Civilinė byla Nr. 2S-766-601/2011
(Proceso
Nr. 2-28-3-01738-2010-7)
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1;
27.7; 122.3.; 122.4
(S)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Janina
Zaržeckienė

KAUNO
APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. kovo 21 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko
Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Gintauto Koriagino,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. V. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės
teismo 2011 m. sausio 3 d. nutarties panaikinimo, kuria atsisakyta pakeisti
laikinąją apsaugos priemonę civilinėje byloje Nr. 2-135-399/2011 pagal ieškovės
G. V. ieškinį atsakovui R. V.,
institucijai teikiančiai išvadą byloje Marijampolės savivaldybės
administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui ir Šilutės rajono savivaldybės
administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo
ir atsakovo priešieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo,
n u s t a t ė :
Ieškovė
G. V. teismui pateiktu prašymu prašė pakeisti laikinąją
apsaugos priemonę ir nustatyti kitokią atsakovo bendravimo su vaiku tvarką,
sumažinant bendravimo laiką ir nustatant, kad atsakovas su sūnumi M. V., gimusiu (duomenys neskelbtini),
bendrauja tik Šilutės rajono VTAS patalpose ir tik skyriaus atstovui
dalyvaujant.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartimi ieškovės prašymo pakeisti laikinąją apsaugos priemonę netenkino
ir paliko galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi 2010-06-21
nustatytą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Teismas nustatė, kad
ieškovė ir atsakovas yra mažamečio vaiko M. V., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai, gyvenantys skyrium, vaikas
faktiškai gyvena su motina. Teismas sprendė, kad iš pateikto gydytojų išrašo,
nuotraukos ir vaiko tėvų pokalbio telefonu galima vertinti tik tai, kad vaikas
prasiskėlė lūpą ir nusiskėlė dalį dantuko, tačiau daryti išvadą, kad tai įvyko
dėl atsakovo netinkamo elgesio duomenų nepakanka. Minimalus vieno iš tėvų
bendravimas su vaiku gali būti nustatytas tik tuomet jeigu maksimalus
bendravimas kenkia vaiko interesams, tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju
nenustatyta.
Atskiruoju
skundu ieškovė prašo panaikinti 2011-01-03 nutartį ir išspręsti klausimą iš
esmės – patenkinant ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
pakeitimo. Motyvuose nurodo:
1) teismas
neatsižvelgė į tai, kad atsakovas daro neigiamą įtaką sūnui (moko nepagarbiai
elgtis su motina, agresyviai elgiasi su ieškove ir jos vyru), neužtikrina vaiko
sveikatos ir saugumo (po bendravimo su tėvu vaikas susirgo bronchitu, jam buvo
ūmus virškinimo funkcijos sutrikimas, dešinės kojos čiurnos trauma), ką
patvirtina byloje pateikti įrodymai;
2) teismas,
remdamasis tik atsakovo argumentais, padarė nepagrįstą išvadą, jog vaikas
parkrito, nėra aišku, kodėl teismas vaiko saugumo ir sveikatos neužtikrinimo
nelaikė atsakovo netinkamu elgesiu;
3) teismas
aukščiau vaiko interesų iškėlė atsakovo interesus, neatsižvelgdamas į tai, jog
nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka kenkia vaiko interesams, vaikas,
po bendravimo su tėvu, grįžta sužalotas ar susargdintas;
4) ieškovė
neprašo visiškai uždrausti atsakovui bendrauti su sūnumi, tačiau siekia, jog
mažametis šalių sūnus (2 m.) būtų saugus ir sveikas, dėl ko prašo, kad atsakovo
bendravimas vyktų Šilutės rajono Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dalyvaujant
atstovei.
Atsiliepimas
į atskirąjį skundą negautas.
Atskirasis
skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos
teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos
teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo
ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių
nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo
pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas
nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 21 d.
nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną atsakovo
bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, kad: 1) nuo nutarties įsiteisėjimo dienos
iki 2010-07-21 atsakovas su mažamečiu sūnumi bendrauja kiekvienos savaitės
pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 17 valandos iki 19 valandos; 2) nuo
2010-07-21 iki bus ginčas išspręstas ir priimtas sprendimas civilinėje byloje
atsakovas su sūnumi bendrauja kiekvienos savaitės pirmadieniais ir
trečiadieniais nuo 16 valandos iki 19 valandos; 3) nuo nutarties įsiteisėjimo
dienos iki bus ginčas išspręstas ir priimtas sprendimas atsakovas su sūnumi
bendrauja kiekvieno mėnesio antro ir ketvirto savaitgalio sekmadieniais nuo 10
valandos iki 18 valandos. Teismas nurodė, jog nustatytomis dienomis atsakovas
vaiką pasiima iš ieškovės namų ir vaiko namų ir grąžina vaiką į jo gyvenamąją
vietą savo lėšomis. Atsakovas atsako už vaiko saugumą ir sveikatą tuo laikotarpiu
kai vaikas yra pas jį. Atsakovas negalėdamas nustatytu laikotarpiu bendrauti su
sūnumi ieškovę apie tai informuoja prieš 24 valandas. Ieškovė su prašymu
kreipėsi į teismą prašydama pakeisti 2010-06-21 nutartį dėl atsakovo bendravimo
su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, nurodant, kad iki ginčas bus
išspręstas ir priimtas sprendimas atsakovas turi teisę su sūnumi bendrauti
Šilutės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje dalyvaujant šio
skyriaus atstovei kiekvieno mėnesio antros savaitės pirmadienį nuo 9 val. iki
12 val. ir kiekvieno mėnesio ketvirtos savaitės trečiadienį nuo 9 val. iki 12
val. apie žadamą atvykimą ar neatvykimą atsakovas privalo informuoti ieškovę
prieš 24 val. ieškovė privalo atvežti sūnų susitikimui su atsakovu į Šilutės rajono
savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių ir jį iš ten pasiimti.
Civilinio
kodekso 3.65 str. 1 d. nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių
vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų
apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi laikinosiomis
apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų prioritetiškai yra siekiama
užtikrinti tiek tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų
apsaugą, tiek nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius
svarbius klausimus kaip bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas ir kt. CK 3.170 str. 1, 2, 3 d. nustatyta, kad
tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti
su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Lietuvos Respublikos CK 3.175 straipsnio
reglamentuojančio ginčų tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir
dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, 2 dalyje numatyta, kad teismas
nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką,
atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam
tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Maksimalaus dalyvavimo
auklėjant vaiką principas (Civilinio kodekso 3.175 str. 2 d.) nustatant
bendravimo tvarką reiškia, kad motinai (tėvui) negyvenančiai kartu su vaiku
neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir
pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti. Taigi, taikant šias
nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas
yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo
principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.).
Teisėjų
kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė nurodytų teisės
normų ir skundžiama nutartimi pagrįstai atmetė ieškovės prašymą pakeisti
pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę ir paliko galioti Marijampolės rajono
apylinkės teismo nutartimi 2010-06-21 nustatytą atsakovo bendravimo su
nepilnamečiu vaiku tvarką.
Nagrinėjamu
atveju nustatyta, jog ieškovė kreipėsi su prašymu pakeisti laikinąją apsaugos
priemonę – nustatytą laikiną atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką, motyvuodama
tuo, jog nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka kenkia vaiko interesams,
vaikas, po bendravimo su tėvu, grįžta sužalotas ir susargdintas. Iš byloje
pateikto gydytojų išrašo matyti, jog, po susitikimo su tėvu, 2010-12-15 ieškovė
kreipėsi Šilutės ligoninės priėmimo skyrių dėl sūnaus sužalotos viršutinės lūpos
ir nuskelto priekinio dantuko, vaikui grįžus po bendravimo su tėvu, gydytojas
vaikui paskyrė nuskausminamuosius vaistus. Ieškovė taip pat nurodė, jog,
grąžindamas sūnų motinai, atsakovas apie vaiko sužalojimus ieškovės
neinformavo, nepaaiškino sūnaus susižalojimo aplinkybių.
Vadovaujantis CPK 185 straipsniu, teismas įvertina įrodymus
pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos
aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, ir jokie įrodymai teismui
neturi iš anksto nustatytos galios. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo
specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų
aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių
abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir
tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje
esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus,
nei jo nebuvus.
Pažymėtina, kad priežastis pakeisti pritaikytas laikinąsias
apsaugos priemones – po bendravimo su tėvu (atsakovu) aptiktas vaiko viršutinės
lūpos sužalojimas ir nuskeltas priekinis dantukas. Atsakovas nurodo, kad tai
atsitiko vaikui pargriūnant. Ieškovė tai vertina, kaip pagrindą pakeisti
pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodama, kad atsakovas nesugeba
pasirūpinti vaiku. Remiantis aukščiau nurodytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis
bei teisės normomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į vaiko
amžių (2 metukai) tikėtina, kad vaikas galėjo parkristi ir susižaloti, jog būtų
priešingai – byloje duomenų nėra. Vien tokio fakto buvimas nėra pakankamas
pagrindas spręsti, kad atsakovas netinkamai rūpinasi vaiku ir neužtikrina jo
saugumo (tai gali atsitikti ir vaikui būnant su ieškove). Pažymėtina, kad prašomos
pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės riboja atsakovo bendravimą
su vaiku bei galimybę dalyvauti jo auklėjime, tuo pačiu ir vaiko teisę
maksimaliai bendrauti su tėvu (išeiti pasivaikščioti...). Toks minimalus
bendravimas gali būti nustatomas tik išimtinais atvejais, nustačius, kad kitoks
bendravimo būdas kenkia vaiko interesams, kas nėra nustatyta nagrinėjamu
atveju. Be to ieškovės prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės kelia
abejonių jų galimu įvykdymu, nes nėra pateikta Šilutės rajono savivaldybės
Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomonė dėl galimumo užtikrinti šios laikinosios
apsaugos priemonės įgyvendinimą (patalpų buvimas, darbuotojo skyrimas...).
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais dėl
atsakovo netinkamo ir nesąžiningo elgesio ieškovės atžvilgiu dėl nepranešimo
apie vaiko susižalojimą. Toks atsakovo elgesys verčia abejoti jo sąžiningumu ir
noru bendrai spręsti su vaiku susijusias problemas, tačiau tai nėra pakankama
priežastis keisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovo laikino
bendravimo su vaiku nustatymo, negalima pripažinti ginčo dėl bendravimo tvarkos
nustatymo išankstiniu išsprendimu, nes juo tik siekiama laikinai, kol bus
priimtas teismo sprendimas, apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus bei
užtikrinti kitam sutuoktiniui galimybę bendrauti su vaiku.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 331 str., 336 str., 337 str. 1 p.,
n u t a r i a :
Ieškovės atskirąjį
skundą atmesti.
Marijampolės rajono
apylinkės teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkas
Evaldas Burzdikas
Kolegijos
teisėjai Rūta
Palubinskaitė
Gintautas Koriaginas