Administracinė byla eA-48-575/2026

Teisminio proceso Nr. 

3-61-3-00022-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.3

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 23S214890 (toliau – ir 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas), kuriuo Departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 23P205131 „Priimti prašymą“ (toliau – ir 2023 m. spalio 19 d. sprendimas) pripažintas netekusiu galios; 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti 2023 m. spalio 17 d. prašymą Nr. 2310-LLG-6789 „Išduoti leidimą laikinai gyventi“ (toliau – ir Prašymas) ir priimti sprendimą dėl jo priėmimo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas grindė reikalavimus tokiomis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1.                      Jis yra Kanados, Rusijos ir Izraelio pilietis. Į Lietuvos Respubliką atvyko su Kanados piliečio pasu ir kartu su 2023 m. spalio 17 d. prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus, todėl 2023 m. spalio 19 d. sprendimu prašymas buvo priimtas nagrinėti. Vėliau Departamentas pareikalavo patikslinti, pagal kurios valstybės pilietybę prašoma išduoti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. lapkričio 7 d. buvo informuotas apie prašymo nagrinėjimo sustabdymą dėl negautų duomenų iš valstybės institucijų, o 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu 2023 m. spalio 19 d. sprendimas pripažintas netekusiu galios, motyvuojant tuo, kad yra ir Rusijos pilietis bei nepateikė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų.

2.2.                      Į Lietuvos Respubliką atvyko ir prašymą pateikė kaip Kanados pilietis, todėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio nuostatos jam negalėjo būti taikomos. Departamentas nepagrįstai išplėtė šios normos taikymo apimtį, nes įstatymas nereglamentuoja ribojamųjų priemonių taikymo kitų valstybių piliečiams vien dėl to, kad jie taip pat turi Rusijos pilietybę. Nėra teisinio pagrindo daugiau nei vieną pilietybę turinčiam asmeniui taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus tuo atveju, kai jis veikia kaip kitos valstybės pilietis. Departamentas neturi įstatyme suteiktos teisės spręsti, kurios valstybės piliečiu turi būti laikomas teikiant prašymą. Ginčijamas sprendimas yra formalus ir priimtas nesant teisinio pagrindo.

2.3.                      Pareiškėjas taip pat rėmėsi 2016 m. spalio 30 d. Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamiu ekonomikos ir prekybos susitarimu (IEPS) (toliau – ir Kanados ir ES susitarimas), ratifikuotu Lietuvos Respublikoje, kurio 10.1 ir 10.6–10.9 straipsniuose nustatytos pareigos sudaryti sąlygas Kanados piliečiams atvykti, būti ir dirbti valstybėse narėse supaprastinta tvarka. Nurodė, kad šis susitarimas nenumato išlygų asmenims, turintiems ir kitų valstybių pilietybę, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti laikomas Kanados piliečiu. Departamento aiškinimas, pareiškėjo vertinimu, nedera su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais.

2.4.                      Ginčijamu sprendimu pažeidžiamos jo, kaip ilgą laiką Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės vadovo, teisės ir iš esmės užkertama galimybė vykdyti ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

3.1.                      Nustačius, jog pareiškėjas turi Rusijos pilietybę ir nepateikė Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų dokumentų, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad jo Prašymas negalėjo būti priimtas. Departamentas pažymėjo, kad asmenų, turinčių Rusijos pilietybę, prašymų priėmimas yra laikinai sustabdytas, todėl nustačius šią aplinkybę Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos pareiškėjui turėjo būti taikomos visa apimtimi. Atsakovo teigimu, įstatyme nėra numatyta išimčių asmenims, kurie be Rusijos pilietybės turi ir kitos valstybės pilietybę, todėl vien tik daugiapilietybės faktas nepaneigia pareigos taikyti šį įstatymą.

3.2.                      Departamentas taip pat nurodė, kad nesprendė, kurios valstybės piliečiu pareiškėjas turėtų būti laikomas, tačiau, įvertinęs pateiktus dokumentus ir paties pareiškėjo patvirtintą aplinkybę, jog jis yra Rusijos pilietis, privalėjo taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvias nuostatas.

3.3.                      2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, esant aiškiam teisiniam pagrindui. Departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus administracinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

3.4.                      Departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Kanados ir ES susitarimo pažeidimo. Atsakovas nurodė, kad šio susitarimo 28.3 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, jog susitarimo nuostatos negali būti aiškinamos kaip draudžiančios susitarimo dalyvei patvirtinti ar įgyvendinti priemones, būtinas visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenės dorovei apsaugoti. Departamento vertinimu, Ribojamųjų priemonių įstatymas būtent ir yra priimtas siekiant užtikrinti valstybės saugumą, kuris laikytinas esminiu valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslu. Todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Kanados ir ES susitarimui.

4.       Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad Ribojamųjų priemonių įstatyme nėra nustatyta, jog jo nuostatos taikomos asmenims, kurie, be Rusijos pilietybės, turi ir kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nenurodė teisinio pagrindo, suteikiančio jam teisę spręsti, kurios valstybės piliečiu pareiškėjas turi būti laikomas teikdamas Prašymą, taip pat nepagrindė, kodėl pareiškėjas negali pasirinkti, kurios valstybės piliečiu save laikyti, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5.       Pareiškėjas taip pat rėmėsi 2024 m. kovo 8 d. Departamento pateiktu išaiškinimu, kuriame nurodyta, kad asmuo, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali pasirinkti, kurios valstybės piliečiu save laikyti. Pareiškėjo vertinimu, tai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju Departamentas pats sprendė, kurios valstybės piliečiu laikyti pareiškėją, ir tokiu būdu taikė išimtį. Aplinkybė, kad paklausime nebuvo nurodyta apie Rusijos pilietybę, pareiškėjo teigimu, nepaneigia minėto išaiškinimo esmės.

6.       Be to, pareiškėjas teigė, kad ginčijamas sprendimas jį diskriminuoja ir nepagrįstai suvaržo jo, kaip Kanados ir (ar) Izraelio piliečio, teises, taip pažeisdamas nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas, pareiškėjo vertinimu, nepagrįstas objektyviais duomenimis, neišsamus, priimtas padarius procedūrinius pažeidimus ir nepakankamai individualizuotas.

7.       Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jo tikslas – tęsti Lietuvos Respublikoje vykdomą verslą. Jis turi nekilnojamojo turto ir moka mokesčius Lietuvos Respublikoje.

 

II.

 

8.       Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra gimęs Rusijoje ir Prašymo pateikimo metu turėjo Rusijos, Kanados ir Izraelio pilietybes. Prašyme jis nurodė Kanados pilietybę, gimimo valstybę – Rusiją, atvykimo valstybę – Izraelį, deklaruojamą gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), o iki atvykimo gyveno Rusijoje. Prašymo pateikimo metu pareiškėjas neturėjo nei nacionalinės nei Šengeno vizos, nei leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.

10.       Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, bendrovė vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas turi nekilnojamojo turto.

11.       2023 m. spalio 19 d. sprendimu Prašymas buvo priimtas, tačiau 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu, vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šis sprendimas pripažintas netekusiu galios, motyvuojant Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymu.

12.       Teismas nurodė, kad Ribojamųjų priemonių įstatymu, įvertinus Rusijos ir Baltarusijos keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui, buvo nustatytas laikinas Rusijos Federacijos piliečių prašymų dėl leidimo laikinai gyventi priėmimo sustabdymas. Teismas sprendė, kad sprendžiant prašymo priėmimo klausimą Departamentas turi patikrinti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, dėl kurių prašymo priėmimas sustabdytas, ir jas nustačius atsisakyti priimti prašymą. Kadangi pareiškėjas Prašymo pateikimo metu turėjo Rusijos pilietybę ir neturėjo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, Departamentas turėjo taikyti šio įstatymo nuostatas.

13.       Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, kad Prašymas turėjo būti vertinamas tik pagal jo pasirinktą Kanados pilietybę. Teismas pažymėjo, kad nei nacionaliniai, nei tarptautiniai teisės aktai nenumato pareigos Departamentui ignoruoti pareiškėjo turimą Rusijos pilietybę, o vien daugiapilietybės faktas nepaneigia jo teisinio ryšio su Rusija. Departamento 2024 m. kovo 8 d. išaiškinimą teismas laikė nereikšmingu ginčo situacijai, pažymėdamas, kad sprendžiant prašymo priėmimo klausimą reikšmingų duomenų vertinimas priklauso kompetentingai institucijai.

14.       Teismas nurodė, kad Kanados ir ES susitarimas neužkerta kelio valstybei taikyti visuomenės saugumo užtikrinimo priemones, o bevizis atvykimas savaime nesukuria teisėto lūkesčio dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismas sprendė, kad Ribojamųjų priemonių įstatymas neprieštarauja minėtam susitarimui.

15.       Teismas sprendė, kad 2023 m. spalio 19 d. sprendimas buvo priimtas neteisėtai, todėl egzistavo VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas jį panaikinti.

16.       Teismas nurodė, kad nors 2023 m. lapkričio 30 d. sprendime buvo netiksliai suformuluota viena aplinkybė, tai nepaneigia sprendimo esmės, o sprendimas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir priimtas neviršijant kompetencijos.

 

III.

 

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

18.       Apeliantas apeliacinį skundą grindė tokiomis aplinkybėmis ir argumentais:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. 23S214890 yra nepagrįsti ir nemotyvuoti, o teismas, atmesdamas skundą, iš esmės atkartojo atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir neatliko savarankiškos teisinės analizės bei įrodymų vertinimo.

18.2.                      Sprendžiant dėl apelianto prašymo priėmimo ir nagrinėjimo, nepagrįstai nebuvo taikytas Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas (IEPS) ir jį įgyvendinantis nacionalinis reguliavimas (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 16 punktas), nors apeliantas leidimo laikinai gyventi prašė kaip Kanados pilietis.

18.3.                      Teismas netinkamai išsprendė galimą teisės normų konkurenciją (koliziją), nepagrįstai suteikdamas pirmenybę Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, nors, apelianto teigimu, ratifikuotos tarptautinės sutarties (IEPS) nuostatos ir iš jų kylančios teisės turėjo būti taikomos prioritetiškai.

18.4.                      Vien aplinkybė, kad jis turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu automatiškai taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, paneigiant jo kaip Kanados piliečio teises pagal IEPS; be to, jis nurodė, kad institucija ir teismas nepagrįstai paneigė jo teisę pasirinkti, kuria pilietybe remiantis teikiamas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi.

18.5.                      Nacionalinio (visuomenės) saugumo argumentai, kuriais pagrįstas atsisakymas nagrinėti jo prašymą, apelianto vertinimu, nėra individualizuoti ir nepagrįsti objektyviais duomenimis; nebuvo įvertinta jo individuali situacija, ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys jo ūkinės veiklos ir interesų Lietuvoje realumą.

18.6.                      Atsakovas, pripažindamas netekusiu galios sprendimą priimti prašymą, pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus teisėtumo, pareigos motyvuoti ir sprendimo pagrįstumo (objektyviais duomenimis) reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas šių trūkumų neįvertino ir jų nepašalino.

19.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliacinio skundo argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas šiuos atsikirtimus:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė Susitarimo (IEPS), Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punkto ir Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo klausimus, o apelianto teiginiai dėl tarptautinės sutarties ir nacionalinio reguliavimo kolizijos (Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nustatytų taisyklių pažeidimo) yra nepagrįsti.

19.2.                      IEPS nuostatos dėl laikino fizinių asmenų atvykimo ir buvimo verslo reikalais neužkerta kelio valstybei taikyti priemones, susijusias su sienų vientisumo apsauga, tvarkingu asmenų judėjimu per sienas ir visuomenės saugumo užtikrinimu, todėl IEPS savaime nepaneigia Ribojamųjų priemonių įstatymo pagrindu nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo.

19.3.                      Apelianto prašymas ir ginčo administracinis sprendimas susiję su leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. y. „gyvenimu“), o ne su atvykimu ar laikinu buvimu (t. y. „buvimu“), todėl apelianto remiamas IEPS reguliavimas negali būti aiškinamas kaip eliminuojantis nacionalinę užsieniečių buvimo ir gyvenimo kontrolės bei leidimų išdavimo tvarką.

19.4.                      Apelianto nurodomi argumentai dėl grėsmės valstybės saugumui šioje byloje nėra esminiai, nes prašymas nebuvo nepriimtas dėl individualiai konstatuotos apelianto keliamos grėsmės, o dėl įstatyme nustatytų ribojamųjų priemonių, taikomų atitinkamos valstybės piliečiams.

19.5.                      Vykdydamas teisės aktuose nustatytas funkcijas, Migracijos departamentas vertina užsieniečio duomenų visumą (įskaitant turimas pilietybes) ir turi teisę pripažinti netekusiu galios neteisėtą administracinį sprendimą VAĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kai nustatoma, jog prašymas buvo priimtas nepaisant Ribojamųjų priemonių įstatymo nustatytų apribojimų.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

20.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Departamentas, taikydamas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pagrįstai pripažino netekusiu galios sprendimą priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas turi ir Rusijos Federacijos pilietybę.

21.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas, kuriuo, vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo pripažintas netekusiu galios sprendimas priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę, o Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalis imperatyviai laikinai sustabdo tokių asmenų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą, jeigu jie neturi šioje normoje nurodytų dokumentų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog jo situacija turėjo būti vertinama tik pagal jo pasirinktą Kanados pilietybę, nurodęs, kad teisės aktai nenustato išimčių dvigubą (daugybinę) pilietybę turintiems asmenims ir nesuteikia teisės užsieniečiui pasirinkti, pagal kurią pilietybę bus sprendžiamas jo prašymo priėmimo klausimas. Be to, teismas sprendė, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymas neprieštarauja Kanados ir ES susitarimui, o Departamentas veikė savo kompetencijos ribose, sprendimą tinkamai motyvavo ir pagrįstai panaikino neteisėtai priimtą žemesnio padalinio sprendimą.

22.       Apeliantas prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą. Apeliacinį skundą jis grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normų kolizijos sprendimo taisykles, nepagrįstai suteikė viršenybę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 daliai prieš Kanados ir Europos Sąjungos išsamų ekonomikos ir prekybos susitarimą (toliau – ir IEPS) bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 16 punktą, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir apelianto, kaip Kanados piliečio, teises. Apelianto teigimu, jis turėjo teisę pateikti prašymą ir būti vertinamas kaip Kanados pilietis, o Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos negali būti taikomos taip, kad paneigtų IEPS suteikiamas teises. Be to, apeliantas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį laikė išimtinai Rusijos Federacijos piliečiu, neįvertino jo individualios situacijos ir realių ryšių su Lietuvos Respublika, nenurodė jokios konkrečios grėsmės nacionaliniam saugumui bei, jo vertinimu, pažeidė viešojo administravimo subjektams keliamus sprendimų motyvavimo ir proporcingumo reikalavimus.

23.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ar konstatuoti sprendimo negaliojimo pagrindus, nurodytus ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

24.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimo motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje esančius rašytinius įrodymus ir atsižvelgusi į 2026 m. vasario 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendime byloje C-634/24 M. P. prieš Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas nepagrįstas.

 

Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo ir Ribojamųjų priemonių įstatymo santykio

 

25.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė IEPS, UTPĮ ir Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies tarpusavio santykį, nepagrįstai suteikdamas pirmenybę Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymui, nors pareiškėjas prašymą pateikė kaip Kanados pilietis. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad, priėmus ESTT 2026 m. vasario 12 d. sprendimą byloje C-634/24, šis argumentas vertintinas atsižvelgiant į minėtame sprendime pateiktus esminius išaiškinimus dėl IEPS ir Sąjungos teisės santykio su nacionaliniu reguliavimu (žr. 52–56 punktus).

26.       Pirma, ESTT išaiškino, kad IEPS 30.6 straipsnyje aiškiai atmetama galimybė privačiam asmeniui nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis šio susitarimo nuostatomis, todėl IEPS dešimto skyriaus nuostatos laikytinos neturinčiomis tiesioginio veikimo (žr. 52 punktą; taip pat 56 punktą). Taigi vien apelianto nuoroda į IEPS savaime nesudaro pagrindo netaikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies.

27.       Antra, ESTT pažymėjo, kad tais atvejais, kai byla patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, nacionalinė teisė turi būti, kiek įmanoma, aiškinama atsižvelgiant į tarptautinį susitarimą, kuris yra Sąjungos teisės dalis, net jei toks susitarimas nėra tiesiogiai veikiantis (žr. 53 punktą). Vis dėlto ši pareiga turi ribas – ji negali lemti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem (t. y. priešingai aiškiai nacionalinės teisės normos formuluotei) (žr. 54 punktą; taip pat 55 punktą). Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliavimas yra imperatyvaus pobūdžio: juo nustatytas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo ribojimas (išskyrus įstatyme aiškiai nustatytas išimtis). Byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių tokios išimties buvimą.

28.       Trečia, vertinant apelianto argumentą dėl ES antrinės teisės, ESTT konstatavo, kad Reglamento (ES) 2018/1806 4 straipsnio 1 dalis, siejama su II priedu, reglamentuoja vizos reikalavimo netaikymą trumpalaikiam buvimui (žr. 62–63 punktus), tačiau šis reglamentas nereglamentuoja teisės laikinai gyventi suteikimo (žr. 65 punktą), todėl pagal jį nėra draudžiamos nacionalinės nuostatos, kaip aprašyta prejudiciniame klausime (žr. 65 ir 67 punktus). ESTT taip pat pažymėjo, kad pagrindinėje byloje apskritai nenagrinėjamas trumpalaikis buvimas, kadangi siekiama teisės laikinai gyventi akivaizdžiai ilgesniam laikotarpiui (žr. 64 punktą), o dėl šios išvados nebereikia toliau nagrinėti Reglamento 2018/1806 ir IEPS atitikties (žr. 66 punktą). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo teisėtumo, o ne dėl pareiškėjo teisės atvykti trumpalaikiam buvimui. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę. Ši aplinkybė turi tiesioginę teisinę reikšmę vertinant, ar taikytinos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašymo priėmimo teisėtumo ir taikydamas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį kaip specialųjį (laikinąjį) reguliavimą, teisę taikė tinkamai.

 

Dėl keliariopos pilietybės ir „pilietybės pasirinkimo“ argumento

 

29.       Apeliantas teigia, kad jis turėjo teisę pats pasirinkti, kurios valstybės pilietybės pagrindu teikti prašymą, o sprendžiant prašymo priėmimo klausimą nebuvo teisinio pagrindo pareiškėją vertinti kaip Rusijos Federacijos pilietį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas nepagrįstas.

30.       Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ribojimo taikymas siejamas su objektyviu asmens pilietybės faktu, o ne su asmens pasirinkimu remtis viena iš turimų pilietybių. Naudojimasis vienos valstybės išduotu kelionės dokumentu nepanaikina kitos asmens turimos pilietybės ir su ja susijusių teisinių pasekmių. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko naudodamasis Kanados piliečio kelionės dokumentu, nepaneigia jo, kaip Rusijos Federacijos piliečio, teisinio statuso reikšmės sprendžiant dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo.

31.       Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, privalo vertinti visus teisiškai reikšmingus duomenis, įskaitant pareiškėjo turimas pilietybes, tapatybę patvirtinančius dokumentus ir šių duomenų reikšmę taikant atitinkamas teisės normas (UTPĮ, Ribojamųjų priemonių įstatymo ir VAĮ nuostatas). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Departamentas nustatė pareiškėjo keliariopą pilietybę, įskaitant Rusijos Federacijos pilietybę, ir būtent ši aplinkybė turėjo teisinę reikšmę vertinant, ar taikytinos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies sąlygos. Taigi nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne pareiškėjo tariama teisė „pasirinkti pilietybę“, o tai, ar pareiškėjo faktinis teisinis statusas patenka į specialiosios normos reguliavimo sritį.

 

Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo

 

32.       Apeliantas teigia, kad ginčijamas Departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas yra šabloniškas, nepakankamai motyvuotas, priimtas formaliai, neindividualizavus pareiškėjo situacijos, o pirmosios instancijos teismas šių trūkumų tinkamai neįvertino. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad pagal VAĮ reikalavimus individualus administracinis aktas turi būti grindžiamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinomis teisės normomis, o jo motyvai turi būti tokie, kad leistų suprasti sprendimo esmę ir jo priėmimo pagrindus.

33.       Iš byloje esančio ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad jame nurodytas teisinis pagrindas (VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), identifikuotos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės (be kita ko, pareiškėjo keliariopa pilietybė, įskaitant Rusijos Federacijos pilietybę), nurodytos taikytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos ir padaryta išvada, kad ankstesnis sprendimas priimti prašymą buvo priimtas neteisėtai. Taigi iš ginčijamo sprendimo turinio galima aiškiai nustatyti tiek jo faktinį, tiek teisinį pagrindą ir sprendimo esmę.

34.       Vien motyvų glaustumas savaime nereiškia individualaus administracinio akto nemotyvavimo, jeigu iš akto turinio aiškiai identifikuojamas jo faktinis ir teisinis pagrindas. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su sprendime atliktu teisiniu vertinimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti motyvų nebuvimo. Be to, ESTT sprendime C-634/24 pateikti išaiškinimai papildomai patvirtina, kad ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymas daugybinės pilietybės situacijoje) iš esmės neprieštarauja nei IEPS, nei Reglamentui (ES) 2018/1806. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė tokio motyvavimo trūkumo, kuris lemtų ginčijamo sprendimo panaikinimą.

 

Dėl papildomų įrodymų reikšmės Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymui

 

35.       Apeliantas teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino jo pateiktų papildomų įrodymų (apie verslo veiklą Lietuvoje, bendrovės turtą, pajamas ir ryšius su Lietuvos Respublika), kurie, jo nuomone, patvirtina individualios situacijos ypatumus ir paneigia sprendimo pagrįstumą. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys dokumentai patvirtina tam tikrus pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia teisiškai reikšmingo fakto, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę, ir nepakeičia Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo prielaidų sprendžiant būtent prašymo priėmimo klausimą. Šiuo aspektu esminė yra ne pati pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika egzistavimo aplinkybė, bet tai, ar pateikti duomenys paneigia specialiosios normos taikymą lemiančius faktus arba patvirtina įstatyme įtvirtintos išimties buvimą. Apeliantas tokių duomenų, kurie paneigtų Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo prielaidas ar patvirtintų įstatyme nustatytą išimtį, nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių įrodymų nelaikė lemiančiais kitokią bylos baigtį.

 

Dėl nacionalinio saugumo argumento

 

36.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepagrįstai rėmėsi nacionalinio saugumo argumentais, nes neįrodė individualios grėsmės valstybės saugumui. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas sprendimas nebuvo grindžiamas individualizuota išvada, jog pareiškėjas kelia konkrečią grėsmę valstybės saugumui, kurią reikėtų nustatyti taikant individualius rizikos vertinimo kriterijus. Ribojamųjų priemonių įstatymo nustatytos priemonės nagrinėjamu aspektu yra bendro pobūdžio prevencinio reguliavimo priemonės, taikomos nustačius įstatyme numatytą faktinį pagrindą. Todėl apelianto argumentai dėl individualios grėsmės neįrodymo nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo, nes jie nukreipti ne į taikytos normos taikymo sąlygas, o į kitokio pobūdžio administracinių sprendimų vertinimo standartą.

 

Dėl kompetencijos taikyti VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą

 

37.       Apeliantas teigia, kad Migracijos departamentas viršijo įgaliojimus, pripažindamas netekusiu galios Klaipėdos skyriaus sprendimą priimti prašymą. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia viešojo administravimo subjektui teisę pripažinti netekusiu galios neteisėtą administracinį sprendimą, be kita ko, žemesnio pagal pavaldumą subjekto sprendimą, kai tam yra įstatyminis pagrindas. Byloje nustatyta, kad Departamentas ginčijamu sprendimu konstatavo padalinio sprendimo priimti prašymą neteisėtumą dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymas nagrinėjamu atveju neprieštarauja ESTT sprendime C-634/24 pateiktiems išaiškinimams dėl IEPS ir Reglamento (ES) 2018/1806 aiškinimo, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas veikė viršydamas kompetenciją ar neturėdamas teisinio pagrindo taikyti VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams.

 

Baigiamosios pastabos

 

38.       Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami kitokiu tų pačių faktinių aplinkybių ir taikytinų teisės normų vertinimu, tačiau nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. ESTT sprendime C-634/24 pateikti išaiškinimai patvirtina, kad privatus asmuo IEPS nuostatomis negali tiesiogiai remtis nacionaliniame teisme siekdamas paneigti nacionalinės teisės normos taikymą, o Reglamento (ES) 2018/1806 4 straipsnio 1 dalis kartu su II priedu nedraudžia tokių nacionalinės teisės ribojimų, kokie taikyti nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti, todėl šis paliekamas nepakeistas.

39.       Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas apelianto nenaudai, jam neatlyginamos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

 

 

        Ričardas Piličiauskas

 

 

        Veslava Ruskan