Administracinė byla Nr. AS-601-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01441-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą skundui pateikti bei panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-46382 išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo (skolininko) P. K. turto, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka (įkeitimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl jos sutuoktinio P. K. atžvilgiu VMI priimto sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsižvelgdamas į tai, kad VMI 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. (23.17-08)-320A-RNA-46382 pareiškėjai jokių privalomojo pobūdžio nurodymų nėra, jis priimtas kito asmens atžvilgiu, teismas laikė, kad pareiškėja neturi subjektinės reikalavimo teisės ir negali būti pareiškėja šioje byloje. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad išieškojimas yra nukreiptas į pareiškėjai kartu su P. K. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą, nesuteikia pareiškėjai teisės ginčyti kito asmens atžvilgiu priimto sprendimo. Teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 7 punktu.

II.

Pareiškėja D. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir atskirąjį skundą priimti.

Nurodo, kad apie siekiamą nuginčyti atsakovo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą sužinojo tik 2016 m. kovo 28 d. Akcentuoja, kad apie sutuoktinio skolas nieko nežinojo, su jomis nėra susijusi, tačiau išieškojimas nukreiptas ir į jos turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.

Nagrinėjamos bylos pagal pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama panaikinti atsakovo VMI 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-46382 išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo (skolininko) P. K. turto, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka (įkeitimas).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad siekiamas apskųsti sprendimas nėra skirtas pareiškėjai, skundą priimti atsisakė.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada nesutinka.

Vertinant pareiškėjos skundo reikalavimo priimtinumo klausimą, pirmiausia pažymėtina, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Atsižvelgus į šias teises normas, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Antra vertus, iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galbūt neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Šias išvadas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo administracinėje byloje Nr. A442-548/2010.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teismui skundė atsakovo VMI 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-46382 išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo (skolininko) P. K. turto, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka (įkeitimas).

Kaip matyti iš į bylą pateikto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 5–6), bendrąją jungtine nuosavybe priklauso sutuoktiniams. Pažymėtina, kad siekiamu apskųsti sprendimu VMI mokestinę nepriemoką siekia išieškoti, be kitų, taip ir iš aptarto žemės sklypo. Pareiškėjos įsitikinimu, VMI siekis išieškoti dėl pareiškėjos sutuoktinio veiksmų susidariusią nepriemoką taip pat ir iš jai priklausančios nuosavybės pažeidžia pareiškėjos teises.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja, manydama, kad VMI priimtas sprendimas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, turi teisę prašyti teismą spręsti šį ginčą, o tai, ar pareiškėjos reikalavimas gali būti tenkinamas, turi būti sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, viena vertus, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą. Antra vertus, atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos administraciniams teismui pareiškėjos skundas dėl 2015 m. gruodžio 11 d. viešojo administravimo subjekto priimto akto panaikinimo buvo išsiųstas 2016 m. gruodžio 8 d. (b. l. 11) – taigi, pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą. Išanalizavusi pareiškėjos skundą, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja yra pateikusi prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą iš naujo, turėtų spręsti, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas šį terminą atnaujinti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Veslava Ruskan

              Skirgailė Žalimienė