Administracinė byla Nr. A-940-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01935-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja J. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3144, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti bei nagrinėti ginčą iš esmės; 2) atnaujinti terminą pareiškėjos 2017 m. sausio 30 d. skundui paduoti; 3) išnagrinėti pareiškimą iš esmės ir išmokėti pareiškėjai susidariusią 6 757,35 Eur kompensuojamos motinystės pašalpos dalies nepriemoką bei priteisti 0,5 palūkanų nuo priteistos sumos iki sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 6-24-2908 pareiškėjai buvo skirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. birželio 16 d., o 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 6-24-9016 skirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 30 d., taigi iš viso motinystės pašalpa skirta už 95 darbo dienas. Pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėjai buvo paskirta sumažinta, neatitinkanti jos realių dienos kompensuojamųjų pajamų pašalpos suma, už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį lygi 6 239,6 Eur. Apie aplinkybę, kad sprendimais dėl pašalpos paskyrimo yra pažeistos jos teisės, pareiškėja sužinojo tik po 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo Nr. KT8-N5/2016, kuriuo konstatuota, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Kadangi pareiškėjai buvo mokama motinystės pašalpa, neatitinkanti jos realaus gauto kompensuojamo atlyginimo vidurkio, pareiškėja 2017 m. sausio 30 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių prašydama perskaičiuoti išmokėtą motinystės pašalpą laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Pareiškėja 2017 m. kovo 13 d. iš VSDFV Vilniaus skyriaus gavo atsakymą, kuriuo pareiškimas nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Teigė, kad papildomų paaiškinimų dėl termino praleidimo neteikė, nes nelaikė, jog terminas skundui pateikti buvo praleistas. Pažymėjo, kad pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2017 m. sausio 30 d., t. y. po to, kai įsiteisėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas (po 2017 m. sausio 2 d.), tačiau nepraleisdama įstatymo nustatyto termino VSDFV sprendimui apskųsti. Teigė, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas ir teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
3. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Fondo valdyboje gavus pareiškėjos 2017 m. sausio 30 d. pareiškimą (skundą) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 6-24-2908 ir 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 6-24-9016 paskirtos ir išmokėtos motinystės pašalpos perskaičiavimo ir nepriemokos išmokėjimo, VSDFV 2017 m. kovo 2 d. rašte Nr. (11.1) I-1256 konstatuota, kad skundas pateiktas praleidus skundo padavimo terminą ir pasiūlyta iki 2017 m. kovo 17 d. pateikti paaiškinimą, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas buvo praleistas, kartu pateikiant ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus (dokumentus). Nors pareiškėja 2017 m. balandžio 24 d. pateikė pareiškimą-atsakymą į VSDFV 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (11.1) I-1256, atsakyme nepateikė termino praleidimo priežasčių ir jas patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėja skunde teismui nurodė, kad ji sužinojo apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT8-N5/2016 įsigaliojimo, atsakovas su tokiu pareiškėjos argumentu nesutiko, teigdamas, kad terminas skundui paduoti prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, bet ne apie savo teisių pažeidimą.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 6-24-2908 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. birželio 16 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 6-24-9016 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Pareiškėja 2017 m. sausio 30 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama terminą prašymui pateikti skaičiuoti nuo 2017 m. sausio 2 d., t. y. dienos, kurią buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, nesutikus skaičiuoti termino nuo minėtos dienos, prašė atnaujinti terminą, taip pat prašė išmokėti pareiškėjai susidariusią kompensuojamos motinystės pašalpos dalies nepriemoką. VSDFV 2017 m. kovo 2 d. raštu Nr. (11.1)I-1256 pasiūlė pareiškėjai iki 2017 m. kovo 17 d. pateikti VSDFV paaiškinimą, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas buvo praleistas, kartu pateikiant ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja 2017 m. balandžio 24 d. atsakymu į VSDFV 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (11.1)I-1256 paaiškino, kad kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių nepraleisdama įstatymo nustatyto termino VSDFV sprendimams apskųsti. VSDFV 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3144 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės, argumentuojant, kad pareiškėjos skundas galėjo būti nagrinėjamas iš esmės tuo atveju, jeigu VSDFV būtų pateiktos termino praleidimo priežastys, kurios VSDFV direktoriaus ar direktoriaus pavaduotojo sprendimu būtų pripažintos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą terminui atnaujinti.
7. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo, teisėtumo bei pagrįstumo.
8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 34 straipsniu (2017 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi (2017 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi (skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius). Teismo vertinimu, ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), be kita ko, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
9. Teismas taip pat vadovavosi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2013 m. sausio 17 d. redakcija) (toliau – ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, ir Taisyklės), 6, 20, 31 punktais. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas skundžiamu sprendimu pritaikęs Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą, pareiškėjos skundą pagrįstai paliko nenagrinėtą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentas, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2017 m. sausio 2 d., praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pareiškėjos gaunama motinystės pašalpa buvo mažinama VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 6-24-2908 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 6-24-9016, todėl vėliausiai apie šiuo pagrindu sumažintą pašalpą pareiškėja turėjo sužinoti ją gavusi, t. y. atitinkamai 2015 m. kovo mėn. Taigi atsakovas 2017 m. kovo 2 d. raštu Nr. (11.1)I-1256 pagrįstai nustatė, kad terminas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimams apskųsti yra praleistas ir nustatė pareiškėjai terminą iki 2017 m. kovo 17 d. pateikti paaiškinimą dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas buvo praleistas, pateikiant šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja, atsakydama į atsakovo 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (11.1)I-1256, termino praleidimo priežasčių nenurodė. Todėl teismas laikė, kad pareiškėja atsakovui nepateikė įrodymų, taip pat nenurodė ir individualaus pobūdžio priežasčių dėl kurių praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo paduoti. Taigi nagrinėjamos bylos atveju susidarė situacija, kuomet pareiškėja skundą VSDFV pateikė praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir per VSDFV nurodytą terminą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, todėl atsakovas pagrįstai vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu pareiškėjos 2017 m. sausio 30 d. skundą nagrinėti atsisakė.
10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, kad VSDFV 2017 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3144, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti bei nagrinėti ginčą iš esmės, priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad išvestiniai pareiškėjos skundo reikalavimai atnaujinti terminą 2017 m. sausio 30 d. skundui paduoti ir išnagrinėti pareiškimą iš esmės bei išmokėti pareiškėjai susidariusią 6 757,35 Eur kompensuojamos motinystės pašalpos dalies nepriemoką priteisiant 0,5 palūkanų nuo priteistos sumos iki sprendimo įvykdymo dienos taip pat netenkinami.
11. Teismas pažymėjo, kad netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų netenkintinas ir jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III.
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti; ištirti, ar norminis administracinis aktas – Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktas (Valstybės žinios, 2008 m. balandžio 1 d., Nr. 37-1359, aktuali suvestinė redakcija su pakeitimais ir papildymais nuo 2013 m. sausio 31 d.) ta dalimi, kuria įtvirtinta, kad „Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.“, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams: Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Lietuvos aidas, 1991 m. gegužės 31 d., Nr. 107-0, aktuali suvestinė redakcija nuo 2017 m. gruodžio 14 d.) 41 straipsnio 1, 4 dalims, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Valstybės žinios, 1999 m. liepos 9 d., Nr. 60-1945, aktuali suvestinė redakcija su pakeitimais ir papildymais nuo 2017 m. lapkričio 1 d.) 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Lietuvos aidas, 1992 m. lapkričio 10 d., Nr. 220-0, aktuali suvestinė redakcija su pakeitimais ir papildymais nuo 2014 m. sausio 24 d.) 30 straipsniui ir teisinės valstybės principui; sustabdyti individualiosios bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus baigtas norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas realiai neanalizavo ir nevertino aplinkybės, kad pareiškėja nurodė aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas, nepasisakė, kad Konstitucinio Teismo įsiteisėjimo momentas yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios pareiškėja įrodinėti neturėjo, todėl neatskleidė bylos esmės.
12.2. Teismas vertino, kad nebuvo įgyvendinta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ir taikė Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles, kurios galbūt prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Prašymo palikimas nenagrinėtu yra kliūtis kreiptis į teismą, nes yra neišpildomas ginčo sprendimo ne teisme tvarkos reikalavimas, kuris pagal įstatymą yra privalomas. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktas prieštarauja ginčų sprendimų ne teisme paskirčiai ir nukrypsta nuo Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktikos.
12.3. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktas galbūt prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai asmens teisei kreiptis į teismą ir teisinės valstybės principui. Teisė kreiptis į teismą ir teisė į teisingą teismo procesą yra tarptautiniu lygiu saugoma žmogaus teisė.
12.4. Teismas nepagrįstai laikė, kad pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas institucijos sprendimui apskųsti, todėl priėmė sprendimą, kuris neatitinka tikrųjų faktinių bylos aplinkybių.
13. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
14. Atsakovas nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą ta apimtimi, kuria galimas bylos nagrinėjimas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytose ribose. Teismas tyrė VSDFV skundžiamo sprendimo teisėtumą. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 6 dalis), todėl kitų, išvestinių, pareiškėjos reikalavimų (dėl 2015 metais paskirtos išmokos sumos dydžio pagrįstumo ir reikalavimo išmokėti jai 2015 metais negautos išmokos sumos) teismas pagrįstai nenagrinėjo (atmetė), nes šie reikalavimai pateikti pavėluotai, ir teismas konstatavo, kad VSDFV, kaip privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, pagrįstai neatnaujino termino šiems reikalavimams nagrinėti. Pažymi, kad patenkinti arba atmesti skundą VSDFV gali tik jį išnagrinėjusi, o nagrinėjami tik tie skundai, kurie yra pateikti įstatymo nustatyta tvarka.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo pareiškėjos skunde nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis ir nepripažino jų svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą.
17. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punkto prieštaravimo pareiškėjos nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams nesudaro pagrindo abejoti šios teisės normos teisėtumu. Sistemiškai analizuojant šiuos norminius teisės aktus, darytina išvada, kad Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktas neapriboja asmens teisės į efektyvią teisminę gynybą bei neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai asmens teisei kreiptis į teismą.
18. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus bei analizavo pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui paduoti, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3144, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės dėl paskirtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį perskaičiavimo ir nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjai nenurodžius svarbių termino praleidimo priežasčių, teisėtumo.
20. Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 6-24-2908 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. birželio 16 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 6-24-9016 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Pareiškėja 2017 m. sausio 30 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama terminą prašymui pateikti skaičiuoti nuo 2017 m. sausio 2 d., t. y. dienos, kurią buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016, nesutikus skaičiuoti termino nuo minėtos dienos, prašė atnaujinti terminą, taip pat prašė išmokėti pareiškėjai susidariusią kompensuojamos motinystės pašalpos dalies nepriemoką. VSDFV 2017 m. kovo 2 d. raštu Nr. (11.1)I-1256 pasiūlė pareiškėjai iki 2017 m. kovo 17 d. pateikti VSDFV paaiškinimą, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas buvo praleistas, kartu pateikiant ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja 2017 m. balandžio 24 d. atsakymu į VSDFV 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (11.1)I-1256 paaiškino, kad kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių nepraleisdama įstatymo nustatyto termino VSDFV sprendimams apskųsti. VSDFV 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3144 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės, argumentuojant, kad pareiškėjos skundas galėjo būti nagrinėjamas iš esmės tuo atveju, jeigu VSDFV būtų pateiktos termino praleidimo priežastys, kurios VSDFV direktoriaus ar direktoriaus pavaduotojo sprendimu būtų pripažintos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą terminui atnaujinti.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad atsakovas skundžiamu sprendimu pritaikęs Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą pareiškėjos skundą pagrįstai paliko nenagrinėtą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentas, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2017 m. sausio 2 d., praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pareiškėjos gaunama motinystės pašalpa buvo mažinama VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 6-24-2908 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 6-24-9016, todėl vėliausiai apie šiuo pagrindu sumažintą pašalpą pareiškėja turėjo sužinoti ją gavusi, t. y. atitinkamai 2015 m. kovo mėn. Tačiau pareiškėja skundą VSDFV pateikė praleidusi nustatytą skundo padavimo terminą ir per VSDFV nurodytą terminą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti.
22. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas nepasisakė dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo momento, kaip aplinkybės, dėl kurios buvo praleistas terminas, teisinės svarbos, todėl neatskleidė bylos esmės. Pareiškėjos manymu, teismas taikė Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles, kurios galbūt prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Prašymo palikimas nenagrinėtu yra kliūtis kreiptis į teismą, nes yra neišpildomas ginčo sprendimo ne teisme tvarkos reikalavimas, kuris pagal įstatymą yra privalomas. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktas prieštarauja ginčų sprendimų ne teisme paskirčiai ir nukrypsta nuo Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktikos.
23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-502/2019).
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos pretenzijų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad VSDFV 2017 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3144 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų paduoti ir per VSDFV nurodytą terminą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.
25. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės.
26. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1395 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 25 straipsnyje ir dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje įtvirtinta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.
27. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1393 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.) 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., kurią taikė pirmosios instancijos teismas) 41 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
28. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1393 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.) 37 straipsnio 2 dalį, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. <...> Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 41 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. <...> Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.
29. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 23 d.) 6, 20 ir 31 punktuose.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galbūt pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galbūt pažeidžiančius VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus, kuriais jai paskirta per maža motinystės pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie tokios pašalpos paskyrimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai – VSDFV – yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, taip pat nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016 ir kt.).
31. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo apskaičiuota ir išmokėta motinystės pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, įsiteisėjimo 2017 m. sausio 2 d., todėl, kreipdamasi su skundu į VSDFV, ji nepraleido termino skundui paduoti, yra nepagrįsti.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos 2017 m. sausio 30 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais paskirtos ir išmokėtos motinystės pašalpos perskaičiavimo ir nepriemokos išmokėjimo, įvertinusi šiame skunde nurodytas aplinkybes, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti ir atsakovui nepateikė įrodymų, taip pat nenurodė ir individualaus pobūdžio priežasčių dėl kurių praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų paduoti, todėl VSDFV pagrįstai 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3144 nusprendė nenagrinėti pareiškėjos skundo.
33. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl termino skundui VSDFV paduoti skaičiavimo (nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo dienos), kadangi nagrinėjamu atveju teisės aktai nustato aiškią VSDFV teritorinių skyrių priimtų sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarką, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (paskelbimo) nepripažįstami termino praleidimą pateisinančia priežastimi, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-143/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad ji nepraleido termino skundui paduoti, yra atmestini.
34. Pažymėtina, kad pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jai buvo kilusios objektyvios kliūtys paduoti skundą per įstatymo nustatytą 20 darbo dienų terminą. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis tikėtino valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju – pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis.
35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nuo jos nenukrypo.
36. Pareiškėja vadovaudamasi ABTĮ 113 straipsniu apeliaciniame skunde išdėstė prašymą ištirti Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punkto dalies „Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.“ atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjos prašymas ištirti Taisyklių 31 punkto atitikimą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 4 dalims, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui bei teisinės valstybės principu iš esmės yra grindžiamas aplinkybe, jog prašymo palikimas nenagrinėtu yra kliūtis kreiptis į teismą, nes yra neišpildomas ginčo sprendimo ne teisme tvarkos reikalavimas, kuris pagal įstatymą yra privalomas, prieštarauja ginčų sprendimų ne teisme paskirčiai, taip pat viešojo administravimo reguliavimo tikslui – įgyvendinti įstatymo nuostatas.
37. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).
38. Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.
39. Taigi norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl Taisyklių 31 punkto prieštaravimo pareiškėjos nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, sistemiškai įvertinus aktualų ginčui teisinį reglamentavimą, nesudaro pagrindo abejoti šios teisės normos teisėtumu, todėl pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą negali būti tenkinamas.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties.
42. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 41 straipsnio 2 dalies teisės normos prasmę, nagrinėjami tik tie skundai dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo), jeigu jie pateikti per įstatyme nustatytą terminą, arba tuo atveju, kai skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu atnaujinamas.
43. Šiuo atveju pareiškėja į VSDFV su skundu kreipėsi žymiai praleidusi teisės aktuose nustatytą terminą skundui paduoti, nenurodė objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jai per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Nors pareiškėja tvirtina, kad termino paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti pažeistas jos teises, tokie teiginiai jos neatleidžia nuo pareigos laikytis materialiosios ir proceso teisės normų.
44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86, 87 straipsnių reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė