(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-681-1012/2023 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. Š. ir P. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovų A. Š. ir P. Š. 2020 m. lapkričio 4 d. sudarytą dovanojimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovui P. Š. žemės sklypo 160/1500 dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), ir butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės į 160/1500 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį, pritaikė restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisė atsakovui P. Š. iš atsakovo A. Š. 216 000 Eur, priteisė iš atsakovų po 1 301,28 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

4.       Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

5.       Atsakovas A. Š. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

6.       Prašymą iš esmės grindė tuo, kad bylą išnagrinėję teismai nusprendė restituciją priteisti piniginiu ekvivalentu, o ne natūra.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovo A. Š. prašymo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

8.       Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 150 straipsnio 2 ir 3 dalimis, konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo.

9.       Teismas nustatė, kad byloje yra priimtas ir įsiteisėjęs ieškovei palankus teismo sprendimas – ginčo nekilnojamojo turto 2020 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento ir pritaikyta restitucija piniginiu ekvivalentu, priteisiant atsakovui P. Š. iš atsakovo A. Š. 216 000 Eur. Teismo vertinimu, nors reikalavimo dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu teisines pasekmes ginčo šalims sukėlė ir be atskiro (priverstinio) jo vykdymo, t. y. įsiteisėjus teismo sprendimui 2020 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartis tapo negaliojančia ab initio (nuo pradžios), tačiau restitucijos priteisimas piniginiu ekvivalentu įpareigoja atsakovą A. Š. imtis aktyvių veiksmų dėl priteistos sumos sumokėjimo arba ši sprendimo dalis bus vykdoma priverstinai. Tai reiškia, kad byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti panaikintos tuo atveju, jeigu priteista suma būtų sumokėta atsakovui P. Š.. Atsakovui A. Š. nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, į ginčo turtą galėtų būti nukreipiamas išieškojimas.

10.       Teismas pažymėjo, kad atsakovo A. Š. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nenurodyta aplinkybių, kurios suponuotų pagrindą kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui neegzistavimą, pvz., įrodymais pagrįstą ketinimą sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandorį ir gautas lėšas skirti teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog sprendimas yra įvykdytas (sumokėta restitucijos suma), teismas nusprendė, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti panaikinamos.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Atsakovas A. Š. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartį ir atsakovui A. Š. taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Teismas pripažino, kad žemės sklypo daliai ir butui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra tiesiogiai susijusios su bylos ginčo dalyku, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių nepanaikino. Pirmosios instancijos teismas turėtų įrodyti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Tokių argumentų teismas nutartyje nepateikė ir neįvertino.

11.2.                      Atsakovas, veikdamas rūpestingai ir aktyviai, kreipėsi į kelias kredito įstaigas dėl paskolos suteikimo tam, kad galėtų įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti P. Š. priteistą restitucijos sumą – 216 000 Eur. Tačiau visos kredito įstaigos už tokio dydžio paskolos suteikimą prašo įkeisti atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypo dalį ir butą. Siekdamas kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą, atsakovas turės įkeisti žemės sklypo dalį ir butą, o esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms turtą įkeisti ir gauti paskolą yra neįmanoma. Butas yra vienintelis atsakovo būstas, kuriame jis gyvena su šeima (sutuoktine ir 3 vaikais), todėl atsakovas siekia butą išsaugoti, jį įkeičiant, gaunant paskolą ir taip įvykdant teismo sprendimą.

12.       Ieškovė VMI pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai įvertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Byloje nėra duomenų, kad teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo būtų įvykdytas, tokių duomenų nepateikia ir apeliantas.

12.2.                      Nors, apelianto teigimu, taikomos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina paskolos suteikimą restitucijos sumai gauti, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė įrodymų. Teisės aktai nedraudžia įkeisti ir tretiesiems asmenims priklausantį turtą, todėl šiuo atveju apeliantui priklausančio turto įkeitimas nėra vienintelė galimybė gauti paskolą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjąs šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

14.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti jam taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.       Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės VMI ieškinio dėl atsakovų A. Š. ir P. Š. 2020 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo natūra įvykdymo užtikrinimui, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešajame registre dėl atsakovui A. Š. nuosavybės teise priklausančios dalies žemės sklypo ir buto perleidimo draudimo. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų A. Š. ir P. Š. 2020 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį, taikė restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisė atsakovui P. Š. iš atsakovo A. Š. 216 000 Eur. Paminėtas sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Bylos duomenys patvirtina (to nepaneigė ir pats apeliantas), kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimas iki šiol nėra įvykdytas.

16.       Apeliantas, siekdamas jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teigia, kad jos nėra susijusios su išnagrinėtos bylos ginčo dalyku – priteista pinigų suma, taip pat įrodinėja, kad dėl jo nekilnojamajam turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negali gauti iš kredito įstaigų paskolos įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos sumos grąžinimui.

17.       Pažymėtina, kad bendrosios teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galiojimo taisyklės yra įtvirtintos CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pirminė paskirtis yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, ji lemia ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą laiko atžvilgiu. Pagal CPK 150 straipsnio 2 dalį, teismui sprendimu atmetus ieškinį, tuo pačiu sprendimu išsprendžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas, paliekant galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Taigi iš CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinto reglamentavimo darytina išvada, kad laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).

18.       Nagrinėjamu atveju nustačius, kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2023  m. gegužės 31 d. sprendimas dėl 216 000 Eur priteisimo atsakovui P. Š. iš atsakovo A. Š., kaip minėta, iki šiol nėra įvykdytas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo A. Š. prašymą panaikinti jam taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šios situacijos nekeičia ir tai, kad restitucija, patenkinus ieškovės VMI ieškinį dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, pritaikyta ne natūra, o piniginiu ekvivalentu. Pripažįstamas pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentas, kad restitucijos pritaikymas piniginiu ekvivalentu įpareigoja atsakovą A. Š. imtis veiksmų, kad iš jo P. Š. priteista suma būtų sumokėta, priešingu atveju, ši sprendimo dalis bus vykdoma priverstinai – į ginčo turtą, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galėtų būti nukreiptas priverstinis išieškojimas.

19.       Nepagrįstas apelianto atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimo. Pažymėtina, kad sprendžiant jau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – egzistavimas nėra vertinamas ir iš naujo nenustatinėjamas. Ši sąlyga (grėsmė) yra aktuali tik sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Vertinant, ar yra pagrindas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra aktualios CPK 149 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Remiantis CPK 149 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos pagrįstu byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149straipsnio 3 dalis).

20.       Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-407/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-464/2023, 18 punktas). Kitaip tariant, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo poreikio jau neturi būti iš naujo analizuojama, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje įtvirtintos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos ir negali būti kvestionuojamas nutarties, kuria jos buvo pritaikytos, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Tokiu atveju yra analizuojamos tik aplinkybės, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, bei sprendžiama, ar jos gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą.

21.       Taigi šalis, siekianti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turėtų įrodyti bent vieną iš dviejų CPK 149 straipsnio taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių: 1) dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas; 2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.

22.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas A. Š. neįrodė nė vienos iš paminėtų aplinkybių.

23.       Nors, apelianto teigimu, jo turtui – daliai žemės sklypo ir butui – pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina galimybes paimti iš kredito įstaigų paskolą įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos skolos grąžinimui ir įkeisti paminėtą nekilnojamąjį turtą, taip užtikrinant suteiktos paskolos grąžinimą, tačiau pažymėtina, kad, visų pirma, apeliantas nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti, t. y. kad jis iš tiesų kreipėsi į kredito įstaigas dėl paskolos suteikimo ir šios, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ginčo turtui, atsisakė išduoti paskolą (CPK 178 straipsnis). Atsakovui pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas registre, draudžiantis perleisti turtą neriboja kitų savininko teisų, t. y. ši laikinoji apsaugos priemonė nėra kliūtis turtą įkeisti. Be to, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, apeliantui priklausančio ginčo turto įkeitimas nėra vienintelė galimybė paskolai gauti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės aktai nedraudžia įkeisti ir tretiesiems asmenims priklausantį turtą reikiamai paskolai gauti ar naudotis kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, pvz., laidavimu, taip pat gauti kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, sutikimą, kad gauta paskola būtų tiesiogiai pervesta jo reikalavimų patenkinimui ir pan. Tačiau atsakovas A. Š., prašydamas panaikinti teismo sprendimu jau patenkinto reikalavimo užtikrinimui pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, apsiribojo abstrakčiais argumentais, kad restituciją pritaikius ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, laikinosios apsaugos priemonė neatitinka byloje išnagrinėto ginčo esmės, bet nepateikė įrodymų, jog ėmėsi realių veiksmų, siekdamas įvykdyti teismo sprendimą ir kad būtent pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sudarė kliūtis jį įvykdyti.

24.       Taigi esant nustatytai aplinkybei, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo iš apelianto priteista pinigų suma, vis dar nėra įvykdytas, taip pat apeliantui neįrodžius pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ar kad taikytos priemonės nebeatitiktų proporcingumo ar ekonomiškumo principų, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti A. Š. prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                Rasa Gudžiūnienė