mazgą izoliuoti nuo likusios kameros dalies. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nusiprausti po dušu Lukiškių TI-K buvo galima tik vieną kartą per savaitę, ne ilgiau nei 15 min., o toks trumpalaikis šilto vandens suteikimas per savaitę prilygo antisanitarinėms sąlygoms. Be to, pareiškėjui per dieną buvo užtikrinamas tik 1 val. pasivaikščiojimas kiemeliuose, o tomis dienomis, kai oras būdavo prastas, į pasivaikščiojimo kiemelius pasivaikščioti nebūdavo vedama; pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas, dėl to pareiškėjas patyrė gryno oro ir erdvės trūkumą, judėjimo laisvės suvaržymą. Pareiškėjas kartu pažymėjo, kad pasivaikščioti buvo siūloma iš karto po rytinio signalo keltis, t. y. 6 val. ryto, tuo tarpu asmenys pasivaikščioti turi būti vedami dienos metu. Pareiškėjas papildomai pabrėžė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas joks 8 val. užimtumas už kameros ribų, tai prilygo nežmoniškoms ir orumą žeminančioms kalinimo sąlygoms. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis periodiškai buvo priverstas būti su rūkančiais asmenimis, o tabako dūmai sukėlė jam kosulį, alergiją, plaučių pabrinkimą. Pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintos nemokamos asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos, todėl drabužius jis turėjo skalbti kamerose, o dėl tinkamos ventiliacijos neužtikrinimo išskalbti drabužiai nedžiūdavo, pradėdavo pūti. Dėl nuolatinio pareiškėjo perkėlimo iš vienos kameros į kitą, jis patyrė didelių nepatogumų, stresą, psichologinę įtampą, nervinį išsekimą. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K neaprūpinus jo privalomomis išduoti higienos priemonėmis bei neišdavus visos priklausančios pagal materialinio aprūpinimo normas patalynės ir rankšluosčių, išdavus nevalytus čiužinius, antklodes ir pagalves, prieš tai eksploatuotus kitų asmenų be užvalkalų ir esančius akivaizdžiai antisanitarinės būklės, buvo pažeisti bendrieji sveikatos saugos reikalavimai. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, kadangi Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje, t. y. šiferiniuose stogo lakštuose, buvo asbesto; Lukiškių TI-K taip pat nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, kadangi niekur nebuvo iškabinti gesintuvai, dėžės su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai, buvo tik vienas išėjimas, tai kėlė nuolatinį pavojų pareiškėjo gyvybei. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino ir iš to, kad jis iki 5 val. buvo laikomas laikino sulaikymo patalpose, kuriose dėl jų mažo ploto, sanitarinio mazgo nebuvimo ir kartu laikomų asmenų buvo priverstas stovėti, o kartais – būti kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam nebuvo užtikrinti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su šeima, dėl to jis patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su senaties termino taikymo taisyklėmis reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl prašė jo reikalavimams šio termino netaikyti.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 97–111; II t., b. l. 145–165) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir priteisti iš pareiškėjo 23,04 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
4. Lukiškių TI-K, visų pirma, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo kreipėsi už laikotarpius nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d. ir nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., o skundą teismui surašė tik 2015 m. lapkričio 13 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje dalį ginčo laikotarpio visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti, tačiau, atsižvelgiant į kamerų plotą, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynėlių, taburečių ar kitų baldų. Atkreipė dėmesį, jog atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, jis buvo laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Paaiškino, kad laikino laikymo patalpos nėra didelės, tačiau teisės aktai nenustato vienam asmeniui tenkančios minimalaus ploto normos laikino laikymo patalpose, į jas asmenys uždaromi laikantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Papildomai nurodė, kad šiose kamerose yra suolas, todėl jose laikomi asmenys gali atsisėsti, tokio tipo kamerose draudžiama rūkyti, o asmeniui paprašius pasinaudoti tualetu, jis nuvedamas į laikino (trumpalaikio) laikymo patalpose esantį tualetą. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo Lukiškių TI-K pabrėžė, kad teisės aktai nenumato durų ar kitokių atitvėrimų įrengimo sanitariniuose mazguose, priešingai, tai neužtikrintų priežiūros posto pareigūnų atliekamos nuolatinės asmenų elgesio kontrolės jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl naudojimosi dušu paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims po dušu leidžiama praustis vieną kartą per savaitę 15 min., tai atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad du kartus per mėnesį vyrams išduodamas muilas ir tualetinis popierius, kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Patalynė ir apatiniai drabužiai vieną kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už skalbimo paslaugą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų (nuteistųjų) teisė ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore yra užtikrinama, tačiau šios teisės įgyvendinimas ir trukmė priklauso nuo suimtųjų (nuteistųjų) valios, pasivaikščiojimas gali būti nutraukiamas, jei asmuo pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimai vyksta dienos metu specialiai įrengtuose pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pasivaikščiojimų kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui, visada barstomi. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K I–III gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi įstaigoje laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijoje asbesto nėra, šiferio lakštais padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Be to, pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Dėl pasimatymų paaiškino, kad Lukiškių TI-K nėra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai, Lukiškių TI-K galimi tik trumpalaikiai pasimatymai su giminaičiais ar kitais artimaisiais. Šiuo aspektu pabrėžė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasimatyti su artimaisiais. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaudamiesi nustatyta tvarka, stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais jo teises ir pareigas bei laikymo sąlygas Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka (toliau – ir Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartis dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 23,04 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.
5. Vėliau Lukiškių TI-K papildomai pateiktuose paaiškinimuose (IV t., b. l. 7–8) nurodė, kad kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat yra kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose. Be to, Lukiškių TI-K įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, gaisriniai čiaupai įrengti visuose gyvenamuosiuose korpusuose kiekviename aukšte. Kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką. Evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Elektros instaliacijos įrengimas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose ir kitose patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus, elektros instaliaciniai laidai nėra seni. Apsaugant elektros instaliaciją nuo galimų perkrovų ant elektros įvado į kameras sumontuoti automatiniai išjungėjai, kurie apsaugo nuo trumpo jungimo, dėl to kamerose laikomų nuteistųjų (suimtųjų) skaičius perkrovoms įtakos neturi. Dėl 2016 m. liepos 11 d. trumpalaikio pasimatymo paaiškino, kad pasimatymai, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 1-119 patvirtintu Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis suteikimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu, suteikiami antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais tik iš anksto užsiregistravusiems ir atvykusiems į biurą nustatytu laiku asmenims. Tuo tarpu 2016 m. liepos 11 d. buvo pirmadienis, todėl trumpalaikis pasimatymas pareiškėjui negalėjo būti suteiktas.

II.

6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu (IV t., b. l. 35–52) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
7. Visų pirma, teismas nurodė, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Nors pareiškėjas su Lukiškių TI-K prašymu taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą nesutinka, teigdamas, kad jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, be to, Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su senaties termino skaičiavimo taisyklėmis, o Konvencija ieškinio senaties termino nenustato, teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) dėl ieškinio senaties nustatymo yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę (rėmėsi EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimu byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, visų pirma, turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.
8. Taigi, teismas nurodė, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atitinkamai pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d. ir nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 16 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d. Tuo tarpu pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Kita vertus, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nagrinėjant bylą nebuvo nustatyti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, jog pareiškėjas senaties terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių ir nuo jo paties valios nepriklausančių priežasčių, todėl teismui nėra pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
9. Vertindamas ginčo laikotarpį, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
10. Spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros gyvenamojo ploto, teismas pabrėžė, kad šiuo aspektu aktualus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pabrėžė, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (rėmėsi EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, skaičiuodamas vienam asmeniui kameroje tenkantį plotą, teismas visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atitinkamai teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 879 dienas, iš kurių 671 dieną jam nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas svyravo nuo 1,985 kv. m iki 3,22 kv. m. Tuo tarpu likusias 208 dienas vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 3,68 kv. m iki 8,2 kv. m. Įvertinęs nustatytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
11. Dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių (kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti, stalo, kėdžių, taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas gulimas inventorius, tualetas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto) teismas akcentavo, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai įrengti gyvenamosiose patalpose, tualetai nuo gyvenamosios patalpos ploto atskirti 1,5 m aukščio pertvaromis. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2683 nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 304 įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas pertvara; 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-1900 duomenimis, Lukiškių TI-K kamerų Nr. 125 ir Nr. 277 sanitariniai techniniai įrenginiai tvarkingi, yra praustuvai, šaltas vanduo; 2015 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2034 duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 118 sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus; 2015 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1650 užfiksuota, jog kameroje Nr. 160 buvo veidrodis ir spintelė, esantis unitazas švarus; 2015 m. spalio 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2277 nustatyti duomenys patvirtina, jog kameros Nr. 136 įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nurodytuose patikrinimo aktuose nenustatyta pažeidimų, susijusių su Lukiškių TI-K kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimu ar kamerų užstatymu baldais, taip pat nenustatyta, jog kamerose esantys gultai nėra tinkami naudoti pagal jų tikslinę paskirtį ar jų naudojimas gali kelti pavojų kamerose laikomų asmenų saugumui bei sveikatai, todėl vien aplinkybė, kad miegojimas naudojantis Lukiškių TI-K kamerose įrengtais gultais pareiškėjui kėlė tam tikrus nepatogumus, nėra pagrindas pripažinti, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Įvertinęs nustatytus duomenis, teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu nustatytais patikrinimo rezultatais. Be to, teismas akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 punktas). Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu ši laisvės atėmimo vieta būtų rekonstruojama ar kapitaliai remontuojama. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kuriose Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai bei kuriose Lukiškių TI-K kamerose baldų įrengimas buvo nepakankamas, teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjo teiginius paneigiančiais bylos rašytinių įrodymų duomenimis, nustatytais kompetentingos institucijos – Vilniaus visuomenės sveikatos centro. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas tuomet, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas. Tačiau teismas pabrėžė, kad byloje nebuvo nustatyti konkretūs atvejai, kai pareigūnai įeidavo į kamerą būtent tada, kai pareiškėjas naudodavosi sanitariniu mazgu gamtiniams reikalams atlikti, to nenurodė ir pareiškėjas. Taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad pareigūnai turėjo tikslą stebėti ar specialiai stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi įstaigos administracijai, jog buvo užtiktas ar stebimas pareigūnų jam atliekant gamtinius reikalus sanitariniame mazge. Tuo tarpu pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Lukiškių TI-K kamerų įrengimo ypatumus taip pat lemia reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala dėl to, kad atsakovo atstovas vykdė teisės aktuose nustatytą Lukiškių TI-K laikomų asmenų apsaugą ir nuolatinę priežiūrą. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovo atstovas neužtikrino deramos pagarbos asmens orumui, pažeidė kamerose laikomo pareiškėjo teisę sanitariniu mazgu naudotis taip, kad jis išvengtų kitų kameroje esančių asmenų stebėjimo, todėl šiuo aspektu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo drėgna, kadangi nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, o vėdinimas pro langus buvo nepakankamas, ant sienų buvo pelėsis, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 76:2010 nustatė tris kamerų vėdinimo alternatyvas, t. y. kamerų vėdinimą per langus, vėdinimą mechaniniu būdu arba kondicionavimo sistemos pagalba. Teismas pabrėžė, kad tinkamai užtikrinus vieną iš jų, nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo kamerų vėdinimo. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, langai vėdinimui pritaikyti, santykinė šiose kamerose esanti drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus, šiose kamerose pelėsio požymiai nenustatyti (rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 31 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-55; 2013 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-522; 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-584; 2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-1363; 2013 m. gruodžio 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-1656; 2013 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-1677; 2014 m. sausio 20 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-35; 2014 m. vasario 5 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-71; 2014 m. gegužės 26 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-817; 2014 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-1501; 2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2108; 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-PA-2189; 2014 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2209; 2014 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2362; 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-PA-2591; 2014 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2683; 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-634; 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-1068; 2015 m. liepos 28 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-1810; 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-1900). Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas aplinkybių dėl nepakankamo Lukiškių TI-K kamerų vėdinimo, taip pat dėl per didelės drėgmės bei pelėsio buvimo kamerose išsamiau nedetalizavo ir nenurodė, kuriose Lukiškių TI-K kamerose minėtos sąlygos pasireiškė, teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nenustatęs pareiškėjo teiginius patvirtinančių aplinkybių, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jo laikymo sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 24, 26 ir 56 punktuose įtvirtintų reikalavimų.
13. Dėl pareiškėjo teiginių dėl galimybių Lukiškių TI-K nusiprausti po dušu, teismas nurodė, kad SVĮ 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtino analogiško pobūdžio nuostatą, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atitinkamai, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašymo patvirtinimo“, šioje įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Tuo tarpu, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytas 15 min. naudojimosi dušu laikas yra objektyviai pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl teismas sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pažeidė galiojančius teisės aktų reikalavimus.
14. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl pasivaikščiojimų ir užimtumo Lukiškių TI-K, teismas akcentavo, kad SVĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina suimtųjų teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal to paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (SVĮ 29 straipsnio 3 dalis). Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji; vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Atitinkamai Lukiškių TI-K patvirtino, kad įstaigoje laikomų asmenų teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama laikantis SVĮ 29 straipsnio bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatų, o pareiškėjas neneigia, jog jam Lukiškių TI-K buvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Tačiau, pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimas per dieną buvo nepakankamas, o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad suimtųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą per dieną įtvirtina įstatymo nuostata, o teismui nekyla abejonių dėl jos teisėtumo ir atitikties kitiems teisės aktams, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui leidžiant kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, buvo pažeisti teisės aktai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja. Be to, pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, o iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, su dviem arba daugiausia su trimis asmenimis, tuo tarpu Lukiškių TI-K esančių pasivaikščiojimo kiemelių dydis I korpuse svyravo nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m; II korpuse – nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m, III korpuse – nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose atmetė kaip nepagrįstus. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, jog pasivaikščioti būdavo vedama 6 val. ryte, teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie įstaigoje laikomų asmenų skaičių, kuris svyruoja nuo 954 iki 1 000 ir daugiau asmenų, bei santykinai nedidelį Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemelių skaičių (I, II ir III korpuse iš viso yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai), todėl minėtus pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Nors pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas joks 8 val. užimtumas už kameros ribų, teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog Lukiškių TI-K yra veikianti mokykla, kurioje vykdomas savarankiškas mokymasis. Taigi, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TĮ-K yra sudarytos galimybės suimtųjų užimtumui užtikrinti. Tačiau suimtųjų dalyvavimas užimtumą užtikrinančiose priemonėse nėra privalomas, todėl patys suimtieji turi išreikšti pageidavimą dalyvauti švietimo, socialinio darbo priemonėse. Tuo tarpu pareiškėjas skunde ir jo atstovas teismo posėdyje konkrečiai nenurodė, jog Lukiškių TI-K iš viso nebuvo vykdomos socialinės priemonės ir švietimo veikla, taip pat nenurodė, kad pareiškėjas jo prašymu nebuvo įtrauktas į kokią nors veiklą ar buvo nepatenkintas jo pageidavimas dalyvauti socialinio darbo ir švietimo priemonėse. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje yra duomenys, kad pareiškėjui buvo žinoma apie užimtumo galimybes, nes užfiksuotas pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. prašymas Lukiškių TI-K administracijai dėl mokslo galimybių. Tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kad šis jo prašymas nebuvo patenkintas. Todėl, pareiškėjui abstrakčiai teigiant, jog nebuvo pasirūpinta jo užimtumu, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
15. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K jis periodiškai buvo priverstas būti kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas paaiškino, jog asmenims, pirmą kartą atvykusiems į Lukiškių TI-K, pildomas blankas apie asmens asmeninių duomenų tvarkymą, šiame blanke be kitų duomenų nurodoma, ar asmuo pageidauja būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas, 2013 m. sausio 24 d. pildydamas tokį blanką ir pasirašydamas Lukiškių TI-K kalinamojo (nuteistojo) asmens kratos protokole Nr. 58-1310, nurodė, kad nesutinka kameroje būti kartu su rūkančiais asmenimis. Atsakovo atstovo tvirtinimu, į pareiškėjo valią dėl jo laikymo Lukiškių TI-K buvo atsižvelgta. Be to, Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. 24-8629 nurodyta, kad Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerose atvykstantys ar išvykstantys suimtieji (nuteistieji) laikomi vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto nuostatomis, pagal kurias priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis SVĮ 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymoje taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kameros yra bendro naudojimo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat Lukiškių TI-K laikomų asmenų elgesio taisyklėmis trumpalaikio laikymo kamerose, jose rūkyti draudžiama ir šis draudimas kontroliuojamas pareigūnų, o nustačius tokius pažeidimus, juos padarę asmenys baudžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu pareiškėjas, teigdamas, jog periodiškai buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nepaaiškino bei nenurodė, kada, kokiais laikotarpiais ir kuriose Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o iš byloje esančio pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 5 d.–2015 m. rugpjūčio 17 d. teiktų prašymų Lukiškių TI-K administracijai registro išrašo matyti, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nesikreipė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip jo veiklą reglamentuoja teisės aktai.
16. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jis buvo pasirašytinai supažindintas su BVK, SVĮ, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais, atsakomybe pažeidus minėtus teisės aktus, tai patvirtina 2013 m. sausio 24 d. supažindinimo blankas. Be to, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos įtvirtina Lukiškių TI-K Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnų teisę kiekvieną dieną vykdyti suimtųjų (nuteistųjų) perkėlimus iš vienos kameros į kitą, griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 52 bei 70 straipsnių nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad asmenų perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra grindžiamas siekiu įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų situacijų priežasčių atsiradimą įstaigoje, taip pat siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta, tuo pačiu mažinti autoagresijos atvejus. Be to, iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis, kadangi ginčo laikotarpiu 14 kartų buvo konvojuotas į kitas suėmimą vykdančias įstaigas. Taigi, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentus dėl jo nuolatinio perkėlinėjimo iš vienos kameros į kitą teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atitinkamai teismas konstatavo, kad nesant neteisėtų atsakovo atstovo administracijos veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog, pareiškėjo teigimu, jis buvo periodiškai laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis ir buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą bei nebuvo tinkamai supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, negali būti tenkinamas.
17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos nemokamos asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo bei džiovinimo paslaugos, todėl pareiškėjas drabužius turėjo skalbti kamerose, teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K patalynė, apatiniai drabužiai vieną kartą per savaitę skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius ar šią paslaugą buvo atsisakyta teikti, byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, o atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio teiginius, todėl jie laikytini neįrodytais.
18. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinimas pažeidžiant bendruosius sveikatos saugos reikalavimus, kadangi Lukiškių TI-K nebuvo aprūpintas privalomomis išduoti higienos priemonėmis, jam nebuvo išduota visa priklausanti pagal materialinio aprūpinimo normas patalynė ir rankšluosčiai, buvo išduoti nevalyti čiužiniai, antklodės ir pagalvės, teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, pažymėjo, kad šie pareiškėjo teiginiai nėra individualizuoti, todėl nėra aišku, kokioje kameroje ir kokiu konkrečiu laikotarpiu pasireiškė pareiškėjo nurodyti pažeidimai, o iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., buvo kalinamas 50 skirtingų kamerų. Taigi, teismas sprendė, kad atsakovo atstovui negali kilti pareiga pateikti įrodymus apie deklaratyvius pareiškėjo teiginius, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju sveikatos saugos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimai buvo iš tiesų pažeisti.
19. Pareiškėjo teiginius dėl sveikatai kenksmingos ir gyvybei pavojingos aplinkos, kadangi Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje (šiferiniuose stogo lakštuose) buvo asbesto, niekur nebuvo iškabintų gesintuvų, dėžių su smėliu ir kitų pirmo reikalingumo įrankių gaisrui įvykus, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Tuo tarpu Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant minėtam nutarimui. Be to, šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pasivaikščiojimų kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. Lukiškių TI-K I–III gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi suimtieji (nuteistieji), statinių konstrukcijoje asbesto nėra. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo paaiškinimais. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai. Teismas taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gaisro gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat yra kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose. Lukiškių TI-K įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis; gaisriniai čiaupai įrengti visuose gyvenamuosiuose korpusuose kiekviename aukšte. Kiekviename Lukiškių TI-K gyvenamajame korpuse yra po du evakuacinius išėjimus tiesiai į lauką, evakuaciniai keliai ir išėjimai nėra užkrauti, parengti evakuacijai. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K yra laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių. Teismas taip pat nenustatė, jog pareiškėjo sveikatai ar gyvybei ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kilęs pavojus dėl šioje įstaigoje ar jos teritorijoje kilusio gaisro ar kito nelaimingo atsitikimo, kad pareiškėjui būtų kilęs neišvengiamas poreikis pasinaudoti evakuaciniu planu ir to padaryti jis nebūtų galėjęs.
20. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis Lukiškių TI-K iki 5 val. buvo laikomas trumpalaikio laikymo patalpose, kuriose dėl jų mažo ploto ir kartu laikomų asmenų nebuvo galimybės atsisėsti, jose nebuvo sanitarinio mazgo, be to, šiose patalpose pareiškėjas turėjo būti kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateikė tik deklaratyvius teiginius, jų nesukonkretindamas ir nenurodydamas, kada konkrečiai patyrė nurodytus neigiamus išgyvenimus, susijusius su jo laikymu trumpalaikio laikymo patalpose, todėl, be kita ko, atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimus, teismas sprendė, kad šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra neįrodyti.
21. Spręsdamas dėl trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų Lukiškių TI-K, teismas nurodė, kad pareiškėjo teisinis statusas visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K, vadovaujantis SVĮ 12 straipsnio 1 dalimi, buvo suimtasis. Suimtųjų teisė pasimatyti reglamentuojama SVĮ 22 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Detaliau šios teisės įgyvendinimą nustato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XI skyrius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenustato suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus. Tuo tarpu byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, jog trumpalaikiai pasimatymai su giminaičiais ir kitais asmenimis Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinti. Remdamasis Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. tarnybiniu pranešimu, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrinti 43 2–3 val. trukmės trumpalaikiai pasimatymai su giminaičiais ir kitais asmenimis.
22. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo duomenis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus psichologinės būklės sutrikimus dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Tačiau teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į byloje nustatytų pažeidimų (teisės į minimalią gyvenamojo ploto normą ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimai) pobūdį, trukmę, mąstą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Įvertinęs laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, pažeidimų mastą ir tai, kad Lukiškių TI-K kameros buvo užstatytos baldais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, vadovaudamasis protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinas 5 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
23. Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo 23,04 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ir teismui pateiktos medžiagos rengimu, atlyginimą, teismas nurodė, kad šiuo atveju Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 72 straipsnyje. Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina.

III.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 58–63), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
25. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tiek ankščiau galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) tokie standartai nėra numatyti, o ginčo laikotarpiu sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, atskiriant juos nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Tuo tarpu, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Taigi, kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimų nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti, kadangi priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Šiame kontekste Lukiškių TI-K papildomai pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais, Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, Lukiškių TI-K akcentuoja, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Tuo tarpu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Lukiškių TI-K kartu nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
26. Pareiškėjas N. T. taip pat pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 69–81), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas kartu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį kviečiant jį atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ vadovą R. M..
27. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo skunduose ir teismo posėdžio metu teiktus rašytinius ir žodinius paaiškinimus, neteisėtai atsakovo duomenis iš dalies laikė pagrįstais, netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, netinkamai įvertino pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų ir dėl to pablogėjusios jo sveikatos, taip pat nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino ir nesprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 31 d. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas bei patikslintas skundas, pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, todėl jų skaičius nuolat kinta. Taigi, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui kameroje tekęs gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, esantį toje kameroje, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą turi būti eliminuojamas visų baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, kadangi visuotinai žinoma, jog užstatytas plotas negali būti panaudotas kitam veiksmui atlikti, o pareiškėjas buvo laikomas uždaro režimo aplinkoje ir 23 valandas per parą negalėjo išeiti iš patalpos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu jo teisė į gyvenamojo ploto normą buvo pažeista visomis dienomis, išskyrus dienas, kai jis kamerose buvo kalinamas vienas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas suteikė jam tinkamas, švarias ir higienos normas atitinkančias kameras, kadangi gyvenamojo ploto trūkumo konstatavimas savaime lemia išvadą dėl antisanitarinės gyvenamosios aplinkos būklės. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius, jog kamerose buvo daug kartų viršijamas drėgmės lygis, nes jose nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, o pro langus vėdinimas buvo nepakankamas, žiemos metu kamerose buvo netinkamas šildymas, vasaros metu sienos buvo drėgnos, o žiemos metu ties langu buvo apšerkšnijusios, laikėsi nuolatinis pelėsis, vietomis sienos buvo pažeistos, nuo jų byrėjo tinkas ir į orą kilo labai daug dulkių, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto ir jame nebuvo atskiros vėdinimo sistemos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvadomis dėl laisvai prieinamo uždrausto asbesto buvimo Lukiškių TI-K gyvenamojoje aplinkoje, dėl nenustatyto pažeidimo nesuteikiant pareiškėjui ginčo laikotarpiu ilgalaikių pasimatymų su žmona ir vaikais, dėl tinkamo užimtumo ne mažiau kaip 8 valandas per dieną už kameros ribų nesuteikimo. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad atsakovas jam suteikė netinkamą miegamąją vietą, kadangi jam buvo suteiktas daugiavietis (dviaukštis) gultas ir jis buvo suteiktas pasibaigus jo eksploatacijos laikui, dėl to pareiškėjas turėjo daug nepatogumų, patyrė susierzinimą, nervinę įtampą. Tuo tarpu teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pareiškėjo manymu, pažeidžia tinkamas higienos priežiūros sąlygas, ypač kai yra nustatytas labai didelis galimas ligų protrūkis ir antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti užtikrinama teisė pasinaudoti dušu tiek kartų, kad jis galėtų jaustis oriai, švarioje aplinkoje. Dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pareiškėjas pabrėžia, kad teismo priteista kompensacija negali būti vertintina kaip adekvati nustatytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtiems išgyvenimams, kadangi nagrinėjamu atveju netinkamos kalinimo sąlygos padarė didelę neigiamą įtaką jo sveikatai.
28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 93–98) prašo jį atmesti. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą Lukiškių TI-K pakartoja argumentus, išdėstytus savo apeliaciniame skunde. Papildomai akcentuoja, kad asmenų privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose dabar įrengiamos užuolaidos, o dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpos jau įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
29. 2018 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjo atsikirtimai į atsakovo atsiliepimą, taip pat papildomi dokumentai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d. ir nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.
31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka į teismo posėdį kviečiant jį atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ vadovą R. M.. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad apeliantas savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvuoja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir į teismo posėdį kviesti pareiškėją atstovaujančios organizacijos vadovą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, apeliantas taip pat nenurodo, kokias dar bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nebūtų įmanoma nustatyti iš byloje jau esančios medžiagos, galėtų papildomai paaiškinti jo atstovas būtent žodinio bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, nurodytas apelianto prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
32. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
33. Visų pirma, kiek tai liečia senaties termino taikymą, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją). Taigi, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų, gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
34. Nors CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1063-415/2017 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino taikymo jo reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti.
35. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti senaties termino eigos pradžią.
36. Taigi, įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d. kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 16 d. (pagal pašto spaudą ant voko, I t., b. l. 94), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams už minėtą laikotarpį.
37. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
39. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Apelianto teiginius, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis bei senaties termino taikymo taisyklėmis, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir niekuo nepagrįsti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą, kaip minėta, reglamentuoja būtent nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis ir draudimais, tai jis patvirtino savo parašu (II t., b. l. 173). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui reikalavimams už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d., būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.
40. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas reikalavimams už nurodytą laikotarpį praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų. Kartu akcentuotina, kad, įvertinus byloje svarbius senaties termino eigos aspektus, pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo šiuo atveju nagrinėtini tik už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d., todėl bet kokie pareiškėjo skunduose minimi kalinimo sąlygų aspektai iki minėtos datos šioje byloje neanalizuotini.
41. Pasisakydama dėl apelianto teiginių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, kadangi į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017 ir kt.). Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad ginčo laikotarpiu jo teisė į gyvenamojo ploto normą buvo pažeista visomis dienomis, išskyrus dienas, kai jis kamerose buvo kalinamas vienas, atmestinas kaip nepagrįstas.
42. Nors pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Lukiškių TI-K jam sudarytų galimybių pasinaudoti dušu, dėl pakankamo užimtumo, dėl asbesto ir dėl tinkamų, švarių bei higienos normas atitinkančių kamerų ir miegamosios vietos jam suteikimo, apeliaciniame skunde iš esmės pakartodamas pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šių pareiškėjo nurodytų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.
43. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
44. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl ilgalaikio pasimatymo nesuteikimo pareiškėjui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų (suimtųjų) teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99; 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96).
45. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo teisinis statusas visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K, vadovaujantis SVĮ 12 straipsnio 1 dalimi, buvo suimtasis (II t., b. l. 167). Tuo tarpu SVĮ 22 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) buvo numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Taigi, ginčo laikotarpiu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus suimtiesiems galėjo būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams.
46. Šiuo klausimu aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame teismas nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas). Minėtoje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas nenustatė pateisinamų skirtingo traktavimo pagrindų, buvo konstatuotas Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimas.
47. Atsižvelgęs į aptartą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pirmiau minėtos SVĮ 22 straipsnio nuostatos tiek, kiek jose nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-346-822/2017 ir kt.). Taigi, nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
48. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. 2015 m. gegužės 25 d., buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių dėl ilgalaikio pasimatymo (I t., b. l. 120, 123) ir vėliau skundėsi dėl ilgalaikių pasimatymų su šeima (žmona ir vaikais) nesuteikimo (II t., b. l. 100–101). Tuo tarpu atsakovo atstovas, be kita ko, remdamasis SVĮ 22 straipsnio bei kitų teisės aktų nuostatomis, atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 145–165) nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai ir tokių pasimatymų tvarka nėra numatyta, Lukiškių TI-K galimi tik trumpalaikiai pasimatymai su giminaičiais ar kitais artimaisiais.
49. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl ilgalaikio pasimatymo jam nesuteikimo ir iš to kildinamos neturtinės žalos laikytinos pakankamai aiškiomis ir detalizuotomis. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš esmės grindžia tik aplinkybe, jog tuo metu galiojusiuose teisės aktuose suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nebuvo nustatyta, jokių kitų ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo pareiškėjui ginčo laikotarpiu priežasčių iš esmės nenurodo.
50. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo vien dėl to, jog suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, buvo pažeisti Konvencijos 8 ir 14 straipsnių reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog šiuo atveju egzistavo kitos priežastys, dėl kurių pareiškėjui objektyviai negalėjo būti suteikti ilgalaikiai pasimatymai, tokių aplinkybių atsakovas ir jo atstovas nenurodė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008, ir kt.). Atitinkamai Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
51. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Šios išvados nepaneigia atsakovo atstovo nurodomos aplinkybės dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės.
52. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju teismo jam priteista kompensacija negali būti vertintina kaip adekvati nustatytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtiems išgyvenimams. Tuo tarpu atsakovo atstovas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
53. Pasisakydama dėl šių apeliacinių skundų argumentų, teisėjų kolegija, pirmiausia, pabrėžia, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 5 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas kamerų perpildymas trukdė pareiškėjui naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti jo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes dėl byloje nustatytų pažeidimų galimos neigiamos įtakos jo sveikatai jau įvertino pirmosios instancijos teismas. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 7 300 Eur.
55. Dėl pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kartu su atsikirtimais į atsakovo atsiliepimą pateiktų papildomų dokumentų pabrėžtina, jog dalis jų jau yra byloje ir buvo teismo įvertinti, o kiti dokumentai yra ne naujesni kaip 2015 metų ir pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl negalėjo juos pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tuo tarpu ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tirti pateiktus naujus dokumentus apeliaciniame procese nėra įstatyminio pagrindo.
56. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 7 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui N. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 7 300 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ramutė Ruškytė

              Skirgailė Žalimienė