Civilinė byla Nr. e2A-735-264/2017

Teisminio proceso Nr. 2-62-3-21312-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 3.3.1.14; 3.3.1.20.

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Litaksa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2100-454/2016 pagal ieškovės UAB „Litaksa“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“, dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip galutinės instancijos teismo, pažeidusio Europos Sąjungos teisę, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Litaksa“ patikslintame ieškinyje prašė: pripažinti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-21 nutartimi civilinėje byloje 3K-3-162/2013 netenkintas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į ETT pagal SESV 267 bei LR teismų įstatymo 40(1) straipsnio 2 dalies nuostatas, turi visus neteisėtų veiksmų požymius, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalyje, dėl ko ieškovė patyrė turtinę bei neturtinę žalą; priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 8809,48 euro turtinę žalą; priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 100 000 eurų neturtinę žalą; priteisti 6 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kompensacines palūkanas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-21 nutarties priėmimo momento; priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, patirtas 2 000 eurų išlaidas ieškiniui paruošti.
2. Nurodė, kad ieškovės patirtą žalą sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nepagrįstai priteista suma, kurią ieškovė sumokėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui, iš viso 8 809,47 Eur. Ieškovė prašė kreiptis į ETT prejudicinio sprendimo, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-03-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013 nemotyvuotai atsisakė, o būtinybę kreiptis dėl prejudicinio sprendimo patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta 2015-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015. Priežastinis ryšys yra tiesioginis, kadangi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui įvykdžius pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, turtinė žala ieškovei nebūtų atsiradusi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris neteisingai taikė nacionalines ir Europos Sąjungos teisės normas, priimta nutartimi ieškovei buvo padaryta didelė neturtinė žala, nes nepagrįstai suformuota jurisprudencija suteikė galimybę tiek trečiajam asmeniui, tiek kitoms draudimo kompanijoms inicijuoti analogiškas bylas su nepagrįstais reikalavimais, dėl ko ieškovė buvo įtraukta į kitus teisminius procesus, tai neigiamai paveikė ieškovės dalykinę reputaciją.
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-03-21 nutartyje nurodė, kad direktyva 2009/103/EB siekiamas tikslas – užtikrinti draudimo apsaugos galiojimą, o byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje. Teismo pateiktas Europos Sąjungos teisės aiškinimas, lėmęs ieškinio, pareikšto atsakovei UAB „Litaksa“, tenkinimą, negali būti vertinamas kaip akivaizdus pažeidimas, kadangi padaryta teisės klaida gali būti pateisinama. Be to, vien teismo priimto procesinio sprendimo neteisėtumas savaime nepatvirtina kaltės fakto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad pagal iki tol formuojamą praktiką, tiek žemesnių instancijų teismai, tiek LAT padarė analogiškas išvadas spręsdami panašias bylas, todėl teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą tuo metu reikėjo tik ją pritaikyti. Vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas vertinti kaip akivaizdų ir šiurkštų teisės pažeidimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra suformavęs sąlygas, kada galėtų kilti valstybės atsakomybė už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę. Ieškovė nurodo Köbler bylą prieš Austriją. Šioje byloje nustatyta, kad atsakomybė už paskutinės instancijos teismo veiksmus iškyla ne visais atvejais, o tik esant akivaizdžiam pažeidimui, kuris gali būti nustatytas atsižvelgus į kriterijus: pažeistos taisyklės aiškumas ir tikslumas, ar padaryta teisės klaida pateisinama, ar nagrinėjamas sprendimas akivaizdžiai pažeidė ESTT praktiką.
6. Pateiktas Europos Sąjungos teisės aiškinimas pakeitė iki šiol formuojamą nacionaliniuose teismuose praktiką, tačiau nenustatyta, kad tai akivaizdus pažeidimas. Pasikeitus iki tol galiojusiam aiškinimui dėl teisės taikymo, teismas sprendė, kad nenustatytinas kaltės faktas. Ieškovė neįrodė būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249, 6.272 straipsniai). Todėl neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
7. Neįrodžius ieškovei atsakovės kaltės, teismas plačiau nepasisakė dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad pasikeitus teisės aiškinimui bei jos taikymui, atsiranda pagrindai atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo: 1) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 2) stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis pagal kompetenciją į ESTT su prejudiciniu klausimu ar galutinės instancijos nacionalinio teismo, kuris gavo proceso šalies prašymą kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, atsisakymas tokį prašymą tenkinti, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, ką patvirtina vėlesnė ESTT jurisprudencija, ir dėl ko UAB ,,Litaksa“ patyrė 30 417,36 (trisdešimt tūkstančių keturių šimtų septyniolikos litų ir trisdešimt šešių centų) Lt turtinę žalą, laikytinas akivaizdžiu ir rimtu SEVS 267 straipsnio pažeidimu, sukeliančiu valstybės narės atsakomybę dėl galutinės instancijos teismo ES teisės pažeidimo; 3) stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis pagal kompetenciją į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio 2 dalis apimtimi, kuri nustato teisę į žalos atlyginimą, atsiradus nagrinėjant civilinę bylą tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, tačiau teismo kaltė nėra būtina sąlyga atlyginant žalą, padarytą nagrinėjant administracinę, administracinio teisės pažeidimo ar baudžiamąją bylą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) gavus ESTT prejudicinį sprendimą ir LR KT nutarimą, atnaujinti bylos nagrinėjimą ir tenkinti ieškinį visiškai; 5) priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstos teismo sprendime nustatytos aplinkybės, kad byla išnagrinėta ieškovės atstovui posėdyje nedalyvaujant. Iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų matyti, jog ieškovės atstovas dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje ir visuose teismo posėdžiuose, išskyrus paskutinį.
2. Atmestinas kaip nepagrįstas nei faktiniu, nei teisiniu pagrindu teismo vertinimas, jog pateiktas Europos Sąjungos teisės aiškinimas pakeitė iki šiol formuojamą nacionaliniuose teismuose praktiką, tačiau tai nenustatyta, kad tai akivaizdus pažeidimas; pasikeitus iki tol galiojusiam aiškinimui dėl teisės taikymo, nenustatytinas kaltės faktas; ieškovė neįrodė būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249, 6.272 straipsniai). Tai paneigia tiek LR teismų įstatymo 40(1) straipsnio 2 dalies, tiek SEVS 267 straipsnio nuostatas. Aiškindamas 267 straipsnio turinį ESTT ne kartą pažymėjo, kad formuluotė „kreipiasi“ reiškia ne diskreciją, o pareigą galutinės instancijos teismui kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo ESTT kompetencijos klausimais, kurią nacionaliniai teismai gali realizuoti bet kurioje teisminio proceso stadijoje. ESTT priėmus sprendimą Köbler byloje, konstatavo, kad valstybei kyla atsakomybė, jeigu ji ES teisę pažeidžia pakankamai rimtai. Iš to kildinama teisė asmeniui pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo prieš valstybę, jeigu nacionalinis teismas nevykdo pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Atsisakymas kreiptis prejudicinio sprendimo per se yra imperatyvių civilinio proceso, Teismų įstatymo ir ES teisės  normų pažeidimas, kas laikytina galutinės instancijos teismo klaida, o teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijai tenkinus prašymą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į ESTT pagal SESV 267 straipsnio bei LR teismų įstatymo 40(1) straipsnio 2 dalies nuostatas, kasacinis skundas būtų tenkintas ir ieškovė dėl netinkamo ES teisės normų taikymo nebūtų turėjusi sumokėti priteistų 7 304,73 Eur, kurie kartu su procesinėmis palūkanomis bei kitomis bylinėjimosi išlaidomis sudarė 30 417,36  Lt turtinę žalą. Ieškovės patirta 8 809,48  Eur turtinė žala yra įrodyta tinkamais rašytiniais įrodymais.
4. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Snieginos transportas“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-464/2014).
5. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad pasikeitus teisės aiškinimui ir jos taikymui, atsiranda pagrindai atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, nes jis neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas nurodo procesinę teisės normą, kurios taikymas atnaujinti procesą yra ribotas tam tikrų aplinkybių buvimu, kurių nagrinėjamu atveju nėra. Dėl to pateiktas Kauno apylinkės teismo kaip galimas padarytos žalos atlyginimo kelias – proceso atnaujinimas, yra neįmanomas dėl procesiniame įstatyme numatytų pagrindų nebuvimo.
6. Kauno apylinkės teismas sprendime nurodo, kad prievolei kilti būtinos visos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė (LR CK 6.246–6.250 straipsniai). Aukštesniojo teismo dėmesys atkreiptinas į aplinkybę, kad ieškinyje reiškiamas reikalavimas grindžiamas CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, kuri yra specialioji teisės norma palyginti su CK 6.246–6.250 straipsniais, ką patvirtina formuojama teismų praktika.
7. Susipažinus su ESTT praktika nėra aišku, kokie tikslūs kriterijai taikytini galutinės instancijos teismui pažeidus ES teisę ir ar nagrinėjamoje byloje nustatyta teisminė klaida laikytina rimtu ES teisės pažeidimu, todėl vadovaujantis SESV 267 straipsniu bei LR teismų įstatymo 40(1) straipsnio 1 dalies nuostatomis, apeliantė prašo kreiptis pagal kompetenciją į ESTT su prejudiciniu klausimu, ar galutinės instancijos nacionalinio teismo, kuris gavo proceso šalies prašymą kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, atsisakymas tokį prašymą tenkinti, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, ką patvirtina vėlesnė ESTT jurisprudencija, ir dėl ko UAB ,,Litaksa“ patyrė 8 809,48  Eur turtinę žalą, laikytinas akivaizdžiu ir rimtu SEVS 267 straipsnio pažeidimu, sukeliančiu valstybės narės atsakomybę dėl galutinės instancijos teismo ES teisės pažeidimo.
8. Apeliantė prašo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis pagal kompetenciją į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio 2 dalis apimtimi, kuri nustato teisę į žalos atlyginimą, atsiradus nagrinėjant civilinę bylą tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, tačiau teismo kaltė nėra būtina atlyginant žalą, padarytą nagrinėjant administracinę, administracinio teisės pažeidimo ar baudžiamąją bylą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės UAB „Litaksa“ apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nagrinėjamu atveju valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos yra reglamentuotos ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje, o to paties straipsnio 2 dalyje, todėl valstybės deliktinei civilinei atsakomybei kilti būtinos visos keturios sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246–6.250 straipsniuose.
2. Ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai apeliantė abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, apeliantės nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys apeliantės abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms apeliantė abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.
3. Apeliantės siekis kreiptis į Konstitucinį Teismą yra grindžiamas ne objektyviais teisiniais motyvais, o subjektyviu asmeniniu noru palengvinti įrodinėjimo procesą, t. y. neįrodinėti vienos iš valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – kaltės. Be to, skirtingas teisinis reguliavimas (vienu atveju reikalaujant įrodyti teismo kaltę, kitu – ne) yra objektyviai pateisinamas, kadangi teismo klaidos, padarytos baudžiamajame procese ar administracinių teisės pažeidimų (šiuo metu – administracinių nusižengimų) teisenoje, gali turėti žymiai didesnį poveikį asmens teisėms ir laisvėms nei neteisėti teismo veiksmai civiliniame procese. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalies atitiktimi Konstitucijai, todėl apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas, tuo labiau kad jis galėjo būti pareikštas pirmosios instancijos teisme.
4. Pažeidimo akivaizdumas nustatomas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą; 2) ar padaryta teisės klaida pateisinama; 3) jei nagrinėjamas sprendimas akivaizdžiai pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Pareiga įrodyti šių kriterijų egzistavimą tenka apeliantei. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šių kriterijų nebuvimą susidariusioje situacijoje, pažymėdamas, jog priimtas sprendimas atitiko tuo metu formuotą nacionalinių teismų praktiką, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas Europos Sąjungos teisės aiškinimas, lėmęs ieškinio, pareikšto atsakovei UAB „Litaksa“, tenkinimą, negali būti vertinamas kaip akivaizdus pažeidimas, nes padaryta teisės klaida yra pateisintina.
5. Neteisingas apeliantės faktinių aplinkybių vertinimas, kad bylą nagrinėjusio teismo kompetencija buvo ribota, todėl buvo padaryta aiški teisės taikymo klaida. Sutiktina su Kauno apylinkės teismo teiginiu, jog dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nereiškia, jog teisės pažeidimas buvo akivaizdus ir šiurkštus. Teismo priimto procesinio sprendimo neteisėtumas savaime nepatvirtina kaitės fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013 yra grindžiama ne tik šią bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nuomone, bet ir ankstesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Taigi, analogiškoje situacijoje ir kiti teisėjai atitinkamas teisės normas aiškino lygiai taip pat, todėl teismo kaltė nėra įrodyta.
6. Prašoma priteisti turtinė žala susideda iš 8 065,21 Eur priteistos sumos, 623,80 Eur metinių palūkanų ir 120,47 Eur vykdymo išlaidų. Jeigu pirmąsias dvi sumas galima tiesiogiai sieti su teismo sprendimu, tai sumokėtos vykdymo išlaidos yra sąlygotos tik pačios ieškovės aplaidžių veiksmų, kadangi, jeigu teismo sprendimas būtų įvykdytas nelaukiant kreditoriaus kreipimosi į antstolį, vykdymo išlaidos nebūtų mokamos. Valstybei negali atsirasti pareiga atlyginti su valstybės institucijų veiksmais nesusijusias ir dėl pačios ieškovės neveikimo atsiradusias išlaidas.
7. Reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra akivaizdžiai deklaratyvus ir net galėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010 yra pasisakęs, kad neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Juridinio asmens teisė į neturtinę žalą yra siejama su dalykinės reputacijos sumenkinimu, neigiamu bendrovės įvaizdžiu visuomenėje ir pan., o šiuo atveju nei viena iš pasekmių nėra įrodyta, todėl neturtinė žala bet kuriuo atveju nėra priteistina.
8. Valstybės deliktinės atsakomybės, atsiradusios dėl teismo veiksmų civiliniame procese, sąlygos yra reglamentuotos ne ES teisės aktuose, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, todėl ir ES teisės aiškinimo klausimai šioje byloje nėra sprendžiami. Dėl šių priežasčių apeliantės prašymas kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu, ar šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas sukelia valstybės narės atsakomybę, nėra tenkintinas.
9. Nepagrįstas apeliantės reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Asmuo, pasirašęs procesinius dokumentus, atstovauja ieškovei kaip juridinio asmens darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Aplinkybė, jog tuo pačiu ieškovės atstovas yra ir profesinės bendrijos „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ narys, nereiškia, jog jo teisinis statusas byloje pasikeičia, t. y. jis negali būti prilyginamas advokatui ar advokato padėjėjui. UAB „Litaksa“ neturi teisės reikalauti savo darbuotojui sumokėto darbo užmokesčio iš antrosios proceso šalies – valstybės. Taip pat prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus dydžius ir yra akivaizdžiai neproporcingas patirtoms laiko bei darbo sąnaudoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

10. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados:

1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
2. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl apeliantės (ieškovės) prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

3. Apeliantė apeliaciniame skunde pareiškė prašymą dėl bylos naujumo ir sudėtingumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
4. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.).
5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantė (ieškovė) turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde, juo labiau kad apeliacinis skundas nėra grindžiamas aplinkybėmis, kurių įvertinimas galimas tik žodinio bylos proceso metu. Todėl teisėjų kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

6. Apeliantė prašo, vadovaujantis SESV 267 straipsniu bei LR teismų įstatymo 40(1) straipsnio 1 dalies nuostatomis, stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis pagal kompetenciją į ESTT su prejudiciniu klausimu, ar galutinės instancijos nacionalinio teismo, kuris gavo proceso šalies prašymą kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, atsisakymas tokį prašymą tenkinti, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, ką patvirtina vėlesnė ESTT jurisprudencija, ir dėl ko UAB ,,Litaksa“ patyrė turtinę žalą, laikytinas akivaizdžiu ir rimtu SEVS 267 straipsnio pažeidimu, sukeliančiu valstybės narės atsakomybę dėl galutinės instancijos teismo ES teisės pažeidimo.
7. Bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 1623 straipsnis).
8. LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 163 straipsnyje nustatyti privalomi bylos sustabdymo pagrindai. Šio straipsnio 9 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją šio Kodekso 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
9. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aukščiausiasis Teismas ir vyriausiasis administracinis teismas, taip pat teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje (kai sprendimas negali būti toliau skundžiamas), šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
10. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) (2012/C 326/01) 267 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.
11. Teisėjų kolegija, įvertindama apeliantės prašymą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje poreikio aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus nėra. Apeliantės prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą grindžiamas ne Europos Sąjungos teisės normų neaiškumu, o teismo teisėmis sprendžiant pareikštus šalių prašymus dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo bei valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų.  ESTT jurisdikcijai priklauso priimti tik prejudicinius sprendimus dėl Sutarties dėl ES veikimo aiškinimo ir ES institucijų aktų galiojimo ir išaiškinimo, t. y. ESTT nenagrinėja valstybės narės deliktinės atsakomybės taikymo klausimų ar teismo pareigos kiekvienu atveju kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Pažymėtina ir tai, kad valstybės deliktinės atsakomybės, atsiradusios dėl teismo veiksmų civiliniame procese, sąlygos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, o ne ES teisės aktuose. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės prašymas dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

12. Apeliantė prašo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis pagal kompetenciją į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio 2 dalis apimtimi, kuri nustato teisę į žalos atlyginimą, atsiradus nagrinėjant civilinę bylą tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, tačiau teismo kaltė nėra būtina sąlyga atlyginant žalą, padarytą nagrinėjant administracinę, administracinio teisės pažeidimo ar baudžiamąją bylą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas turi kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-218/2013; 2010-10-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-373/2010). Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo šį prašymą patenkinti. Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kadangi pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą gali būti konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes ir kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas materialinės bei procesinės teisės normas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog apeliantės iškeltos abejonės dėl Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies apimties neatitikties Konstitucijos įtvirtintam asmenų lygybės įstatymu principui sudarytų pagrindą tenkinti tokį prašymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad griežtoji valstybės civilinė atsakomybė už CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatytus neteisėtus veiksmus (be kaltės) neapima atsakomybės už asmenims padarytą žalą civiliniame procese (inicijuojant ar nagrinėjant civilinę bylą). Bendroji civilinės atsakomybės taisyklė reikalauja už žalą atsakingo asmens kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 straipsnis), o normos, kuriose nustatyta šios taisyklės, kai atsakomybė taikoma be kaltės, išimtis, negali būti aiškinamos plečiamai. Tokia išvada patvirtinama ir sisteminiu teisės aiškinimu, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, jog žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjų ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą ir su tokiais veiksmais susijusių procesinių klausimų, reglamentavimas yra aiškus ir nekelia abejonių dėl šioje byloje taikytinų CK bei CPK normų atitikties ar jų prieštaravimo Konstitucijai.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

15. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad kasaciniu skundu atsakovė UAB „Litaksa“ prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013 priėmė nutartį, kuria Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas taip pat pagal kasatorės pareikštą prašymą atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo. Nurodė, kad nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 2013 m. spalio 17 d.  nutarė keiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: Ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka; Ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas ir bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi, atsižvelgdama į ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotus išaiškinimus ir nustačiusi, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė priešingą nutartį nei analogiškoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013.
17. Ieškovė LR CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu pateikė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodydama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013, atsisakydamas nutartimi kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, padarė klaidą ir šis pažeidimas lėmė teismo neteisingai atliktą teisės normų aiškinimą bei faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, dėl ko įvykdžius Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą, ieškovė UAB „Litaksa“ patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249, 6.272 straipsniai).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų

18. Remiantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos: žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).
19. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsisakymas kreiptis prejudicinio sprendimo per se yra imperatyvių civilinio proceso, Teismų įstatymo ir ES teisės normų pažeidimas, kas laikytina galutinės instancijos teismo klaida, o teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Teisėjų kolegija su nurodytais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.
20. Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
21. SESV 267 straipsnio 2 ir 3 dalyse teismo teisė (pareiga) kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bei jos įgyvendinimo sąlygos yra atskiriami, atsižvelgiant į galimybės apskųsti atitinkamo teismo sprendimą instancine tvarka egzistavimą. Nors SESV 267 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nacionalinių teismų, kurių priimti procesiniai sprendimai negali būti skundžiami instancine tvarka, pareiga kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo yra imperatyvaus pobūdžio, ši pareiga turi išimčių. Nacionalinis teismas, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę, yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio spendimo, jeigu: 1) jau yra priimtas Teismo sprendimas panašioje ar tokioje pačioje byloje (ETT sprendimas byloje Nr. 28-30/62 Da Costa Schaake NV prieš Administratie der Belastigen) (Acte éclairé doktrina); 2) nacionalinis teismas nustato, jog teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog nebėra jokio pagrindo kilti pagrįstai abejonei (Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 283/81) (Acte clair doktrina); 3) klausimas de facto nėra aktualus nagrinėjamam ginčui arba yra tik hipotetinio pobūdžio, t. y. tais atvejais, kai nepriklausomai nuo atsakymo į klausimą, jis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog atsižvelgti į nagrinėjamos bylos ypatybes ir vertinti tiek prejudicinio sprendimo poreikį sprendimo priėmimui, tiek ir pateikiamų klausimų reikšmingumą, tenka nacionalinio teismo, kuriam tenka atsakomybė už byloje priimamą sprendimą, kompetencijai (Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. C-415/93 Union royale belge des societes de football ass. prieš Bosman). Taigi sprendimą dėl poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priima pats bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas (pvz., žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-871/2014).
22. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartimi pagal kasatorės (UAB „Litaksa“) pareikštą prašymą atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo motyvuodamas tuo, kad nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Direktyva 2009/103/EB siekiamas tikslas – užtikrinti draudimo apsaugos galiojimą. Tačiau šia direktyva nėra siekiama apriboti draudimo sutarties šalių galimybės susitarti dėl draudimo sutarties sąlygų ir dėl jų derėtis. Ieškovės reikalavimas grindžiamas aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą, dėl ko ieškovei turi būti grąžinta dalis jos išmokėtos draudimo išmokos. Byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, draudimo išmoka už apgadintą turtą buvo išmokėta, taigi Direktyva Nr. 2009/103/EB siekiami tikslai buvo pasiekti. Teismas darė išvadą, kad TPVCAPDĮ taikymas šioje byloje atitiko ES teisės reglamentavimą.
23. Taigi, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bei spręsdamas kasatorės prašymą dėl kreipimosi į ESTT, atsižvelgė ir įvertino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisinio reguliavimo šaltinius (Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai), ESTT sprendimus, susijusius su nagrinėjama situacija. Be to, toks kasacinio teismo atsisakymas kreiptis į ESTT atitiko vieną iš sąlygų, kurioms esant nacionalinis teismas, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę, yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio spendimo – nacionalinis teismas nustato, jog teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog nebėra jokio pagrindo kilti pagrįstai abejonei (Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 283/81) (Acte clair doktrina).
24. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 straipsnis). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Nagrinėjamu atveju, kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. priėmė nutartį, buvo nusistovėjusi teisminė praktika analogiško pobūdžio bylose, į kurią, sprendžiant iš nutarties motyvų, kasacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė.
25. Nors apeliantė akcentuoja, kad akivaizdus pareigos kreiptis į ESTT pažeidimas gali būti savarankišku valstybės atsakomybės pagrindu, tačiau ESTT 2017 m. kovo 15 d. sprendime Lucio Cesare Aquino prieš Belgische Staat (byla C-3/16) pažymėjo, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir kiti teismai, turi vertinimo diskreciją, ar sprendimui priimti reikia sprendimo ES teisės klausimu.
26. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis) Sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Apeliantė nagrinėjamu atveju nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad kasacinio skundo nagrinėjimo dieną egzistavo kitokia teisminė praktika, teisinis reglamentavimas nei ta, kuria vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2013 m. kovo 21 d. nutartį, kas būtų galėję sudaryti bent menkiausią prielaidą kasacinės instancijos teismui abejoti nusistovėjusiu teisiniu reglamentavimu ginčo klausimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal iki tol formuojamą praktiką, tiek žemesnių instancijų teismai, tiek LAT padarė analogiškas išvadas spręsdami panašias bylas, todėl teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą tuo metu reikėjo tik ją pritaikyti.
27. Pažymėtina ir tai, kad ESTT sprendime byloje Nr. C-224/01 Gerhard Kobler prieš Austrijos Respubliką nurodyta, kad atsakomybė už paskutinės instancijos teismo veiksmus iškyla ne visais atvejais, o tik esant akivaizdžiam pažeidimui. Pažeidimo akivaizdumas nustatomas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą; 2) ar padaryta teisės klaida pateisinama; 3) jei nagrinėjamas sprendimas akivaizdžiai pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pateiktas Europos Sąjungos teisės aiškinimas, pakeitė iki šiol formuojamą nacionaliniuose teismuose praktiką, tačiau tai neteikia pagrindo konstatuoti esant akivaizdų pažeidimą.
28. Todėl aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netenkino kasatorės prašymo dėl kreipimosi į ESTT nustačius, kad TPVCAPDĮ taikymas ginčo klausimu atitiko ES teisės reglamentavimą, nelaikytinas klaida vien dėl pasikeitusios teisminės praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, kurioje kasacinis teismas priėmė priešingą sprendimą nei tas, kuris buvo priimtas 2013 m. kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pasikeitus iki tol galiojusiam aiškinimui dėl teisės taikymo, nenustatytinas atsakovės kaltės faktas.
29. Apeliantė nurodo, kad kasacinės instancijos teismui nesikreipus į ESTT, buvo taikytos netinkamos materialiosios ir procesinės teisės normos, o tai sąlygojo teismo neteisėtus veiksmus. Tačiau šioje byloje yra akivaizdu, kad apeliantė nepateikė įrodymų, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartyje jos priėmimo metu pateikiamas materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimas buvo klaidingas atsižvelgiant į tuo metu susiformavusią teisminę praktiką ir teisinį reglamentavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra teisinio pagrindo konstatuoti teismo veiksmų neteisėtumo kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).
30. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė, nes byloje ieškovė neįrodė būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – atsakovės kaltės (CK 6.246 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra įrodytas ir teismo veiksmų neteisėtumas, kaip antra iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).
31. Nenustačius bent vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas yra neaktualus, todėl jos plačiau kolegijos neaptariamos.

Dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų

32. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams ir motyvams, kad ieškovė neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, ir jų nekartoja. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė siekia, jog apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertintų tas pačias teismo jau nustatytas aplinkybes, tačiau apeliaciniame skunde nėra pateikta svarių argumentų ir įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Vien apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo argumentais ar padarytomis išvadomis dėl ginčo dalyko neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
34. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjų ir teismų neteisėtų veiksmų. Apeliacinio skundo motyvai bei argumentai nesudaro teisinių prielaidų skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
36. LR CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės UAB „Litaksa“ apeliacinį skundą, šios išlaidos (1,08 Eur) iš jos nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Ieškovės UAB „Litaksa“ apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Aušra Baubienė

                                                                                    Dalė Burdulienė

                                                                                    Raimondas Buzelis