Civilinė byla Nr. e2S-383-253/2021

                                                                        Proceso Nr. 2-46-3-00031-2019-1

                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 

                                                           3.2.6.12.3; 3.3.2.5; 3.4.5.2

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 25 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. V. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovėms (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai, (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       2020 m. lapkričio 23 d. teisme gautas pareiškėjo atstovės prašymas dėl sprendimo išaiškinimo civilinėje byloje (duomenys neskelbtini), juo prašė išaiškinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. Tauragės rūmų sprendimo dalį, nurodant, kad sprendime numatyta suma – 69,73 Eur už kiekvieną dieną yra mokėtina nuo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo grąžinti ieškovą į darbą įvykdymo dienos; sustabdyti vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) iki teismo išaiškinimo pateikimo dienos. Prašyme nurodė, kad sprendimo dalis dėl ieškovo grąžinimo buvo vykdytina skubiai. Dėl to ieškovas faktiškai į darbą buvo grąžintas kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo – 2019 m. lapkričio 11 d., t. y. sprendimas dėl grąžinimo į darbą įvykdytas 2019 m. lapkričio 11d.

2.       2020 m. lapkričio 19 d. teismas išdavė vykdomąjį raštą, kuriame nurodė: ,,Priteisti iš (duomenys neskelbtini) R. V. jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigų dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 9 475,55 Eur. Nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos.“

3.       2020 m. lapkričio 23 d. atsakovas gavo antstolės A. P. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą ir raginimą įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo reikalaujama sumokėti 27 605,35 Eur už ieškovo priverstinę prastovą laikotarpiu nuo sprendimo priėmimo dienos (2019 m. lapkričio 8 d.) iki raginimo išsiuntimo dienos (2020 m. lapkričio 20 d.), t. y. po 69,73 Eur per dieną. Antstolės padėjėjas nurodė, kad jis vadovaujasi vykdomuoju raštu, kuriame yra perrašyta sprendimo rezoliucinė dalis, ir jame nėra nurodyta, kad 69,73 Eur už dieną skaičiuojama iki ieškovo grąžinimo į darbą dienos, tai yra iki bus įvykdyta sprendimo dalis dėl grąžinimo į darbą. Todėl antstolis vertina, kad atsakovas turi mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną dieną, iki bus įvykdyta piniginė sprendimo dalis. Nurodė, kad iš sprendimo motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kad 69,73 Eur už kiekvieną dieną yra mokestis už priverstinę ieškovo pravaikštą, kuris yra taikomas už laikotarpį, kuriuo ieškovas priverstinai nedirbo. 

4.       Ieškovas R. V. atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą atmesti ir nurodė, kad 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje (duomenys neskelbtini), dalis dėl 69,73 Eur sumos mokėjimo už kiekvieną dieną iki teismo sprendimo įvykdymo išimtinai susijusi su jo ir (duomenys neskelbtini) teisių ir pareigų perėmėja (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju (duomenys neskelbtini), taip pat ir antstoliui, nekyla jokių neaiškumų dėl priimto teismo sprendimo vykdymo. Be to, 2020 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-329-613/2020 įvertino ne tik bylos aplinkybes, bet ir teisės taikymą ir konstatavo, kad Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas. Atsakovai pateiktu prašymu iš esmės prašo ne išaiškinti 2019 m. lapkričio 8 d. priimtą teismo sprendimą, o pakeisti priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Atsakovai prašymu prašo išaiškinti teismo sprendimą, nurodant, kad sprendime numatyta suma – 69,73 Eur už kiekvieną dieną yra mokėtina nuo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo grąžinti ieškovą į darbą vykdymo dienos. Taigi, tokio turinio prašymas, nurodant, kokias aplinkybes turėtų konstatuoti pirmosios instancijos teismas pateikdamas išaiškinimą dėl priimto teismo sprendimo, neatitinka teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kadangi matyti, jog (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos atstovė, nepaisant apeliacinio teismo priimtos nutarties, siekia savo atstovaujamųjų naudai pakeisti 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Tauragės apylinkės teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi prašymą tenkino. Minėta nutartimi išaiškintino, kad Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalis, kurioje nurodyta ieškovui nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, vykdoma iki darbuotojo grąžinimo į darbą dienos, bet ne ilgiau nei vieneri metai nuo darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo dienos; Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones –vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą, nutarčiai įsiteisėjus, panaikino.

6.       Teismas nustatė, jog atsakovė prašo išaiškinti sprendimo dalį, kuria nurodyta nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos.

7.       Teismas nurodė, kad ieškovas R. V., pasibaigus jo nedarbingumo laikotarpiui, iš pareigų buvo atleistas 2019 m. balandžio 19 d. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą maksimalus laikotarpis, už kurį ieškovui galėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, būtų nuo 2019 m. balandžio 19 d. (ieškovo atleidimo momento) iki 2020 m. balandžio 18 d. įskaitytinai (įstatyme numatyta priteistino vidutinio darbo užmokesčio riba). Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 218 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, todėl antstolės apskaičiuota suma – 27 605,35 Eur už ieškovo priverstinę prastovą laikotarpiu nuo sprendimo priėmimo dienos (2019 m. lapkričio 8 d.) iki raginimo išsiuntimo dienos (2020 m. lapkričio 20 d.), tai yra po 69,73 Eur per dieną, akivaizdžiai prieštarauja įstatymo normai ir vientisam sprendimo vykdymui ir iš esmės klaidina tiek atsakovus, tiek patį ieškovą.

8.       Teismas išaiškino, kad Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. Tauragės rūmų sprendimo dalis, kurioje nurodyta nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, turi būti vykdoma ta apimtimi iki ieškovo oficialaus grąžinimo į darbą dienos, bet ne ilgiau nei vienerius metus nuo ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo dienos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9.       Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo R. V. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – išaiškinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje (duomenys neskelbtini), rezoliucinės dalies dėl mokėjimo už priverstinę pravaikštą, nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokant po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, vykdymą; priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos R. V. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas – 375,00 Eur. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Apeliantas su teismo motyvais nesutinka, mano, kad jie yra prieštaringi, o teismo pateikti išaiškinimai laikytini iš esmės pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies pakeitimu, o tai neatitinka sprendimo išaiškinimo instituto paskirties, faktiškai reiškia sprendimo pakeitimą. 

9.2.       Apeliantas pažymi, kad 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimu buvo nuspręsta priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigų dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 9 475,55 Eur. Atsakovai šios sumos nemokėjo, todėl ši suma buvo priverstinai išieškota antstolio tik 2021 m. sausio 28 d. Vadinasi, nors ieškovas ir buvo grąžintas į darbą, tačiau jo patirti finansiniai nuostoliai dėl priverstinės pravaikštos nebuvo kompensuoti iki 2021 m. sausio 28 d. Įstatyme nustatyta, kad šios išmokos dydis priklauso ne nuo darbo ginčo nagrinėjimo trukmės, o nuo to, kada darbdavys įvykdo prievolę sumokėti išmoką už priverstinę pravaikštą darbuotojui, o jeigu darbdavys šios prievolės neįvykdo, – ne daugiau kaip už vienerius metus.

9.3.       Apeliantas argumentuoja, kad, skundžiama nutartimi DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos aiškinimą pakeičiant iš „iki teismo sprendimo įvykdymo dienos kaip tai numatyta įstatyme, į „ iki darbuotojo grąžinimo į darbą dienos“, tai iš esmės sudaro visas galimybes darbdaviui piktnaudžiauti turimomis teisėmis ir vilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, kadangi grąžinus darbuotoją į darbą, tačiau nesumokėjus priteistos priverstinės pravaikštos sumos, darbdaviui nėra taikomos jokios sankcijos. 

9.4.       Vadovaujantis ginčijamos nutarties motyvu, kad, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, teismo sprendimas laikomas įvykdytu darbuotoją grąžinus į darbą, anksčiau minėtas vienerių metų terminas priverstinės pravaikštos skaičiavimui iki teismo sprendimo įvykdymo dienos iš esmės taptų betikslis ir darbdaviui, piktybiškai vengiančiam sumokėti už priverstinę pravaikštą, nebūtų sukuriami neigiami padariniai, taip suformuojant darbuotojo ir darbdavio interesų disbalansą.

9.5.       Kasacinio teismo praktika dėl DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo neginčytinai paneigia ginčijamoje nutartyje nurodytus motyvus. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad minėta nutartimi ne tik buvo pakeista 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, tai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti.

10.       Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo atmesti atskirąjį skundą ir Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti atsakovo naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, tinkamai pritaikė DK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas ir išaiškino, kad periodinių išmokų (po 69,73 EUR per dieną) mokėjimai turi būti atliekami iki sprendimo dalies grąžinti ieškovą į darbą įvykdymo dienos.

10.2.       Imperatyvios teisės aktų nuostatos yra taikomos nepriklausomai nuo to, ar jos yra įrašytos į atitinkamą dokumentą (šiuo atveju – sprendimą), ar ne. Be to, kaip nurodė sprendimą priėmęs teismas nutartyje, kuria buvo atsisakyta išaiškinti sprendimą (vėliau ši nutartis buvo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo), teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, ir jo vykdymo metu turi būti atsižvelgiama ne tik į rezoliucinę, tačiau ir į motyvuojamąją dalį. Nagrinėjamu atveju 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo rezoliucinė dalis liko neaiški ir, nepaisant sprendimo motyvuojamosios dalies bei imperatyvių DK nuostatų, galėjo būti aiškinama taip, jog kasdienės 69,73 Eur išmokos skaičiuotinos iki bet kurios sprendimo dalies įvykdymo (įskaitant ir sprendimo dalį sumokėti kompensaciją už priverstinę pravaikštą iki ieškovo grąžinimo į darbą dienos, kuri buvo priteista teismo konkrečia suma). Būtent taip sprendimą ketino aiškinti ir jį vykdanti antstolė. Ginčijama nutartimi teismas pašalino šį neaiškumą.

10.3.       Teismas ginčijamos nutarties išaiškinimus pagrindė aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, akcentuodamas, jog šios kompensacijos paskirtis – kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą.

10.4.       Atsakovė nesutinka su apelianto argumentu, kad skundžiamos nutarties argumentai yra neaiškūs. Apeliantas nenurodo jokių konkrečių neaiškumų ar prieštaravimų. Atskirajame skunde ieškovas nenurodo jokių konkrečių argumentų, kaip teismas ginčijamoje nutartyje tariamai „iškraipė“ sprendimo rezoliucinę dalį ir pakeitė sprendimą. Tai, kad po sprendimo išaiškinimo ieškovas prarado galimybę nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, negali būti laikoma sprendimo iškraipymu.

10.5.       Apeliantas atskirajame skunde pateikia prieštaringus argumentus. Iš vienos pusės pripažįsta, kad DK 218 straipsnyje numatyta kompensacija yra mokama už priverstinės pravaikštos laikotarpį (taigi, iki faktinio darbuotojo grąžinimo į darbą), iš kitos pusės teigia, kad, net ir grąžinus darbuotoją į darbą (taigi, nutraukus priverstinę pravaikštą), jam turi tęsiamas šios kompensacijos mokėjimas, jeigu darbdavys neįvykdė bet kokios kitos teismo sprendimo dalies (šiuo atveju – nesumokėjo apskaičiuotos kompensacijos už konkretų priverstinės pravaikštos laiką). 

10.6.       Apeliantas atskirajame skunde teigia, esą jo poziciją dėl ginčijamos nutarties nepagrįstumo patvirtina aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta, priešingai – apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina ginčijamos nutarties argumentus. 

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12.       CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos. 

13.       Apeliacijos objektas – Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties, kuria išaiškinta Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) dalis, kurioje nurodyta ieškovui nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14.       Apelianto atstovas po atskirojo skundo pateikimo 2021 m. kovo 12 d. pateikė prašymą pridėti naujus įrodymus – 2021 m. sausio 28 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo (duomenys neskelbtini) kopiją; 2021 m. sausio 29 d. bankinio pavedimo kopiją, nurodydamas, kad minėti dokumentai yra neatsiejami nuo bylos.

15.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

16.       Nagrinėjamu atveju apelianto teikiami įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi esminės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl sprendimo išaiškinimo, be to, šie įrodymai, datuoti 2021 m. sausio 28 d., 29 d., galėjo būti pateikti anksčiau, t. y. klausimą dėl sprendimo išaiškinimo nagrinėjant dar pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas netenkina prašymo priimti pateiktus papildomus įrodymus, kaip neatitinkančius naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.

17.       Pareiškėjas (atsakovas) po atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo, 2021 m. kovo 25 d. pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus – 2021 m. vasario 11 d. antstolės pažymą (duomenys neskelbtini) (dėl neišieškotų lėšų). Nurodo, kad teismo sprendimas dėl ginčo sumos (dėl kurios ir prašoma išaiškinti teismo sprendimą) šiuo metu nėra įvykdytas ir ginčo suma yra saugoma antstolės depozitinėje sąskaitoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo (atsakovo) teikiami įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi esminės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl sprendimo išaiškinimo, todėl juos atsisakytina priimti. 

Dėl teismo sprendimo išaiškinimo 

18.       Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinio sprendimo išaiškinimo institutą, šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.

19.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netiria, ar buvo sąlygos ir pagrindas taikyti teismo sprendimo išaiškinimo institutą (CPK 278 straipsnio 1 dalis).

20.       CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Pagal to paties straipsnio 2 dalį sprendimą išaiškinti leidžiama, jeigu jis dar neįvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, ar šis terminas neatnaujintas. 

21.       Aiškindamas ir taikydamas CPK 278 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuostata, jog aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia, kad aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, jog būtų pakeista jo prasmė, be kita ko, prasminė elementų, sudarančių sprendimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais remiantis priimtas sprendimas, taip pat kad jį priėmęs teismas negali aiškinti to, ko jis toje civilinėje byloje netyrė ir nekonstatavo. Teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būti tinkamai įvykdomas. Dėl to siekiant tinkamo įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo šis sprendimas (nutartis) gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas (nutartis). Teismo sprendimo (nutarties) neaiškumas neapima teismo motyvų platesnio atskleidimo ar argumentų parinkimo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2011; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-313/2019). 

22.       Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog, aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti savo argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Tai reiškia, kad teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas (CPK 270 straipsnis), todėl sprendimo rezoliucinė dalis turi būti vertinama (aiškinama / taikoma) susietai su jo motyvuojamąja dalimi.

23.       Byloje nustatyta, kad Tauragės apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimu civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) patenkino ieškovo R. V. ieškinį – pripažino neteisėtu R. V. atleidimą iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigų; panaikino 2018 m. gruodžio 19 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos sprendimą „Dėl R. V. atleidimo iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigų“ (duomenys neskelbtini) ir grąžino R. V. į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigas; priteisė iš (duomenys neskelbtini) R. V. jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigų dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 9 475,55 Eur, nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokant po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos. Minėtu sprendimu taip pat nusprendė teismo priimtą sprendimo dalį dėl R. V. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigas vykdyti skubiai; priteisė iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos R. 2 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

24.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

25.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (atsakovas), prašydamas išaiškinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą, siekė išaiškinimo dėl sprendimo dalies, kurioje nurodyta, kad nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokama po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos. Pirmosios instancijos teismas, išaiškinęs minėtą sprendimo dalį, nurodė, jog Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalis, kurioje nurodyta ieškovui nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, vykdoma iki darbuotojo grąžinimo į darbą dienos, bet ne ilgiau nei vienerius metus nuo darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo dienos.

26.       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad kasacinio teismo praktika dėl DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo neginčytinai paneigia ginčijamoje nutartyje nurodytus motyvus. Teigia, kad ginčijama nutartimi ne tik buvo pakeista 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, tai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti. Nurodo, kad 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimu buvo nuspręsta priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigų dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 9 475,55 Eur. Atsakovai šios sumos nemokėjo, todėl ši suma buvo priverstinai išieškota antstolio tik 2021 m. sausio 28 d. Vadinasi, nors ieškovas ir buvo grąžintas į darbą, tačiau jo patirti finansiniai nuostoliai dėl priverstinės pravaikštos nebuvo kompensuoti iki 2021 m. sausio 28 d. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

27.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį dėl sprendimo išaiškinimo, procesinių teisės normų, reglamentuojančių sprendimo išaiškinimą, nepažeidė.

28.       DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismas procesiniu sprendimu ieškovo teises gynė taikydamas DK 218 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą gynimo būdą ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui priteisė vadovaudamasis būtent šioje teisės normoje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

29.       Pažymėtina, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, inter alia (be kita ko), DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. DK 218 straipsnio nuostata dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo turi būti taikoma, atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskiriamai nuo darbo teisės principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019).

30.       Remiantis bylos duomenimis matyti, jog Tauragės apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimu civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo nurodė, kad „ieškovas R. V., pasibaigus jo nedarbingumo laikotarpiui, iš pareigų buvo atleistas 2019-04-19. Remiantis (duomenys neskelbtini) pažyma apie R. V. darbo užmokestį matyti, kad jo vidutinis dienos uždarbis sudaro 69,73 Eur., jo priskaitytas vidutinis darbo užmokestis yra 1 457,36 Eur. Už priverstinės pravaikštos laiką jam priskaičiuotas darbo užmokestis nuo 2019-04-19 iki 2019-11-08 sudaro 9 475,55 Eur. Kadangi teismas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą, ieškovui priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo priėmimo dienos, t. y. 9 475,55 Eur Iš (duomenys neskelbtini)“.

31.       Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nurodė, kad Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalis, kurioje nurodyta, jog nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėtina po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, turi būti vykdoma ta apimtimi iki ieškovo oficialaus grąžinimo į darbą dienos, bet ne ilgiau nei vienerius metus nuo ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo dienos.

32.       Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas į darbą faktiškai grąžintas 2019 m. lapkričio 11 d., ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nuo šios datos ieškovą ir atsakovą ((duomenys neskelbtini)) pradėjo sieti darbo teisiniai santykiai, dėl to iš esmės ir buvo priimtas teismo sprendimas pripažinti, kad ieškovas buvo atleistas neteisėtai, ir nuspręsta jį grąžinti į darbą. Tolesnis vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas už priverstinę pravaikštą, kai darbuotojas yra grąžintas į darbą, neatitiktų įstatyme numatyto tikslo ir paskirties tokio pobūdžio ginčuose ir reikštų dvigubą darbdavio nubaudimą, kadangi darbuotojas gautų ne tik išmoką už priverstinę pravaikštą būdamas grąžintas į darbą, bet ir darbo užmokestį.

33.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų darbuotojo garantijų, atliekančių socialinę funkciją (saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo). Kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtina neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, užtikrina dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Taigi už priverstinės pravaikštos laiką priteistina išmoka turi kompensuoti darbuotojo praradimus, ji nėra darbdavio nubaudimo priemonė, taip pat negali būti pagrindas darbuotojui nepagrįstai praturtėti.

34.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, jog priverstinė pravaikšta, už kurią mokamas atlyginimas pagal DK 218 straipsnį, yra tas laiko tarpas, kurį darbuotojas nedirba dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Priverstinė pravaikšta yra nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (darbuotojo grąžinimo).

35.       Teigdamas apie nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos apeliantas atskirajame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2021 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-701/2021 pateiktus išaiškinimus, tačiau sutiktina su atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės nurodytais argumentais, jog, priešingai, nei teigia apeliantas, atskirajame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina ginčijamos nutarties argumentus. Atsižvelgiant į tai, aptariami atskirojo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti, todėl yra atmestini.

36.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išaiškindamas Tauragės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kurioje nurodyta „nuo 2019 m. lapkričio 9 d. mokėti po 69,73 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos“, ją išaiškino teisingai, nekeisdamas teismo sprendime nustatytų aplinkybių ir nekeisdamas priimto ir įsiteisėjusio sprendimo prasmės ir esmės.

37.       Remdamasis anksčiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

38.       Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

39.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

40.       Netenkinus atskirojo skundo, atmestinas ir apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

41.       2021 m. kovo 25 d. teisme gautas pareiškėjo (atsakovo) prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašo priteisti iš apelianto 1 076,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurį sudaro atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimas. Kartu su minėtu prašymu pateikė 2021 m. kovo 3 d. sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) (dėl paslaugų byloje: (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo išaiškinimo). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas (atsakovas) nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad šios išlaidos faktiškai buvo patirtos, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Prašyme nurodyta aplinkybė, kad nėra suėjęs sąskaitos apmokėjimo terminas nesudaro pagrindo kitaip vertinti situaciją. 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais,

n u t a r i a :

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                           Albina Pupeikienė