Administracinė byla Nr. A-1268-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02389-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas N. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–18) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 12 400 Eur neturtinę žalą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. balandžio 4 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir neatitvertas iki lubų, nebuvo garso izoliacijos, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, o vėdinimas pro langus nebuvo efektyvus, todėl kameroje tvyrojo smarvė, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjas galėjo pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, nepilnavertiškumo jausmą, buvo sutrikdyta jo sveikata, patyrė neturtinę žalą.

3.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą su kitu skundu (administracinė byla Nr. I-8242-362/2018, b. l. 2–9) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 500 Eur neturtinę žalą.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad būnant Šiaulių TI nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. pareiškėjui nebuvo leidžiama susirašinėti su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose bei Šiaulių TI kitose kamerose. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

5.       Šie pareiškėjo skundai buvo sujungti į vieną bylą (III t., b. l. 20–21).

6.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 67–72; administracinė byla Nr. I-8242-362/2018, b. l. 60–63) prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,75 kv. m iki 18,8 kv. m. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle. Nurodė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

8.       Atsakovas nurodė, kad nedraudė suimtiems asmenims susirašinėti su giminaičiais ar kitais asmenimis laiškais. Iš suimtojo N. T. gaunamų ir siunčiamų laiškų apskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjas susirašinėjimo teise naudojosi ir gavo / siuntė laiškus. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad suimtiesiems draudžiama be tardymo izoliatoriaus administracijos leidimo bendrauti su kitais asmenimis, laikomais kitose kamerose. Šiaulių TI laikėsi pozicijos, kad susirašinėjimas yra viena iš bendravimo formų, todėl suimtieji be tardymo izoliatoriaus administracijos leidimo negalėjo susirašinėti su kitose kamerose laikomais asmenimis. Tokiai pozicijai pritarė ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. Šiaulių TI gautas Lietuvos teisės instituto raštas Nr. 2R-265-(1.9), o nuo jo gavimo įstaigoje suimtųjų teisė susirašinėti su kitais įstaigoje esančiais asmenimis įgyvendinama vadovaujantis rašte dėstoma nuomone, t. y., susirašinėjimas su kitais asmenimis, laikomais kitose kamerose, leidžiamas.

9.       Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

10.       Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo N. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 16 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 27–33).

11.       Teismas iš byloje esančios pažymos nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teismas taip pat konstatavo, kad net atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

12.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas ir nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, teismas atsižvelgė į tai, jog Šiaulių TI nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,81 m (kamera Nr. 34) iki 2,31 m (kamera Nr. 104). Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, kaip toks sanitarinio mazgo atitvėrimas gyvenamosiose kamerose pažeidė jo privatumą. Iš fotonuotraukų teismas nustatė, kad visose kamerose įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas užuolaida ar durimis, išskyrus kamerą Nr. 69, tačiau šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, o pro stebėjimo langelį sanitarinio mazgo vidaus nesimato. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeista nebuvo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, pripažinti pagrįstais pareiškėjo teiginiai dėl kameroje buvusio blogo kvapo.

13.       Teismas nusprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nebuvo aliarmo mygtuko, abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistos jo teisės, nepagrįstas.

14.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

15.       Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nurodė, kad būnant Šiaulių TI nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. jam nebuvo sudaryta galimybė susirašinėti su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose bei Šiaulių TI kitose kamerose. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui, kaip ir kitiems suimtiesiems iki 2017 m. rugsėjo 7 d. nebuvo leidžiama susirašinėti su kitose kamerose laikomais suimtaisiais.

16.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalį (galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą.

17.       Pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. rugsėjo 7 d., 2016 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl leidimo susirašinėti su kitais suimtaisiais, tačiau Šiaulių TI to daryti jam neleido. Kadangi atsakovas nenurodydamas individualių, su pareiškėju susijusių aplinkybių ir argumentų uždraudė jam susirašinėti su kitais suimtaisiais, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo argumentus pripažino pagrįstais.

18.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

19.       Teismas įvertinęs visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma pažeista nebuvo. Taip pat atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo teisė susirašinėti nebuvo visiškai apribota, jis palaikė ryšius su laisvėje esančiais asmenimis.

20.       Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

21.       Pareiškėjas N. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują, tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą (III t., b. l. 35–42).

22.       Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas pateikė netikslią išvadą dėl gyvenamojo ploto dydžio apskaičiavimo, nebuvo pakankamai aktyvus, neišnagrinėjo visų skunde keliamų klausimų dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo, paliko neišspręstas abejones, neatliko išsamaus įrodymų analizės tyrimo. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pateikti duomenys pagal rytinio ir vakarinio patikrinimo laiką, nustatant tos dienos maksimalų ir minimalų kalinamų asmenų skaičių kameroje, yra nekorektiški, todėl skaičiavimas pagal minėtus duomenis yra netinkamas. Pareiškėjo teigimu, kalinamų asmenų skaičius gali būti apskaičiuotas tik pagal miegamų vietų skaičių kameroje, nes kitų duomenų nėra.

23.       Pareiškėjas nurodo, kad visose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskira patalpa ir yra neapibrėžto dydžio, nes atsakovas nepateikė pagrindžiančių įrodymų, įrodančių kameroje įrengtų sanitarinių mazgų dydžių atitikimus kuriai nors normai. Pareiškėjo teigimu, tai ne gyvenamoji patalpa, o sanitarinis mazgas, tokiose patalpose negalimas gyvenamojo ploto apskaičiavimas.

24.       Pareiškėjas mano, jog teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes dėl aliarmo skambučio įrengimo nebuvimo ir darė šališką išvadą, prieštaraujančią galiojantiems teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo teigimu, tai jam sukūrė nesaugią ir orumą žeminančią aplinką.

25.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 46–49).

26.       Atsakovas nurodo, kad net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m. Nurodo, kad pareigūnai, skirdami asmenis į gyvenamąsias patalpas, atsižvelgia ne į tai, kiek kameroje yra gultų, o į tai, koks galimas asmenų skaičius nepažeidžiant vienam asmeniui priklausančio 3,6 kv. m ploto.

27.       Atsakovo manymu, pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl pagalbos mygtuko įrengimo atmestini. Pažymi, kad pareigūnai atlieka nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui būtų kilęs pavojus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. gegužės 15 d., atlyginimo.

29.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl kameroje buvusio blogo kvapo pagrįsti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, taip pat pagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI administracija neleido pareiškėjui susirašinėti su kitais suimtaisiais. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatęs, teismas pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija.

30.       Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jam tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimu, be to, pabrėžia, kad aliarmo skambučio neįrengimas sukūrė nesaugią ir orumą žeminančią aplinką.

31.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimu, pažymi, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šioje nuostatoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

33.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

34.       Atsižvelgiant į Šiaulių TI teismui pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (II t., b. l. 36–49), vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,75 kv. m iki 16,72 kv. m ploto. Pareiškėjo teiginiai apie po rytinio ar vakarinio patikrinimo į kamerą atkeliamus naujus asmenis yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais atvejais ar duomenimis, be to, nenurodyta, jog po vieno patikrinimo į kamerą atkelti asmenys nebūdavo užfiksuojami vėlesnio patikrinimo metu, todėl šie teiginiai atmetami. Esant konkretiems duomenims apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju, skaičių, nėra pagrindo jam tekusį kameros plotą apskaičiuoti visą kameros plotą padalijant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

35.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad sanitariniai mazgai iš visų keturių pusių atitverti, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas. Vien tai, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas kameroje, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo laikomas sanitarinio mazgo patalpoje. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog visa kameros patalpa yra sanitarinio mazgo patalpa, ir atitinkamai turėjo būti taikomas kitoks ploto apskaičiavimas, yra nepagrįsti.

36.       Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad kamerose neveikė aliarmo signalizacijos mygtukai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui būtų kilęs realus pavojus ar žala sveikatai, kurių jis galėjo išvengti pasinaudodamas prižiūrėtojų iškvietimo sistema. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir apeliaciniame skunde.

37.       Dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

38.       Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (blogas kvapas kameroje, nebuvo leidžiama susirašinėti su kitais suimtaisiais), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

40.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan