Administracinė byla Nr. A-1800-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2017-5

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. A. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 2 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Komisariato areštinė), atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. kovo pradžios iki 2016 metų buvo pristatomas į Komisariato areštinę, kurios kamerose jis buvo laikomas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Areštinėje jis buvo laikomas perpildytose kamerose Nr. 15, 16, 25 (po keturis asmenis). Kamerose buvo labai bloga ventiliacija, langai tinkamai neatsidarinėdavo, nes buvo įrengtos grotos, todėl nebuvo galimybės tinkamai išsivėdinti kameras, buvo labai karšta, trūko oro. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų – priešais tualetą buvo pastatytas stalas, todėl negalėjo valgyti, be to, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, įrengta tvorelė yra žemesnė nei 1,40 m, tualetai nebuvo sėdimi. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduodama patalynė, kuri buvo suplyšusi, nešvari, skleidė blogą kvapą. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo Komisariato areštinėje sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, kitokius nepatogumus.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 19 d. – 2015 m. lapkričio 4 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įvairiose Komisariato areštinės kamerose vienas, su dar vienu arba dviem, trimis asmenimis. Pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto per visą buvimo Komisariato areštinėje laikotarpį nebuvo pateikęs. Atsakovas teigė, kad Komisariato areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Atsakovas tvirtino, kad nepagrįsti yra pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, ir nurodė, kad asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kamerose, gali sanitarinius mazgus užsidengti audeklais, juos pasikabinant ant įrengtų kabliukų. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, kaip turi būti išdėstytas inventorius, todėl pareiškėjo teiginiai, kad stalas, esantis priešais sanitarinį mazgą, kokiu nors būdu galėjo pažeisti jo teises, yra nepagrįsti. Dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą ventiliaciją kamerose, atsakovas nurodė, kad Komisariato areštinėje kamerų langai atsidaro tiek, kiek juos atverti leidžia įrengtos grotos, be to, Komisariato areštinėje nuo 2005 metų yra įrengta moderni vėdinimo sistema. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginį, jog kamerose buvo per aukšta temperatūra, paneigia patikrinimo aktai, kuriuose nustatyta, kad temperatūra kamerose atitinka keliamus reikalavimus. Atsakovas paaiškino, kad areštinėje minkštasis inventorius išduodamas vadovaujantis HN 39:2009 56 punkto reikalavimais, minkštasis inventorius buvo atnaujintas 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. vasario 18 d., 2015 m. spalio 9 d. ir 2015 m. spalio 30 dieną. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginius paneigia ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose minėtų pažeidimų nebuvo nustatyta.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui aštuonias paras su pertraukomis nebuvo užtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą.
7. Teismas rėmėsi HN 37:2009 20 punktu, pažymėjo, kad HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato, vadovavosi HN 134:2015 12 punktu, nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Komisariato atsiliepime į skundą ir Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. vasario 9 d. tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis, nustatė, kad tik kameroje Nr. 25, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, stalas yra įrengtas priešais sanitarinį mazgą. Teismas sprendė, kad sanitarinių mazgų įrengimas Komisariato areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad HN 37:2009 nebuvo įtvirtinta reikalavimo, jog areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto skirtų durys ar kitokios pertvaros, taip pat kad sanitariniai mazgai būtų įrengti atskiroje patalpoje. Teismas pareiškėjo teiginius apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad stalo, prie kurio valgo kameroje laikomi asmenys, įrengimo vietos ir įrengimo reikalavimų ginčo laikotarpiu galiojusi HN 37:2009 nenustatė.
8. Teismas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.13 punktu, nustatė, kad 2005 m. atlikus areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą užsidengia audeklu, be to, pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą ir dalį sanitarinio mazgo, kadangi prie durų esantys kampai, kuriuose ir yra įrengti sanitariniai mazgai, į matymo zoną nepatenka. Teismas darė išvadą, kad Komisariatas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė, jog konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.
9. Pasisakydamas dėl Komisariato areštinės kamerų vėdinimo sąlygų, teismas rėmėsi HN 37:2009 23 punktu, HN 134:2015 17 punktu, vadovavosi Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų Komisariato areštinės kamerų patikrinimų duomenimis bei Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. vasario 10 d. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis ir darė išvadą, kad nesant įrodymų dėl netinkamų sąlygų kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Komisariato areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų vėdinimo sąlygų, konstatuoti, jog pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant HN 37:2009 23 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, nėra pagrindo. Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo ventiliacijos įrengimo areštinės kamerose pripažino nepagrįstais.
10. Teismas rėmėsi HN 39:2009 56 punktu, nustatė, kad 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. vasario 18 d., 2015 m. spalio 9 d. ir 2015 m. spalio 30 d. minkštasis inventorius buvo atnaujintas. Teismas pareiškėjo teiginius apie jam išduodamą nekokybišką minkštąjį inventorių arba kad jis jo visai negaudavo, pripažino nepagrįstais.
11. Atsižvelgęs į byloje nustatytą pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą Komisariato areštinėje (aštuonias paras su pertraukomis neužtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą), teismas sprendė, kad toks pažeidimas pareiškėjui sukėlė nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur suma yra per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, o pareiškėjui priteisiama 70 Eur suma yra adekvati suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.

III.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti.
13. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nenustatė, jog dėl laikymo Komisariato areštinėje sąlygų pareiškėjui atsirado žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai, jis yra emociškai ir fiziškai sveikas. Nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjas nei būdamas Komisariato areštinėje, nei vėliau nepateikė nusiskundimų ar prašymų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos, t. y. pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba. Tai atsakovui leido daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra itin didelė. Atsakovo manymu, teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė apginti pažeistas teises.
14. Pareiškėjas A. A. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad Komisariato areštinėje nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo įrengtas atviras sanitarinis mazgas, stalas pastatytas prie pat durų ir sanitarinio mazgo, unitazas nesėdimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo A. A. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., pagrįstumas ir teisėtumas.
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 8 paras, kitus pareiškėjo argumentus atmetė ir nusprendė, kad šiuo atveju 70 Eur neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
17. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad šiuo atveju vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti, t. y. kelia ginčą dėl atlygintinos neturtinės žalos būdo.
18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl apelianto keliamų abejonių dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.
19. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 8 paras. Pažymėtina, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nustatytų pažeidimų, nepateikė. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Komisariato areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu).
20. Taigi šioje byloje ginčas apeliacine tvarka kilo tik dėl to, ar pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais. Tačiau, vertinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo.
21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrengtas sanitarinis mazgas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, nustatė, kad Komisariato areštinės kamerose sudaryta galimybė sanitarinius mazgus uždengti audeklu, todėl apygardos administracinis teismas tokių asmenų laikymo sąlygų Komisariato areštinės kamerose nevertino kaip pažeidžiančių asmens privatumą.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.).
23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir papildydamas skundą nurodė, jog Komisariato areštinėje nebuvo sėdimo tualeto. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo sanitarinių mazgų įrengimo pažeidimo, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nesėdimo tualeto įrengimas (buvimas) neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tai pažeidžia pareiškėjo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai nekonstatavo, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 22 paras, tinkamai neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, taip pat jam esant tinkamai neįrengtam (tualetas buvo ne sėdimas, o tupimas).
24. Neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektu akcentuotina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliantas, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista trumpą laikotarpį (8 paras), toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai. Byloje nenustatyta, kad dėl pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygų jam atsirado žalingų padarinių jo fizinei ar psichinei sveikatai, Pareiškėjas nusiskundimų ar prašymų nei būdamas areštinėje, nei vėliau nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi toks nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes.
26. Kita vertus, parenkant pareiškėjui atlygintinos jo patirtos neturtinės žalos būdą ir dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 22 paras, kurias jam nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat 8 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais, ir šiuo konkrečiu atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačiu ir tinkamu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kurio mažinti nėra pagrindo.
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė, todėl pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pateiktas prašymas jam priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgus į tai, kad apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas, nenagrinėtinas.
28. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tačiau priteisė teisingą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį mažinti šioje administracinėje byloje nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.