Administracinė byla Nr. I-6832-414/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01668-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.3.

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 5 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Rimantas Giedraitis, 

sekretoriaujant Rasai Ganienei,

dalyvaujant pareiškėjui G. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2-6) pareiškėjas nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant gyvenamojo ploto normą nustatytą tiek nacionaliniuose tiek tarptautiniuose teisės aktuose. Kameroje buvo laikomi trys, keturi asmenys ir nebuvo vietos judėti. Prašė atsižvelgti į tai, kad didžiąją dalį kameros ploto užėmė lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas. Tarp miegojimo vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tai prieštarauja CPT išaiškinimui, pagal kurį suimtasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko erdvės laisvai judėti. Teismo posėdyje atsakovo pateiktų duomenų apie kameras, jų plotus ir kalintų asmenų skaičių neginčijo, papildomai nurodė, kad kamerose Nr. 245 ir Nr. 227 buvo nešvarios, įtrūkę sienos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus emocinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus, kančią, tapo agresyvus, sunkumai, baimė ir nevisavertiškumo jausmas jį žemino ir menkino, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, sumažėjo bendravimo galimybės, geria (duomenys neskelbtini) vaistus. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir atsakovas, ir Kauno TI) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 10-14) nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pažymėjo, kad bylai aktualiu laikotarpiu teisės normos reglamentuojančios kamerose esančių baldų įrengimą ir minimalią gyvenamojo ploto normą pažeistos nebuvo. Pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti taip, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos juose. Patikrinus suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų registrą nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją. Į psichologus pareiškėjas kreipėsi šešis kartus su bendro ir asmeninio pobūdžio klausimais, apsilankymai Psichologų tarnyboje nėra susiję su skundo dalyku. Asmens sveikatos istorijoje su skunde išdėstytomis aplinkybėmis susijusių sveikatos sutrikimų nenustatyta. Kauno TI sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kauno TI nepažeidė jokių teisės aktų reglamentuojančių įstaigos veiklą, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.

Atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 7 d.; b. l. 75), atsakovas neprieštaravo dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (b. l. 14), byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas Nr. 232, Nr. 227, Nr. 236, Nr. 205, Nr. 245, Nr. 160, Nr. 228, Nr. 231 ir Nr. 155  (b. l. 47-56). Pareiškėjo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikomi daugiausiai keturi asmenys. Atsakovo pateikti duomenys (tarp jų, fotonuotraukos; b. l. 65,66) šioms pareiškėjo aplinkybėms neprieštarauja. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų plotus, kartu su juo laikytų asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismo posėdžio metu neginčijo. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atskirais laikotarpiais (vertinant visą parą tekusį plotą), vienam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m. iki 7,74 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi, turėjusi tekti ploto norma (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.) pažeista nebuvo. Įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko nuo 3,28 kv. m. iki 6,99 kv. m. gyvenamojo ploto. Pastebėtina, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydama, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-814-492/2017). Nagrinėjamu atveju, įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui tekęs 3,28 kv. m. plotas viršijo minėtą EŽTT praktikoje nurodytą minimalų standartą, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Pagal Taisyklių 14 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kameros turi būti aprūpintos baldais ir privalomu inventoriumi. Pareiškėjo argumentą, kad tarp miegamųjų vietų nebuvo net minimalaus atstumo, paneigia atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 65, 66). Galiojantys teisės aktai nenumato, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas jose esančių baldų ar kito inventoriaus užimamas plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto, susijusio su ploto normos neužtikrinimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė aštuonias valandas per dieną praleisti lauke ir kad buvo per maži pasivaikščiojimo kiemeliai.

Taisyklių 21 punkte nustatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Taisyklių 22 punkte įtvirtinti pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nurodoma, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti. Konvencijos 3 straipsnis pasivaikščiojimo gryname oro trukmės nereglamentuoja. Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Taigi, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo (suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarką, taip pat išvedimo pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemus, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarką ir reikalavimus reglamentuoja Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-1 patvirtintas „Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašas“ (b. l. 43-45). Pareiškėjas, jo paties teigimu, turėjo galimybę kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, galiojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių plotų ar vienam asmeniui turinčio tekti pasivaikščiojimo kiemo ploto nereglamentuoja, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė, užtikrinant pasivaikščiojimą, pažeista nebuvo.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė naujas (skunde nenurodytas) aplinkybes dėl kalinimo sąlygų – kamerose Nr. 245 ir Nr. 227 buvo nešvarios, įtrūkę sienos.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ar pakeisti skundo pagrindą per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Šiuo atveju pareiškėjas atsiliepimą į skundą, kartu su teismo šaukimu, gavo 2018 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 74, 81), todėl skundo pagrindo tikslinimas 2018 m. spalio 15 d. teismo posėdyje yra pateiktas praleidus ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, vertintinas kaip pateiktas netinkama forma (nepateiktas raštu), todėl negali būti priimtas nagrinėjimui. Teismo posėdyje pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas, kurios apibrėžtos pareiškėjo pateiktu ir teismo priimtu skundu, todėl teismas šių aplinkybių nevertina ir dėl jų nepasiako. 

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT jurisprudencijoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. 

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus emocinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus, kančią, tapo agresyvus, sunkumai, baimė ir nevisavertiškumo jausmas jį žemino ir menkino, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, sumažėjo bendravimo galimybės, geria (duomenys neskelbtini) vaistus, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialius dokumentus, t. y. Kauno TI Psichologinės tarnybos 2018 m. rugpjūčio 21 d. pažymą (b. l. 46), kurioje nurodomos pareiškėjui suteiktų konsultacijų datos (dėl asmeninio pobūdžio problemų, dėl bendro pobūdžio klausimų; 2018 m. birželio 20 d. į konsultaciją eiti atsisakė). Asmens sveikatos istorijos duomenys (b. l. 67-71) patvirtina, kad pareiškėjas yra kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tačiau, tokie negalavimai pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems žmonėms, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jo sveikata ar emocinė būklė itin pablogėjo ar pablogėjo išimtinai dėl gyvenimo sąlygų Kauno TI. Pareiškėjo nurodyti išgyvenimai, emocinė būklė, sveikata nelaikytini kalinimo sąlygų pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. (ABTĮ 56 str.) 

Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsniu 1 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo G. S. skundą atmesti.

            Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Rimantas Giedraitis