Pranešėjas Evaldas Vanagas                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-103-337/2011

Teisėja Danutė Švitinienė                                         Teisminio proceso Nr. 1-08-3-00037-2009-3

                                                                                Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

 (S)

                                                                                          

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 18 d.

Panevėžys

 

 

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant išteisintajai G. S. J. ir jos advokatei Dianai Balčiūnienei,

nuteistajai I. S. ir jos advokatei Ingai Radinienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-06 nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažinta kalta pagal BK 155 str. 2 d. ir jai paskirta 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.  Taip pat iš I. S. priteista 2000 Lt G. S. J. neturtinei žalai atlyginti ir 10,40 Lt proceso išlaidų valstybei.

Be to, šiuo teismo nuosprendžiu G. S. J. išteisinta pagal BK 155 str. 2 d., jai nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

I. S. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2009-05-06 įžeidinėjo savo seserį G. S. J., laiškuose, paliktuose kambaryje ant stalo adresu (duomenys neskelbtini), o būtent:

2008 m. gruodžio mėn. laiške, ją paniekindama parašė: „šiomis dienas nuo penktadienio liūdžiu, nes 2008 m. gruodžio 24 d., kalėdinę dieną, aš I. St palaidoju savo tikrąją vyriausiąją seserį G.. Paskelbsiu visuomenėje“. Kitoje laiško pusėje ją vadino „vargše“, nurodydama „tavęs man gaila“, nepagrįstai kaltindama „R. melavai“.

2009-03-21 laiške I. S. į ją kreipėsi „Koks esi beširdis baisus žmogus. A. pasakiau, kad iš psichozės priepuolio numetei muilą ir mano pupeles. Dabar pasakysiu, kad įsiūčio užklupta numetei į mano lysves vazoną su gvazdikais. Beširdė, cinikė ir šizofrenikė esi, bedvasė asmenybė. Centininkė!“, tuo ją įžeisdama ir pažemindama.

2009-03-25 I. S. jai parašė: „Man iš tiesų labai gaila tavęs. Tu esi vieniša. Nereikėjo glaustis prie J.. Juk turėjai prie ko glaustis, bet piktumas, pagieža, turto troškimas, visą gyvenimą dirigavimas mums visiems, motinai – neleido. Tu ir toliau manei valdysianti mus. Kodėl nederinai, aš taip prašiau, nekirsk nei medelio be pasitarimo, kur tau – galvojai esanti „pasaulio bamba“. Bet nusibodo visą gyvenimą tylėti ir būti kvailio vietoje, negi tu nesupranti šios gyvenimo tiesos. Nepratusi tartis, juk visą gyvenimą buvai vieniša. Kokią sarmatą padarei sau, mums. Visas miestas juokiasi. Motina ant patalo, dar gyva, o tau jos turtas parūpo. Žodžiu, bedvasė, gobši begėdė. Aš nežinau nei kaip tu savo tą bjaurastį nuplausi. Nors kiek jį beplausi – vis tiek susitepusi esi. /.../ Net stalo nesugebi nusivalyti.“, tokiais žodžiais ją įžeisdama.

2009-04-20 laiške I. S. jai įžeidžiamai siūlė: „Pasitikrink savo sveikatą, ar man reiks tave priversti tai padaryti“, apkaltino ją veidmainyste ir pridūrė „ką čia tau suprasti!“.

2009-04-26 I. S. laiške į ją kreipėsi „Grobuone“, tuo siekdama ją įžeisti, sumenkinti. Taip pat ją įžeidė teiginiais: „Kaip drįsai norėti panaikinti mano „mamytės“ rašytą testamentą. Juk tu norėjai sunaikinti jos valią. Tai sveiku protu niekas nesuvokia. Tai žmogžudystei prilygsta.“ „Apie kokią tavo dvasią kalbėti, jei norėjai sutrypti ir nusišluostyti į kojas mano motinos valią“, „Tu seniai tam ruošiesi“. Žodžiais „tu jau pasmerkta amžiams“ I. S. ją labai įžeidė, „Norėjai mamą apgauti“, „vargše tu“ kaltinamoji siekė įžeisti. Nurodė, kad „Matosi, kad turi psichikos problemų – tad kokia tu globėja gali būti, tau reikia globos, aišku tik ne J., nes jis tau padėjo žūti. Tau svetima garbė, sąžinė, giminės pasmerkimas“, tuo sumenkindama ją. Taip pat ją įžeidė teiginiu: „Motina guli ant patalo, o jau ta kobra jos turtą glemžiasi“, „Pinigus išviliojai, žemės pinigus grobei“. I. S. įžeidė ją rašydama „vyro neturi, kas su tokia galėjo nugyventi, vaikas bėgo nuo motinos. Gaila A.. Mačiau slaugos ligoninėje, kai tu jos „neįmūrijai“ į sieną, o paskui, išėjus iš ligoninės stumdei“. Taip pat įžeidė nepagrįstais teiginiais: „Galvojai, kad visą gyvenimą vargšę motiną valdydama, ją stumdydama, ją apvogdama ir mus valdei. Už tai įsigijai sparnus ir buvai nesuvaldoma /.../ Tu ją baisiai išnaudojai ir kokią baimę buvai pasėjusi jos veide. Kai tu ateidavai, mamos pasaulis pasikeisdavo. Ar tu to nematei, dabar prašei atleidimo už tai, kad paguldei į lovą, nes tą ketvirtadienį prieš insultą ją apstumdei, pavadinai „klipata“ ir jai gavosi priepuolis. /.../ Nori iš jos gyvos atimti turtą. Melavai su tais įgaliojimais. /.../ Tu mano šeimai Kalėdas pavertei pragaru. Ir L.. Žinok, tai tokios kvailystės, apgavystės, turto troškimas tave nuves į nebūtį. O ir reiks atsakyti prieš aukščiausiąjį už mūsų visų ašaras. Mūsų, 9 žmonių skausmą ir nuotaikos sugadinimą, sveikatos atėmimą. /.../ Ne tavo protui tai“. Toliau laiške kaltinamoji ją vadina „žiauria boba, kerštinga, pavydžia, baisiu žmogumi“. Teiginiu „tu gali ir motiną nužudyti dėl turto“ ją labiausiai įžeisdama.

2009-05-06 laiške I. S. ją vėl įžeidė rašydama: „Atsibodo, suėdei sveikatą nepagydomai. Kaip vampyrai viską iščiulpėte. /.../ Nusiimk kaukę, kurią nešioji visą gyvenimą. /.../ Palietei mamos ateitį ir sugadinai mūsų gyvenimus. Atėmei mūsų visų brangiausią turtą – sveikatą. /.../ Nemeluok žmonėms, kad tą juodą darbą atlikai dėl įgaliojimo. Juk yra dokumentai (nutartis) ir neskleisk melo. /.../ Kam tu ją terorizuoji, tu man 5 gyvenimo metus atėmei. /.../ Begėde, melage, vagie. /.../ Gudri-durnė esi. Manei praslysi, gausi viską ką norėjai, tyliai padarysi už akių viena. Blogai su atmintimi, jei neatsimeni, kad turi seseris. Buvai visą gyvenimą mamos, mūsų terorizuojama, valdei visus, apgaudinėjai, manei visagalinti esanti. /.../ Visiems atrodo, kad tau reikia psichinės ekspertizės, tai niekas protu nesuvokia. /.../ Dėl pinigų, prakeiktos valdžios viską pamynei po kojomis. Svarbiausia – motiną, kuri dar gyva. Tu išsityčiojai iš jos. Ar tu suvoki ką tu padarei? Melskis, eik klupomis apie bažnyčią, nes esi bedvasė, beveidė asmenybė, ant visų užlipai ir nusišluostei kojas. Atsipeikėk, aš nežinau ką tu galėtum dabar padaryti, išperkant savo kaltę, bjaurastį! Į kokį skandalą įvėlei, visas tavo gyvenimas vien skandalai, pykčiai, pavydumas, godumas, baisi bjaurastis – pražudė tave.“

G. S. J. išteisinta iš kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d. tuo, kad ji gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), savo sesers I. S. atžvilgiu 2010 m. vasario 6 d. išsakė įžeidžiančius žodžius: „Kauno kurva“, visas Kaunas tave  kruša“, 2010 m. vasario 13 d. išsakė: „Tavo vaikai aborto liekanos, svolačiai“, 2010 m. vasario 21 d. išsakė: „Vagis, pavogei 100000 Lt iš mamos namo renovacijai padengti“, „Tu šizofrenikė, durna, nebaigusi mokslų, tavo vyras viso Panevėžio paleistuvis, palikęs vaikus“.

Nuteistoji I. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-12-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, priimti naują sprendimą, kuriuo G. J. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 2 d., bei I. S. naudai priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o I. S. pagal G. J. skundą privataus kaltinimo tvarka išteisinti, G. J. pareikštą civilinį ieškinį atmesti. Teigia, kad šis nuosprendis neteisėtas, priimtas netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje įrodymus, ji nuteista nepagrįstai, nes jos veiksmuose nėra BK 155 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Apeliantė skunde teigia, kad visus byloje esančius laiškus ji rašė tik du kartus, tai nebuvo sistemingas laiškų rašymas, turint tikslą įžeisti seserį. Ji laiškus rašė 2008 m. gruodžio mėnesį ir 2009 m. sausio mėnesį, tuo tarpu nukentėjusioji pripažino, kad laiškuose nurodytos datos yra įrašytos jos ranka. Laiškuose nurodytos datos neatitinka realios tikrovės. Apeliantė nurodo, kad laiškus, kurie šioje byloje laikomi kaip nusikaltimo dalykas, ji rašė sau, budėdama prie mamos, giliai išgyvendama dėl teisingumo, protingumo, geros moralės neatitinkančių sesers G. J. veiksmų ir elgesio, dėl pastarosios nuolatinio priekabiavimo, įžeidinėjimo jos atžvilgiu, nesiskaitymo su seserimi L. B., nuolatinio pykčio, nepasitenkinimo ir scenų kėlimo šalia motinos lovos. Savo nuoskaudas dėl sesers elgesio ji rašė dienoraščio lapuose, kurie byloje įvardinami kaip „laiškai“. Sielvartą ir nuoskaudą išdėstydama dienoraščio lapuose, ji siekė nuraminti save, paguosti, bandyti susitaikyti su esama situacija. Dienoraštį lapuose rašė ne pirmą kartą ir nebūtinai dėl sesers elgesio, minčių dėstymas popieriaus lapuose jai padeda išgyventi sunkias situacijas, susitaikyti su nuoskaudomis. Dienoraščio lapus ji buvo pasidėjusi mamos gyvenamojo namo svetainėje, kambaryje, kuriame ji daugiausia būna, kai gali atsitraukti nuo mamos, esančios ligos patale atskirame kambaryje. Paprastai rašytus dienoraščio lapus ji sunaikina, suplėšo ir visos išdėstytos mintys lieka tik jos galvoje. Šiuo konkrečiu atveju, jai pamirštus ir paliktus dienoraščio lapus, mamos namuose apsilankius seseriai G. S., ši juos, esančius ant stalo svetainėje, kur būna ir pasideda savo daiktus (G. J. naudojasi kitu kambariu), neleistinai pasiėmė. Vėliau įrašiusi laiškuose tikrovės neatitinkančias datas, nukentėjusioji laiškus, kuriuose išsakytos jos mintys sau pačiai nusiraminti, naudojo prieš ją savo ambicijoms ir interesams patenkinti. Apeliantė nesutinka su teismo kritiškai vertintais jos parodymais apie tai, jog dienoraščio lapai yra rašyti sau pačiai, dienoraščio lapai nebuvo skirti seseriai G. J. ir jais neketino G. J. įžeisti. Pažymi, kad dienoraščio lapų turinys yra vertinimo dalykas. Tik nustačius bylai reikšmingas nukentėjusiosios ir kaltinamosios bendravimo, tarpusavio santykių aplinkybes, galima daryti išvadą, kad dienoraštis buvo rašomas neturint tikslo įžeisti seserį G. J., tačiau siekiant nuraminti save, padėti nelengvu gyvenimo laikotarpiu, slaugant sergančia mamą. Nuteistosios įsitikinimu, jos veiksmuose nėra subjektyviosios pusės požymių – tyčios. Teigia galvojusi apie jai artimo žmogaus, sesers G. J. nepagarbų ir netinkamą elgesį, bei savo mintis išreiškė tokiu būdu, kuris nebuvo skirtas G. J. įžeisti. Rašydama dienoraščio lapus, ji neturėjo ketinimo ir tikslo įžeisti seserį, tikėjo, kad jos rašyti dienoraščio lapai niekada nepasieks sesers, norėjo kaip įprasta juos sunaikinti, tačiau sesuo juos radusi, neteisėtai užvaldė. Apeliantė teigia, kad jos ir G. J. santykiai turi būti vertinami kaip artimos giminystės, todėl seseriai, kaip niekam kitam galima pasakyti, pamokyti, išsakyti griežtesnę savo nuomonę nei tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų galima elgtis su pašaliniu asmeniu. Kadangi ji buvo įsitikinusi, kad dienoraščio lapai nepaklius ir jų G. J. neperskaitys, darytina išvada, jog nesiekė pastarosios įžeisti, pažeminti, užgauti. Tuo pačiu teismo išvada, jog laiškus ji rašė sąmoningai tam, kad G. J. juos perkaitytų, laikytina neteisinga ir neįrodyta. Teismas neteisingai konstatavo, jog laiškai buvo palikti ant G. J. stalo bendrame kambaryje, nes jie buvo palikti kambaryje, kuriame ji dažniausia būna, be to, G. J. kambaryje neturi stalo. Nukentėjusioji ir kaltinamoji nurodė skirtingas aplinkybes, kuriomis buvo palikti ir rasti laiškai. Liudytojai L. B., J. P. nurodė, kad G. J. bendrame kambaryje turi savo stalą. Nei vienas liudytojas netvirtino ir nežinojo aplinkybių, kur buvo palikti ir rasti jos dienoraščio lapai. Liudytojas M. S. nurodė, kad I. S. savo daiktus laikė atskirame, ne bendrame kambaryje, ten ji ilsėdavosi, kai galėjo atitrūkti nuo mamos slaugos. Taigi byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų laiškų buvimo vietą, jų radimo aplinkybes, surašymo laiką, todėl šios aplinkybės turėjo būti vertinamos ne nukentėjusiosios naudai, kaip padarė teismas, tačiau kaltinamosios naudai. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog ji pati teismui pripažino, kad dienoraščio lapų turinys yra įžeidžiantis. Nurodo, kad su seserimi faktiškai nebendrauja, vengia jos, nes ši dėl savo impulsyvaus būdo ją įžeidinėja ir žemina, todėl nesutinka su teismo išvada, kad seserys konfliktavo, nesutarė, įžeidinėjo viena kitą, o laiškus ji rašė turėdama tiesioginį tikslą tokiu būdu pasikalbėti su nukentėjusiąja. Apeliantės manymu, nepagrįstai tenkintas ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pripažino, jog didesnių emocinių pakenkimų nukentėjusioji nepatyrė nei fizine, nei emocine prasme, liekamųjų reiškinių nenustatyta, todėl nukentėjusiosios civilinį ieškinį turėjo atmesti. Nors teismas mano, kad nukentėjusioji patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo su šeima galimybių sumažėjimą, tačiau šios aplinkybės neįrodytos byloje surinktais duomenimis. Dėl bendravimo su šeimos nariais pažymėtina tai, kad giminės smerkia netinkamą nukentėjusiosios elgesį daugelyje situacijų, todėl vengia bendravimo.

Taip pat apeliantė I. S. nesutinka su G. J. išteisinimu. Teigia, kad iš parodymų turinio matyti, kad G. J. siekė išvengti atsakomybės ir bausmės, be to, jos parodymų nepatvirtino byloje surinkti duomenys. Nurodžiusi, jog kaltinime nurodytomis datomis 2010-02-06, 2010-02-13 ir 2010-02-21 adresu (duomenys neskelbtini) pas motiną nebuvo, nes jai buvo skirtas reabilitacinis gydymas, vėliau išsiaiškinus, kad reabilitacinis gydymas tik epizodinis ir skirtas ne kiekvieną dieną, o pagal budėjimo grafiką, kaltinamoji budėjo prie motinos, ji pakeitė parodymus dėl savo buvimo vietos, tačiau naujai pakeistų parodymų kaltinamosios pakviesti liudytojai nepatvirtino. Teismas kritiškai nevertino liudytojų J. P. ir J. B. parodymų, kurie iš esmės tarpusavyje prieštaravo, be to, liudytojai siekė padėti išvengti G. J. baudžiamosios atsakomybės, tvirtindami nebūtą pastarosios gynybos versiją. Tokiu būdu turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiant liudytoju baudžiamojoje byloje. Nepaisant to, kad liudytojai sakė ne tiesą, teismas tokius liudytojų parodymus pripažino įrodymais ir vadovavosi jais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje teismui yra pateiktas budėjimo prie mamos S. T. grafikas, kurio pagrindu visos trys seserys, išreiškė valią ir norą slaugyti mamą ir šio grafiko griežtai laikėsi, nes mamos vienos be priežiūros palikti negalima. Taigi G. J. nurodytos aplinkybės, jog ji tokio grafiko nežino, prie motinos nebudėjo po to, kai buvo paskirta motinos globėja I. S., neatitinka tikrovės. Be to, šie kaltinamosios parodymai prieštarauja liudytojos L. B. parodymams. M. S. paaiškinimui apie seserų budėjimo grafiko sudarymo aplinkybes. G. J. budėjo tiksliai pagal jos sudarytą grafiką, o už budėjimą gaudavo pinigus, t. y. atitinkamą dalį motinai valstybės mokamų išmokų. G. J. budėjimo ir kaltinime nurodytomis dienomis pas mamą į namus ji, apeliantė, buvo užėjusi tik bendrais ūkio reikalais, kaltinamoji visomis tomis dienomis slaugė mamą pastarosios namuose. Būtent kaltinime nurodytomis datomis mamos namuose G. J. jos atžvilgiu išsakė įžeidžiančius ir žeminančius žodžius. Tai patvirtino liudytojai L. B., M. S., kurių parodymus, apeliantės manymu, teismas netinkamai vertino. Liudytojas parodė, kad G. J. yra agresyvi, o I. S. nekonfliktuodavo, savo daiktus laikė ir ilsėdavosi mamos gyvenamajame name svetainėje. Liudytojas negalėjo tiksliai pasakyti datos, kada G. J. nustojo slaugyti mamą, tačiau tai buvo po įžeidimo nukentėjusiajai išsakymo. Tuo tarpu teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojas tvirtino, kad G. J. prie mamos nebuvo nuo 2010 m. spalio mėn.

G. S. J. atsikirtimu į nuteistosios I. S. apeliacinį skundą prašo pastarąjį skundą atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-06 nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti jai iš I. S. bylinėjimosi ir su juo susijusias išlaidas. Teigia, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas tinkamai ištirtais ir įvertintais įrodymais, motyvuotas. Tuo tarpu I. S. skunde nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos, niekuo nepatvirtintos ir akivaizdžiai prieštaraujančios byloje esantiems įrodymams, nustatytiems faktams. Pažymi, kad I. S., priešingai nei nurodoma jos apeliaciniame skunde, taikinamųjų teismo posėdžių metu ne kartą yra pripažinusi ir parodžiusi, kad ji rašė laiškus jai, G. S. J., ir tai buvusi jos bendravimo su ja forma. G. S. J. manymu, teismas teisingai išsprendė ir jos pateikto civilinio ieškinio klausimą.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintoji ir jos atstovė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apeliantės I. S. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistosios nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 155 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Taip pat teisėjų kolegija neranda pagrindo tenkinti nuteistosios prašymo ir dėl išteisintosios G. S. J. pripažinimo kalta, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai G. S. J. išteisino pagal BK 155 str. 2 d., jai nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

 

Dėl apeliantės I. S. kaltės

 

Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jos nuteisimo už G. S. J. neviešą įžeidimą pagal BK 155 str. 2 d. Nuteistoji I. S. skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apeliantės įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, pačios apeliantės parodymais, rašytiniais dokumentais, kurių pagrindu konstatavo I. S. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantei I. S., nuteistai pagal BK 155 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti ją dėl šios veikos nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 155 straipsnį įžeidimas yra viešas ar neviešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse. Baudžiamosios teisės prasme įžeidimo būtinas objektyvusis požymis yra užgaulumas, jei asmuo tai suvokia kaip savo paties įžeidimą. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Įžeidimas gali būti viešas (BK 155 str. 1 d.) ir neviešas (BK 155 str. 2 d.).

Baudžiamosios bylos medžiaga teisingai nustatyta, kad I. S. laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2009-05-06 kambaryje ant stalo adresu (duomenys neskelbtini) paliktuose laiškuose įžeidinėjo savo seserį G. S. J.. Nuteistoji neginčija ant popieriaus lapų raštu savo ranka dėsčiusi mintis bei savaip interpretuodama teigia, jog ji tik dienoraščio lapuose rašė savo nuoskaudas dėl sesers G. S. J. elgesio, tie lapai nebuvo skirti seseriai G. S. J. ir jais neketino pastarosios įžeisti. Šiuos nuteistosios parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes juos paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė išsamius motyvus, pagrindžiančius įžeidimo pagal BK 155 str. 2 d. sudėties buvimą apeliantės I. S. veiksmuose. Teisėjų kolegija su šiais motyvais visiškai sutinka. Teismo nuosprendyje argumentuotai, pagrindžiant byloje esančiais objektyviais įrodymais, išdėstyti teiginiai, paneigiantys gynybinę poziciją užėmusios I. S. teiginius dėl tariamo dienoraščio sau rašymo bei jo netyčinio palikimo nukentėjusiajai prieinamoje ir matomoje vietoje. Jokių naujų aplinkybių, kodėl tam tikri byloje esantys įrodymai teismo turėtų būti vertinami kitaip, nenustatyta, jų nenurodė ir apeliantė skunde. Kaltinime nurodyti byloje esantys I. S. ant popieriaus ranka rašyti lapai, jų turinys, pastarųjų pateikimo G. S. J. forma abejonių dėl pastarųjų priskyrimo laiškams ir jų paskirties, taip pat dėl I. S. veiksmų kryptingumo teisėjų kolegijai nepalieka. Kaltinime nurodytas minėtų lapų turinys yra akivaizdžiai įžeidžiantis, neginčytinai užgaulus, nes juose nepadoriai apibūdinama G. S. J., ir rodo, kad tekstas tiksliniai skirtas G. S. J.. Atskiri I. S. ant popieriaus ranka rašyti lapai, palikti bendrame kambaryje ant G. S. J. stalo, ne tik paneigia pastarųjų lapų priskyrimą tariamam dienoraščiui, bet ir rodo apeliantės tyčią įžeidžiant G. S. J.. Nuteistoji skunde teigia, kad be G. S. J. parodymų byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų laiškų buvimo vietą, jų radimo aplinkybes, surašymo laiką. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nuo pat pradžių esminėse detalėse nekintantys G. S. J. parodymai kitų byloje esančių įrodymų kontekste abejonių dėl pastarųjų patikimumo nekelia. Apeliantės teigimu, ji minėtuose lapuose išreiškė tik savo nuoskaudas dėl sesers G. S. J. elgesio, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus – vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, tačiau įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, I. S. įgyvendindama saviraiškos laisvę peržengė jos realizavimo ribas ir pažeidė kito asmens teisę į garbę ir orumą – ji neviešai ir raštu užgauliai pažemino žmogų. Nepadoriai apibūdindama seserį G. S. J., I. S. suvokė užgauliai žeminanti nukentėjusiąją ir to norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Nuteistoji priskyrė savo sesei G. S. J. bruožus ir poelgius, diskredituojančius ją kaip žmogų. Tokiais jos veiksmais buvo pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. S. veiksmai yra nusikalstami ir skundžiamame nuosprendyje kvalifikuoti pagal BK 155 str. 2 d. teisingai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertindamas įrodymus dėl  G. S. J. įžeidimo, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, I. S. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 2 dalyje, įrodyta visiškai, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, nuosprendis grįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, todėl nėra pagrindo nuteistąją išteisinti.

 

Dėl apeliantei I. S. paskirtos bausmės

 

Teisingai kvalifikavęs nuteistosios I. S. veiką teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jai bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas I. S. parinko ir paskyrė baudą, nustatydamas vidurkiui lygų jos dydį. Tokią teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.

 

Dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti

 

Apeliantė I. S. skundu ginčija G. S. J. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą. Nuteistosios manymu, G. S. J. patirtoji neturtinė žala neįrodyta byloje surinktais duomenimis. Šie apeliantės teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismo konstatuota, kad I. S. G. S. J. rašytų laiškų turinys yra įžeidžiantis, užgaulus, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad jie G. S. J. sukėlė neigiamus išgyvenimus. To pakanka neturtinės žalos padarymui konstatuoti.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika panašiose bylose. Nustatydamas 2000 Lt neturtinės žalos dydį teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas rėmėsi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio: nukentėjusiosios parodymais apie pažeminimą, dvasinius išgyvenimus ir kitas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, taip pat į nuteistosios turtinę padėtį, padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas G. S. J. padarytos neturtinės žalos dydis aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja.

 

Dėl G. S. J. išteisinimo

 

Apeliantė nesutinka ir su teismo nuosprendžiu dėl G. S. J. išteisinimu pagal BK 155 str. 2 d. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant G. S. J. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino ją nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) ir G. S. J. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d. išteisino. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė G. S. J. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė I. S. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi abiejų jų bei liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami G. S. J. naudai.

Kaip matyti iš bylos duomenų, I. S. parodymų dėl kaltinime G. S. J. pastarosios buvimo nurodytomis datomis gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Tuo tarpu G. S. J. parodymus dėl nebudėjimo prie mamos, o taip pat ir nesilankymo jos namuose adresu (duomenys neskelbtini) kaltinime nurodytomis dienomis patvirtino liudytojai L. B., J. P., M. T., J. B.. Netikėti G. S. J. parodymais, kuriuos, priešingai I. S. parodymams, patvirtino ir kiti minėtieji liudytojai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Taigi darytina išvada, kad I. S. nurodytas tariamai prieš ją atliktos nusikalstamos veikos laikas prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Vertinant I. S. parodymus dėl jos nurodytų aplinkybių G. S. J. kaltinime nurodytomis dienomis gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), išsakant I. S. atžvilgiu įžeidžiančius žodžius, visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste matyti, kad kaltinime G. S. J. nurodytų konkrečių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir patikrinti I. S. parodymų teismas neturi galimybių. Vertinti tokius I. S. parodymus, kaip išteisintosios kaltumą patvirtinančius įrodymus, nėra pakankamai pagrindo. Tokiu būdu atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių išteisintosios kaltę dėl I. S. nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė I. S. iškeltus kaltinimus. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju. Tokiu būdu tenkinti apeliantės I. S. skundą bei G. J. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 2 d., bei I. S. naudai priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nėra jokio pagrindo.

G. S. J. atsikirtime į nuteistosios I. S. apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jai iš I. S. bylinėjimosi ir su juo susijusias išlaidas, tačiau teismui nebuvo pateikti jokie minėtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, o nesant jų – negalimas prašomų išlaidų priteisimas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistosios I. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantei įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-06 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistosios I. S. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                    Evaldas Vanagas

 

 

                                                                                                               Eligijus Gladutis

 

 

                                                                                                               Pranas Šimkus