Civilinė byla Nr. e2A-464-330/2024

Teisminio proceso Nr.

 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.2.1; 2.6.8.11.1; 2.6.10.5.1; 2.6.11.5

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Peko“ dėl skolos, delspinigių ir sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, išvadą teikianti institucija – biudžetinė įstaiga Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Enefit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Peko“ 12 094,16 Eur skolą, 1 523,86 Eur delspinigius, 671 226,90 Eur sutarties nutraukimo mokestį, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodyta, kad 2022 m. rugsėjo 1 d. ieškovė ir UAB „Okadeta“ sudarė elektros  energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022083113032LT (toliau – Pirminė sutartis), nustatydamos jos galiojimo terminą iki 2027 m. gruodžio 31 d. ir susitardamos dėl fiksuotos elektros energijos tiekimo kainos, taikomos visu tuo laikotarpiu – 282,19 Eur už 1 MWh, bei už šią kainą perkamo elektros energijos kiekio, nurodyto Pirminės sutarties Priede Nr. 5. Sutartis buvo sudaryta siekiant fiksuoti elektros energijos kainą UAB „Okadeta“ elektros energijos vartojimo objektams, esantiems (duomenys neskelbtini) (toliau – ir objektai).

3.       Ieškovė paaiškino, kad sudarydama Pirminę sutartį su UAB „Okadeta“, ji įsipareigojo visą sutartyje numatytą laikotarpį (60 mėnesių) parduoti vartotojai UAB „Okadeta“ elektros energiją už šalių sutartą fiksuotą kainą. Tam, kad galėtų tinkamai įgyvendinti šį įsipareigojimą, ieškovė kreipėsi į Eesti Energia AS dėl ateities sandorio sudarymo, t. y. apsidraudimo finansinės priemonės, kuri užtikrintų, jog ieškovė elektros energiją už Pirminėje sutartyje numatytą kainą galės įsigyti visu fiksuotos kainos galiojimo laikotarpiu. 2022 m. rugsėjo 2 d. buvo gautas Eesti Energia AS patvirtinimas, kad ieškovė sėkmingai sudarė ateities sandorį pagal Pagrindinę sutartį dėl 4 196,85 MWh elektros energijos pirkimo, šį kiekį išdalinant laikotarpiui nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2027 m. gruodžio mėn., pagal UAB „Okadeta“ poreikį už fiksuotą 218,9648 Eur/MWh kainą.

4.       Pasikeitus objektų valdytojui, UAB „Okadeta“ perleido iš Pirminės sutarties kylančias teises ir pareigas atsakovei UAB „Peko“. 2023 m. kovo 7 d. tarp UAB „Enefit“ ir UAB „Peko“ sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. EL2022083113032LT/1 (toliau – ir Sutartis) dėl 3 996,85 MWh žaliosios elektros energijos pirkimo fiksuota kaina. Elektros energijos kaina 282,19 Eur/MWh. Pardavimo laikotarpio pradžia – 2023 m. balandžio 1 d., pardavimo laikotarpio pabaiga – 2027 m. gruodžio 31 d.

5.       2023 m. birželio 9 d. elektroniniu laišku ieškovė pateikė atsakovei 2023 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 193560 už atsakovės objektuose suvartotą elektros energiją (sąskaitos suma 12 094,16 Eur). 2023 m. birželio 14 d. atsakovė pateikė ieškovei pranešimą „Dėl sutarties nutraukimo“, kuriame nurodė, kad ieškovė pažeidė Sutartį, t. y. nepagrįstai netiekė elektros energijos nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. birželio 1 d., todėl padarė esminį Sutarties pažeidimą, dėl kurio atsakovė nutraukė Sutartį.

6.       Atsakovė UAB „Peko“ nutraukė Sutartį prieš terminą 2023 m. gegužės 31 d., todėl, remiantis  Sutarties nuostatomis, jai kilo pareiga sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį – 671 226,90 Eur. Ieškovė Sutarties nutraukimo mokestį apskaičiavo tokia tvarka: prognozuojamos suvartoti elektros energijos kiekis padauginamas iš Sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6.

7.       Atsakovė atsisakė apmokėti ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras tiek dėl skolos už suvartotą elektros energiją, tiek dėl Sutarties nutraukimo mokesčio, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos ir Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo.

8.       Atsakovė UAB „Peko“ su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad 2023 m. gegužės 18 d. ji sužinojo, jog ieškovė pagal Sutartį nepradėjo tiekti elektros energijos jos objektams, tą laikė esminiu Sutarties pažeidimu, todėl 2023 m. gegužės 21 d. išsiuntė pranešimą apie Sutarties nutraukimą.

9.       Biudžetinė įstaiga Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – VERT) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad įmonei neturėtų būti taikomos netesybos, kiti sutarties nutraukimo mokesčiai, kadangi pagal 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – ir Direktyva (ES) 2019/944 arba Direktyva) 12 straipsnyje numatytą reglamentavimą numatyta tiekėjų keitimo teisė ir tiekėjo pakeitimo mokesčių taisyklės buvo perkeltos į Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 47 straipsnio 3 dalį. Pagal Direktyvos 12 straipsnio 2 dalį valstybės narės užtikrina, kad namų ūkio vartotojams ir mažoms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Direktyvos (ES) 2019/944 teisinis reguliavimas numato valstybių narių pareigą drausti bet kokius tiekėjo pakeitimo mokesčius, su vienintele Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Kauno apygardos teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 12 094,16 Eur skolą, 1 523,86 Eur delspinigius ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (13 618,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

11.       Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties nutraukimo mokestį, teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-205-407/2024 išsprendė analogišką ginčą tarp UAB „Enefit“ ir kito juridinio asmens, kuris taip pat yra labai maža įmonė, konstatavęs, jog nors elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje, jis (mokestis), vadovaujantis sisteminiu Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 16, 17 punktų ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas nutraukiant sutartį.

12.       Remdamasis nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nors Sutarties nutraukimo mokestis ir buvo numatytas tarp šalių sudarytoje Sutartyje, jis pagal pateiktą aukštesnės instancijos teismo išaiškinimą negali būti taikomas. Tuo pagrindu teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 671 226,90 Eur Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo.

13.       Spręsdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo, teismas konstatavo, kad 2023 m. gegužės mėn. UAB „Enefit“ tiekė elektros energiją atsakovės UAB „Peko“ objektui Nr. 33041247, atsakovė už patiektą elektros energiją nėra sumokėjusi, ginčo tarp šalių dėl patiekto elektros energijos kiekio nėra, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 12 094,16 Eur skola. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Ieškovė UAB „Enefit“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokestį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovei iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Sutarties sudarymo metu netesybų uždraudimas nebuvo numatytas, todėl šalys, vadovaudamosi tuo metu galiojančių teisės normų reikalavimais, sudarė Sutartį, joje numatydamos Sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) už vienašalį Sutarties nutraukimą. Tokiu būdu šalys įgijo su netesybomis susijusias teises (teisėtus lūkesčius) bei prisiėmė atitinkamas pareigas.

14.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024 pateiktais išaiškinimais, kadangi toje byloje nebuvo spręstas klausimas dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo (ginčai nėra tapatūs).

14.3. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis numato, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse gali būti numatyti kompensuotini mokesčiai, kurie susietini su kitos šalies (tiekėjo) patiriamais nuostoliais. Teismas neištyrė šiai bylai reikšmingų aplinkybių ir neįvertino Sutarties nutraukimo mokesčio sąsajumo su ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais, kuriuos sąlygojo pirmalaikis Sutarties nutraukimas atsakovės vienašaliu sprendimu.

14.4. Teismas, nesant šalių prašymo, pripažino Sutarties sąlygas negaliojančiomis.

15.       Atsakovė UAB „Peko“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais motyvais:

15.1.                      Vadovaudamasis EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostata, kad ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms vienašališkas sutarties nutraukimas yra neatlygintinis, teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės normas.

15.2.                      Ieškovė neįrodė, kad prašomas priteisti 671 226,90 Eur Sutarties nutraukimo mokestis yra jos patirti tiesioginiai nuostoliai, susiję priežastiniu ryšiu su atsakovės įvykdytu Sutarties nutraukimu, todėl ieškinys, net ir nesant EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatytos garantijos vartotojui, turėjo būti atmestas.

16.       Trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime prašo dėl ieškovės paduoto  apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti apeliacinės instancijos teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

         IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo apimties

18.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai nutraukusios elektros energijos gavėjos (atsakovės UAB „Peko“) pareigos sumokėti elektros energijos tiekėjai (ieškovei UAB „Enefit“) Sutarties nutraukimo mokestį, nustatytą šalių sudarytoje Sutartyje.

19.       Nustatyta, kad tarp UAB „Peko“ (pirkėjos) ir UAB „Enefit“ (pardavėjos) 2023 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėja įsipareigojo už fiksuotą kainą pirkėjos objektams tiekti elektros energiją nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2027 m. gruodžio 31 d. (1 t., b. l. 15). Atsakovė 2023 m. birželio 14 d. pateikė ieškovei UAB „Enefit“ pranešimą dėl Sutarties nutraukimo. Pažymėtina, kad dėl atsakovės įvykdyto vienašalio Sutarties nutraukimo teisėtumo byloje ginčo nėra.

20.       Šalių sudarytos Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje buvo numatyta, kad Sutarčiai pasibaigus jos 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje (jame įtvirtinta pirkėjos teisė vienašališkai nutraukti Sutartį) nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia Sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos Sutarties nutraukimo mokesčio (1 t., b. l. 22).

21.       Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų (jos yra neatsiejama Sutarties dalis) 5.1 papunktyje buvo nustatyta, kad, Sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis jos 4.1 papunkčiu arba Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėja mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6 (1 t., b. l. 11).

22.       Ieškovė, remdamasi Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio nuostatomis, pareiškė reikalavimą atsakovei dėl 671 226,90 Eur Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo (ieškiniu taip pat buvo prašoma priteisti skolą už suvartotą elektros energiją ir delspinigius; teismas tuos ieškinio reikalavimus patenkino, dėl šios teismo sprendimo dalies nėra apeliacinio skundo).

23.       Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, konstatavęs, kad nors elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo numatytas tarp šalių sudarytoje Sutartyje, jis, remiantis sisteminiu Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 16,17 punktų ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas nutraukiant Sutartį. Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-205-407/2024 pateiktu ginčui aktualių teisės normų aiškinimu ir taikymu.

24.       Ieškovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, apeliaciniame skunde akcentuodama, kad pirmosios instancijos teismas sprendime taikė jo priėmimo metu galiojančios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį iš Sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams, nors netesybų draudimas su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, apibrėžtas imperatyviąja įstatymo norma, įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y. jau po Sutarties sudarymo (Sutartis buvo sudaryta 2023 m. kovo 7 d.). Be to, apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-205-407/2024 pateiktais išaiškinimais. Pasak apeliantės, nurodytoje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, buvo keliamas klausimas dėl sutarties nutraukimo mokesčio kaip baudinių netesybų priteisimo. Šioje byloje ieškovė reikalauja Sutarties nutraukimo mokesčio kaip netesybų, kuriomis atlyginami tiesioginiai nuostoliai, priteisimo, taigi, kitoje byloje ir nagrinėjamoje byloje kilę ginčai nėra tapatūs.

Dėl ginčo situacijos teisinio reguliavimo 

25.       Siekiant atsakyti į byloje keliamus klausimus, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl ginčo situacijai aktualaus teisinio reguliavimo, nustatančio elektros energijos vidaus rinkos bendrąsias taisykles.

26.       2019 m. birželio 5 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES. Direktyvos (ES) 2019/944 vienas iš tikslų – nustatyti vartotojų apsaugos nuostatas, siekiant sukurti iš tiesų integruotas, konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas Europos Sąjungoje. Įgyvendinant Direktyvos (ES) 2019/944 tikslus, nagrinėjamai bylai aktualioje šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių (tiekėjo pakeitimo mokestis Direktyvos (ES) 2019/944 prasme – tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams (Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punktas), bei mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą (Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punktas).

27.       Perkeliant Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas į Lietuvos nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, įsigaliojęs nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – SVVPĮ), turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją.

28.       Nurodyto įstatymo priėmimas reiškė, kad nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdamos sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių.

29.       2023 m. balandžio 27 d. priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1914 (įsigaliojo nuo 2023 m. birželio 1 d.). Šio įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę pakeisti nepriklausomą tiekėją, <???>. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą. Šiuo įstatymu expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) buvo nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas.

Dėl draudimo reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio įsigaliojimo

30.       Apeliantė pažymi, kad Sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2023 m. kovo 7 d., t. y. iki priimant ir įsigaliojant 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XIV-1914. Remdamasi šio įstatymo nuostatomis, kuriomis apibrėžta, kad nauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija taikoma tik toms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims, kurios sudaromos po 2023 m. birželio 1 d. (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1914 4 straipsnio 3 dalis), apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai draudimą reikalauti priteisti sutarties nutraukimo mokestį taikė ir ginčo Sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki įstatymiškai įtvirtinant aptariamą draudimą.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914, įsigaliojusio 2023 m. birželio 1 d., 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo 2 straipsnyje išdėstyta EEĮ 47 straipsnio 3 dalis taikoma po šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. po 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms sutartims, tačiau tai, kad draudimas sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis nustatyti sutarties nutraukimo mokesčius ir (ar) netesybas, įsigaliojo 2023 m. birželio 1 d., nepaneigia EEĮ 47 straipsnio 3 dalies (2021 m. liepos 15 d. redakcija) normos, kuria buvo įtvirtinta galimybė aptariamas sutartis sudariusiems buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms neatlygintinai vienašališkai nutraukti sutartis, galiojimo. 

32.       Šio ginčo išsprendimui yra svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas išaiškinimas dėl byloje aptariamo teisinio reglamentavimo ir jo galiojimo sutartims, sudarytoms iki 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914 priėmimo ir įsiteisėjimo. 

33.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 buvo sprendžiami tapatūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai labai panašių, kaip yra susiklostę ir nagrinėjamoje byloje, faktinių aplinkybių kontekste. Kasacinio teismo nagrinėtos bylos dalyką sudarė tų pačių (identiškų), kaip ir šioje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei (kaip ji apibrėžta SVVPĮ) sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktikos nuspėjamumo ir nuoseklumo principų reikalavimus, į teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 yra precedentinė, todėl joje pateiktais išaiškinimais privalu vadovautis sprendžiant analogišką ginčą nagrinėjamoje byloje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde ieškovė prašė šią apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą sustabdyti, iki kasacinis teismas išspręs civilinę bylą Nr. e3K-3-203-421/2024, vadinasi, ir ieškovė pripažino, kad nurodytoje kasacinio teismo byloje priimti išaiškinimai bus aktualūs šiai apeliacinės instancijos teisme sprendžiamai bylai.

34.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 konstatavo, kad, nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse, taip pat tokia sąlyga neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi, abiem atvejais buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse (nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 47 punktas).

Dėl reikalavimo priteisti Sutarties nutraukimo mokestį

35.       Apeliantė taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-205-407/2024 pateiktais išaiškinimais ir jų pagrindu nusprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo yra atmestinas. Apeliantės teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl sutarties nutraukimo mokesčio, kaip baudinių netesybų, priteisimo, o atitinkami išaiškinimai buvo pateikti vertinant būtent reikalavimo dėl netesybų pagrįstumą. Pasak ieškovės, nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti Sutarties nutraukimo mokestį, kuris laikytinas tiesioginiais ieškovės nuostoliais, todėl nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos ir šios nagrinėjamos bylos negalima laikyti tapačiomis. Apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atmesti ieškinį remdamasis nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, neatlikęs savarankiško ieškinio reikalavimo nagrinėjamoje byloje teisinio įvertinimo.

36.       Teisėjų kolegija nurodytus apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje e2A-205-407/2024 apeliantė buvo pateikusi kasacinį skundą, kuriame, be kita ko, teigė, jog prašomas priteisti sutarties nutraukimo mokestis sietinas išimtinai su jos tariamai patirtų dėl vienašalio sutarties nutraukimo minimalių nuostolių padengimu, t. y. prašomas priteisti sutarties nutraukimo mokestis laikytinas ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais (ieškovės kasacinio skundo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 78-79 punktai). Vadinasi, ieškovės kasacinis skundas iš esmės buvo grindžiamas analogiškais argumentais dėl sutarties nutraukimo mokesčio kvalifikavimo, kaip ir ieškovės apeliacinis skundas šioje byloje, todėl apeliantės skundo argumentų įvertinimui yra aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai aptariamu klausimu.

37.       Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra nustatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas.

38.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

39.       Taigi, sutarties nutraukimo atveju nacionaliniai teisės aktai nenumato tiekėjo teisės reikalauti mokesčių ar kitų mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir gautą elektros energiją, nes EEĮ 47 straipsnio 3 dalies normos, tiek galiojusios iki, tiek ir po 2023 m. birželio 1 d., vienareikšmiškai įtvirtino, kad tokio pobūdžio (buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms) vienašališkas sutarties nutraukimas yra neatlygintinis.

40.       Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad atsakovė neprašė pripažinti Sutarties nuostatų negaliojančiomis, teismas taip pat nepripažino Sutarties sąlygų, kuriose įtvirtintas Sutarties nutraukimo mokestis, negaliojančiomis, tačiau skundžiamu sprendimu de facto pripažino Sutarties sąlygas, nustatančias Sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimą, negaliojančiomis.

41.       Vertindama skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliantės keliamu klausimu, teisėjų kolegija išaiškina, kad nėra ginčo dėl to, jog nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostata, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės (kaip jos apibrėžtos SVVPĮ) turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo imperatyvi. Tą konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 (nutarties 58 punktas).

42.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, sutiktina su apeliante, kad bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog Sutarties sąlygos (Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktis), kurios numatė Sutartį anksčiau laiko nutraukusios šalies pareigą mokėti Sutarties nutraukimo mokestį, prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies normoms (nustačiusioms buitinių vartotojų, labai mažų įmonių ir mažų įmonių teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį), pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio konstatuoti niekinio sandorio (Sutarties atitinkamų sąlygų) faktą ir jo teisinius padarinius, tačiau to nepadarė. Nežiūrint to, kad bylą išnagrinėjęs teismas nekonstatavo EEĮ 47 straipsnio 3 dalies imperatyvaus pobūdžio, taip pat Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktų (kaip Sutarties niekinės dalies) negaliojimo fakto, jis priėmė teisingą sprendimą netenkinti ieškinio reikalavimo dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo. Nurodyti teismo sprendimo trūkumai yra formalūs ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą jo dalį (CPK 328 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

43.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mažos ir labai mažos įmonės teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, ir pagrįstai atmetė reikalavimą dėl Sutarties  nutraukimo mokesčio priteisimo. Naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą ieškovės apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

44.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos, o sprendžiama dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45.       Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 2 904 Eur išlaidas, kurias sudaro advokatui sumokėtas užmokestis už teisines paslaugas – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

46.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nežymiai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte nustatyto užmokesčio už tokias teisines paslaugas dydį (atsakovė prašo priteisti 2 904 Eur patirtų išlaidų, o pagal Rekomendacijas maksimalus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis sudarytų 2 809,30 Eur), įvertinusi bylos sudėtingumą ir sprendžiamų klausimų naujumą (Rekomendacijų 2 punktas), nutaria šias bylinėjimosi išlaidas priteisti atsakovei iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Peko“, juridinio asmens kodas 135907179, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, 2 904 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturių eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

Teisėjai           Danguolė Martinavičienė

    Gintaras Pečiulis

    Žilvinas Terebeiza