Civilinė byla Nr. e2-1035-178/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02031-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.12; 3.1.18.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės „Swedbank“, akcinės bendrovės, atskirąjį skundą ir atsakovės antstolės N. J. prisidėjimą prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-863-467/2017 pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovėms antstolei N. J. ir „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0092/12/00784 pripažinimo negaliojančiu, ieškovės D. P. ieškinį atsakovėms „Swedbank“, akcinei bendrovei, antstolei N. J. ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl hipotekos registravimo pripažinimo negaliojančiu ir turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo, tretieji asmenys – AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialą, K. V. ir M. V., bei atsakovės „Swedbank“, akcinės bendrovės priešieškinį ieškovams J. P. ir D. P. dėl iškeldinimo, trečiasis asmuo pagal priešieškinį – antstolė N. J.,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. P. 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu antstolės N. J. 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784. Ieškinio reikalavimą grindė tuo, kad ginčo turtas buvo perleistas už daug mažesnę kainą, nei jis iš tikrųjų vertas. Ginčo turtas perduotas vadovaujantis prieš ketverius metus nustatyta šio turto verte, kas leidžia abejoti jos pagrįstumu ir objektyvumu. Vertintojų nustatyta ginčo turto pardavimo vertė (t. y. 688 000 Eur) visiškai neatspindi realios šio turto vertės, yra net dvigubai mažesnė lyginant su 2014 m. gruodžio mėnesį nustatyta pradine ginčo turto pardavimo kaina.
2. Atsakovė „Swedbank“, AB 2017 m. vasario 6 d. priešieškiniu prašo iškeldinti ieškovus J. P. ir D. P. su visais jiems priklausančiais daiktais iš ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinio reikalavimą grindė tuo, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso „Swedbank“, AB, tačiau ieškovai nėra išsikėlę iš ginčo turto, juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo.
3. Ieškovė D. P. 2017 m. vasario 24 d. pateikė ieškinį, kuriame prašo atsakovės VĮ Registrų centro atlikto ginčo žemės sklypo ir ginčo statinių hipotekos atsakovės „Swedbank“, AB naudai registravimą pripažinti negaliojančiu; atsakovės antstolės N. J. priimtą 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 panaikinti; priteisti už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį. Ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad ginčo turtas atsakovės „Swedbank“, AB naudai buvo įkeistas vienai iš ginčo turto savininke buvusiai D. P. neišreiškus valios įkeisti ginčo turtą šiai atsakovei bei pažeidus imperatyvias CK 4.171 straipsnio nuostatas (daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu).
4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi ieškovo J. P. ieškinio reikalavimams užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovei „Swedbank“, AB perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą, padarant apie tai įrašą viešame registre.
5. Ieškovė D. P. 2017 m. kovo 27 d. pateikė teismui prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, kuriame prašo įtraukti į šią civilinę bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir AB ESO) ir taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti AB ESO atnaujinti elektros energijos tiekimą į ginčo turtą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.
6. Prašymą grindė tuo, kad ginčas byloje vyksta dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame „Swedbank“, AB prašymu trečiasis asmuo išjungė elektros energijos tiekimą, nors „Swedbank“, AB nuosavybės teisė į minimą turtą yra ginčijama nagrinėjamoje byloje, o elektros energijos tiekimas yra būtinas, kad būtų galima išsaugoti ginčo turtą tokios būklės, kuri būtų tinkama tolesniam naudojimuisi, nepaisant to, kas bus savininku.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi įtraukė AB „Energijos skirstymo operatorių“ į nagrinėjamą civilinę bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovės „Swedbank“, AB pusėje; ieškovės D. P. prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones tenkino – ieškovų J. P. ir D. P. ieškinių bei atsakovės „Swedbank“, AB priešieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo trečiąjį asmenį AB „Energijos skirstymo operatorių“ įjungti elektros energijos tiekimą patalpoms (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
8. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tada, kai byloje buvo pareikštas tik J. P. ieškinys. Todėl jos yra nepakankamos, siekiant užtikrinti tiek ieškovui J. P., tiek ieškovei D. P., tiek atsakovei „Swedbank“, AB palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovė, nelaukdama, kol bus nustatyta, kuri iš bylos šalių bus pripažinta teisėta turto savininke, ėmėsi priemonių, kad elektros energija į ginčo turtą nebūtų tiekiama. Greta ginčo turto esantiems buitinių nuotekų valymo ir lietaus vandens surinkimo įrenginiams, taip pat ventiliacijai pastate veikti būtina elektros energija, todėl dėl atsakovės pozicijos mažinama ginčo turto vertė ir didinami nuostoliai, kurie, kaip matyti iš akto, sudaro mažiausiai 20 000 Eur. Teismo vertinimu, elektros energijos tiekimas yra būtina sąlyga užtikrinti ne tik atsakovės interesus, paties ginčo turto išlaikymą ir apsaugą, bet ir ieškovų interesus, nes elektra tiekiama ir į jiems priklausantį turtą. Todėl trečiasis asmuo AB ESO įpareigotinas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 12 p.).

2. Atskirojo skundo ir prisidėjimo prie atskirojo skundo argumentai

9. Atsakovė „Swedbank“, AB atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kol nėra patenkintas ieškovų ieškinys, bet kokie teiginiai, kad „Swedbank“, AB nėra teisėtas ginčo turto savininkas, yra nepagrįsti, taip pat nėra pagrindo teigti, kad ieškovai šiuo turtu naudojasi teisėtai.
2. Atsakovė „Swedbank“, AB niekada nėra prašiusi taikyti tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios buvo pritaikytos skundžiama nutartimi, be to, tokios laikinosios apsaugos priemonės atsakovės priešieškinio reikalavimams užtikrinti nereikalingos. Tokiu būdu teismas pažeidė dispozityvumo principą, taip pat suteikė teisę ieškovams toliau ginčo turte vykdyti verslą, kurio vykdymui reikalinga elektros energija.
3. Skundžiama teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios nei su ieškovų, nei su atsakovės nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais. Jos galėtų būti taikomos ginčuose dėl žalos atlyginimo ar prevenciniuose ieškiniuose, tačiau ne tokiame ginče kaip nagrinėjamu atveju. Kai reiškiami reikalavimai pripažinti sandorį ar hipotekos sandorio įregistravimą negaliojančiais, reiškiamas reikalavimas dėl teisinių santykių modifikavimo, o tokio pobūdžio ieškiniai nereikalauja priverstinio vykdymo.
4. Dėl to, kad nagrinėjamu atveju jokie žalos atlyginimo reikalavimai nebuvo pareikšti, teismas nepagrįstai rėmėsi žalos įvertinimo aktu Nr. 17-05, be to, šis aktas surašytas dėl J. P. nuosavybės teise priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovė „Swedbank“, AB nėra pareiškusi jokių reikalavimų, susijusių su J. P. nuosavybės teise priklausančiu turtu, esančiu nurodytu adresu.
5. Teismas išėjo iš ginčo ribų ir pažeidė sutarties laisvės principą, nes įpareigojo „Swedbank“, AB ir AB ESO sukurti sutartinius santykius, nors „Swedbank“, AB sukurti tokių santykių nesiekia. Be to, visi įsipareigojimai pagal šiuos sutartinius santykius, įskaitant pareigą sumokėti už suvartotą elektros energiją, atitektų „Swedbank“, AB, nors elektros energiją suvartoja ieškovai. Todėl teismo taikytos priemonės neatitinka ir proporcingumo principo.
6. Pirmosios instancijos teismas pakartotinai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios jau buvo vieną kartą panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog ieškovo prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas išjungti elektrą – nėra susijusios su pareikštais reikalavimais, be to, yra nepagrįstos.
10. Atsakovė antstolė N. J. prisidėjime prie atskirojo skundo prašo tenkinti atsakovės „Swedbank“, AB atskirąjį skundą tais motyvais, kurie nurodyti skunde.

3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.) nenustatyta.
12. Skundžiama nutartimi į nagrinėjamą bylą trečiuoju asmeniu buvo įtraukta AB „Energijos skirstymo operatorius“, taip pat taikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo dalyką sudaro teismo nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
13. Atskirasis skundas tenkintinas.
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įpareigojo trečiąjį asmenį AB ESO įjungti elektros energijos tiekimą ginčo turtui iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, t. y. taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Pagal savo tikslą tokio pobūdžio priemonės priskirtinos prevencinėms laikinosioms apsaugos priemonėms, užkertančioms kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.
15. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Nors sutiktina su apeliante, kad ieškiniai dėl teisinių santykių modifikavimo nereikalauja priverstinio vykdymo, tačiau nagrinėjamu atveju pripažinus ginčijamą turto perdavimo aktą neteisėtu, turtas būtų grąžinamas buvusiems jo savininkams (taikoma restitucija), dėl ko jo sugrąžinimo (be kita ko, esamos būklės) galimybė turi būti išsaugoma. Todėl apeliacinis teismas negali sutikti su apeliantės pozicija, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis pareikštiems reikalavimams užtikrinti apskritai negali iškilti. Tokį vertinimą patvirtina ir faktas, kad laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje jau buvo taikytos ir yra galiojančios – padarytas įrašas viešame registre dėl draudimo ginčo turtą perleisti. 
16. Todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti iš esmės įvertinta, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavo abi sąlygos – tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos (CPK 144 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas svarstė klausimą dėl galimo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo, todėl laikytina, kad vertino ieškinio pagrindimą kaip tikėtiną. Apeliantė atskirajame skunde šios sąlygos buvimo neginčija. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir neperžengiant atskirojo skundo ribų, apeliacinis  teismas dėl šios sąlygos egzistavimo nepasisako.
17. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikštų reikalavimų pobūdį (CPK 145 str. 2 d.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ir yra laikomasi būtent tokios taisyklės  -  teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo toje byloje priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016). Tačiau pagrįstai deklaravęs paminėtą taisyklę, pirmosios instancijos teismas išsamiau nepasisakė dėl prašomų taikyti priemonių sąsajos su pareikštais reikalavimais.
18. Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovės D. P. prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas įjungti elektros energijos tiekimą – užtikrintų ne galimai ieškovams palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tolimesnį ieškovų naudojimąsi ginčo turtu bylos nagrinėjimo metu, nors nuosavybės teisė ieškovams jau nebepriklauso. Kaip patvirtina viešo registro duomenys, apeliantė Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip ginčo nekilnojamojo turto savininkė (CPK 179 str. 3 d.). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantės ginčo turto naudojimo ir valdymo teisės nebuvo apribotos, padarant įrašą viešame registre tik apie draudimą ginčo turtą perleisti. Net ir nutraukus elektros energijos tiekimą ginčo objektui, esant galimai ieškovams palankiam teismo sprendimui, ginčo turtas vis tiek galės būti grąžintas buvusiems jo savininkams – dėl to restitucijos taikymas netaps neįmanomu ar iš esmės nepasunkės. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su byloje pareikštais reikalavimais ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties.
19. Apeliantė atskirajame skunde pagrįstai pabrėžia, kad teismas negalėjo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ir apeliantės priešieškinio reikalavimų, nes ji tokio prašymo nereiškė. Priešingai, apeliantė yra aiškiai išsakiusi poziciją, jog tokio pobūdžio prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės jai yra nereikalingos. Todėl būtinybe užtikrinti apeliantės priešieškinio reikalavimų įvykdymą papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apskritai negalėjo būti grindžiamas.
20. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, elektros energijos teikimas užtikrintų ir ieškovų interesus, nes elektra tiekiama ir į jiems priklausantį turtą. Ieškovų teigimu, jiems priklauso Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas turtas – automobilių stovėjimo aikštelė ir sporto aikštelė. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog elektros energijos tiekimas apskritai būtų reikalingas šiam turtui išsaugoti ir nuostoliams išvengti, be to, pažymėtina, kad jokie reikalavimai, sietini su įvardintu turtu, nagrinėjamoje byloje nėra reiškiami, todėl ir ši aplinkybė patvirtina, kad skundžiama nutartimi taikyti apribojimai nėra susiję su ginčo dalyku.
21. Be kita ko, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos (parenkamos) taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Tai suponuoja būtinumą užtikrinti, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės būtų proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo taikytas įpareigojimas viršytų tai, kas būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Kaip minėta, galimai ieškovams palankus teismo sprendimas galėtų būti įvykdytas net ir nepritaikius ieškovės prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių. Šios išvados nepaneigia ieškovų argumentai, kad nutraukus elektros energijos tiekimą ginčo turtui, jo vertė, nesant galimybės tinkamai funkcionuoti šalia ginčo turto esantiems buitinių nuotekų valymo ir lietaus vandens surinkimo įrenginiams, taip pat pastate esančiai ventiliacijos sistemai, būtų mažinama. Tačiau pažymėtina, jog net ir pasitvirtinus ieškovės žalos dydžio įvertinimo aktu Nr. 17-05 įrodinėjamai aplinkybei, kad dėl apeliantės prašymu įvykdyto elektros energijos nutraukimo jau buvo padaryta žala ginčo turtui, ši aplinkybė savaime  nelemia, kad restitucijos taikymas būtų negalimas arba sunkiai įmanomas. Neabejotina, jog turto išsaugojimu ir nuostolių išvengimu dėl turto būklės pablogėjimo pirmiausia turėtų būti suinteresuotas ginčo turto savininkas, šiuo atveju – apeliantė. Kita vertus, ir ieškovai, ieškiniais siekdami, kad turtas išliktų jų nuosavybėje, turėtų būti suinteresuoti jo išsaugojimu, o tokią galimybę jie turi net netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – tiek iš ieškovės prašymo, tiek iš paminėto akto matyti, jog elektros energijos tiekimas realiai yra užtikrinamas kilnojamuoju generatoriumi, kas faktiškai reiškia, kad negalima daryti išvados apie egzistuojančią būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. 
22. Reikšminga ir tai, kad nagrinėjamoje byloje analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo išjungti elektros energijos tiekimą ginčo turtui, taikymo tikslingumo klausimas ieškovo J. P. prašymu jau ir buvo spręstas  - jo prašymas taikyti tokias papildomas laikinąsias apsaugos priemones atmestas. Kita vertus, vien faktas, jog toje pačioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių klausimas vieną kartą jau buvo išspręstas, neužkerta kelio, pasikeitus reikšmingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu suinteresuotai šaliai pateikus papildomų įrodymų, pagrindžiančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, iš esmės pakeitus ieškinio dalyką ir pan.), šį klausimą spręsti pakartotinai ir dėl jo priimti kitokį procesinį sprendimą. Todėl vertintina, ar skundžiamos nutarties priėmimo metu šio klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės buvo pasikeitusios.
23. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėse bylose Nr. e2-135-186/2017 ir e2-416-186/2017 sprendė, jog ieškovo prašytos taikyti papildomos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais nagrinėjamoje byloje, taip pat jos stokoja pagrįstumo, nes ieškovas prašydamas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones jau nebūdamas ginčo turto savininku, siekia įgyti išimtines teises naudotis šiuo daiktu. Po šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo ieškovei D. P. pareiškus ieškinį, pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 13 d. nutartimi ieškovės D. P. prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (draudimo išjungti elektrą adresu (duomenys neskelbtini)) atmetė, remdamasis iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartyje. Tačiau ieškovei 2017 m. kovo 27 d. pateikus dar vieną prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamą iš esmės tapačiais motyvais, pirmosios instancijos teismas jau tenkino ir skundžiama nutartimi įpareigojo trečiąjį asmenį AB ESO įjungti elektros energijos tiekimą ginčo turtui.
24. Įvertinus skundžiamos nutarties turinį, pažymėtina, kad joje nėra pateikta jokių įtikinamų argumentų, kurie pagrįstų priešingą vertinimą nei buvo pateiktas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartyje ir paties pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartyje. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės (įrašas registre apie draudimą perleisti ginčo turtą) buvo taikytos tada, kai byloje buvo pareikštas tik J. P. ieškinys, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, jos yra nepakankamos, siekiant užtikrinti tiek ieškovui J. P., tiek ieškovei D. P., tiek atsakovei „Swedbank“, AB palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, ši aplinkybė aiškiai nėra pakankama spręsti nagrinėjamoje byloje atsiradus poreikiui taikyti tokio pobūdžio papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Žalos dydžio įvertinimo akto Nr. 17-05 reikšmė nagrinėjamu atveju jau buvo aptarta (šios nutarties 21 punktas). Kitų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti kitokį nei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartyje pateiktą vertinimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
25. Be reikalavimo panaikinti ginčijamą turto perdavimo aktą (analogiškas reikalavimas pareikštas ir J. P. ieškinyje) ieškovės D. P. ieškinyje pareikštas papildomas reikalavimas ginčo turto hipotekos registravimą pripažinti negaliojančiu. Tačiau tokio pobūdžio reikalavimas iš esmės pareikšto ieškinio tikslo nekeičia. Todėl tokio reikalavimo pareiškimas taip pat nepaneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartyje pateikto vertinimo, jog prašomos taikyti papildomos laikinosios apsaugos priemonės su ieškinio dalyku nesusijusios.
26. Dėl pirmiau paminėtų motyvų teismo nutarties dalis, kuria tenkintas ieškovės D. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, tokį prašymą atmetant (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės D. P. prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Teisėjas                            Alvydas Poškus