Civilinė byla Nr. e2A-576-798/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00517-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.5.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Swedbank“, antstoliui V. M. ir V. G. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-18-240-3223 (toliau – ir varžytynių aktas) (parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir butas) ir automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini) dalis, pažymėta G-1, esanti (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir aikštelė) (toliau – ir turto pardavimo iš varžytynių aktas) negaliojančiu ir taikyti restituciją.
2. Ieškovas nurodė, kad ginčijamas aktas negalėjo būti surašytas, nes: 1) potencialūs varžytynių dalyviai ir pirkėjai negalėjo ir neturėjo galimybių pasiūlyti aukštesnę kainą, nes varžytynėse buvo parduodamas turtas pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą, specifiką bei stovį; be to, areštuodamas skolininko turtą antstolis turto arešto akte 2014 m. lapkričio 21 d. 0240/14/03883 vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 nurodė, kad buto baigtumas yra 86 proc.; 2) ieškovo butas buvo parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti nustatyta Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; antstolis nesilaikė CPK 681 straipsnio nuostatų; 3) informacija pateikta internete apie varžytynes visiškai neatitiko realybės, realaus buto stovio ir jo situacijos, nes nuo 2005 metų buto pardavėjas (statytojas) ir buto savininkas (ieškovas) investavo dideles sumas į pilną buto pastatymą ir įrengimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. gruodžio 28 d. varžytynės Nr. 112516 negalėjo įvykti ir turėjo būti panaikintos. Paaiškino, kad imdamas paskolą ieškovas įkeitė bankui 2005 m. rugsėjo 28 d. hipotekos lakštu Nr. 01120050019118 tik butą pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą ir specifiką ir tik 351 000 Lt rinkos vertės apimtimi. Nurodė, kad buto baigtumas 86 proc., tačiau vykdomasis dokumentas neteisėtai buvo išduotas 2013 metais pagal to meto buto stovį (pasikeitusį), todėl jo finansiniai įsipareigojimai pagal šį neteisėtai išduotą vykdomąjį dokumentą turėjo būti panaikinti, o ne tik sumažėti jų mastas.
4. Turto arešto akte 2014 m. lapkričio 21 d. 0240/14/03883 vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 buvo nepagrįstai nustatyta labai maža areštuoto turto (buto) vertė (550 000 Lt). Tokia areštuoto turto kaina buvo nustatyta butui, kurio registruotas baigtumas Nekilnojamojo turto registre buvo 86 proc., todėl turto vertė turėjo būti perskaičiuota. Antstolio turto arešto akte nurodytas buto adresas neatitiko realybės, nes buvo nurodytas senas 2005 metų jo buto adresas ((duomenys neskelbtini)), o nuo 2011 m. sausio 17 d. jis pasikeitė į (duomenys neskelbtini). Varžytynėse neteisėtai buvo parduodamas ieškovo turtas (butas) pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą ir specifikaciją, todėl Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyti duomenys visiškai neatitiko realybės nei 2013 metais, nei 2015 metais, nei 2018 metais.
5. Turto arešto akte ir informacijoje apie varžytynes buvo nurodyta klaidinanti ir neteisinga informacija. Antstolis veikė neteisėtai, nes turtas buvo parduotas iš varžytynių už beveik dvigubai mažesnę kainą (už 148 596 Eur vietoje 250 000 Eur). Varžytynės negalėjo įvykti dėl akivaizdaus potencialių varžytynių dalyvių suklaidinimo ir realios faktinės informacijos nuslėpimo, turto (buto) nuotraukų nepateikimo, bei apribotos pirkėjų galimybės apžiūrėti butą.
6. Taip pat, ieškovo teigimu, antstolis veikė neteisėtai, nes pagal AB „Swedbank“ neteisėtus ir neteisingus skaičiavimus jo skola turėjo būti lygi 147 819,04 Eur sumai, nors tikroji jo skola turėjo būti lygi tik 113 154,13 Eur sumai. 2018 m. vasario 24 d. ieškovas gavo elektroninį laišką iš Mano Creditinfo sistemos, kad jo skola sumažėjo 157 478,56 Eur suma, nors antstolio išieškotų lėšų paskirstymo patvarkyme 2018 m. vasario 21 d. Nr. 0240/14/03883 buvo nurodyta, kad bankui pervesta 142 147,41 Eur suma. Ieškovo teigimu, jo skola sumažėjo dar 15 331,15 Eur, taigi ieškovo skola nuo neteisėtai išduoto vykdomojo dokumento Nr. 2-17182-558/2013 išdavimo dienos sumažėjo 46 931,62 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
3. Teismas sprendė, kad ieškovas turto pardavimo iš varžytynių aktą ginčijo CPK 602 straipsnio 1 dalies 6-7 punktuose įtvirtintais pagrindais.
4. Taip pat teismas nustatęs, kad 2014 m. lapkričio 21 d. atsakovui antstoliui V. M. areštavus ieškovui priklausantį turtą, 2014 m. lapkričio 21 d. turto arešto akte buvo nustatyta areštuoto turto bendra rinkos vertė – 550 000 Lt; ieškovas patvirtino aplinkybę, jog prieštaravimų dėl nustatytos turto rinkos vertės per įstatymo nustatytą terminą neteikė, prašymo pratęsti ar atnaujinti terminą tokiems prieštaravimams pateikti taip pat neteikė; byloje nėra duomenų, kurie sąlygotų išvadą, jog antstoliui galėjo kilti abejonių dėl turto vertės, sprendė, kad antstoliui ginčo atveju nebuvo pagrindo vykdomojoje byloje skirti nekilnojamojo turto ekspertizę.
5. Teismas, remdamasis LITEKO duomenimis, nustatė, kad klausimas dėl antstolio atlikto vykdomojoje byloje ieškovui kaip skolininkui priklausančio turto įkainojimo jau buvo sprendžiamas kitose civilinėse bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7443-592/2015, kurią Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1423-340/2015 paliko nepakeistą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-17191-433/2018, kurią Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2068-590/2018 paliko nepakeistą).
6. Teismas pagal byloje atliktos teismo ekspertizės akto Nr. 20-07-09KK, kurį parengė ekspertas K. K., duomenys nustatė, kad buto bei dalies automobilių stovėjimo aikštelės rinkos vertė 2015 m. lapkričio 24 d. buvo 162 000 Eur; antstolio 2014 m. lapkričio 21 d. nustatyta 159 291,01 Eur dydžio buto ir automobilių stovėjimo aikštelės dalies vertė atitiko šio turto rinkos vertę 2015 m. lapkričio 24 d., kuri buvo nustatyta lyginamuoju metodu ir buvo 162 000 Eur; ekspertas išvadose taip pat pažymėjo, kad šis vertinimas butas/patalpa-butas rinkos vertės nustatymo datai ir galimai anksčiau buvo 100 proc. statybos baigtumo.
7. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 11 d. nutartyje, spęsdamas ieškovo pareiškimo dėl eksperto nušalinimo pagrįstumo klausimą, atmetė ieškovo argumentą dėl eksperto šališkumo, sąsajų su antstoliais.
8. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl teismo ekspertizės išvadų netinkamumo, kadangi visi argumentai iš esmės grindžiami ieškovo deklaratyviais teiginiais, samprotavimais, subjektyviais turto būklės vertinimais bei analizėmis, kurios negali paneigti eksperto išvadų, kurios grindžiamos specialiomis žiniomis.
9. Teismo vertinimu, byloje pateiktų teismo ekspertizės išvadų nepaneigia ieškovo byloje teikti turto vertinimai, kadangi teismo paskirta ekspertizė ir į bylą pateiktas teismo ekspertizės aktas turi didesnę įrodomąją galią nei kiti byloje esantys bei tas pačias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti byloje pateiktu teismo ekspertizės aktu, kuris patvirtina, jog antstolio nustatyta turto kaina atitiko turto pardavimo metu vyravusias rinkos kainas.
10. Nustatęs, kad ekspertizės akto išvados patvirtina, jog tarp antstolio 2014 m. lapkričio 21 d. nustatytos 159 291,01 Eur turto vertės ir eksperto nustatytos ginčo turto rinkos vertės 2015 m. lapkričio 24 d. – 162 000 Eur, yra nedidelis skirtumas, teismas vertino, kad toks skirtumas nėra esminis ir savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog antstolis ginčo turtą įkainojo netinkamai.
11. Teismas, nustatęs, kad ekspertizės išvadose nurodyta, jog butas rinkos vertės nustatymo datai ir galimai anksčiau buvo 100 proc. statybos baigtumo, sprendė, jog tokia išvada paneigia ieškovo poziciją, jog antstolio varžytynių skelbime nurodyta turto rinkos vertė buvo nustatyta ne tokios būklės turtui, kuris faktiškai buvo, t. y. jog antstolio nustatyta turto vertė atitiko turto, kuris yra 86 proc. baigtumo, vertei.
12. Teismas sprendė, kad antstolio nustatyta turto rinkos vertė atitiko ginčo turto rinkos kainą, net ir vertinant ginčo turtą esant 100 proc. baigtumo. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad varžytynėse buvo parduodamas kitokio stovio butas, už žymiai mažesnę kainą, atitinkamai klaidinant ir varžytynių dalyvius.
13. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad antstolis nepagrįstai areštuodamas turtą nurodė esant buto baigtumo procentą 86 proc., kadangi tiek byloje pateiktas VĮ „Registrų centras“ išrašas, tiek ir pats ieškovas patvirtino, kad šis buto baigtumo procentas buvo tiek ir turto įkainojimo metu, tiek ir šiuo metu.
14. Teismas konstatavo, kad pirmosiose ir antrosiose varžytynėse parduodamo turto kaina buvo nustatyta nepažeidžiant įstatymo (CPK 718 ir 722 straipsniai) reikalavimų.
15. Įvertinęs tai, kad byloje kilęs ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, teismas sprendė, jog Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kurią ieškovas nurodo savo procesiniuose dokumentuose, nėra susijusi su ginčo klausimu, ir šiame ginče joje nurodytos nuostatos neaktualios.
16. Teismas sprendė, kad antstolis teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimo tvarką, nepažeidė, dėl ko nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Ieškovas A. C. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis teismo ekspertizės aktu, kadangi paskirtas teismo ekspertas, atlikdamas jam pavestą teismo ekspertizę, netinkamai taikė lyginamąjį metodą, neteisingai fiksavo buto įrangą ir įrengimus bei atliktus patalpų būklės gerinimo darbus, netinkamai nustatė neigiamus veiksnius, apibūdino fizinę buto būklę, nesirėmė aktualia nekilnojamo turto kainų statistika, įvykusiais nekilnojamo turto sandoriais. Be to, ekspertas neteisingai įvertino nekilnojamo turto baigtumą, neatsižvelgė į visas turto įvertinimui reikšmingas aplinkybes, neatsakė į teismo užduotus klausimus bei padarė neteisingą išvadą dėl nekilnojamo turto vertės. Eksperto išvada prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams.
1.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, kadangi 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-18-240-3223 yra neteisėtas ir naikintinas, nes buvo įkeistas, areštuotas, įvertintas, parduodamas ir parduotas kito stovio, būsenos ir vertės ginčo butas.
1.3. Antstolis veikė neteisėtai, nesilaikė įstatymų, piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis, veikė susitaręs su ekspertu tam, kad pastarasis pateiktu melagingą ir neteisėtą išvadą.
1.4. Ginčo buto, kurio baigtumas 86 proc., reali rinkos vertė antstolio buvo nustatyta per maža (tik 550 000 Lt), kadangi nustatyta tik pagal Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo, išduoto 2005 metais, aprašymą ir specifikaciją. Antstolis atliko veiklos teisėtumo pažeidimus, nebuvo rūpestingas ir aktyvus vykdymo procese, nesielgė sąžiningai, protingai ir teisingai. Antstolis areštavo, įvertino ir pardavė kito stovio, būsenos ir vertės butą, kurio registruotas baigtumas 86 proc. Taip pat antstolis neišsklaidė abejonių, neapžiūrėjo kito stovio, būsenos ir vertės buto, nepadarė buto nuotraukų, netinkamai jį įvertino ir pardavė. Turto arešto akte antstolis nenurodė, kad ieškovas turi teisę pasiūlyti savo buto pirkėją, ir kad vykstant varžytynėms ieškovas galėjo pateikti antstoliui prašymą dėl turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui.
1.5. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo teisėjos sprendimai buvo šališki, tendencingi, neprotingi ir neracionalūs. Tokie teismo sprendimai byloje buvo priimami nuo 2018 metų ir dėl jų buvo gaištamas kitų institucijų laikas, be kita ko, nukentėjo ir ieškovo interesai, ieškovui buvo sukelta įtampa ir stresas, nes turėjo ginti savo teisės kituose procesuose.
1.6. Ieškovas nurodo, kad ginčo turto vertė turėjo būti perskaičiuota, nes vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas turėjo būti perkainojamas laikantis CPK nustatytos tvarkos, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl varžytynės negalėjo įvykti dėl potencialių varžytynių dalyvių suklaidinimo ir realios faktinės informacijos nuslėpimo.
1.7. Aplinkybė, kad antstolis nustatė per mažą pradinę kainą, suponavo netinkamą galimų pirkėjų nuomonę, jog parduodamas turtas yra mažos vertės. Be to, varžytynėse buvo pateikta klaidinanti ir realybės neatitinkanti informacija apie kito stovio, būsenos ir vertės butą, todėl negalėjo būti nustatyta objektyvi turto rinkos vertė varžytynių metu. Atsižvelgiant į netinkamą turto įvertinimą ir klaidingą jo aprašymą, potencialūs pirkėjai negalėjo tinkamai įvertinti parduodamo buto kaip patrauklios investicijos, ir pirkėjų konkurencija negalėjo nustatyti varžytynėse parduodamo turto realios kainos.
1.8. Ginčo butas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 ir 722 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, nes antstolis nesilaikė CPK 681 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, t. y. areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones, o vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas turėjo būti perkainojamas laikantis nustatytos tvarkos.
1.9. Taip pat ginčo buto pardavimas iš varžytynių pažeidė ieškovo teises, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl esminių trūkumų, kurie turėjo įtaką šių veiksmų teisėtumui. Butas parduotas esant registruotam 86 proc. baigtumui ir tokia tikrovės neatitinkanti informacija pateikta internete apie varžytynes neatitiko realaus buto stovio ir situacijos.
1.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad klausimas dėl antstolio atlikto vykdomojoje byloje ginčo turto įkainojimo jau buvo sprendžiamas kitose civilinėse bylose dėl antstolio veiksmų, kuriose nebuvo nustatyta jokių antstolio veiklos pažeidimų.
1.11. Skundžiamas sprendimas, priimtas ignoruojant naujai paaiškėjusias aplinkybes, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nuostatas, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas arba pakeistas.
1.12. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo abejoti byloje pateiktu teismo ekspertizės aktu, kuris neva patvirtina, jog antstolio nustatyta turto kaina atitiko turto pardavimo metu vyravusias rinkos kainas. Ieškovo teigimu, abejones ekspertizės akto tinkamumu turėjo sukelti pateikta neteisinga ir klaidinanti lentelė. Be to, teismo paskirtas ekspertas buvo šališkas ir neobjektyvus. Antstolis, veikdamas neteisėtai, pasiūlė teismui gerai jam pažįstamą ekspertą ir susitarė su paskirtu ekspertu, kad šis pateiktų melagingą ir neteisėtą išvadą.
1.13. Byloje nėra ginčo, kad 2015 metais buto faktinis stovis buvo 100 proc. baigtumo, o ne 86 proc. Ši informacija nebuvo žinoma nei ekspertui, nei antstoliui, nei varžytynių dalyviams, nei pirkėjui, todėl šių aplinkybių ignoravimas skundžiamame sprendime yra neteisėtas ir nepagrįstas įrodymais.
1.14. Antstoliui neteisingai nustačius faktinę turto stovio, būsenos ir vertės, taip pat ginčo turto pradinę kainą pirmosiose varžytynėse mažinant 20 proc., antrosiose varžytynėse dar 20 proc., atsirado neprotingas ir esminis skirtumas tarp nustatyto turto stovio, būsenos ir vertės.
1.15. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nėra susijusi su ginčo klausimu, nes priešingai Direktyvoje buvo nurodyta, kad gyvybiškai svarbus turtas negali būti areštuojamas ir parduodamas už mažą kainą, kad vartotojams sudarant kredito sutartis dėl nekilnojamojo turto būtų užtikrinta aukšto lygio apsauga, jog gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas būtų tinkamai įvertintas, būtų gauta geriausia rinkos sąlygomis įmanoma kaina, ir suteikta galimybė gauti geriausią įmanomą kainą už nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudotis atimta teisė.
1.16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir vertinti ieškovo 2020 m. spalio 19 d. pateiktus naujus prašymus, teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį sprendimui ar nutarčiai priimti. Ieškovas pateikė prašymus dėl papildomų baigiamosios kalbos argumentų ir priedų, kuriuose nepateikė naujų įrodymų ir argumentų, bet tik apibendrino byloje jau pateiktus argumentus, be kita ko, paskaičiavo kiek procentų šiuo atveju ginčo turto rinkos vertės skyrėsi nuo antstolio ir eksperto įvertinimų.
2. Atsakovas antstolis V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Aplinkybė, kad atsakovas priverstinai vykdo išieškojimą iš apelianto turto, savaime nereiškia, jog atsakovo veiksmai yra neteisėti, ar turtas buvo neteisingai įkainotas. Apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas nurodė melagingus ar klaidingus duomenis apie varžytynėse parduodamą turtą.
2.2. Byloje nėra apelianto poziciją pagrindžiančių duomenų dėl netinkamos turto vertės nustatymo. Apeliantas į bylą pateikęs tik internetinės svetainės www.untu.lt atvaizdą, iš kurio matyti, jog preliminari buto Vilnius, kaina yra 215 000 Eur. Tačiau internetinės svetainės nuoroda negali būti laikoma patikimu įrodymu byloje, kadangi nėra aišku, kokiais kriterijais ir metodais remiantis turtas preliminariai buvo įvertintas. Internetinės svetainės atvaizdas nėra dokumentas, prilygstantis turto vertinimo ekspertizei ar bent konsultacinei išvadai.
2.3. Apeliantas nepagrįstai pakartotinai kelia klausimą dėl varžytynėse parduoto turto įkainojimo teisėtumo, kadangi šis klausimas jau kelis kartus buvo išspręstas teismų kitose civilinėse bylose, iškeltose pagal apelianto skundus (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7443-592/2015, 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-38474-141/2015).
2.4. Nors apeliantas įrodinėjo, kad investavo dideles pinigų sumas į pilną turto pastatymą ir įrengimą, tačiau tokių duomenų nepateikė. Taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad kreipėsi į viešąjį registrą dėl visiško turto baigtumo įregistravimo, nors iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ išrašo matyti, jog ginčo buto baigtumas yra 86 proc.
2.5. Aplinkybė, kad nustatyta turto vertė nedengia įsiskolinimo sumos, nesudaro pagrindo išvadai, jog yra pažeidžiamos šalių teisės, taip pat tai nėra ir teisinis argumentas, nes areštuotas turtas yra vertinamas rinkos kainomis, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą, bet ne į įsiskolinimo dydį.
2.6. Byloje buvo paskirta ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti. Tačiau apeliantas apsiribojo tik formaliu atliktos ekspertizės kvestionavimu ir nesutikimo su ja išreiškimu, nenurodė esminių aplinkybių, kurios paneigtų atliktos ekspertizės objektyvumą.
2.7. Išvados dėl galimai kitokios areštuoto turto vertės, gautos ne CPK 682 ar 212 straipsniuose nustatyta tvarka, turėtų būti vertinamos kaip rašytinis įrodymas byloje. Antstoliui pagrįstai nekilo abejonių nustatyta turto verte, o apeliantas pats turėjo būti suinteresuotas teisingos turto vertės nustatymu, todėl turėjo aktyviai dalyvauti turto vertės nustatymo procese tiek skiriant turto vertinimo ekspertą, tiek jam užduodant atitinkamus klausimus.
2.8. Tuo atveju, jei turto kaina būtų buvusi iš tiesų per maža, tai varžytynėse būtų dalyvavę daugiau pirkėjų ir jie būtų siūlę didesnę kainą. Įvykusios turto varžytynės patvirtina, kad turto kaina nebuvo per maža ir atitiko nekilnojamojo turto rinkoje buvusią kainą.
2.9. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad antstolis atliko vykdymo veiksmus galiojant nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-38474-141/2015 netenkino apelianto skundo ir konstatavo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-31112-933/2015 laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigė, taigi antstolis teisėtai tęsė vykdymo veiksmus.
2.10. Apeliantas kvestionuoja ekspertizės išvadas, įrodinėdamas, kad byloje paskirta ekspertizė neva neteisinga. Tačiau apeliantas neįrodinėja sąlygų, kurioms esant turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu. Apeliantas nurodo, kad jo teisių pažeidimas pasireiškia antstolio pernelyg žema kaina įvertintu turtu, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas nesinaudojo teise teikti įrodymus, paneigiančius byloje nustatytą turto vertę. Nepaisant to, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu naudojosi teise apklausti ekspertą bei pašalinti abejones dėl turto vertės, tačiau apeliaciniu skundu nepaneigia sprendime nustatytų aplinkybių.
2.11. Apelianto argumentai dėl turto vertės netinkamo nustatymo turėtų remtis ne tik jo subjektyvia nuomone, bet ir realiais skaičiavimais, kurie leistų antstoliui daryti pagrįstą išvadą apie turto vertinimo procedūros pažeidimą ir (ar) jos metu atliktus netikslius skaičiavimus.
3. Atsakovė AB „Swedbank“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama byla pagal apelianto skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo pareiškėjas prašė pripažinti negaliojančiu hipoteka įkeisto turto nuosavybės teise priklausančio skolininkui (pareiškėjui) turto pardavimo iš varžytynių aktą 2018 m. vasario 21 d. Nr. S-18-240-3223 ir taikyti restituciją. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. e2YT-17191-433/2018, skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2068-590/2018 pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Minėtoje byloje buvo pasisakyta dėl varžytynėse parduoto turto įkainojimo bei realizavimo aplinkybių, kurios yra pakartotinai kvestionuojamos šioje byloje. Kadangi įsiteisėjusia apygardos teismo nutartimi yra konstatuota, kad antstolio veiksmai realizuojant turtą varžytynėse, tame tarpe turo vertinimo ir varžytynių skelbimo procedūros, buvo atlikti pagal teisės aktų reikalavimus, todėl apelianto ieškinys CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu negalėjo būti patenkintas ir skundžiamu sprendimu pagrįstai atmestas.
3.2. Byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto vertės ekspertizė, kurios išvados taip pat nesudarė pagrindo abejoti dėl varžytynėse parduoto turto įkainojimo ir tik patvirtino apelianto argumentų nepagrįstumą.
3.3. Antstolio V. M. veiksmų teisėtumas realizuojant banko naudai įkeistą turtą ne kartą buvo vertintas apeliantui teismams teikiant skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo. Kadangi vykdymo proceso pažeidimų nebuvo nustatyta ir apeliantas į bylą nepateikė naujų įrodymų dėl to, kad turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises, todėl ieškinys pagrįstai buvo atmestas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
5. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo A. C. ieškinys atsakovams AB „Swedbank“, antstoliui V. M. ir V. G. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo
6. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymus prie apeliacinio skundo. Ieškovas prašo juos priimti ir vadovautis priimant galutinį procesinį sprendimą.
7. Pagal CPK 323 ir 338 straipsnių nuostatas keisti (pildyti) apeliacinį / atskirąjį skundą, pasibaigus atitinkamo skundo padavimo terminui, draudžiama. Šiuo aspektu yra pasisakęs ir kasacinis teismas, nurodydamas, jog pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
8. Nagrinėjamu atveju rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas dėstomomis aplinkybėmis papildomai argumentuoja savo skundą, nurodo naujų motyvų, kodėl jo apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas. Taip pat teikia nesutikimo motyvus su atsakovų atsiliepimais į jo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pateiktus ieškovo rašytinius paaiškinimus kaip apeliacinio skundo papildymą naujais argumentais, juos priimti atsisako kaip pateiktus praleidus įstatyme nustatytą atskirojo skundo padavimo terminą.
9. Ieškovas taip pat kartu pateikia papildomus naujus įrodymus (laišką iš eksperto; lentelę Nr. 1 (užsakymai 5F031258F372F, 5EF05BC5B02FO); NT sandorių užsakymą 5CD8047B725D4; NTsandoriai.lt puslapio nuorašą; laišką iš NTsandoriai.lt puslapio). Remiantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovo teikiamus įrodymus, nes jie neturi įtakos procesinio sprendimo rezultatui.
10. Taip pat ieškovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašo apeliacinės instancijos teismo priimti atskirąją nutartį ir nusiųsti ją atitinkamoms institucijoms, nes byloje paskirtas teismo ekspertas pažeidė įstatymus ir kitas teisės normas, pateikdamas teismui suklastotą dokumentą.
11. CPK 299 straipsnyje nustatyta teismo teisė priimti atskirąją nutartį, nusiunčiant ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuojant apie pažeidimus, kai nagrinėjant bylą teismas padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas. Taigi teismui nustatyta diskrecijos teisė spręsti dėl tokios nutarties priėmimo tikslingumo.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas poreikio priimti atskirąją nutartį, ar, juo labiau, kreiptis su pranešimu į prokurorą CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka, neįžvelgia. Ieškovas, manydamas, kad eksperto veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, gali pats kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją. Pažymėtina, kad ieškovas, teikdamas tokio pobūdžio prašymus, iš esmės siekia išplėsti apeliacinio proceso ribas. Ieškovo prašymas dėl atskirosios nutarties priėmimo yra grįstas išimtinai jo subjektyvia nuomone, deklaratyviais teiginiais, nepateikiant objektyvių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
13. Be kita ko, ieškovas prašo sustabdyti civilinės bylos pagal jo apeliacinį skundą nagrinėjimą. Tačiau ieškovas nenurodo kokiu pagrindu turėtų būti sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas. Manytina, kad ieškovo vertinimu, byla turėtų būti sustabdyti, kadangi bus tenkintas jo prašymas dėl atskirosios nutarties priėmimo ir kreipimosi su pranešimu į prokurorą CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka. Šiuo atveju, netenkinus ieškovo prašymo dėl atskirosios nutarties priėmimo, nėra pagrindo spręsti ir prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo.
14. Ieškovas A. C. Lietuvos apeliaciniam teismui 2021 m. lapkričio 9 d. pateikė prašymą prie apeliacinio skundo kartu pridėdamas papildomus naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas atsisako minėtą prašymą priimti, nes jis yra pateiktas apeliacinės instancijos teismui jau išnagrinėjus civilinę bylą ir atidėjus procesinio sprendimo paskelbimą.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
15. Ieškovas, vieną iš argumentų dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo nešališkas, t. y. teisėjos sprendimai buvo šališki, tendencingi, neprotingi ir neracionalūs.
16. Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
17. Pagal bylos duomenis, ieškovo A. C. pareiškimai dėl bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos nušalinimo buvo išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. ir 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimis. Visose minėtose nutartyse iš esmės buvo konstatuota, kad ieškovas, reikšdamas nušalinimą dėl teisėjos procesinių veiksmų nagrinėjamoje byloje (atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, eksperto skyrimo, klausimų, susijusių su ekspertizių skyrimu, sprendimo, ieškovo prašymų atmetimo) neįrodė teisėjos šališkumo tam tikros šalies atžvilgiu ar suinteresuotumo bylos baigtimi, t. y. nenurodė objektyviai pagrįstų aplinkybių, galinčių kelti abejonių teisėjos nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas apeliacinio skundo dalį dėl teismo šališkumo grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis grindė savo pareiškimus dėl teismo nušalinimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Vien tai, kad kuriai nors šaliai (šiuo atveju – ieškovui) buvo nepalankiai išspręsti procesiniai prašymai byloje savaime negali būti laikoma pagrindu abejoti teismo nešališkumu, nesant konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių.
Dėl ginčo esmės
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-18-240-3223, kuriuo antstolis V. M. pardavė butą ((duomenys neskelbtini)) ir automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini) dalį, pažymėtą G-1 ((duomenys neskelbtini)), teisėtumo.
19. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktas yra neteisėtas ir naikintinas, nes buvo įkeistas, areštuotas, įvertintas, parduodamas ir parduotas kito stovio, būsenos ir vertės ginčo turtas. Ginčo turto vertinimo ekspertizę atlikęs ekspertas buvo šališkas, o pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis teismo ekspertizės aktu, nes ekspertas netinkamai atliko jam pavestas užduotis. Taip pat skunde teigiama, kad antstoliui nustačius per mažą pradinę turto kainą ir paskelbus klaidingą turto aprašymą, potencialūs pirkėjai negalėjo tinkamai įvertinti parduodamo buto kaip patrauklios investicijos, ir pirkėjų konkurencija negalėjo nustatyti varžytynėse parduodamo turto realios kainos.
20. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje Vykdymo procesas nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Ši speciali turto realizavimo forma (tvarka) lemia, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tada, jeigu yra nustatomi imperatyvių teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, ir tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Vienas tokių atvejų yra turto pardavimas ar perdavimas išieškotojui už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK įtvirtintas taisykles (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
21. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, teismas CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, taigi ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016). Taip pat reikalinga atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, į proporcingumo principo reikalavimus, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), siekiant užtikrinti šalių santykių stabilumą. Todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
22. Patvirtinančiais minėtą išimtinio atvejo taisyklę gali būti laikomi ir tokie kasacinio teismo išaiškinimai, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas bei varžytynių akto (ar, atitinkamai, turto perdavimo išieškotojui akto) pripažinimas negaliojančiu galimas tik tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teisės; ar kaina yra esmingai mažesnė, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012).
23. Pažymėtina, kad būtent toks teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusias aplinkybes bei nurodytą teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog ginčo turtas buvo įkainotas netinkamai ir parduodas už per mažą kainą.
25. Apelianto nurodomi argumentai, kad ginčo turtas buvo įvertintas ir parduotas kito stovio, būsenos bei vertės, o taip pat, jog antstoliui nustačius per mažą pradinę turto kainą ir paskelbus klaidingą turto aprašymą, potencialūs pirkėjai negalėjo tinkamai įvertinti parduodamo buto kaip patrauklios investicijos, pateikiant varžytynėse realią turto kainą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti įrodymais. 2014 m. lapkričio 21 d. atsakovui antstoliui V. M. areštavus ieškovui priklausantį ginčo turtą (butą ir aikštelę), buvo nustatyta areštuoto turto bendra rinkos vertė – 550 000 Lt (159 291 Eur). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų teikęs prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto rinkos vertės per įstatymo nustatytą terminą, neteikė prašymo pratęsti ar atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti. Be to, nėra aišku kodėl ieškovas neskundė 2014 m. lapkričio 21 d. antstolio patvarkymo dėl nustatytos turto vertės, kodėl ginčo turto vertę pradėjo ginčyti tik 2015 m. gruodžio 28 d. įvykus ginčo turto varžytynėms ir 2018 m. vasario 21 d. antstoliui surašius turto iš varžytynių aktą Nr. S-18-240-3223. Taigi, įvertinus kas nurodyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog antstoliui nebuvo pagrindo abejoti nustatyta ginčo turto verte ir skelbti varžytynes dėl 550 000 Lt (159 291 Eur) vertės turto pardavimo.
26. Be to, byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-17191-433/2018 atmetė ieškovo A. C. skundą dėl antstolio V. M. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883, konstatuodamas, jog ginčo turtas (butas ir aikštelė) vykdomojoje byloje buvo įkainotas tinkamai, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2068-590/2018 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartį. Kaip matyti, minėta apylinkės teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Todėl šioje byloje iš naujo kelti klausimą dėl ginčo turto įkainojimo teisėtumo bei pagrįstumo nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad varžytynės parodė tikrąją turto vertę, nes 2015 m. gruodžio 28 d. varžytynių metu ginčo turtas parduotas už 148 596 Eur. Ši aplinkybė patvirtina, kad vykdymo procese turto vertė buvo nustatyta tinkamai. Tuo atveju, jei ginčo turtas būtų paklausus ir galėtų būti įkainuotas brangiau, tai varžytynėse dalyvautų daugiau potencialių pirkėjų, siūlančių įsigyti ginčo turtą už didesnę kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei ieškovas manė, kad ginčo turtas yra didesnės vertės, jis turėjo teisę imtis aktyvių veiksmų, siekiant įrodyti, jog ginčo turto vertė yra žymiai didesnė, arba iki varžytynių pradžios surasti turto pirkėją, kuris pirktų kainą už skolininkei priimtiną kainą (CPK 704 straipsnis).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad ginčo turtas parduotas už esmingai mažesnę kainą. Bylos duomenys patvirtina, kad vykdymo procese nustatyta ginčo turto rinkos vertė sudarė 159 291 Eur, 2020 m. liepos 10 d. teismo ekspertizės akte Nr. 20-07-09KK nustatyta ginčo turto vertė sudarė 162 000 Eur, o 2015 m. gruodžio 28 d. varžytynių metu ginčo turtas parduotas už 148 596 Eur. Taigi, kaip matyti, ginčo turto vertės skirtumas tarp antstolio nustatytos kainos ir kainos, už kurią buvo parduotas ginčo turtas, tesudaro 6,7 proc., todėl spręstina, kad antstolio nustatyta turto rinkos vertė atitiko ginčo turto rinkos kainą, juolab kad turto varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis, vadinasi, ginčo laikotarpiu nustatyta turto vertė apytiksliai atitiko rinkos vertę.
28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad antstolis pažeidė CPK 707 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi skelbime apie varžytynes turėjo būti nurodoma ne tik turto buvimo vieta ir teisingas trumpas aprašymas, bet ir prie skelbimo apie varžytynes turėjo būti pridedama turto nuotrauka (nuotraukos).
29. Paskelbimo apie varžytynes tvarka reglamentuojama CPK 706 ir 707 straipsniuose. Ginčui aktualiame CPK 707 straipsnyje nustatytas skelbimo apie varžytynes turinys. CPK 707 straipsnio 1 dalies 4 dalyje nustatyta, jog skelbime apie varžytynes nurodoma turto buvimo vieta ir trumpas aprašymas. Prie skelbimo apie varžytynes turi būti pridedama turto nuotrauka (nuotraukos), išskyrus atvejus, kai iš varžytynių parduodamas nematerialusis turtas (CPK 707 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju, kilus teisminiam ginčui dėl informacijos apie parduodamą turtą pakankamumo, teismas turėtų spręsti, ar informacija buvo pakankama, o jei nepakankama, tai ar šios informacijos neatskleidimas ar nepakankamas atskleidimas reikšmingas ir esmingai suvaržė pirkėjo teises ir pažeidė jo teisėtus interesus; taip pat ar pirkėjo teisių pažeidimas gali sukurti arba sukūrė įstatyme nustatytus teisinius padarinius.
30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje, nei CPK nėra numatyti reikalavimai trumpam turto aprašymui (kokie esminiai turto požymiai aprašomi) bei turto nuotraukoms (jų kokybei ir kiekiui). Byloje esančiuose išrašuose iš internetinio puslapio www.evarzytynes.lt yra nurodyta ginčo turto (buto ir aikštelės) varžytynių pradžia ir pabaiga, pradinė turto pardavimo kaina ir duomenys apie nekilnojamąjį turtą, pridėta buto išplanavimo schema. Iš minėtame skelbime nurodytų varžytynėse parduodamo ginčo turto požymių galima identifikuoti turto buvimo vietą ir esminius jo požymius: planą (5 kambariai), plotą, unikalų numerį, savininkus, turtui taikomus apribojimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nors prie skelbimo apie varžytynes nebuvo pridėta ginčo turto nuotrauka, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog CPK 707 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas turėjo esminės įtakos ir apribojo galimybes potencialiems pirkėjams pasidomėti parduodamu objektu.
31. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neturi pagrindo pritarti skundo argumentui, kad teismo ekspertas neturi reikiamos kvalifikacijos, netinkamai atliko jam pavestas užduotis, ekspertizės aktas nėra išsamus, neatsakyti klausimai.
32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; kt.).
33. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo paskirta nekilnojamojo turto vertės ekspertizė, pavedant ją atlikti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytam ekspertui K. K. ((duomenys neskelbtini)). Teismas ekspertui pateikė du klausimus: 1) kokia buvo ginčo turto (buto ir aikštelės) vertė 2015 m. lapkričio 24 d. (antrųjų turto varžytynių pradžios data)? ir 2) ar antstolio V. M. 2014 m. lapkričio 21 d. nustatyta 159 291,01 Eur dydžio ginčo turto (buto ir aikštelės) vertė atitiko šio turto rinkos kainą 2015 m. lapkričio 24 d., atsižvelgiant į tai, jog buto baigtumas buvo 86 proc.? Teismo paskirtas ekspertas 2020 m. liepos 10 d. pateikė teismui ekspertizės aktą Nr. 20-07-09KK, kuriame pateikė atsakymus į abu jam užduotus klausimus, t. y. ginčo turto (buto ir aikštelės) rinkos vertė 2015 m. lapkričio 24 d. sudarė 162 000 Eur; antstolio 2014 m. lapkričio 21 d. nustatyta 159 291,01 Eur dydžio ginčo turto (buto ir aikštelės) vertė atitiko šio turto rinkos vertę 2015 m. lapkričio 24 d. Taip pat nurodė, kad ginčo turto vertinimo ekspertizė buvo atlikta remiantis lyginamuoju metodu, be kita ko, vertinamas ginčo turtas rinkos vertės nustatymo datai ir galimai anksčiau buvo 100 proc. statybos baigtumo. Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo skundo argumentai dėl teismo ekspertizės netinkamumo yra deklaratyvaus pobūdžio. Ieškovas teismo ekspertizės išvadas kvestionuoja subjektyviais teiginiais, nepagrįsdamas jų įrodymais (CPK 178 straipsnis). Taip pat atmestini ir argumentai dėl eksperto kvalifikacijos neturėjimo, nes juos paneigia byloje esantis eksperto K. K. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas Nr. 000376, taip pat aplinkybės, kad ekspertas 2007 m. vasario 28 d. buvo įrašytas į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos administruojamą vertintojų, turinčių galiojančius kvalifikacijos pažymėjimus, sąrašą bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-280 yra įrašytas ir į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą.
34. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
35. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus bylos duomenis: šalių paaiškinimus, jų pateiktus įrodymus bei tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tvarką. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė savo procesinius dokumentus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertinus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus ieškovui, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.
36. Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).
38. Netenkinus ieškovo A. C. apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tačiau į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo teisę atsakovas antstolis V. M., kuris atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jo patirtas 800 Eur bylinėjimosi išlaidas.
39. Atsakovo pateikti įrodymai (2021 m. vasario 2 d. sąskaita faktūra Nr. TVB 00518, 2021 m. vasario 8 d. patvirtinimus apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą) patvirtina apie atsakovo patirtas 800 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtas teisinės pagalbos išlaidas. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš ieškovo A. C..
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui antstoliui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Danguolė Martinavičienė
Antanas Rudzinskas
Aldona Tilindienė