Civilinė byla Nr. e3K-3-327-701/2019

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08237-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.13; 1.3.2.11; 2.2.2.1; 2.2.2.3.1.4; 3.1.14.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. patikslintą ieškinį atsakovams Šiaulių plaukimo centrui „Delfinas“ (iki 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“) ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įstaigos teisinio statuso kvalifikavimą, vadovo atšaukimą iš pareigų, neteisėto atšaukimo padarinius, civilinių bylų sujungimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės mero (toliau – Meras) 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkį „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“ (toliau – Potvarkis) ir pripažinti ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu; 2) grąžinti ieškovą į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas; 3) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. T-332 1.5 punktu patvirtintų Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ nuostatų (toliau – Nuostatai) 22 punktą „sprendimą dėl plaukimo mokyklos direktoriaus priėmimo į pareigas, jo atleidimo arba atšaukimo iš jų priima Meras“; 4) priteisti iš Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (toliau – plaukimo mokykla, atsakovas) vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atšaukimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad Taryba, 2017 m. rugsėjo 7 d. patvirtindama Nuostatų pakeitimus, bei Meras, priimdamas sprendimą atšaukti ieškovą iš pareigų, remiantis Nuostatais, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) nustatytą savivaldybės tarybos išimtinę ir neperleidžiamą kompetenciją atleisti ieškovą iš plaukimo mokyklos vadovo pareigų. Biudžetinės įstaigos vadovui netaikytinas atšaukimo iš pareigų institutas dėl įstaigos specifikos ir specifinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas (toliau – ir BĮĮ) ir Vietos savivaldos įstatymai). Ieškovo vertinimu, atsakovas yra savivaldybės mokymo ir auklėjimo (švietimo) įstaiga. Mero sprendimas nutraukti darbo santykius su ieškovu nenurodant priežasčių pripažintinas neteisėtu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nutraukė bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo panaikinti Tarybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. T-332 1.5 punktą; panaikino Potvarkį ir pripažino ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu; grąžino ieškovą į direktoriaus pareigas, šią sprendimo dalį nurodė vykdyti skubiai; priteisė ieškovui iš atsakovo 5186,09 Eur vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

5.       Teismas pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismas nesprendžia klausimų dėl norminių teisės aktų (Nuostatų) teisėtumo, tokią kompetenciją turi tik administracinis teismas. Stabdyti bylos nagrinėjimą, kol Taryba išnagrinės ir (arba) priims atitinkamą sprendimą, ir (arba) kreiptis į administracinį teismą dėl norminių aktų teisėtumo nėra pateisinama ir pagrįsta. Teismas kreiptis į administracinį teismą galėtų tik dėl Tarybos sprendimo Nr. T-332 1.5 punkto, tačiau šio norminio teisės akto teisėtumas aktualus ir Šiaulių sporto mokykloms „Atžalynas“, „Dubysa“ bei „Klevas“, Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centrui bei Šiaulių teniso mokyklai, kurie nėra šios bylos šalys. Ieškinio reikalavimą panaikinti Tarybos sprendimo Nr. T-332 1.5 punktą teismas pripažino pertekliniu, šio teisės akto nelaikė individualiu administraciniu aktu, nes jis nesukelia jokių konkrečių teisinių pasekmių, ir bylos dalį dėl šio reikalavimo sprendė nutraukti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalis).

6.       Teismas nesutiko, kad ieškovui negali būti taikomos 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 104 straipsnio 1 dalies nuostatos, pažymėjo, kad įstaigos vadovo atšaukimo teisė yra absoliuti. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 2 d. Tarybos sprendimu ieškovas buvo atleistas iš darbo, tačiau Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu atleidimą pripažino neteisėtu ir grąžino ieškovą į direktoriaus pareigas. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – VTEK), atlikusi tyrimą dėl ieškovo tarnybinės veiklos, 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pripažino, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. 2017 m. rugsėjo 7 d. Taryba patvirtino naujus Nuostatus, be kita ko, 22 punkte nustatydama, kad sprendimą dėl plaukimo mokyklos direktoriaus priėmimo į pareigas, jo atleidimo arba atšaukimo iš jų priima Meras. 2017 m. rugsėjo 13 d. Meras priėmė Potvarkį, kuriuo, remdamasis Nuostatais, atšaukė ieškovą iš direktoriaus pareigų praradus pasitikėjimą. Ieškovas atšauktas iš pareigų nesibaigus 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo apskundimo terminui, tai leidžia vertinti atsakovės veiksmus kaip skubotus ir nesąžiningus. Nesant duomenų apie VTEK sprendimo apskundimą, teismas sprendė, kad VTEK konstatuoti ieškovo pažeidimai nesudaro pagrindo jo atšaukti iš pareigų. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių teisės aktų pažeidimus, dėl kurių susidarė sąlygos kitiems asmenims pelnytis biudžetinės įstaigos sąskaita, įstaigos patirtą žalą. Nors sprendimas atšaukti ieškovą iš pareigų neturi būti motyvuotas, tačiau kilus ginčui sprendimą priėmęs subjektas turi įrodyti, jog buvo pagrindas priimti tokį sprendimą. Argumentus, kad ilgą laiką besitęsiantis ieškovo elgesys sąlygojo pasitikėjimo juo praradimą, dėl ko nebegalima buvo tikėtis ateityje lojalaus, atsakovo interesus atitinkančio ieškovo elgesio ir teisėtos veiklos, teismas pripažino nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo pripažinti atšaukimą teisėtu ir pagrįstu, kai ieškovas buvo atšauktas praėjus 21 dienai po jo grąžinimo į darbą teismo sprendimu.

7.       Teismas konstatavo, kad Meras vien formaliai pasinaudojo absoliutaus pobūdžio teise atleisti darbuotoją, suteikiančia nekontroliuojamą galimybę priimti, kaip paaiškėjo, bet kokių motyvų nulemtą sprendimą. Siekiant užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui valdžia ir galimam ieškovo diskriminavimui dėl to, jog jis teismo sprendimu grąžintas į darbą, bei esant nepakankamai aiškiam, racionaliai motyvuotam ir skubotam sprendimui atšaukti ieškovą iš pareigų, teismas pripažino ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu.

8.       Teismas nenustatė ekonominių, technologinių ar organizacinių priežasčių, dėl kurių ieškovas negalėtų būti grąžintas į darbą. Teismo vertinimu, ieškovas ir toliau gali eiti pareigas. Tai, kad nesibaigus ginčui teisme dėl atleidimo iš darbo buvo paskirtas naujas direktorius, teisinės reikšmės neturi. Teismas sprendė, kad sprendimo dalis dėl ieškovo grąžinimo į darbą turi būti vykdoma skubiai, priverstinės pravaikštos laikotarpis baigiasi 2017 m. kovo 15 d.

9.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2018 m. birželio 22 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. e3K-3-522-313/2018 pagal ieškovo ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinius skundus, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui.

11.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi perduotą bylą pagal šalių apeliacinius skundus iš naujo, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12.       Kolegija rėmėsi Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 2 punkto, 6 straipsnio 2 dalies 7 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies, 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto, 20 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatomis, Švietimo įstatymo 2 straipsnio 12, 19, 28 dalių, 6 straipsnio, 15 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau – ir KKSĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 21 dalies nuostatomis, nurodė, kad švietimo įstaiga laikoma mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas; neformaliajam švietimui priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo ir sporto mokyklos, t. y. sportinis ugdymas. Atsižvelgdama į atsakovo nuostatus (po pakeitimo 2017 m. balandžio 20 d.), kolegija nurodė, kad jis vykdo tiek neformaliojo švietimo, tiek formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, tačiau paaiškinimuose ir rašytiniuose dokumentuose išskiria tik ugdymą pagal neformaliojo švietimo programą, kuris sudaro 3 proc. bendros atsakovo veiklos.

13.       Kolegija sprendė, kad atsakovo pateikti 2016–2017 ir 2017–2018 m. m. trenerių tarifikaciniai lapai – protokolai, juose nurodomos pradinio rengimo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo bei didelio meistriškumo grupės, meistriškumo ugdymo sąrašai, yra parengti vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. KK-12 patvirtintu Sportinio ugdymo organizavimo savivaldybės sporto mokymo įstaigose aprašu (toliau – 2015 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. KK-12, Aprašas), taigi šios programos yra vykdomos pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas. Aprašas patvirtintas vadovaujantis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-219 patvirtintomis Sportinio ugdymo organizavimo rekomendacijomis, kuriose taip pat nurodyta, jog pradinio rengimo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo ir didelio meistriškumo etapai yra įgyvendinami vykdant ugdymą pagal formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programas. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas vykdo tiek neformalųjį švietimą, tiek formalųjį švietimą papildantį ugdymą, šių programų vykdymas bendrai yra pagrindinis atsakovo veiklos pobūdis; vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas sudaro apie 3 proc., o 70 proc. sudaro vaikų apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurias atsakovai įvardija kaip sportinio rengimo grupes. Lietuvos plaukimo federacijos vykdomas projektas irgi buvo susijęs su vaikų mokymu plaukti, o tai reiškia, jog vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas sudaro 78 proc. Kolegija konstatavo, kad atsakovas yra švietimo įstaiga, nes pagrindinė jo veikla yra neformaliojo ugdymo programų ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų vykdymas. Tai, jog atsakovai įstaigos veiklą įvardija kaip sportininkų rengimą, neturi įtakos jos teisiniam statusui. Kolegija pažymėjo, kad nors atsakovas nurodo, jog jo veiklai yra taikomas KKSĮ, tačiau įpareigotas pateikti duomenis, pagal kokias Kūno kultūros ir sporto departamento patvirtintas programas, neformaliojo ugdymo programas ir (arba) formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas vykdomos pradinio rengimo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo bei didelio meistriškumo veiklos, tokių duomenų nepateikė.

14.       Kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas yra švietimo įstaiga, rodo ir šios aplinkybės: iš tarifikacinių lapų – protokolų matyti, jog mokykloje (centre) kiekvienų metų rugsėjo 1 d. mokslo metams yra vykdoma trenerių tarifikacija, kuri yra skirta būtent švietimo įstaigoms; treneriai dirba sutrumpintu darbo laiku, kas būdinga švietimo įstaigos pedagogams; įstaigoje dirbantys treneriai dirba pagal sudarytas neformaliojo ugdymo ir (arba) formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios yra derinamos su Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamentu (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 18, 19 dalys); įstaigoje dirbantys treneriai ir instruktoriai laikomi pedagoginiais darbuotojais pagal 2003 m. spalio 19 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. ĮSAK-1407 (toliau – 2003 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. ĮSAK-1407) 7.12 ir 7.22 punktus; vaikus mokantiems plaukti darbuotojams keliami reikalavimai turėti licencijas ir įgytas pedagogines žinias (Švietimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalis); kiekvienais metais nustatomi mokslo metai, jų pradžia ir pabaiga, nes dažniausiai (apie 78 proc.) įstaigoje mokosi plaukti moksleiviai (Švietimo įstatymo 43 straipsnio 3 dalis); lankančių vaikų pasiekimai yra vertinami pagal Aprašą. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina, jog atsakovas daugiausia vykdo tiek neformalųjį švietimą, tiek formalųjį švietimą papildantį ugdymą, taigi yra švietimo įstaiga. Be to, atsakovas faktiškai finansuojamas savivaldybės biudžeto lėšomis kartu su kitomis švietimo įstaigomis lėšos visoms švietimo įstaigoms, įskaitant ir atsakovą, skirstomos pagal tą patį teisinį reglamentavimą.

15.       Vadovaudamasi         Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi Potvarkio priėmimo metu) 3 straipsnio 9 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 21 punktu, 20 straipsnio 2 dalies 17 punktu, kolegija konstatavo, kad atsakovo, kaip švietimo įstaigos, vadovo atleidimas iš pareigų yra išimtinė Tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota kitiems asmenims, todėl nagrinėjamu atveju atšaukimo iš pareigų neteisėtumą lemia tai, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė netinkamas subjektas.

16.       Kolegija nurodė, kad atšaukimo iš pareigų institutas ieškovui taikytas pagrįstai. 2016 m. DK 104 straipsnyje neišskirta, apie kokio juridinio asmens, privataus ar viešojo, vadovo atšaukimą kalbama, taigi, ši norma taikoma visų tipų juridinių asmenų vadovams. DK nenustato prioriteto nei Biudžetinių įstaigų įstatymui, nei Vietos savivaldos įstatymui (DK 3 straipsnio 2 dalis), todėl spręstina, jog nagrinėjamu atveju vadovautinasi DK 104 straipsnyje įtvirtintu atšaukimo iš pareigų institutu.

17.       Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-248/2018, kolegija nurodė, kad įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi absoliučią teisę atšaukti įstaigos vadovą iš pareigų praradus pasitikėjimą juo be jokios motyvacijos, tačiau nemotyvuotas Potvarkis dėl vadovo atšaukimo iš pareigų praradus pasitikėjimą vertintinas kaip vadovo atšaukimas iš pareigų nesant jo kaltės, todėl tokiu atveju atšaukiamas iš pareigų asmuo išsaugo visas garantijas, o motyvavus tokį sprendimą ir įrodžius kaltus vadovo veiksmus, atšauktas vadovas netenka visų garantijų (DK 104 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodinėjamas ieškovo atšaukimas iš pareigų esant jo kaltei, jis buvo atšauktas iš pareigų praradus pasitikėjimą, šios aplinkybės nemotyvuojant. Kolegija pažymėjo, kad kaltės klausimas nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas, nurodė, jog, ieškovą iš pareigų atšaukus tinkamam subjektui (Tarybai), nemotyvuotas Potvarkis būtų vertinamas kaip ieškovo atšaukimas iš vadovo pareigų praradus pasitikėjimą nesant jo kaltės.

18.       Kolegija atmetė atsakovo argumentą dėl ieškovo nepagrįsto grąžinimo į pareigas. Sprendimą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų priėmė nekompetentingas subjektas, todėl, esant pažeistai atšaukimo iš pareigų tvarkai, aplinkybės, kad atsakovai nepageidavo ieškovo grąžinimo į pareigas ar kad į tas pačias pareigas yra priimtas kitas asmuo, negali lemti neteisėtai atleisto ieškovo negrąžinimo į darbą. Be to, procesiniuose dokumentuose atsakovai nekėlė klausimo dėl ieškovo (ne)grąžinimo į pareigas, toks prašymas pareikštas tik Šiaulių miesto savivaldybės baigiamojoje kalboje, kuri teismui pateikta raštu. Tokio prašymo pareiškimą baigiamojoje kalboje, baigus bylos nagrinėjimą, ieškovui neturint galimybės į jį atsikirti, kolegija vertino kaip naujo reikalavimo pareiškimą po bylos išnagrinėjimo.

19.       Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovui priteista kompensacija už priverstinę pravaikštą yra per didelė. Aplinkybė, kad į neteisėtai atšaukto ieškovo pareigas buvo įdarbintas kitas asmuo, negali paneigti ieškovo teisės į įstatymo garantuojamą kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Įstatymas neįtvirtina kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo dėl aplinkybių, susijusių su kito asmens įsidarbinimu įstaigoje. Atsakovas neteikė įrodymų, kad ieškovui priteista 5186,09 Eur kompensacija už priverstinę pravaikštą yra per didelė, neįrodinėjo, jog priteista kompensacija jam yra didelė našta, nepateikta duomenų apie finansinę atsakovo būklę, be to, šių aplinkybių jis neįrodinėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, negrindė ir neteikė teismui paaiškinimų ar prašymų dėl kompensacijos mažinimo, todėl mažinti ieškovui priteistos kompensacijos dydį nėra teisinio pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo patenkinti ieškovo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; nusprendus, jog ieškovas iš pareigų atšauktas neteisėtai, pakeisti teismų procesinių sprendimų dalis dėl ieškovo grąžinimo į darbą bei taikyti alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą pagal DK 218 straipsnio 4 dalį; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas VSĮ, Švietimo įstatymo, KKSĮ nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras, todėl netinkamai vertino, jog sprendimą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų ir atleidimo iš darbo turėjo priimti Taryba, o ne Meras. Pažymėta, kad Nuostatai yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį. 2017 m. balandžio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu, kuriuo pakeistas Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ tipas – sportininkų ugdymo centras, o pagrindinė paskirtis – rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą, buvo atkurtas iki 2011 m. spalio 27 d. nuostatų buvęs atsakovo statusas – rengti sportininkus. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ nuo pat įsisteigimo faktiškai esmingai nekeitė veiklos krypties. Pagrindinė plaukimo mokyklos veiklos kryptis visada buvo ir yra rengti sportininkus ir sportuotojus, kaip apibrėžta KKSĮ, o tai leidžia teigti, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo teikėja, bet ne švietimo įstaiga. Ir tik kelerius metus dėl finansavimo ypatumų plaukimo mokyklos nuostatuose buvo nuoroda į kitokį – švietimo įstaigos – statusą, kuris, kaip nurodyta anksčiau, neatitiko faktinės situacijos. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vadovaujasi Kūno kultūros ir sporto įstatymu, o ne Švietimo įstatymu. Nepagrįstai konstatuota, jog 70 procentų Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos sudaro apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas. Kūno kultūros ir sporto departamentas nėra patvirtinęs jokių neformaliojo ugdymo programų ir (arba) formalųjį švietimą papildančių programų, kuriose būtų apibrėžtas sportinių veiklų (pradinis rengimas, meistriškumo ugdymas, meistriškumo tobulinimas, didelis meistriškumas) turinys. Dėl to plaukimo mokykla turi teisę pati nustatyti savo vykdomų veiklų turinį. Teismo formalus požiūris į plaukimo mokyklos realiai vykdomas veiklas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarčiai Nr. e3K-3-522-313/2018, kurioje konstatuota, jog svarbu nustatyti, kokią dalį įstaigą lankančių asmenų sudaro asmenys rengiami varžyboms, kaip dažnai jie naudojasi plaukimo centro patalpomis, įranga, darbuotojų paslaugomis. Nebuvo taikytas ir vertintas 2018 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1427 dėl sportinio ugdymo organizavimo Šiaulių miesto savivaldybės sportininkų ugdymo centruose, kuris taikytinas Šiaulių plaukimo mokyklai „Delfinas“. Plaukimo mokykla teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė tikslius neformaliojo ugdymo ir sportinio rengimo grupių bei šias grupes lankiusių asmenų skaičius: 2017 metais įvairūs asmenys apsilankė 140 438 kartus, iš jų tik 4748 kartus buvo apsilankyta pagal neformaliojo ugdymo formatą, o apsilankymų pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas apskritai nebuvo. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ teikė įrodymus, kad sportinio rengimo grupėse besitreniruojantys sportininkai ir sportuotojai įprastai turi iki 6 treniruočių per savaitę, o aukštesnio meistriškumo grupių sportininkai, ypač rengdamiesi varžyboms, lankosi iki 8 kartų per savaitę. Sportinio rengimo grupių treniruočių trukmė nuo 1 iki 4 akademinių valandų, tai sudaro 447 valandas baseinų užimtumo per savaitę, o neformaliajam ugdymui yra skiriama tik 12 valandų per savaitę (6 grupės po 2 akademines valandas). Tai reiškia, jog net 37 kartais mažiau asmenys pagal neformaliojo ugdymo programas naudojasi Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ baseinais nei asmenys, treniruojami sportinėse grupėse. Tai, kad plaukimo mokykla finansuota savivaldybės lėšomis, nepatvirtina jos kaip švietimo įstaigos statuso, nes savivaldybės taryba turi išimtinę teisę spręsti, kiek lėšų skirti konkrečiai įstaigai, tačiau tokių lėšų skyrimas nenulemia įstaigos veiklos rūšies, kadangi iš savivaldybės biudžeto yra finansuojamos ne tik švietimo įstaigos. Šiaulių miesto savivaldybės 2017 metų biudžeto asignavimai savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms vykdyti (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5) yra suskirstyti programomis, Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra priskirta prie 07 Kūno kultūros ir sporto plėtros programos, taip pat kaip ir sporto mokyklos „Dubysa“ ir „Atžalynas“. O neformaliojo ugdymo įstaigos yra priskirtos prie 08 Švietimo prieinamumo ir kokybės užtikrinimo programos. Be to, Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ treneriams ilgesnės kasmetinės atostogos nėra suteikiamos, jie nėra privalomai atestuojami, todėl nėra laikomi pedagoginiais darbuotojais.

20.2.                      Teismai, nepagrįstai pripažinę ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, pritaikė neteisingą pažeistų teisių gynimo būdą – grąžino ieškovą į darbą, nors egzistavo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tai negali būti padaryta dėl organizacinių priežasčių (ieškovas buvo įstaigos vadovas; į įstaigos vadovo pareigas buvo paskirtas kitas konkursą laimėjęs asmuo), dėl to, kad darbuotojui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (ieškovas iš pareigų buvo atšauktas dėl prarasto pasitikėjimo ir reputacijos; pasibaigus fiduciariniams santykiams tolesnis vadovavimas neįmanomas); darbdavys siekė pasinaudoti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata dėl atleisto darbuotojo negrąžinimo į darbą (atsakovai prašė atmesti reikalavimą grąžinti ieškovą į darbą).

20.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nesumažino vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018), nesilaikė proporcingumo principo, pažeisti, be kita ko, valstybės interesai.

20.4.                      Teismai pažeidė CPK 136 straipsnio 4 dalį, 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kurie užkerta kelią vykti paraleliniams procesams, taip siekiant išvengti priešingų sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo.

21.       Atsakovas pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo.

22.       Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1.                      Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punktas savarankiškai nustato, kas yra laikytina švietimo įstaiga – tai savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaiga. Nėra pagrindo nesivadovauti šia įstatyme pateikta sąvoka sprendžiant kilusį ginčą dėl atsakovo statuso. Atsakovas vykdo mokymą, moko vaikus plaukti, užsiima neformaliuoju ir formalųjį švietimą papildančiu ugdymu, taigi laikytinas savivaldybės mokymo ir auklėjimo (švietimo) įstaiga. Atsakovas laikytinas švietimo įstaiga ir Švietimo įstatymo kontekste. Pagrindinė jo veikla visada buvo ir yra neformaliojo švietimo vykdymas. Iki nuostatų pakeitimo 2017 m. gegužės 25 d. atsakovas aiškiai buvo laikomas švietimo įstaiga. Įvertinus 2015 m. rugpjūčio 27 d. ir 2017 m. gegužės 25 d. patvirtintus nuostatus nematyti esminio skirtumo, kuris leistų atsakovą traktuoti kitaip, nei buvo padaryta Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1033-368/2017; abejuose nuostatuose nurodyta, kad įstaigos pagrindinė veiklos sritis yra kūno kultūra ir sportas. Nepagrįsti argumentai, kad teismas netinkamai taikė privalomojo pobūdžio 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. KK-12 patvirtintą Aprašą. Formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų rengimo tvarka yra nustatyta Rekomendacijose, taip pat Apraše. Šiuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta, kad sportinis ugdymas atliekamas būtent pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios sudaromos ir tvirtinamos pagal minėtuose teisės aktuose nustatytą tvarką.

22.2.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas, aiškindamasis šios nutarties 20 punkte nurodytas aplinkybes, padarė klaidų. Atsakovas neformaliojo ugdymo programas ir atitinkamai formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas kartu vykdo daugiau negu kitas veiklas. Byloje nustatyta ir atsakovė neteigia, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. būtų buvę kokių nors pasikeitimų atsakovo veikloje, dėl ko būtų galima teigti, kad įstaiga prarado iki tol turėtą švietimo įstaigos statusą. Šioje byloje turėjo būti įrodinėjama, kad veikla (švietimo teikimas) pasikeitė ne formaliai pagal nuostatus, o realiai. Atsakovas atitinka visus pagrindinius neformaliajai švietimo įstaigai būdingus požymius. Įstaigoje neteikiamos paslaugos profesionaliems sportininkams, pagrindinė ir pirminė paskirtis buvo ir yra vaikų mokymas plaukti, o ne didelio sportinio meistriškumo programų vykdymas.

22.3.                      Atsakovės nurodomas 2018 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. A-1427 netaikytinas laiko atžvilgiu (ieškovas atleistas 2017 m. rugsėjo 13 d.).

22.4.                      Šiaulių miesto savivaldybės 2017–2019 m. veiklos planas buvo priimtas 2017 m. vasario 2 d., t. y. prieš pirmąjį ieškovo atleidimą iš švietimo įstaigos vadovo pareigų. Taigi atsakovės teiginiai, kad šis planas patvirtina, jog atsakovas nėra švietimo įstaiga, nepagrįsti.

22.5.                      Atsakovo finansavimas niekuo nesiskiria nuo kitų savivaldybės švietimo įstaigų; ji gauna finansavimą iš savivaldybės būtent dėl formalųjį švietimą papildančių programų vykdymo. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme Nr. A-1112 aiškiai nurodyta, kad prie neformaliojo švietimo programų, 2017 metais finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, priskiriamos tiek mokykloje vykdoma neformaliojo ugdymo programa, tiek plaukimo, dailiojo pradinio ugdymo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo ir didelio meistriškumo ugdymo programos. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-209 dėl atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamą neformalųjį vaikų švietimą dydžio nustatymo patvirtintas Atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamą neformalųjį švietimą dydžių sąrašas, kuriame aiškiai nurodyta, kad formalųjį švietimą papildančio ugdymo programos yra plaukimo, dailiojo plaukimo pradinio ugdymo programa, plaukimo, dailiojo plaukimo meistriškumo ugdymo programa, plaukimo, dailiojo plaukimo meistriškumo tobulinimo programa, plaukimo, dailiojo plaukimo didelio meistriškumo ugdymo programa. 2017 metų biudžetas buvo patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5, t. y. iki ieškovo pirmojo atleidimo Tarybos sprendimu, kai atsakovas buvo švietimo įstaiga, Tarybos sprendime tam tikro kodo nurodymas neįrodo, kad atsakovas nebuvo švietimo įstaiga.

22.6.                      Sistemiškai aiškinant DK nuostatas matyti, kad 218 straipsnio 4 dalis nurodo aplinkybes, į kurias teismas turi diskreciją atsižvelgti, jas įvertinti spręsdamas dėl darbuotojo (ne)grąžinimo į darbą, o šio straipsnio 5 dalis nustato imperatyvią taisyklę teismui. Atsakovai atsiliepimuose į ieškovo ieškinį nenurodė prašymo negrąžinti ieškovo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu, kai to prašo darbdavys. Toks prašymas turėtų būti pateiktas ir nurodytos reikšmingos aplinkybės bei pateikti įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme. Ieškovui nesuprantama, kaip jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Byloje nėra duomenų apie prarastą ar sumenkėjusią reputaciją, pablogėjusius santykius su darbuotojais, konfliktus su mokyklos bendruomene. Darbdavio pasitikėjimo praradimo deklaravimas nepakankamas pagrindas negrąžinti vadovaujamas pareigas einančio darbuotojo į darbą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016).

22.7.                      Šios ir civilinės bylos Nr. e2A-103-856/2018 proceso eiga ir ribos skyrėsi (atsakovai teikė aiškius prašymus parengiamojoje bylos stadijoje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl ieškovo negrąžinimo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu).

22.8.                      Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Atsakovės teiginiai, kad ji objektyviai negalėjo teikti paaiškinimų, prašymų ar įrodymų dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo, nepagrįsti. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai dėl kompensacijos mažinimo – deklaratyvaus pobūdžio, nepateikta jokių įrodymų. Be to, DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse neįtvirtinta pagrindų mažinti kompensaciją už priverstinę pravaikštą; šios normos nustato kompensacijos ribojimus. Šioje byloje ieškovui priteista 5186,09 Eur už laikotarpį nuo jo atleidimo iš darbo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. teismo sprendimo priėmimo; byloje Nr. e2A-103-856/2018 – kompensacija už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo 2018 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. kovo 27 d. Šiose bylose nagrinėjami skirtingi ieškovo atleidimo iš darbo atvejai. 

22.9.                      Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo sujungti šią ir civilinę bylą Nr. e2A-103-856/2018 – bylos buvo skirtingose proceso stadijose. Be to, bylose nereikšti tokie prašymai. Vadovaujantis CPK 136 straipsnio 4 dalimi, negalima daryti išvados, kad teismas visais atvejais privalo taikyti bylų sujungimo institutą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo centro „Delfinas“) teisinio statuso ir subjekto, turėjusio kompetenciją atleisti šios įstaigos vadovą iš pareigų

33.                      Biudžetinių įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba. Savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija priima į pareigas ir iš jų atleidžia biudžetinės įstaigos vadovą (4 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

34.                      Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti jos kitoms savivaldybės institucijoms. VSĮ 16 straipsnio 2 dalyje išdėstytos išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtos funkcijos, kurių viena nustatyta 21 punkte – savivaldybės mokymo ir auklėjimo (toliau – švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punktą, kitų biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas – biudžetines įstaigas, vadovus priima į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės meras.

35.                      Remiantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, darytina išvada, kad yra aiškiai atribota savivaldybės tarybos ir mero kompetencija priimti sprendimus dėl tam tikrų savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų. Biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas, vadovus atleidžia iš pareigų savivaldybės meras, o švietimo įstaigų vadovų atleidimas iš pareigų priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje, vertinant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumą, teismai pagrįstai aiškinosi tai, kieno – savivaldybės tarybos ar mero – kompetencijai yra priskirtinas sprendimas dėl ieškovo atleidimo. Siekiant nustatyti subjektą, turėjusį kompetenciją atleisti ieškovą iš darbo, turi būti nustatytas plaukimo mokyklos teisinis statusas – ar ji pripažintina švietimo įstaiga, ar yra sportininkų ugdymo centras.

36.                      Švietimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 28 dalyje nustatyta, kad švietimo įstaiga – mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga. Šio straipsnio 12 dalyje mokykla apibrėžta kaip juridinis asmuo, valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas. Neformalusis švietimas yra apibrėžtas kaip švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas (įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Švietimo įstatymo 6 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad neformalusis švietimas apima ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą. Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos, t. y. ir sportinis ugdymas.

37.                      Pažymėtina, kad neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą gali vykdyti ne tik švietimo įstaigos, bet ir sportininkų ugdymo centrai. Remiantis Kūno kultūros ir sporto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 21 dalyje pateikta sąvokos apibrėžtimi, sportininkų ugdymo centras yra sporto mokymo įstaiga, sporto centras, specializuota vienos ar kelių sporto šakų įstaiga, kuri gali vykdyti neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą, rengia tam tikros kvalifikacijos sportininkus ir sportuotojus, taip pat atlieka kitas steigėjų jiems priskirtas funkcijas.

38.                      Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas nutarties 33–37 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, aiškino pagrindinę įstaigos veiklos sritį, todėl nepagrįstai sprendė, jog plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras ir jos vadovą iš darbo atleisti galėjo Taryba, bet ne Meras. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovės nurodytų teisingam sprendimui priimti reikšmės turinčių aplinkybių, kurios patvirtina, jog plaukimo mokykla užsiima sportiniu rengimu, o ne formaliuoju ugdymu: plaukimo mokyklos rašytinių paaiškinimų dėl grupių skaičiaus, sportininkų treniruočių intensyvumo, trenerių kasmetinių atostogų trukmės. Taigi atsakovė iš esmės nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada dėl plaukimo mokyklos realiai vykdytos veiklos, reikšmingos šioje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti.

39.                      Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

40.                      Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

41.                      Apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovo rašytinius paaiškinimus, protokolus, mokyklos direktoriaus veiklos ataskaitas, mokyklos treniruočių tvarkaraščius, neformaliojo ugdymo programos sąrašus, su įstaigomis ir institucijomis pasirašytas sutartis, trenerių tarifikacinius lapus, trenerių laikymą pedagoginiais darbuotojais, jiems keliamus reikalavimus, mokslo metų nustatymą, finansavimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir, remdamasis šių įrodymų visetu, sprendė, kad plaukimo mokykla vykdė ne tik atsakovės išskirtas ir nurodytas neformaliojo švietimo, bet ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios ir sudaro didžiąją dalį plaukimo mokyklos veiklos. Dėl to buvo konstatuota, kad atsakovas yra laikytinas ne sportininkų ugdymo centru, bet švietimo įstaiga. 

42.                      Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad 2017 m. balandžio 20 d. pakeisti įstaigos Nuostatai (vėliau keisti 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d.) yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį ir kuriuo privalo vadovautis teismas, o šiuose Nuostatuose nurodyta, kad plaukimo mokykla yra sportininkų ugdymo centras, kurio pagrindinė paskirtis – rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-522-313/2018 vertinant ieškovo 2017 m. rugsėjo 13 d. atleidimą pasisakyta, kad nesant faktinio Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos pobūdžio pasikeitimo, galinčio būti šios įstaigos kaip švietimo įstaigos teisinio statuso praradimo pagrindu, toks formalus įstaigos Nuostatų pakeitimas pats savaime negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant dėl ieškovo atleidimo teisėtumo. Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė plaukimo mokyklos veiklos pobūdžio pasikeitimo pakeitus jos Nuostatus, tai šie Nuostatai patys savaime negalėjo būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis atsakovo, kaip sportininkų ugdymo centro, statusą.

43.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį plaukimo mokyklos teisinį statusą ir pagrįstai konstatavo, jog plaukimo mokyklos veiklos pobūdis nepasikeitė pakeitus jos Nuostatus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti nepagrįstomis.

44.                      Konstatavus, kad plaukimo mokykla yra švietimo įstaiga, atsižvelgiant į nutarties 33, 34 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas galėjo būti atšauktas iš pareigų tik Tarybos sprendimu, bet ne vienašališku Mero potvarkiu. Dėl to pagrįstai bylą nagrinėję teismai sprendė, jog atšaukimo iš pareigų neteisėtumą lemia tai, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė netinkamas subjektas, ir pripažino ieškovo atšaukimą iš pareigų neteisėtu bei panaikino 2017 m. rugsėjo 13 d. Potvarkį.

Dėl gynybos būdo parinkimo ir DK 218 straipsnio 2, 4 dalių aiškinimo bei taikymo nagrinėjamoje byloje

45.                      Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija) 218 straipsnio 2 dalyje

46.                      Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą.

47.                      Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3, 4 dalis bei iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 3, 4 dalis, kuriose taip pat buvo įtvirtinti alternatyvūs darbuotojo teisių jį neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdai, ir dėl to ši kasacinio teismo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-545/2008; 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016 53 punktą). 

48.                      Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalyje, ją lyginant su ankstesnėse DK redakcijose buvusiu įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, yra nustatytas dar vienas, naujas teisinis pagrindas, kai taikytinas šioje teisės normoje reglamentuojamas alternatyvus darbuotojo teisių jį neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdas, t. y. kai darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys. Ši teisinio reglamentavimo naujovė vertintina kaip neteikianti pagrindo kitaip, nei tai buvo suformuotoje kasacinio teismo praktikoje, nurodytoje šios nutarties 47 punkte, aiškinti DK nuostatas dėl alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikymo. Dėl to šioje byloje, pasisakydama dėl nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 2, 4 dalių aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

49.                      Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai pritaikė neteisingą pažeistų teisių gynimo būdą – grąžino ieškovą į darbą, nors egzistavo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tai negali būti padaryta: dėl organizacinių priežasčių (ieškovas buvo įstaigos vadovas; į įstaigos vadovo pareigas buvo paskirtas kitas konkursą laimėjęs asmuo); dėl to, kad darbuotojui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (ieškovas iš pareigų buvo atšauktas dėl prarasto pasitikėjimo ir reputacijos; pasibaigus fiduciariniams santykiams tolesnis vadovavimas neįmanomas); darbdavys siekė pasinaudoti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata dėl atleisto darbuotojo negrąžinimo į darbą (atsakovai prašė atmesti reikalavimą grąžinti ieškovą į darbą).

50.                      Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad šioje byloje teismai, nagrinėdami ginčą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose. Teismai nagrinėjo ir svarstė abu ieškovo, kaip darbuotojo, pažeistų teisių gynimo būdus bei taikė DK 218 straipsnio 2 dalį, bet ne 4 dalį, nes nenustatė aplinkybių, teikiančių pagrindą padaryti išvadas, kad ieškovui, šį grąžinus į pirmesnį darbą, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti ar kad jis negali būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių. Tokios teismų išvados yra motyvuotos, padarytos įvertinus ieškovo atšaukimo iš pareigų aplinkybes ir subjektą, atsakovų argumentus dėl pasitikėjimo ieškovu praradimo, naujo direktoriaus paskyrimo ir kt.

51.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime kaip nustatyto fakto, reikšmingo ieškovo teisių gynimo būdo parinkimui ir DK 218 straipsnio 2, 4 dalių taikymui, nenurodė to, kad darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys, taigi, tokios DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos egzistavimo nekonstatavo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad procesiniuose dokumentuose atsakovai nekėlė klausimo dėl ieškovo (ne)grąžinimo į pareigas, prašymas negrąžinti ieškovo į pareigas buvo pareikštas tik Šiaulių miesto savivaldybės baigiamojoje kalboje, tokio prašymo pareiškimas baigiamojoje kalboje, baigus bylos nagrinėjimą, ieškovui neturint galimybės atsikirsti į tokį prašymą, vertintinas kaip naujo reikalavimo pareiškimas po bylos išnagrinėjimo. Taigi, teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad ieškovo darbdavė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) šioje byloje pirmosios instancijos teisme nepareiškė prašymo, reikšmingo DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui, kad ieškovas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą.

52.                      Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad teismai pritaikė neteisingą pažeistų teisių gynimo būdą – grąžino ieškovą į darbą, nors egzistavo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tai negali būti padaryta dėl organizacinių priežasčių (ieškovas buvo įstaigos vadovas; į įstaigos vadovo pareigas buvo paskirtas kitas konkursą laimėjęs asmuo) ir dėl to, kad darbuotojui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (ieškovas iš pareigų buvo atšauktas dėl prarasto pasitikėjimo ir reputacijos, pasibaigus fiduciariniams santykiams tolesnis vadovavimas neįmanomas), iš esmės teigia, kad teismai netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tam tikras aplinkybes, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Minėta (žr. šios nutarties 39 punktą), kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teismų procesiniai sprendimai priimti įvertinus atsakovų nurodytus faktinius bei teisinius argumentus. Konstatuoti, kad juos vertindami ir nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pagrindo nenustatyta. Byloje pateiktų įrodymų nepakanka padaryti pagrįstai, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių interesų, išvadai, kad į pirmesnį darbą ieškovas negali būti grąžintas dėl technologinių, organizacinių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teismų nustatytos aplinkybės atitinka surinktus faktinius duomenis, įvertintus CPK nustatyta tvarka, o padarytos išvados – nustatytas bylos aplinkybes.

53.                      Kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog ieškovo darbdavė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) šioje byloje pirmosios instancijos teisme nepareiškė prašymo, reikšmingo DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui, kad ieškovas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą, atsakovė skunde kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 351 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

54.                      Pagal DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisės pareikšti prašymą, nurodytą kaip šios teisės normos taikymo sąlygą, t. y. kad darbuotojas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą, subjektas yra antroji darbo sutarties šalis – darbdavys. Toks darbdavio prašymas, ginčą nagrinėjant teisme, turi būti pareiškiamas pirmosios instancijos teisme, nes gali lemti pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, kuris turi atitikti teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, o apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). 

55.                      Šioje byloje ieškovo darbdavė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) pirmosios instancijos teisme nepareiškė prašymo, reikšmingo DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui, kad ieškovas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą. Tokio pobūdžio prašymą pirmosios instancijos teisme pareiškė tik atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė baigiamojoje kalboje, kuri teismui buvo pateikta raštu. Toks atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės prašymas nevertintinas kaip darbdavio prašymas, DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas kaip šios teisės normos taikymo sąlyga. Taigi, šioje byloje DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos šios teisės normos taikymo sąlygos – kai darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys – egzistavimas nenustatytas. Konstatavusi, kad jos egzistavimas byloje nenustatytas, teisėjų kolegija plačiau dėl jos aiškinimo ir taikymo nepasisako.

56.                      Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai pritaikė neteisingą ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą.

Dėl DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytų darbuotojui priteistinų sumų

57.                      Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nesumažino vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017, 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018), nesilaikė proporcingumo principo, pažeisti, be kita ko, valstybės interesai.

58.                      Pažymėtina, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, yra taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, inter alia (be kita ko), DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad DK 218 straipsnio nuostata dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo turi būti taikoma, atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskiriamai nuo darbo teisės principų.

59.                      Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, yra pateikęs išaiškinimus dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo galimybės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas).

60.                      Kaip jau minėta, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

61.                      Šioje teisės normoje, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, bei nebėra anksčiau buvusios nuostatos, kad jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, tai jam priteisiamas tik darbo užmokesčio skirtumas.

62.                      Teisėjų kolegija nurodo, kad nors šios nutarties 59 punkte nurodyti išaiškinimai yra pateikti aiškinant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, tačiau aktualios redakcijos 2016 m. DK 218 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę ir pareigą, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas konkrečios bylos faktines aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad šios nutarties 59 punkte nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi nagrinėjamoje byloje.

63.                      Šioje byloje teismai skundžiamais procesiniais sprendimais ieškovo teises gynė taikydami DK 218 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą gynimo būdą ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui priteisė vadovaudamiesi būtent šioje teisės normoje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, o ne DK 218 straipsnio 4 dalimi. Dėl to kasacinio skundo teiginys, esą teismai, nesumažinę priteistinos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį, vertintinas kaip aiškiai nepagrįstas. Yra pagrindo manyti, kad kasaciniame skunde įrašant skaičių, reiškiantį atitinkamą DK 218 straipsnio dalį, yra padarytas rašymo apsirikimas, vietoj skaičiaus „2“ įrašant skaičių „4“.

64.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualų šioje byloje taikytiną teisinį reglamentavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo (DK 218 straipsnio 2 dalis), tokio teisinio santykio reglamentavimo pokyčius (šios nutarties 61 punktas), sprendžia, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl ieškovo gautų kitoje darbovietėje pajamų nėra pakankamas argumentas sumažinti ieškovui priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma.

65.                      Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesumažinęs ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog: atsakovas yra juridinis asmuo, išlaikomas iš viešųjų lėšų, kurios planuojamos atsižvelgiant į bendrąsias patiriamas kasmetines išlaidas, užtikrinantis ir kitų darbuotojų, dirbančių šioje specifinėje viešųjų lėšų finansuojamoje įstaigoje, garantijas; vadovo funkcijas atlygintinai atlieka kitas asmuo; ieškovas bylinėjimosi laikotarpiu susirado kitą darbą ir gauna pajamų; ginčas dėl to paties asmens tęsiasi jau trečius metus keliose bylose; ieškovui šioje byloje priteista 5186,09 Eur už priverstinę pravaikštą, o kitoje byloje (dėl 2018 m. kovo 27 d. priimto sprendimo atšaukti ieškovą iš pareigų) jam už priverstinę pravaikštą priteista 7036,30 Eur ir dar 8586,51 Eur už  laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki 2019 m. kovo 27 d., t. y. iš viso 15 622,81 Eur (ir dar 6925,84 Eur kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį), tokios priteistos vidutinio darbo užmokesčio dvigubos sumos neatitinka proporcingumo principo, iškreipia tikslą kompensuoti patirtus praradimus, sukuriant terpę pelnytis iš ilgo teisminio bylinėjimosi, užkrauna darbdaviui dėl to kylančius pernelyg sunkius padarinius, paneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumą bei sukelia koliziją su kitų darbuotojų garantijomis.

66.                      Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrindžiančius teiginio, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

67.                      Teigdama apie nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos atsakovė kasaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017ir 2018 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 pateiktus išaiškinimus, tačiau nepateikia išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad tokia teisės aiškinimo ir taikymo praktika taikytina nagrinėjamoje byloje ir kad šią bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nuo jos nukrypo.

68.                      Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į atitinkamas aplinkybes (žr. šios nutarties 65 punktą), skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių netinkamą apeliacinės instancijos teismo procesinių pareigų vykdymą. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakė dėl argumentų, susijusių su kito asmens įsidarbinimu atsakovo vadovu, dėl ieškovui priteistos 5186,09 Eur kompensacijos už priverstinę pravaikštą buvimo per didelės, jos buvimo didele našta atsakovui, šio finansinės būklės.

69.                      Kvestionuodama šioje byloje ieškovui priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį atsakovė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi duomenimis apie kitoje civilinėje byloje, teismui išsprendus kitą šalių ginčą ir taikius DK 218 straipsnio 4 dalį, už kitą laikotarpį ieškovui priteistų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos dydį, nepagrįstai interpretuoja, kad ieškovui yra priteistos dvigubos vidutinio darbo užmokesčio sumos.

70.                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami kasacinio skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl yra atmestini.

Dėl bylų sujungimo

71.                      Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai pažeidė CPK 136 straipsnio 4 dalį, 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kurie užkerta kelią vykti paraleliniams procesams, taip siekiant išvengti priešingų sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo. Skunde nurodoma, kad tą pačią dieną, kurią buvo priimta skundžiama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis, ta pati apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje Nr. e2A-103-856/2019 (toliau – ir antroji byla), kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą. Pastarojoje (antrojoje) byloje teismas rėmėsi tokiais pačiais teisiniais argumentais, kaip ir skundžiamoje nutartyje, nuspręsdamas, kad ieškovo atšaukimas iš pareigų buvo neteisėtas, tačiau priėmė kitokį sprendimą dėl ieškovo reikalavimo grąžinti jį į darbą, t. y. negrąžino ieškovo į darbą, o taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisių gynimo būdą. Skunde teigiama, kad tokia padėtis nebūtų susiklosčiusi, jeigu teismas būtų arba tenkinęs atsakovės prašymą stabdyti antrosios bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta pirmoji byla, arba būtų sujungęs abi bylas į vieną.

72.                      Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad argumentai dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo yra siejami ne su šios bylos, o su antrosios bylos sustabdymu. Taigi jie vertintini kaip nesusiję su skundžiama nutartimi ir neturintys įtakos jos teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

73.                      Teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga sujungti bylas į vieną bylą, jeigu teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, ir jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium.

74.                      Jei panašaus pobūdžio priešiniai reikalavimai nagrinėjami atskirose bylose, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, siekdamas greičiau išnagrinėti abi bylas, gali jas sujungti, taip realiai įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nes atskiras bylų nagrinėjimas gali užvilkinti ginčo išsprendimą ir taip būtų neužtikrintas vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką – įgyvendinimas (CPK 2 straipsnis). Pažymėtina, kad bylų sujungimas ir išskyrimas – tai civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisė. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į egzistuojančias bylų (bylos) aplinkybes, gali pasirinkti, jo nuomone, racionaliausią ir tikslingiausią variantą, t. y. atsižvelgia į kilusio ginčo pobūdį, įrodinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančius asmenis, galimybę greičiau ir operatyviau išnagrinėti civilinę bylą (bylas), nes ne visada bylų sujungimas padeda pasiekti nurodytus tikslus. Dėl to ir šioje byloje, atsižvelgiant į bylų aplinkybes, svarbu išsiaiškinti teismų atliktų procesinių veiksmų pobūdį bei tikslus.

75.                      Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčijo Mero 2017 m. rugsėjo 13 d. Potvarkį dėl jo atšaukimo iš pareigų ir ieškinį pateikė 2017 m. spalio 16 d., tuo tarpu kitoje civilinėje byloje Nr. e2A-103-856/2019 ieškovas ginčijo Mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų, ieškinį pateikė 2018 m. balandžio 27 d. Taigi šiose skirtingose civilinėse bylose buvo ginčijami skirtingi ieškovo atleidimo iš pareigų atvejai ir su tuo susiję teisiniai padariniai, skirtingas ginčo laikotarpis, faktinės bylos aplinkybės, skiriasi bylų nagrinėjimo etapai apeliacinės instancijos teisme. Ši byla buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nr. e3K-3-522-313/2018 jau grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nurodant, kokios konkrečios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti šiuo atveju nustatytos, siekiant įvertinti ieškovo atleidimo teisėtumą.

76.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme abi civilinės bylos buvo nagrinėtos tos pačios sudėties teisėjų kolegijos, šių civilinių bylų pranešėja ir kolegijos pirmininkė buvo ta pati teisėja, bylos procesiniai sprendimai rašytinio proceso tvarka buvo paskelbti tą pačią dieną. Taigi šiuo atveju manytina, kad procesinis bylų sujungimo tikslas – išnagrinėti greičiau ir teisingai – buvo užtikrintas ir be bylų sujungimo. Aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiuo atveju išnagrinėti bylas skyrium, taip pat nenustatyta.

77.                      Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad šios nutarties 75 punkte nurodytų civilinių bylų sprendimai laikytini priešingais, nes vienoje byloje ieškovas buvo grąžintas į darbą, kitoje byloje – negrąžintas. Šioje byloje buvo panaikintas Mero 2017 m. rugsėjo 13 d. Potvarkis ir pripažintas ieškovo atšaukimas iš darbo neteisėtu bei ieškovas buvo grąžintas į buvusį darbą, nurodyta šią sprendimo dalį vykdyti skubiai. Tuo tarpu antrojoje byloje buvo panaikintas Mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkis, pripažintas ieškovo atšaukimas iš darbo neteisėtu, ieškovas negrąžintas į buvusį darbą, laikant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Antrojoje byloje buvo išnagrinėtas ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo, įvykusio po to, kai ieškovas, vykdant šioje byloje priimtą teismo sprendimą, buvo grąžintas į darbą. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78.                      Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

79.                      Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovams neatlygintinos.

80.                      Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jo atsiliepime į kasacinį skundą suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

81.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,37 Eur tokių išlaidų. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (j. a. k. 188771865) 12,37 Eur (dvylika Eur 37 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas

        Antanas Simniškis

Donatas Šernas