VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 (S)

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. kovo 6 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo teisėja Kristina Lysionok,

sekretoriaujant Francui Rutkovskiui (Franc Rutkovskij),

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Gediminui Juknevičiui,

atsakovės atstovėms advokatei Karolinai Gasparkei ir advokatei Rugilei Gediminskaitei-Borusei, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios „Roda Vinduer“ ApS ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Roda“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo bei išlaidų, atsiradusių dėl atsakovės parduotų produktų trūkumų šalinimo, priteisimo.

 

Teismas

 

nustatė:

 

1.                      ieškovė bankrutuojanti „Roda Vinduer ApS“ (toliau – „Roda Vinduer“ ApS arba ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1.1.       pripažinti atsakovės UAB „Roda“ atliktą vienašalį 2021 m. sausio 4 d. didmeninės prekybos sutarties 21-01 nutraukimą neteisėtu;

1.2.       priteisti ieškovės „Roda Vinduer“ ApS naudai iš atsakovės UAB „Roda“ 1 026 772,44 Danijos Karalystės kronų (toliau – DKK) / 137 944,45 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, 3 062,26 Eur nuostolių (nekokybiškos produkcijos šalinimo išlaidų už 2021 metus) atlyginimo ir 280 847,17 DKK (37 734,63 Eur) nuostolių (nekokybiškos produkcijos trūkumų šalinimo išlaidų už 2022 metus);

1.3.       priteisti iš atsakovės UAB „Roda“ ieškovės „Roda Vinduer“ ApS naudai 8 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.4.       priteisti iš atsakovės UAB „Roda“ ieškovės „Roda Vinduer“ ApS naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys rašytiniai įrodymai teismui bus pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

2.                      Ieškinio reikalavimus ieškovė grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.       Ieškovė su atsakove 2021 m. sausio 4 d. sudarė Didmeninės prekybos sutartį 21-01 (toliau – Sutartis), kuria susitarė, kad atsakovė pagamins ir parduos ieškovei produkciją, o ieškovė ją priims bei už ją sumokės. Taip šalys Sutarties pagrindu dirbo ilgiau kaip vienerius metus. Per šį laiką nuo Sutarties įsigaliojimo ieškovė iš atsakovės iš viso nupirko produkcijos už daugiau nei 3 milijonus eurų. 2022 m. sausio 28 d. ieškovė sulaukė elektroninio laiško iš atsakovės atstovo su pranešimu, kad neva 2022 m. sausio 28 d. ieškovės įsiskolinimas atsakovei siekia 12 350,82 Eur. Tame pačiame elektroniniame laiške atsakovė reikalavo padengti įsiskolinimą per 3 kalendorines dienas, nurodydama, kad to nepadarius atsakovė vienašališkai nutrauks Sutartį praėjus 10 dienų be papildomo pranešimo. Atsakovė elektroniniame laiške be jokio pagrindo nurodė atsisakanti priimti dvi ieškovės jai pateiktas sąskaitas (2021 m. gruodžio 14 d. – 3 062,18 Eur ir 2022 m. sausio 17 d. – 7 588,59 Eur) už atsakovės produkcijos defektų šalinimą. Toks atsakovės elgesys buvo visiškai nepagrįstas, kadangi atsakovė buvo prisiėmusi tokių išlaidų apmokėjimą.

2.2.       Bendru susitarimu šalys nuo Sutarties sudarymo iki 2021 m. rugsėjo 27 d. laikėsi tokios praktikos, kad atsakovė ieškovei taikė mažesnes produkcijos kainas su sąlyga, kad ieškovė pati šalins atsakovės pagamintos produkcijos trūkumus. Kadangi atsakovė produkciją ieškovei teikė mažesne kaina, tai faktiškai užtikrino ieškovės patirtų nuostolių atlyginimą už atsakovės netinkamos kokybės produkcijos trūkumų šalinimą. 2021 m. rugsėjo 27 d. atsakovė elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. atsakovė padidina teikiamos produkcijos kainas ieškovei, tačiau įsipareigoja savo sąskaita šalinti nekokybiškos produkcijos trūkumus, nes, kaip nurodyta minėtame elektroniniame laiške, nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. produkcijos trūkumų šalinimo išlaidos ir transportavimo mokesčiai bus įtraukti į produkcijos kainą. Taigi, atsakovės pranešimu, visi produkcijos užsakymai, atlikti po 2021 m. rugsėjo 27 d., buvo apmokestinti papildomai, t. y. atsakovė padidino jos teikiamos produkcijos kainas ieškovei ir į produkcijos kainą įtraukė transportavimo bei nekokybiškos produkcijos trūkumų šalinimo išlaidas.

2.3.       Nuo 2021 m. gruodžio mėn. atsakovė nustojo administruoti trūkumų šalinimą ir šios išlaidos vėl teko ieškovei, todėl ieškovė išrašė bei išsiuntė atsakovei dvi sąskaitas (2021 m. gruodžio 14 d. – 3 062,18 Eur ir 2022 m. sausio 17 d. – 7 588,59 Eur) už bendrą 10 650,84 Eur sumą už nekokybiškos produkcijos trūkumų šalinimą (reklamacijas). 2022 m. sausį būtent 10 650,84 Eur sumos ieškovė nesumokėjo atsakovei už patiektą produkciją, kadangi atliko faktinį vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Atsakovė be jokio pagrindo nurodė atsisakanti priimti dvi ieškovės jai pateiktas sąskaitas už atsakovės produkcijos defektų šalinimą. Pažymėtina, kad toks atsakovės elgesys buvo visiškai nepagrįstas, kadangi atsakovė, kaip buvo minėta anksčiau, buvo prisiėmusi tokių išlaidų apmokėjimą bei pati tai raštu patvirtino atsakovei dar 2021 m. rugsėjo 27 d.

2.4.       Ieškovė, patirdama spaudimą dėl neteisėto Sutarties nutraukimo bei siekdama išsaugoti sutartinius santykius, kreditavo 2022 m. sausio 17 d. sąskaitą Nr. 1003526 – už 7 588,59 Eur sumą, tačiau atsakovė ieškovei liko nesumokėjusi 3 062,18 Eur pagal 2021 m. gruodžio 14 d. sąskaitą Nr. 1003517. Be to, atsakovė ir 2022 metais tiesiogiai trūkumų šalinimo darbų kainos neapmokėjo ir pati trūkumų nešalino (nors atsakomybės dėl nustatytų trūkumų niekuomet neneigė, o visi darbų trūkumai bei jų šalinimas buvo derinamas su atsakove), todėl šią funkciją turėjo atlikti ieškovė, kuri produkciją platina Danijos Karalystėje. Ieškovei ištaisius produkcijos trūkumus (nors ši pareiga tenka atsakovei), ieškovė įgijo teisę į dėl atsakovės nekokybiškos produkcijos patiekimo kilusius nuostolius (išlaidų už trūkumų taisymą atlyginimą), todėl atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei 280 847,17 DKK (37 734,63 Eur) nekokybiškos atsakovės produkcijos trūkumų šalinimo išlaidų.

2.5.       Nežinodama, kad atsakovė ketina neteisėtai vienašališkai nutraukti Sutartį, ieškovė iki 2022 m. sausio 28 d. pateikė atsakovei užsakymų už 3 818 847,43 DKK (ieškovė šią produkciją savo klientams ketino parduoti už 5 062 875,11 DKK), ir šiuos užsakymus atsakovė patvirtino, priėmė ieškovės sumokėtą avansą, todėl ieškovė neabejotinai turėjo pagrįstą lūkestį, kad visas jos užsakymas bus jai pristatytas sutartu laiku. Atsakovė užsakymą įvykdė tik 1 379 349,36 DKK dalyje; dėl atsakovės neteisėtų veiksmų negavo 137 944,45 Eur dydžio planuotų pajamų.

3.                      Atsakovė atsiliepime su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Savo nesutikimą su ieškiniu grindė toliau nurodytais pagrindiniais argumentais.

3.1.       Atsakovės vertinimu Sutartį su ieškove ji nutraukė teisėtai, Sutartyje numatyta tvarka. Priešingai, nei teigia ieškovė, ieškovė nepagrįstai išrašė sąskaitas už trūkumų šalinimą, neturėjo priešpriešinių reikalavimų atsakovei, negalėjo atlikti jokio įskaitymo, todėl tiek pranešimo apie Sutarties nutraukimą išsiuntimo ieškovei dieną, tiek Sutarties nutraukimo dieną, egzistavo ieškovės skola atsakovei. Todėl buvo pagrindas Sutarties nutraukimui ir tai buvo padaryta Sutartyje nustatyta tvarka, t. y. nustatant sutartyje numatytą terminą sutartiniams pažeidimams pašalinti. Vien dėl to, kad atsakovė Sutartį nutraukė teisėtai, visi ieškovės ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami.

3.2.       Ieškovė pati piktybiškai nevykdė Sutarties, laiku nepašalino Sutarties pažeidimų, o vėliau atsisakė sutikti su įvairiais siūlymais, galėjusiais leisti ieškovei, net ir nutraukus Sutartį, gauti užsakytus gaminius. Tai parodo, jog ieškovė sąmoningai prisiėmė produkcijos nepristatymo savo klientams ir tam tikrų pajamų negavimo rizikas. Tai reiškia, kad jei ieškovė ir yra negavusi kažkokių pajamų, tai yra įvykę ne dėl atsakovės, bet būtent dėl pačios ieškovės veiksmų, už kuriuos atsakovė neturi atsakyti. Be to, nors ieškovė ieškinyje nurodė, jog pagal Danijos Karalystės reguliavimą ieškovė turės deklaruoti priteistas sumas ir nuo jų susimokėti mokesčius, visgi to ieškovė nepagrindžia. Šiuo atveju būtent ieškovė turi įrodyti taikytinos teisės turinį, ko nepadarė. Atitinkamai, ieškovė neįrodė savo neva negautų pajamų dydžio.

3.3.       Ieškovės reikalaujamos atlyginti sumos už trūkumų šalinimą, yra patirtos dėl užsakymų, kurie pateikti iki 2021 m. 39 savaitės, taigi kurių atžvilgiu buvo taikoma „senoji tvarka“ ir už kurių garantinį aptarnavimą buvo atsakinga pati ieškovė, bet ne atsakovė. Be to, ieškovė neįrodė, kad įvykdė sutartinę prievolę ir atsakovę tinkamai informavo apie tariamus produkcijos trūkumus, kas papildomai pagrindžia, jog neegzistavo jokia atsakovės pareiga atlyginti šias trūkumų šalinimo išlaidas. Ieškovė neįrodė prašomų priteisti išlaidų patyrimo fakto, nepagrindė jų pagrįstumo ir dydžio.

4.                      Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovės atstovas 2023 m. spalio 25 d. ieškinio reikalavimus palaikė visiškai, ieškinyje išdėstytą poziciją grindė toliau išdėstytais paaiškinimais.

4.1.       Šalių bendradarbiavimas vyko sklandžiai iki nesutarimų dėl akcijų perleidimo, t. y. iki atsakovės akcininkas pareikalavo iš ieškovės akcininko – A. T. perleisti ieškovės akcijas.

4.2.       Už produkciją su atsakove buvo atsiskaitoma avansu, ką patvirtina aplinkybės apie atsakovei avansu sumokėtus 120 000 Eur; šis avansas buvo padengtas tik praėjus 2 mėnesiams po Sutarties nutraukimo. Atsakovė Sutartį nutraukė dėl tariamo 12 000 Eur įsiskolinimo, kai tuo tarpu turėjo 120 000 Eur ieškovės lėšų, sumokėtų jai avansu. Mano, jog būtent dėl to atsakovė po sutarties nutraukimo ir toliau gamino ieškovės užsakytą produkciją tam, kad būtų padengtas minėtas avansas, o santykiai galutinai nutrūko panaudojus visas avansu sumokėtas lėšas.

4.3.       Iki 2021 m. rugsėjo 27 d. ieškovė samdė asmenis atsakovės trūkumams šalinti ir pati jas apmokėdavo, nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. ieškovė ir toliau samdėsi asmenis trūkumams šalinti, jas apmokėdavo ir atitinkamai išrašydavo sąskaitas atsakovei apmokėti, nes Danijos bendrovės nenorėjo tiesioginių santykių su Lietuvoje veikiančia bendrove (atsakove). Nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. už trūkumų šalinimą atsakovei buvo išrašytos dvi sąskaitos faktūros, kurias atsakovė priėmė ir įtraukė į apskaitą, todėl ieškovė pagrįstai galėjo sumas pagal minėtas sąskaitas faktūras įskaityti.

4.4.       Ieškinio priedas Nr. 18 – atsakovei iki sutarties nutraukimo pateiktų ir neįvykdytų užsakymų sąrašas buvo parengtas ieškovės buvusio vadovo, kuris jį sudarė dar turėdamas prieigą prie LP1 sistemos. Sąraše yra nurodyta ieškovės už produkciją mokėtina kaina ir iš klientų planuota gauti už produkciją suma, iš šių duomenų apskaičiuotos ieškovės negautos pajamos. Atsakovė šiuos užsakymus patvirtino, bet neįvykdė, todėl privalo atlyginti nuostolius. Atstovas pripažino, jog tam tikrų užsakymų pirkimo iš atsakovės kaina minėtame priede yra nurodyta „0“, tačiau dėl šių aplinkybių nurodė, jog pasisakys ir jas paaiškins liudytojas – buvęs ieškovės vadovas A. T.. Atkreipė dėmesį, jog tam tikrus neįvykdytus užsakymus iš šio priedo atsakovė įvykdė tiesiogiai ieškovės klientams Danijoje, pvz.: užsakymai Nr. 120839-1 ir 116703-2 į minėtą priedą įtraukti kaip neįvykdyti, o iš į bylą pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad juos atsakovė įvykdė klientams tiesiogiai.

4.5.       Pagal Lietuvos teismų praktiką dėl negautų pajamų būtina vertinti grynąjį pelną, t. y. iš pelno būtina atimti sąnaudas ir pelno mokestį, tačiau, pasak ieškovės administratoriaus, Danijoje mokesčiai sumokami tik tuomet, kai tam tikra suma yra priteisiama ir uždeklaruojama. Taip yra ir Lietuvoje, tik teismų praktika nepasikeitusi. Teko bendrauti su „Deloit“ atstovais Danijoje ir jie patvirtino, jog mokesčiai sumokami jau nuo priteistų sumų, tačiau teismas šį įrodymą atsisakė priimti, nors jį gauti buvo ne taip paprasta.

4.6.       Mano, jog atsakovė, atsiliepime į ieškinį nesutikdama su negautų pajamų apskaičiavimu, nepagrįstai ir nesąžiningai jas mažino sutartiniais bonusais (procentais) nuo užsakymų, kurių pardavimo kaina „0“. 

5.                      Atsakydamas į atsakovės ir teismo klausimus ieškovės atstovas paaiškino, jog nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. pasikeitė trūkumų šalinimo tvarka, kas reiškia, kad po šios datos gautos pagrįstos pretenzijos dėl trūkumų šalinimo bus tenkinamos atsakovės sąskaita, t. y. atstovo nuomone, atskaitos tašku yra ne užsakymo pateikimo data, o pretenzijos dėl trūkumų gavimo data.

6.                      Atsakovės atstovės 2023 m. spalio 25–26 d. teismo posėdžių metu palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino ir akcentavo toliau dėstomas aplinkybes.

6.1.       Iki 2021 m. rugsėjo 27 d. atsakovė, kaip gamintoja, garantinių defektų atveju aprūpindavo ieškovę reikiamomis detalėmis ar dalimis, o ieškovė savo sąskaita atlikdavo remonto (serviso) darbus. Už tai ieškovei produkcija buvo parduodama su nuolaida, taip pat produkcijos transportavimo paslaugas apmokėdavo atsakovė. Iš pradžių tokia tvarka tenkino abi šalis, tačiau ilgainiui ieškovė pradėjo ja piktnaudžiauti: nesiėmė pastangų defektą ištaisyti, pradėjo reikalauti gaminių pergaminimo ir pan., todėl ir buvo nuspręsta tvarką pakeisti.

6.2.       Ieškovės vadovo piktnaudžiavimas nebuvo naujiena atsakovei, jau anksčiau ieškovės vadovas A. T. buvo apgavęs atsakovės vadovą N. K., kai šį pašalino iš ieškovės direktorių tarybos narių ir perėmė ieškovės valdymą. Atkreipė dėmesį, jog ieškovės steigėju ir vieninteliu akcininku buvo atsakovės vadovas N. K., tačiau tikslu atidaryti sąskaitą Danijos banke, laikinai akcijos buvo parduotos Danijoje ilgą laiką gyvenančiam A. T., kuris vėliau jas ir vėl turėjo perleisti N. K.. Po akcijų pardavimo N. K. liko ieškovės valdybos nariu ir toliau netiesiogiai valdė įmonę, investavo savo lėšas – kol įmonė neturėjo savo apyvartinių lėšų, apmokėdavo darbuotojų atlyginimus; produkcija ieškovei buvo teikiama už savikainą, kad tik veikla įsisuktų. Tuo tarpu A. T. nuolat teikdavo ataskaitas apie uždirbtas pajamas, išlaidas, atsiskaitinėjo už ieškovės veiklos rezultatus. Po kurio laiko, dėl atsakovės vadovui nežinomų priežasčių, galimai dėl gerų ieškovės veiklos rezultatų, ieškovės vadovas pašalino atsakovės vadovą iš valdybos narių, net apie tai jo neinformuodamas.

6.3.       2021 m. rugsėjo 27 d. elektroniniu laišku pakeista reklamacijų (garantinio aptarnavimo) tvarka buvo aiški ieškovei, jokių klausimų dėl jos taikymo nesulaukta. Elektroniniame laiške aiškiai nurodyta, jog nauja tvarka bus taikoma naujai pateiktiems užsakymams, todėl ieškovės atstovas visiškai nepagrįstai nurodė, jog atskaitos tašku turi būti pretenzijų pateikimo data, ne užsakymo data. Atkreipė dėmesį, jog ieškinyje ieškovė pripažino, jog nauja tvarka bus taikoma naujiems užsakymams (ieškinio 5 ir 7 punktai).

6.4.       Ieškovė pradėjo piktnaudžiauti ir nesilaikyti reklamacijų tenkinimo tvarkos, nederino garantinio aptarnavimo sąlygų, nepildė šalių suderintos reklamacijų teikimo formos, vienašališkai išrašydavo sąskaitas už tariamas reklamacijas, ir šių sąskaitų sumų neprimokėdavo už jai atsakovės suteiktą produkciją, pvz.: už produkciją ieškovė turėjo atsiskaityti iki gruodžio 15 d., tad 2021 m. gruodžio 14 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 1003517 už užsakymus iki 2021 m. rugsėjo 27 d. 2021 m. gruodžio 29 d. atsakovė informavo ieškovę, kad nesutinka su įskaitymu – nevisišku sąskaitų už produkciją apmokėjimu, nes reklamacijos yra už užsakymus iki 2021 m. rugsėjo 27 d. Tačiau 2022 m. sausio 15 d. ieškovė ir vėl praleido gruodžio sąskaitos apmokėjimą ir sausio 17 d. išrašė dar vieną sąskaitą už trūkumų šalinimą, kurią įskaitė, t. y. sąskaitos sumos apimtimi nesumokėjo atsakovei už produkciją. Būtent dėl tokių ieškovės veiksmų 2022 m. sausio 28 d. elektroniniu laišku iš ieškovės buvo pareikalauta pašalinti pažeidimus, o to nepadarius, Sutartis buvo nutraukta.

6.5.       Nepaisant sutarties nutraukimo, atsakovė, siekdama sumažinti savo pačios nuostolį, dėjo pastangas išsiųsti ieškovei iki sutarties nutraukimo pagamintą produkciją. Tačiau ieškovės vadovas telefoninių pokalbių metu nuolat grasino atsakovei, kad ieškovės bendrovę uždarys, nes neketina į ją investuoti savo lėšų. Tokie grasinimai atsirado po to, kai nepavyko susitarti dėl ieškovės akcijų atpirkimo, nes ieškovės vadovas vietoj siūlomų 100 000 Eur kainos reikalavo 350 000 Eur, tokią kainą grįsdamas neva Danijos teise ir galima mokestine prievole, kurią jam teks padengti. Esant tokiems nesutarimams, atsakovė negalėjo vežti ieškovei produkcijos, neturėdama jokio užtikrinimo, kad už ją bus sumokėta. Dėl to buvo pradėta derėtis dėl laikinos produkcijos pristatymo tvarkos, tačiau tokia tvarka nebuvo suderinta dėl ieškovės piktybiškumo: atsakovė siūlė tris galimus laikinos tvarkos variantus, netgi susitarė su SEB banku dėl 100 000 Eur kredito limito su 20 d. atidėjimu, už kurį pati atsakovė mokėtų bankui, tačiau iš ieškovės elgesio buvo aišku, kad ieškovei nebuvo svarbu gauti užsakytas prekes, nes ieškovė neketino tęsti verslo.

6.6.       Dėl ieškovės nurodytų užsakymų, kurie buvo įvykdyti tiesiogiai ieškovės klientams, paaiškino, jog tai įvyko po bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir su ieškovės žinia, nes visas susirašinėjimas, kuriuo remiasi ieškovė, yra jau po bankroto bylos iškėlimo, be to, laiškuose figūruoja ieškovės darbuotojas.

6.7.       Teisėtai nutraukusi sutartį, atsakovė neturėjo pareigos užtikrinti produkcijos tiekimo ieškovei, todėl neatsako už ieškovės tariamai negautas pajamas.

6.8.       Nors ieškovė teigia, kad pagal Danijos Karalystės reguliavimą turės deklaruoti priteistas sumas ir nuo jų susimokėti mokesčius, visgi tokių savo teiginių niekuo nepagrindžia.

6.9.       Ieškovė iš savo nurodomų neva negautų pajamų neminusavo savo pirkėjams mokėtinų priedų (bonusų). Pagal atsakovės skaičiavimus, ieškovė už užsakymus, iš kurių kildina reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, savo klientams būtų turėjusi sumokėti 373 405,95 DKK dydžio priemokas.

6.10.       Ieškovė į užsakymus, iš kurių kildina reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, įtraukė užsakymus, kurie iš viso nerandami, nes nebuvo atsakovei pateikti; taip pat užsakymus, kuriuos pati ieškovė atšaukė, bei užsakymus, kurie pateikti po sutarties nutraukimo, kurių sumos turėtų būti atimamos. 

6.11.       Ieškovė nepagrįstai reikalauja 8 procentų dydžio palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, nes šis įstatymas netaikomas reikalavimams dėl nuostolių priteisimo.

7.                      Atsakovės vadovas N. K. 2023 m. spalio 25 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad:

7.1.       Koronaviruso pandemijos metu rinka buvo labai susitraukusi, prekyba sustojo, todėl atsakovė mažino savo pelningumą tikslu didinti ieškovės pelningumą. Tai buvo būtina, nes 85 procentai užsakymų buvo vykdoma per vieną didelį klientą „Janesfog“ – mūsų „Senukų“ prekybos centro analogą, kuris kiekvienais metais pasitikrina ir įsivertina tiekėjų pelningumą.

7.2.       Dirbti su ieškove norėjo; tai, kad nesutiko atpirkti akcijas už 350 000 Eur, nereiškia, kad nenorėjo toliau bendradarbiauti.

7.3.       Dėl ieškovės atstovo minėto 120 000 Eur avanso, tai čia buvo pinigai ieškovės surasto kliento užsakymui įvykdyti: atsakovė gamina medinius langus, bet ieškovės vadybininkas gavo užsakymą pagaminti aliumininius langus ir paprašė surasti gamintoją Lietuvoje šiems langams pagaminti bei sudaryti sutartį, nes ieškovė yra perpardavinėtoja, neturinti jokio turto, todėl joks gamintojas tokiai įmonei tų langų už tokią sumą negamintų, atsakovė buvo kaip garantas, todėl ir buvo paprašyta sudaryti sutartį, visa kontrakto suma – 480 000 Eur; kai buvo gauti brėžiniai, ieškovė kartu pervedė 120 000 Eur avansą ir juos atsakovė pervedė gamintojui; tai buvo tik pirma mokėjimų dalis, nes gaminimas turėjo vykti etapais, tai buvo pinigai, visiškai nesusiję su šalių bendradarbiavimu.

7.4.       A. T. – tėvo geras draugas, todėl buvo labai didelis pasitikėjimas; todėl ir akcijos buvo parduotos jam, ir apmokamas transportas, tik kad bendrovė įeitų į rinką; su A. T. kalbėjo kiekvieną dieną, jokių klausimų nebuvo, tačiau vieną dieną pašte rado laišką, iš kurio sužinojo, kad yra pašalintas iš ieškovės valdybos narių. Paskambinus telefonu A. T., buvo paaiškinta, kad yra kenkiama įmonei., daugiau jokių komentarų nebuvo.

7.5.       A. T. visą gyvenimą buvo auditoriumi, bendrovėje iš esmės dirbo buhalteriu, tačiau pačiame ofise nedirbo, ofisas buvo miestelyje, o A. T. dirbo Kopenhagoje, ten išrašinėjo sąskaitas. 

7.6.       Jau 2021 metų birželio mėnesį A. T. pradėjo grasinti, kad įmonę uždarys, ne bankrutuos, o tiesiog uždarys ir galiausiai tai ir buvo padaryta, nes iš tikrųjų ieškovė nebankrutavo, o tiesiog nustojo vykdyti veiklą. Tai patvirtina tai, jog SEB bankas sutiko dėl faktoringo ieškovei teikimo, jei ieškovė būtų nemoki, toks sutikimas nebūtų gautas. Faktoringo esmė: pakrovus langus, atsakovė išrašo sąskaitą ir siunčia bankui, bankas apmoka 80 procentų krovinio vertės, jei ieškovė jos neapmoka.

7.7.       Dėl reklamacijų visuomet buvo prašoma atsiųsti vaizdinę medžiagą, tačiau jokių nuotraukų nebuvo siunčiama arba buvo atsiunčiama vieno lango daug nuotraukų ir sakoma, kada visi gaminiai netinkami. 

7.8.       Ieškovė nieko neliko skolinga atsakovei, šią dieną jokių pretenzijų dėl įvykdytų ir pristatytų užsakymų nėra; tačiau buvo sandėlyje užsakymų, kurių ieškovei neišvežė, nes nepavyko susitarti dėl naujos bendradarbiavimo tvarkos.

7.9.       Šiuo metu atsakovė turi tiesioginę sutartį su „Johannes Fog“, tačiau ši buvo sudaryta paties kliento iniciatyva.

7.10.       Ieškovė už atsakovės produkciją niekada nemokėjo avansu.

7.11.       Užsakymai buvo siunčiami paprastai nuo antradienio iki ketvirtadienio, buvo elektroniniai laiškai su brėžiniais, kai kuriuos brėžinius teko atsakovei pačiai projektuoti, kaip viskas buvo įkeliama ir patvirtinama tiksliai nežino, nes tai darė darbuotojai.

8.                      2023 m. gruodžio 11 d. ieškovė pateikė į bylą pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, kuriame ieškovė nurodė, jog:

8.1.       Teikia užsakymų, nurodytų ieškinio priede Nr. I-18 „Ieškovės Atsakovei iki sutarties nutraukimo pateiktų ir nepristatytų užsakymų sąrašas su įsigijimo kaina bei perpardavimo kaina“, patikslintą suvestinę, kurioje atskirai pažymėti įvykdyti užsakymai, atšaukti užsakymai, taip pat tie užsakymai, kurių, atsakovės teigimu, atsakovė savo LP1 programoje nerandanti. Iš negauto pelno skaičiavimo buvo išbrauktas negautas pelnas už visus užsakymus, kuriuos ginčija atsakovė. Šie atsakovės ginčijami užsakymai, kurie, atsakovės teigimu, buvo įvykdyti, atšaukti, nepatvirtinti arba nerandami atsakovės LP1 programoje, pažymėti atitinkamomis spalvomis naujojoje skaičiuoklėje. Atlikus negauto pelno perskaičiavimą, gaunama kad ieškovės negauto pelno suma sudaro 958 426 DKK. Vadovaujantis oficialiu Danijos kronos ir euro kursu, skelbiamu šio pareiškimo sudarymo dieną, nurodyta suma sudaro iš viso 128 544 Eur, todėl reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo mažinamas iki 128 544 Eur.

8.2.       Atsakovė mažina savo reikalavimą dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo iki 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų.

9.                      Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, kuriame nurodė, kad:

9.1.       Nors ieškovė savo pareiškime nurodė, jog iš negauto pelno skaičiavimo tariamai buvo išbrauktas negautas pelnas už visus užsakymus, kuriuos ginčija atsakovė, visgi ieškovė iš negauto pelno skaičiavimų neminusavo užsakymų, kurie buvo pateikti po sutarties nutraukimo ir kurie iki šiol buvo įtraukti į atsakovės pateiktų probleminių užsakymų sąrašą ir kurie yra ginčijami, kaip nepatenkantys į ieškinio dalyką.

9.2.       Atsakovė atskirai patvirtina, jog neginčija po pareiškimo pateikimo negautų pajamų reikalavimo kontekste ginčo objektu likusių užsakymų pirkimo ir pardavimo kainų, klientų, kuriems turėjo būti pristatyti užsakymai, sąrašo, nurodytų pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo priede – šie duomenys sutampa su LP1 programos duomenimis. Visgi atsakovė netikrino nurodytų užsakymų pateikimo atsakovei ir numatytų užsakymų įvykdymo savaičių, kadangi iki šiol ieškovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl ir kokia apimtimi šie duomenys yra aktualūs ginčui.

9.3.       Atsakovė taip pat atnaujino ieškovės savo klientams turėtų sumokėti bonusų skaičiavimą, išimdama iš skaičiavimų tuos užsakymus, kurių ieškovė atsisakė; sumažindama klientui Davidsen Tommerhandel mokėtinus bonusus nuo 12 procentų iki 10 procentų, atsižvelgiant į su šiuo klientu sudarytos sutarties nuostatas, pagal kurias ieškovė šiam klientui būtų sumokėjusi 8 procentų pagrindinę priemoką + 1 procento administravimo mokestį + 1 procento partnerių priemoką, iš viso 10 procentų; atsižvelgiant į tai, kad liudytojas A. T. išaiškino, jog su klientu Johannes Fog sudarytos sutarties pagrindu be 7 procentų fiksuotos priemokos ir 2 procentų konfidencialumo priemokos, šiam klientui taip pat buvo mokama 2 procentų priemoka, jei klientas atsiskaitydavo per 14 dienų, atsakovė skaičiuotėje padidino klientui Johannes Fog mokėtinus bonusus iki 11 procentų (7+2+2).

9.4.       Dalyje, kurioje ieškovė sumažino (atsisakė) savo ieškinio reikalavimus, byla turi būti nutraukta.

10.                      2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje teismas apklausė kaip liudytoją ieškovės buvusį vadovą A. T.. Liudytojas paaiškindamas jam žinomas bylai reikšmingas aplinkybes ir atsakydamas į šalių klausimus, be kita ko, nurodė, kad:

10.1.       Ieškovę įsteigė N. K., tačiau bankai nenorėjo jam atidaryti sąskaitos, todėl paprašytas sutiko jam padėti ir nupirko ieškovės akcijas. Bankrotą ieškovei paskelbė, nes nerado kito produkcijos tiekėjo, o N. K. atsisakė perimti akcijas. Dėl įmonės perdavimo buvo ruošiamasi 2021 m. pabaigoje, 2022 m. sausio 27 d. buvo atvykęs į Lietuvą pardavimo sandoriui sudaryti, tačiau negalėjo parduoti už nominalią kainą, pagal Danijos įstatymus būtina parduoti už rinkos kainą, priešingu atveju mokestine prasme tai būtų dovana ir tektų sumokėti didelius mokesčius. Kai nepavyko susitarti, atsakovė sustabdė prekių tiekimą.

10.2.       2022 m. sausio 27 d. Modestas (atsakovės darbuotojas) pateikė naują sutarties projektą pasirašymui. Sutartį paėmė su savimi susipažinimui. Jos nepasirašė, nes sąlygos buvo nepriimtinos – buvo reikalaujama pusę sumos mokėti iš karto, kitą pusę – po išvežimo iš Lietuvos; iki šiol viskas buvo mokama po pristatymo. Tokiems avansiniams mokėjimams ieškovė neturėjo pinigų. Visą vasarį diskutavo, kad viskas būtų kaip iki šiol.

10.3.       Bendradarbiavimas vyko daugiau 2 metus, apyvarta pirmais metais – apie 30 milijonų Danijos kronų, antrais – apie 38 milijonus.

10.4.       Sutarties nutraukimas buvo kaip spaudimo priemonė.

10.5.       Visada dalis krovinio atvykdavo su broku, jį reikėjo pataisyti. Turėjo tokią įmonę Danijoje, kurios specialistai nueidavo, patikrindavo, ar yra brokas, jį pataisydavo, o ieškovė apmokėdavo ir vėliau išrašydavo sąskaitą atsakovei, nes nuo rugsėjo mėnesio reklamacijas parėmė atsakovė. Dėl to gruodžio mėnesį ir parengė sąskaitą 3 000 Eur už reklamacijas ir jos suma sumažino už produkciją mokėtiną sumą, paskambinus atsakovės vadovui, tas nesipriešino. Taip pat sausio mėnesį parengė sąskaitą už gruodžio mėnesį ištaisytą broką.

10.6.       Priedą Nr. 18 parengė pats, tai buvo 2022 m. kovo mėnesį, nes vėliau jau neturėjo priėjimo prie atsakovės programos. Užsakymų patvirtinimas ateidavo į danišką programą; užsakymų įvykdymas nebuvo fiksuojamas LP1 programoje.

10.7.       Iki 2021 m. rugsėjo 27 d. klientai skambindavo ieškovei ir ši samdydavo įmonę ir tikrindavo reklamacijas, po rugsėjo 27 d. atsakovė turėjo naują daniškai kalbančią darbuotoją, kuri tiesiogiai bendravo su klientais dėl broko. Toks pakeitimas galimai buvo susijęs su ketinimu perimti bendrovę ir tiesiogiai bendrauti su klientais.

10.8.       Jokios formos dėl trūkumų šalinimo nebuvo pildomos. Prekės iš Lietuvos atvykdavo tiesiogiai klientams Danijoje, ieškovė jų netikrino ir nematė, langų įstatymu rūpindavosi klientai.

10.9.       120 000 Eur avansas buvo skirtas aliuminio langams pagaminti, tai buvo ieškovės užsakymas, atsakovė turėjo nupirkti iš kitų ir parduoti ieškovei.

10.10.       Langus pardavinėjo per tarpininkus, kurie pardavinėjo vartotojams. Tarpininkai turėjo teisę į bonusus, pvz.: „Johannes Fog“ sumokėdamas ne po 30 d., o anksčiau – per 14 d. turėjo teisę į 2 procentų bonusą, dar gaudavo 7 procentų bonusą ir 0,25 procentų bonusą metų pabaigoje. 

10.11.       Dalį užsakymų po sutarties nutraukimo atsakovė įvykdė, o dalį pirkėjų jis pats nukreipė pas atsakovę. Atsakovė tam tikrus užsakymus pardavė tiesiogiai arba per kitą bendrovę, kurią įsteigė ieškovės darbuotojas po ieškovės bankroto.

10.12.       N. K. pašalino iš ieškovės valdybos, nes atsakovė padidino produkcijos kainas, iš to sprendė, jog atsakovės vadovas nesirūpina savo bendrove Danijoje.

10.13.       Bendrovėje atlikdavo visus mokėjimo pavedimus, buhalterė tokių įgalinimų neturėjo, galėjo tik stebėti.

10.14.       Reklamacijų su pirkėjais pats nederindavo ir užsakymų tvirtinime per LP1 programą nedalyvavo.

10.15.       Kovo mėnesį, kai buvo sustabdytas produkcijos tiekimas, skambino N. K. ir klausė, ką daryti su bendrove, ar ją likviduoti, gavo atsakymą, kad gali daryti ką norintis. Todėl atleido visus darbuotojus.

 

Ieškinys atmestinas.

Dėl tarp šalių kilusio ginčo esmės ir taikytino teisinio reglamentavimo

11.                      Tarp šalių kilo ginčas dėl šalių siejusios Sutarties nutraukimo teisėtumo ir su tuo susijusių ieškovės galimai patirtų nuostolių priteisimo, taip pat dėl ieškovės patirtų išlaidų atsakovės pagamintos produkcijos trūkumams šalinti atlyginimo.

12.                      Byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 4 d. ieškovė „Roda Vinduer“ ApS ir atsakovė UAB „Roda“ sudarė Didmeninės prekybos sutartį 21-01 (toliau ir anksčiau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pagaminti ir parduoti, o ieškovė priimti atsakovės pagamintą produkciją bei už ją sumokėti; šalys sulygo, jog produkcijos specifikacijos bus sudaromos kiekvienam užsakymui atskirai (Sutarties 1.1 papunktis). 2022 m. sausio 28 d. elektroniniu laišku atsakovė informavo ieškovę, kad ši yra skolinga 12 350,82 Eur (7 588,58 ir 4 762,24) ir pareikalavo skolą padengti per 3 kalendorines dienas, iki 2022 m. sausio 30 d., priešingu atveju sutartis bus automatiškai nutraukta po 10 dienų, be papildomo pranešimo (el. b. Failas 1 / puslapis 58). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog per atsakovės nurodytą terminą ieškovė neįvykdė įspėjime dėl sutarties nutraukimo nurodyto reikalavimo, tačiau mano, kad šiuo atveju Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nesant tam jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

13.                      Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o šie įgyja reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 6.154 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose (pvz., reikalauti įvykdyti prievolę natūra, pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).

14.                      Nagrinėjamu atveju šalis siejo rangos sutartiniai santykiai. Šiai sutarčiai skirtas teisinis reglamentavimas nenumato specialių šios sutarties nutraukimui taikytinų teisės normų, todėl taikytinos bendrosios sutarčių nutraukimo nuostatos, numatytos CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutarties šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant ir spręstina, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje taip pat nurodoma, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais, t. y. sudarančiais pagrindą sutartį nutraukti yra pripažįstami ir pačių šalių sutartyje iš anksto aptarti atvejai, numatantys sutarties vienašališko nutraukimo galimybę.

15.                      Remiantis kasacinio teismo CK 6.217 straipsnio nuostatų išaiškinimais, šalių susitarimas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta, kai tokios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16.                      Jeigu sutarties pažeidimas pagal sutarties nuostatas laikytinas esminiu, dėl kurio sutarties šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, teismas neturi pagrindo vertinti, ar padarytas pažeidimas galėjo būti pripažintas esminiu ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintus kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641-313/2015; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 32 punktas).

17.                      Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 7.1 papunktyje numatė, kad, jei užsakovas nevykdo ar netinkami vykdo Sutartyje prisiimtus įsipareigojimus (įskaitant nesumoka produkcijos kainos (jos dalies)), gamintojas turi teisę nustatyti užsakovui protingą terminą pažeidimams pašalinti ir užsakovo įsipareigojimams įvykdyti (jeigu pažeidimai gali būti pašalinti ir užsakovo įsipareigojimai gali būti įvykdyti); užsakovui per gamintojo nurodytą terminą (kuris produkcijos kainos (jos dalies) nesumokėjimo atveju bus 3 kalendorinės dienos) nepašalinus nurodytų pažeidimų ar neįvykdžius užsakovo įsipareigojimų, gamintojas turi teisę, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį informuodamas apie tai užsakovą prieš 10 kalendorinių dienų.

18.                      Taigi esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę atsakovei vienašališkai nutraukti Sutartį, šiuo atveju laikytina situacija, kuomet ieškovė nesumoka už jai pagamintą produkciją sulygtos kainos ar jos dalies ir šio pažeidimo nepašalina per 3 kalendorinių dienų terminą.

19.                      Kaip jau minėta, Sutarties nutraukimas buvo inicijuotas ir galiausiai Sutartis nutraukta 2022 m. sausio 28 d. elektroninio laiško pagrindu, kuriuo atsakovė informavo ieškovę, kad ši už pagamintą produkciją yra skolinga 12 350,82 Eur (7 588,58 ir 4 762,24), ir pareikalavo skolą padengti per 3 kalendorines dienas, iki 2022 m. sausio 30 d.

20.                      Nesutikdama su Sutarties nutraukimu, ieškovė ieškinyje nurodė, jog Sutartis buvo nutraukta neteisėtai dėl tariamo 12 350,82 Eur įsiskolinimo, kurį pati atsakovė vėliau patikslino, nurodydama, jog 2022 m. sausio 28 d. buvo 10 650,84 Eur įsiskolinimas, ir kuris susidarė tik dėl to, jog pati atsakovė nesutiko su ieškovės pagrįstai atliktu įskaitymu. Taip pat pažymėjo, jog net tuo atveju, jei būtų laikoma, kad 2021 m. sausio 28 d. atsakovei 10 650,84 Eur skola realiai egzistavo, tokio dydžio įsiskolinimas jokiu būdu negalėjo būti teisėtas pagrindas nutraukti ilgalaikį šalių bendradarbiavimą pagal sutartį, kai iki tariamo įsiskolinimo atsiradimo ieškovė atsakovei pagal Sutartį buvo sumokėjusi daugiau nei 3 milijonus eurų už įsigytą produkciją. Bylos nagrinėjimo 2024 m. vasario 15 d. teismo posėdyje metu ieškovės atstovas papildomai akcentavo, jog: i) Sutarties nutraukimo metu atsakovė disponavo ieškovė avansu sumokėta 120 000 Eur suma, į kurią galėjo būti įskaitytas tariamas įsiskolinimas; ii) Sutartis buvo nutraukta prisidengiant tariamu Sutarties pažeidimu, tačiau iš tikrųjų buvo siekiama padaryti spaudimą ieškovės akcininkui, kad šis parduotų ieškovės akcijas; iii) atsakovė siekė sutartinių santykių nutraukimo, nes pagal ieškovės užsakymus pagamintą produkciją iš anksto buvo suplanavusi parduoti tiesiogiai gavėjams arba kitai Danijoje įsteigtai bendrovei. Dėl visų ieškovės nurodytų Sutarties nutraukimo neteisėtumo aspektų teismas toliau pasisakys atskirai.

Dėl ieškovės įsiskolinimo (ne)egzistavimo 2022 m. sausio 28 d.

21.                      Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų nustatytos šios šalių ginčui išnagrinėti reikšmingos faktinės aplinkybės:

21.1.       Ieškovės bendrovę Danijos Karalystėje įsteigė atsakovės vadovas N. K.. Dėl sunkumų atidarant sąskaitą banke bendrovės akcijos buvo parduotos Danijoje gyvenančiam A. T. ir šis tapo ieškovės vadovu. Tiek N. K., tiek A. T. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog akcijų perleidimas naujam ieškovės vadovui buvo laikinas, ateityje buvo planuojama akcijas vėl perleisti ieškovės steigėjui. Iki ieškovė pradėjo generuoti pajamas, darbuotojų atlyginimo ir kitas bendrovės išlaidas padengdavo atsakovės vadovas N. K., o ieškovės vadovas A. T. elektroniniu paštu pateikdavo jam kas mėnesį ataskaitas apie bendrovės veiklą. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.

21.2.       Sutartis buvo sudaryta tikslu platinti atsakovės Lietuvoje pagamintą produkciją Danijos Karalystėje. Sutarties pagrindu atsakovė pagal ieškovės užsakymus gamino medinius langus ir duris; bendradarbiavimas vyko tokiu būdu: ieškovei buvo sukurtas atsakovės programos LP1 modulis, į kurį ieškovė įkeldavo savo klientų pageidaujamus pagaminti produktus, juos apdorodavo (parengdavo pagamintinų produktų brėžinius su išmatavimais) ir elektroniniu paštu atsiųsdavo atsakovei, ši juos įkeldavo į savo LP1 programą, patikrindavo ir pateikdavo gamybai; kaip paaiškino ieškovės buvęs vadovas A. T. bei akcentavo atsakovės atstovės, užsakymų įvykdymas nebuvo fiksuojamas LP1 programoje, jei buvo kokių nesklandumų ar produkcijos trūkumų, šalys bendravo elektroniniais laiškais ar telefonu.

21.3.       Ieškovė veikė kaip atsakovės pagamintos produkcijos platintoja, iš Lietuvos atgabentos produkcijos netikrino, ši iš karto buvo pateikiama ieškovės klientams Danijoje, langų ir durų įsistatymu rūpinosi patys klientai; klausimai dėl atsakovės pagamintos produkcijos kokybės iškildavo tik ieškovės klientams pareiškus atitinkamas pretenzijas.

21.4.       Nors Sutarties 3.1. papunktyje šalys numatė, kad produkcijos perdavimas vykdomas pagal INCOTERMS 2010 – EXW, o 4.4 papunktyje sulygo, jog nustačius produkcijos neatitikimus Sutarties reikalavimams gamintoja savo pasirinkimu produkcijos kokybės trūkumus per protingą terminą gali ištaisyti: (a) sumažindama nekokybiškos produkcijos kainą, (b) pakeisdama nekokybišką produkciją (ar jos dalį) kokybiška arba (c) savo sąskaita pašalindama produkcijos trūkumus; tačiau realiai šalys jų neįgyvendino, nes, kaip paaiškino abiejų šalių atstovai, iki 2021 m. rugsėjo 27 d. atsakovė ieškovei taikė mažesnes produkcijos kainas su sąlyga, kad ieškovė pati padengs garantinio aptarnavimo išlaidas (šalių vadinamas „reklamacijas“), t. y. savo sąskaita šalins produkcijos trūkumus. Papildomai, atsakovė savo sąskaita transportuodavo produkciją iš gamyklos Lietuvoje ieškovei Danijoje, neišrašinėdama papildomų sąskaitų už vežimą. Kaip nurodė atsakovės atstovės ir su kuo sutiko ieškovė (ieškinio 4 punktas), ši situacija iš pradžių tenkino abi šalis: atsakovė produkciją ieškovei teikė gerokai mažesne kaina, atitinkamai, mažesnė kaina ir nemokamas tarptautinio krovinio pristatymas turėjo kompensuoti ieškovės patirtų išlaidų atlyginimą už atsakovės produkcijos garantinį aptarnavimą; atsakovei tuo tarpu buvo patogu, kad reklamacijomis rūpinsis ieškovė, kuri, pardavusi produkciją galutiniam pirkėjui Danijoje, pati būdama Danijoje, nesunkiai gali pasirūpinti garantinio aptarnavimo – remonto – klausimais. Pagal šį, šalių raštu neužfiksuotą susitarimą, atsakovė, kaip gamintoja, garantinių defektų atveju savo sąskaita vis tiek aprūpindavo ieškovę reikiamomis detalėmis ar dalimis, nustačius rimtesnį garantinį defektą, pergamindavo visą langą ar duris, o ieškovė savo sąskaita atlikdavo tik remonto (serviso) darbus.

21.5.       2021 m. rugsėjo 27 d. elektroniniu laišku (el. b. Failas 1 / puslapis 20) atsakovė informavo ieškovę, jog nuo šiol į gamybos kainą bus įtrauktos transportavimo ir aptarnavimo išlaidos. Papildomai paaiškino: „Jums nereikės jokios papildomos eilutės, ir ji bus ištrinta iš programos, kur jūs pradžioje pridėdavote transportavimo ir aptarnavimo išlaidas. Kaip minėjau, visos šios išlaidos bus įtrauktos į gamybos kainą. Užsakymams, kurių mums neatsiųsite šiandien iki 11 val. ir kurių gamybos datos prasideda nuo 2022 m. sausio mėn., turėsite perskaičiuoti gamybos kainą ir tik po to atsiųsti mums užsakymus.“ Naujos tvarkos įvedimą atsakovė paaiškino ilgainiui pastebėtu ieškovės piktnaudžiavimu galiojančia reklamacijų tvarka, kuomet ieškovė pradėjo rekomenduoti atsakovei pergaminti visą produkciją ar jos dalį, nebedėjo pastangų gaminį sutaisyti, nesistengė surinkti visų reikiamų dokumentų iš savo kliento.

21.6.       Tarp šalių nėra ginčo, jog pagal seną bendradarbiavimo tvarką produkcijos transportavimo išlaidos teko atsakovei, o garantinio aptarnavimo (serviso) išlaidos ieškovei, tuo tarpu 2021 m. rugsėjo 27 d. elektroninio laiško pagrindu įsigaliojusi nauja tvarka lėmė, jog atsakovė padidino produkcijos kainą transportavimo ir garantinio aptarnavimo išlaidomis ir įsipareigojo pati padengti reklamacijų išlaidas.

21.7.       2021 m. gruodžio 14 d. ieškovė išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą Nr. 1003517 už reklamacijas už 22 966,34 DKK (3 062,18 Eur) sumą (el. b. Failas 1 / puslapiai 43–44), 2022 m. sausio 17 d. – sąskaitą faktūrą už 56 914,38 DKK (7 588,59 Eur) sumą (el. b. Failas 1 / puslapiai 31–32). Minėtų šių dviejų PVM sąskaitų faktūrų apimtimi – 10 650,84 Eur ieškovė neapmokėjo jai atsakovės 2021 m. gruodžio 3 d. išrašytos sąskaitos faktūros Nr. 7014916 (apmokėjimo terminas 2022 m. sausio 15 d.). 

22.                      Atkreiptinas dėmesys, jog teigdama, kad sutarties nutraukimo metu neegzistavo nei atsakovės klaidingai nurodyta 12 350,82 Eur, nei 10 650,84 Eur skola, ieškovė ieškinio 8 punkte nurodė, kad 2022 m. sausį būtent 10 650,84 Eur sumos nesumokėjo atsakovei už patiektą produkciją, kadangi atliko faktinį vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Taigi ieškovė iš esmės pripažino, jog nesumokėjo atsakovei 10 650,84 Eur, nes mano, jog ši prievolė pasibaigė įskaitymu. Visgi su tokia ieškovės pozicija teismas neturi pagrindo sutikti.

23.                      Visų pirma pažymėtina, kad CK 6.130 straipsnio prasme gali būti įskaityti tik priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, kurių suėję ar nenurodyti terminai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).

24.                      Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad paminėtų teismų praktikoje pripažįstamų įskaitymo sąlygų visuma, vertinant jas sistemiškai ir siejant su CK 6.130 straipsnio 1 dalimi, lemia išvadą, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2013).

25.                      Vertinant ieškovės deklaruojamo įskaitymo teisėtumą, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės apie įskaitymo atlikimą, nes ieškovė, nors ir grindė savo poziciją dėl skolos atsakovei nebuvimo įspėjimo dėl sutarties nutraukimo dieną (2022 m. sausio 28 d.) vienašaliai atliktu įskaitymu, jokių duomenų apie tokio įskaitymo atlikimo datą ir atitinkamą atsakovės informavimą apie įskaitymo atlikimą, nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė. Byloje nėra jokio rašytinio įrodymo, kada toks įskaitymas ir kokiu būdu buvo atliktas, kas vienašalį sandorį sudarė / pasirašė, kaip ir kada apie įskaitymą buvo informuota atsakovė. Dėl to, kas nurodyta, teismo vertinimu, byloje nepateikus duomenų, jog atsakovei ieškovė pranešė apie atliktą įskaitymą, spręsti, jog ji 2022 m. sausio 28 d. neturėjo 10 650,84 Eur įsiskolinimo ieškovei, nėra jokio pagrindo.

26.                      Be to, ieškovės prievolė atsiskaityti pagal jai 2021 m. gruodžio 3 d. išrašytą sąskaitą ir atsakovės prievolė apmokėti ieškovės 2021 m. gruodžio 14 d. ir 2022 m. sausio 17 d. išrašytas sąskaitas už reklamacijas (sprendimo 21.7 papunktis) negalėtų būti vertinamos kaip priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, kurių suėję terminai, nes:

26.1.       visų pirma, 2021 m. gruodžio 3 d. sąskaita, kaip nurodė atsakovė ir ko neginčijo ieškovė, turėjo būti apmokėta 2022 m. sausio 15 d. (Sutarties 5.2.1 papunktis), o atsakovei ieškovės 2022 m. sausio 17 d. išrašytos sąskaitos apmokėjimo terminas – 2022 m. vasario 8 d., 2022 m. sausio 28 d. (įspėjimo dėl sutarties nutraukimo dieną) dar nebuvo suėjęs; atitinkamai 2022 m. sausio 28 d. šalys neturėjo priešpriešinių vykdytinų reikalavimų už 10 650,48 Eur sumą, nes terminas atsakovei sumokėti 7 588,59 Eur pagal 2022 m. sausio 17 d. sąskaitą dar nebuvo suėjęs.

26.2.       antra, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, abi ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos (sprendimo 21.7 papunktis) buvo išrašytos dėl reklamacijų už iki 2021 m. rugsėjo 27 d. pateiktus užsakymus, t. y. už reklamacijas, kurių išlaidos pagal „senąją tvarką“ atiteko pačiai ieškovei. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė neginčijo bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, kad remonto išlaidos, numatytos abiejose jos atsakovei išrašytose sąskaitose, patirtos dėl užsakymų, pateiktų iki 2021 m. rugsėjo 27 d., t. y. galiojant senai tvarkai, kuomet produkcijos transportavimo išlaidas dengė atsakovė, o ieškovė dengė garantinio serviso išlaidas. Tačiau bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu ieškovės atstovas nurodė, jog šiuo atveju „naujos tvarkos“ sąlygų taikymui esminę reikšmę turi ne užsakymų pateikimo data, o garantinio serviso išlaidų atsiradimo data, t. y. atsakovė turi padengti visas garantinio serviso išlaidas, kurios atsirado po 2021 m. rugsėjo 27 d. Su tokia ieškovės atstovo pozicija teismas neturi pagrindo sutikti ir ją vertina kritiškai dėl kelių priežasčių: 1) tokią poziciją ieškovės atstovas išdėstė tik bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, tuomet, kai atsakovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie tai, jog visi ieškovės reikalavimai dėl pagamintos produkcijos reklamacijų yra susiję su iki 2021 m. rugsėjo 27 d. pateiktais užsakymais; 2) ieškovė ieškinyje (5 punktas) pripažino, kad „atsakovės pranešimu, visi produkcijos užsakymai, atlikti po 2021 m. rugsėjo 27 d., buvo apmokestinti papildomai“, t. y. pati ieškovė iš pradžių naujos tvarkos įvedimą siejo būtent su užsakymų atlikimo data; 3) įvertinus tai, kad abi šalys sutinka, jog iki 2021 m. rugsėjo 27 d. gautiems užsakymams ieškovei buvo teikiamos nuolaidos dėl galimų būsimų garantinio serviso išlaidų, naujos tvarkos sąlygų taikymas pagal seną tvarką priimtiems užsakymas, kaip to siekia ieškovė, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams, nes atsakovei tektų pareiga padengti garantinio serviso išlaidas už produkciją, kuri buvo pateikta ieškovei už mažesnę kainą (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Taigi nustačius, kad atsakovei nekilo pareiga apmokėti ieškovės jai išrašytų 2021 m. gruodžio 14 d. ir 2022 m. sausio 17 d. sąskaitų, nebuvo atsakovės priešpriešinės prievolės, dėl kurios ieškovė galėtų atlikti įskaitymą;

26.3.       trečia, kaip minėta, negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas. Šiuo gi atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovei išrašius atsakovei pirmą iš minimų sąskaitų – 2021 m. gruodžio 14 d. sąskaitą, atsakovė 2021 m. gruodžio 14 d. ir pakartotinai 2021 m. gruodžio 29 d. elektroniniais laiškais pareiškė prieštaravimus dėl reklamacijų už užsakymus iki 2021 m. rugsėjo 27 d. atlyginimo ir sąskaitų už pateiktą produkciją ne viso apmokėjimo (el. b. Failas 4 / puslapis 18, Failas 9 / puslapis 130). Paskutiniame iš minėtų laiškų atsakovės atstovas pabrėžtinai (parašytą tekstą pabraukdamas) nurodė, jog atsakovė nesutiks su jokiais ieškovės vienašališkai išrašytų sąskaitų sudengimais, kad jei yra tam pagrindas, ieškovė privalo išrašyti sąskaitą faktūrą, o atsakovė jas apmokės, jei tam bus pagrindas. Taigi jau 2021 m. gruodžio 29 d. atsakovė pareiškė, jog nesutinka padengti išlaidas už reklamacijas, gautas pagal užsakymus, pateiktus pagal seną tvarką, t. y. iki 2021 m. rugsėjo 27 d. Visgi ieškovė neapmokėjo 2021 m. gruodžio 3 d. atsakovės sąskaitos, o 2022 m. sausio 17 d. išrašė dar vieną sąskaitą už reklamacijas ir, kaip teigia ieškinyje, tačiau ko nenustatė teismas, atliko vienašalį įskaitymą. Įvertinus atsakovės iš anksto išreikštą nesutikimą dėl reklamacijų pagal užsakymus, pateiktus iki 2021 m. rugsėjo 27 d., apmokėjimo, konstatuotina, jog ieškovės deklaruojamas įskaitymas neatitiktų ir įstatymo keliamo reikalavimo dėl vykdytinumo ir akivaizdumo.

27.                      Remiantis nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų visetu konstatuotina, jog 2022 m. sausio 28 d. ieškovė buvo skolinga atsakovei už pagamintą produkciją 10 650,84 Eur, todėl atsakovė pagrįstai, remdamasi Sutarties 7.1. nuostatomis nustatė ieškovei 3 kalendorinių dienų terminą skolą sumokėti, o ieškovei to nepadarius, pagrįstai ir teisėtai nutraukė sutartį. Tokiai teismo išvadai neturi jokios teisinės reikšmės aplinkybė, jog galimai dėl netinkamo valiutų konvertavimo skolos likutis buvo nurodytas kitoks – 12 350,82 Eur, nes iš paminėtų faktinių aplinkybių matyti, jog ieškovei buvo žinoma, kokia dalimi ji nėra atsiskaičiusi už jai pagamintą produkciją, po įspėjimo pateikimo ieškovė dėl skolos likučio dydžio jokių prieštaravimų nereiškė, o 2022 m. vasario 15 d. (jau po sutarties nutraukimo) padengė visą neapmokėtą likutį pagal 2021 m. gruodžio 3 d. sąskaitą, taip iš esmės pripažindama skolą, kas papildomai paneigia ieškovės poziciją apie įskaitymo atlikimą ir galiojimą.

Dėl kitų Sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo argumentų

28.                      Nustačius, jog atsakovė teisėtai nutraukė Sutartį dėl ieškovės įsiskolinimo už pagamintą produkciją nepadengimo per sutartimi sulygtą terminą, kiti ieškovės argumentai šiuo klausimu neturi jokios teisinės reikšmės, tačiau, siekiant tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti šalių ginčą, teismas pasisako ir dėl kitų ieškovės nurodytų sutarties nutraukimo argumentų.

29.                      Ieškinyje ieškovė, be kita ko, pažymėjo, jog net tuo atveju, jei būtų laikoma, kad 2021 m. sausio 28 d. atsakovei 10 650,84 Eur skola realiai egzistavo, tokio dydžio įsiskolinimas jokiu būdu negalėjo būti teisėtas pagrindas nutraukti ilgalaikį šalių bendradarbiavimą pagal sutartį, kai iki tariamo įsiskolinimo atsiradimo ieškovė atsakovei pagal Sutartį buvo sumokėjusi daugiau nei 3 milijonų eurų už įsigytą produkciją. Visgi su tokia ieškovės pozicija nėra pagrindo sutikti.

30.                      Kaip minėta, jeigu sutarties pažeidimas pagal sutarties nuostatas laikytinas esminiu, dėl kurio sutarties šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, teismas neturi pagrindo vertinti, ar padarytas pažeidimas galėjo būti pripažintas esminiu ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintus kriterijus.

31.                      Nagrinėjamu atveju sutartis nutraukta dėl sutartinio pažeidimo, kurį šalys, įgyvendindamos sutarčių laisvės principą, įvertino esminiu, t. y. dėl pateiktos produkcijos kainos nesumokėjimo. Byloje nustatyta, jog už pagamintą ir atsakovei pateiktą produkciją ieškovė privalėjo atsiskaityti iki kito mėnesio 15 dienos, jokie išankstiniai mokėjimai už produkciją nebuvo atliekami, o pati produkcija iki visiško atsiskaitymo likdavo atsakovės nuosavybėje (Sutarties 3.3 papunktis), todėl būtent atsakovei tekdavo visa su tuo susijusi rizika ir atsakovė buvo suinteresuota, kad ieškovė tinkamai atsiskaitytų už jai pagamintą ir pristatytą produkciją, tuo labiau, jog pati ieškovė tik atliko produkcijos perpardavimą, jokių kaštų dėl produkcijos gaminimo ir pagal „seną tvarką“ netgi transportavimo išlaidų nepatyrė. Todėl Sutartyje šalių sulygtas nutraukimo pagrindas, vertinant teisėtumo ir sąžiningumo aspektais, atliepia šalių Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir tenkančių rizikų mastą, o aplinkybė, jog iki Sutarties nutraukimo atsakovė ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko produkcijos už daugiau nei 3 milijonų eurų sumą, sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui neturi jokios teisinės reikšmės, nes, kaip anksčiau nustatyta, ieškovės įsteigimo tikslas ir buvo platinti atsakovės produkciją Danijos Karalystėje, ieškovės, kuri prekiavo išimtinai atsakovės produkcija, pirkimo apimtys tiesiogiai koreliavo su atsakovės pardavimo Danijoje apimtimis. 

32.                      Ieškovė taip pat nurodė, jog sutarties nutraukimo metu atsakovė disponavo ieškovės avansu sumokėta 120 000 Eur suma, į kurią galėjo būti įskaitytas tariamas įsiskolinimas, todėl sutarties nutraukimui nebuvo jokio pagrindo. Tačiau tokią ieškovės poziciją bylos nagrinėjimo metu paneigė ieškovės buvęs vadovas A. T., kuris patvirtino atsakovės atstovų paaiškinimus apie tai, jog pagal nutrauktą Sutartį nebuvo nė vieno mokėjimo sumokėto iš anksto (avansu), 120 000 Eur avansas buvo sumokėtas pagal atskirą susitarimą, kuris pasireiškė tuo, jog atsakovė ieškovės pavedimu užsakė iš Lietuvoje veikiančio pardavėjo aliuminio langus (kurių pati atsakovė negamino) ieškovės klientui Danijos Karalystėje. Kadangi minėtas avansas nebuvo susijęs su šalis nutrauktos sutarties pagrindu siejančias sutartiniais santykiais, į ji negalėjo būti įskaitytas ieškovės įsiskolinimas pagal Sutartį, vėliau, kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė atsakovės atstovai ir buvęs ieškovės vadovas, šis avansas buvo panaudotas pagal paskirtį ir dėl to byloje ginčo nėra, todėl teismas plačiau šiuo aspektu nepasisako, nes ieškovės iškeltas 120 00 Eur avanso klausimas nėra susijęs su ginčo dalyku.

33.                      Ieškovo atstovas taip pat nurodė, jog Sutartis buvo nutraukta prisidengiant tariamu Sutarties pažeidimu, tačiau iš tikrųjų buvo siekiama padaryti spaudimą ieškovės akcininkui, kad šis parduotų ieškovės akcijas. Teismui konstatavus, jog Sutartis buvo nutraukta teisėtai Sutartyje numatytu pagrindu, ieškovės pozicija dėl tariamo sutarties pažeidimo yra paneigta, todėl nepagrįsta. Kita vertus pažymėtina, jog ieškovės akcijų atpirkimo aspektas lėmė pačios ieškovės vadovo veiksmus atsakovės vadovo atžvilgiu, kai dar 2021 m. birželio mėnesį (pusę metų iki ginčijamo sutarties nutraukimo) ieškovės steigėjas N. K. bylos pašalintas iš ieškovės valdymo organų ir apie ką bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas buvęs ieškovės vadovas A. T. viena vertus nurodė, jog yra garbaus amžiaus ir jam rūpėjo sutvarkyti akcijų atpirkimo reikalą, tačiau taip pat pripažino, kad pašalino atsakovės vadovą iš ieškovės valdymo organų (valdybos), nes manė, kad šis elgiasi nesąžiningai padidindamas ieškovei – „savo bendrovei“ produkcijos kainą. Visgi nepriklausomai nuo dabartinio atsakovės vadovo ir buvusio ieškovės vadovo derybų dėl ieškovės akcijų perleidimo eigos, šalys buvo saistomos pasirašytos Sutarties ir jos sąlygų (su abiejų šalių prisiimtais pakeitimais), ieškovė pažeidė Sutartį, tinkamai neatsiskaitydama už jai pagamintą ir patiektą produkciją, todėl nepriklausomai nuo to, ar toks neteisėtas neveikimas buvo susijęs su šalių vadovų derybomis dėl akcijų perleidimo ar ne, jo pasekmės tenka pačiai ieškovei.

34.                      Galiausiai ieškovės atstovas akcentavo, jog atsakovė siekė sutartinių santykių nutraukimo, nes pagal ieškovės užsakymus pagamintą produkciją iš anksto buvo suplanavusi parduoti tiesiogiai galutiniams gavėjams arba kitai Danijoje įsteigtai bendrovei. Vertinant tokią atstovo poziciją, visų pirma pažymėtina, jog byloje nenustatyta ir šalys tokių aplinkybių neįrodinėjo, kad ieškovė turėjo išimtines atsakovės produkcijos platinimo Danijos Karalystėje teises. Byloje taip pat nenustatyta, kad iki Sutarties nutraukimo atsakovė bendrautų su ieškovės klientais dėl ieškovės užsakymų pagaminimo ar pristatymo. Tokių aplinkybių nenustatyta ir laikotarpiu po sutarties nutraukimo iki 2022 m. balandžio mėnesio, kuomet ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Iš byloje esančių elektroninių laiškų matyti, jog dėl ieškovės užsakymų pristatymo tiesiogiai ieškovės klientams į atsakovę kreipėsi tiek patys klientai, tiek ieškovės darbuotojai po to, kai ieškovė nustojo vykdyti savo veiklą. Kaip liudytojas apklaustas buvęs ieškovės vadovas A. T. teismo posėdžio metu nurodė, jog 2022 m. kovo 20 d. atleido visus darbuotojus ir pats nurodė kreiptis į atsakovę dėl nepristatytų užsakymų, davė atsakovės telefono numerį. Taigi ieškovės argumentai apie atsakovės netinkamą elgesį ir iš anksto suplanuotą ieškovės užsakytos produkcijos pardavimą galutiniams klientams, apeinant ieškovę, paneigti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl negautų pajamų priteisimo, ieškinio reikalavimų sumažinimo ir bylos (ne)nutraukimo sumažintų reikalavimų dalyje

35.                      Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukiant sutartį, nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovės reikalavimai dėl neteisėtu sutarties nutraukimu padarytos žalos atlyginimo – negautų pajamų priteisimo atmestini kaip nepagrįsti, nevertinant jų dydžio ir pagrįstumo.

36.                      Be neteisėto sutarties nutraukimo, ieškovė jokių kitų atsakovės neteisėtų veiksmų byloje neįrodinėjo, todėl bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusi aplinkybė, jog prašomas priteisti negautas pajamas pagal ieškinio priedą Nr. 18 (lentelė su pateiktais užsakymais, jų pirkimo pas atsakovę kaina ir planuojamomis gauti pajamomis iš klientų) ieškovė kildino tiek iš iki sutarties nutraukimo pateiktų ir neįvykdytų užsakymų, tiek po sutarties nutraukimo pateiktų ir neįvykdytų užsakymų, nesudaro pagrindo vertinti atsakovės veiksmų po Sutarties nutraukimo, nes aplinkybės dėl šalių bendravimo ir derybų dėl naujos sutarties sudarymo šios bylos kontekste buvo nagrinėjamos tik vertinant Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, o po Sutarties nutraukimo ieškovės pateiktų užsakymų vykdymas išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų išnagrinėtu ieškiniu. Nors ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu teigė, jog iš ieškinio priedo Nr. 18 tiek teismui, tiek atsakovei turėjo būti žinoma, jog negautos pajamos yra apskaičiuotos ir už laikotarpį po sutarties nutraukimo, todėl teismas turėtų pasisakyti dėl visų ieškinio dalyku esančių negautų pajamų pagrįstumo, tačiau su tokia ieškovės pozicija teismas neturi pagrindo sutikti.

37.                      Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo nuostatose nustatyta ieškiniui daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai – ieškinio dalykas ir pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010). Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tuo tarpu pagal CPK 135 straipsnio 2 dalį prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Taigi pagal paminėtą teisinį reglamentavimą pareikštų reikalavimų apimtis ir faktinis pagrindimas – bylos nagrinėjimo ribos yra apibrėžiamos ieškinyje, ne jo prieduose.

38.                      Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, užtikrinti šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008; 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Nagrinėjamu atveju ieškovei ieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodžius, jog byloje reiškiamas reikalavimas dėl neteisėto sutarties nutraukimu negautų pajamų priteisimo, šių reikalavimų netikslinus parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje, atsakovė teikė atsikirtimus pagal parengiamajame teismo posėdyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas ir teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo šių ribų peržengti. 

39.                      Pažymėtina ir tai, jog pati ieškovė, ieškinyje nurodžiusi, jog šalims nepavyko susitarti dėl bendradarbiavimo atnaujinimo (ieškinio 15 punktas), o bylos nagrinėjimo metu prašydama išplėsti bylos nagrinėjimo ribas ir po sutarties nutraukimo pateiktų ir neįvykdytų užsakymų apimtimi, nenurodė ir neįrodinėjo, kokiomis gi sąlygomis turėjo būti vykdomi minėti po sutarties nutraukimo pateikti užsakymai (ar užsakymai turėjo būti apmokėti iš anksto (avansu) ar po jų įvykdymo, koks buvo jų įvykdymo terminas ir pan.), atsakovė į šias aplinkybes negalėjo atsikirsti, todėl ir dėl šios priežasties teismas neturėjo jokio pagrindo ir galimybės nagrinėti ir pasisakyti šiuo klausimu. 

40.                      Kita vertus, iš bylos nagrinėjimo eigos yra labiau tikėtina, jog bylos iškėlimo metu pačiai ieškovei nebuvo žinoma, jog dalis ieškinio priede Nr. 18 nurodytų užsakymų, kurių pagrindu ieškovė apskaičiavo ieškinio dalyku esančias negautas pajamas, atsakovei buvo pateikti jau po sutarties nutraukimo, kaip kad nebuvo žinoma, jog didelė dalis minėtame priede esančių užsakymų atsakovės buvo realiai įvykdyti arba pačios ieškovės atšaukti, dėl ko ieškovė 2023 m. gruodžio 11 d. pateikė byloje pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo.

41.                      Dėl ieškovės pateikto pareiškimo sumažinti reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo pasekmių, tarp šalių kilo ginčas. Atsiliepime į šį pareiškimą atsakovė nurodė, jog šioje dalyje byla turėtų būti nutraukta, su kuo ieškovės atstovas kategoriškai nesutiko. Teismas, remdamasis teismų praktika šiuo klausimu, sprendžia, jog šiuo atveju nėra įstatyme nustatytų pagrindų bylos nutraukimui sumažintų reikalavimų dalyje.

42.                      Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnyje išvardyti atvejai, kai teismas privalo priimti nutartį nutraukti bylą, vienas jų numatytas šio straipsnio 4 punkte – jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė. CPK 294 straipsnyje nurodyta bylos nutraukimo tvarka ir pasekmės – byla nutraukiama teismo nutartimi, o bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Ieškovo teisė atsisakyti ieškinio numatyta CPK 42 straipsnio 1 dalyje. Ieškinio atsisakymo tvarka įtvirtinta CPK 140 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad ieškovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas išaiškina ieškovui procesines atsisakymo pasekmes ir gali duoti pasirašyti standartinę ieškinio atsisakymo formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras). Ieškovo rašytinis pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Tokį pareiškimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka. Jeigu rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo nėra nurodyta, kad ieškovui yra žinomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės, teismas išsiunčia jam pranešimą, kuriame nurodomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės. Jeigu per 7 dienas nuo šio teismo pranešimo išsiuntimo dienos ieškovas nepatvirtina, kad jis atsisako ieškinio, laikoma, kad ieškovas ieškinio neatsisako. Taigi, tik esant visetui aptartų faktinių aplinkybių teismas turi pareigą spręsti ieškinio atsisakymo ir bylos (jos dalies) nutraukimo klausimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė nei raštu, nei žodžiu nėra pareiškusi atsisakymo nuo ieškinio ar nurodžiusi, kad jai yra žinomos ieškinio (jo dalies) atsisakymo pasekmės. Todėl spręsti klausimo dėl bylos dalies nutraukimo procesinių prielaidų nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-299-464/2022, 297–298 punktai).

43.                      Nagrinėjamu atveju aktualios yra kitos normos – CPK 141 straipsnio nuostatos, kuriose yra aptarta ieškovo teisė, numatyta CPK 42 straipsnio 1 dalyje, sumažinti ieškinio reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, jog teisė į ieškinio reikalavimų sumažinimą, įtvirtinta CPK 42 straipsnio 1 dalyje, realizuojama CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka, keičiant ieškinio dalyką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-381/2013). Pakeitus ieškinio dalyką, byla buvo išnagrinėta pagal paskiausią ieškinio variantą, todėl nesant ieškovės valios dėl ieškinio dalies atsisakymo, byla sumažintų reikalavimų dalyje negali būti nutraukta (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-340/2008).

44.                      Kita vertus, teismas taip pat sutinka su atsakovės pozicija, jog dalies ieškinio reikalavimų sumažinimas gali lemti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą byloje, tačiau šiuo klausimu teismas pasisakys, įvertinęs visų pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumą byloje.

Dėl išlaidų už produkcijos trūkumų taisymą (ne)priteisimo

45.                      Be negautų pajamų, neteisėtai nutraukus sutartį, ieškovė ieškiniu taip pat pareiškė reikalavimą dėl jai pagamintos produkcijos trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo, prašydama iš atsakovės priteisti 3 062,26 Eur trūkumų šalinimo išlaidų, patirtų iki Sutarties nutraukimo pagal 2021 m. gruodžio 14 sąskaitą (el. b. Failas 1 / puslapiai 43–57), ir 37 734,63 Eur trūkumų šalinimo išlaidų, patirtų po Sutarties nutraukimo, kurioms padengti sąskaita nebuvo išrašyta, išlaidoms pagrįsti ieškovė pateikė savo atliktus apskaičiavimus ir trūkumus šalinusio Danijos juridinio asmens – „Raunstrup“ jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras (el. b. Failas 1 / puslapiai 134-206).

46.                      Byloje nustatyta, jog produkcijos trūkumų šalinimo išlaidoms padengti ieškovė atsakovei buvo išrašiusi dar ir 2022 m. sausio 17 d. sąskaitą 56 914,38 DKK (7 588,59 Eur), tačiau vėliau (2022 m. vasario 4 d.) ją kreditavo ir pretenzijų dėl šių išlaidų atsakovei šioje byloje nereiškė.

47.                      Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pati svarbiausia rangovo pareiga yra atlikti tam tikrą darbą ir gauti jo rezultatą. Reikšminga šios pareigos sudėtinė dalis yra pareiga užtikrinti darbo rezultato kokybę, kitaip dar vadinama rangovo pareiga garantuoti darbų kokybės atitiktį sutarčiai – atitikties sutarčiai garantija arba kokybės garantija pagal įstatymą (CK 6.663, 6.665, 6.695 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022, 33 punktas). Pagal CK 6.662 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą užsakovas darbų priėmimo metu turi elgtis rūpestingai – apžiūrėti rangos darbų rezultatu esantį daiktą, kad įsitikintų, ar daiktas neturi akivaizdžių trūkumų; pagal įstatymą iš užsakovo nereikalaujama daugiau negu normali daikto apžiūra, tikrinant, ar nėra akivaizdžių trūkumų, jis neįpareigotas daikto trūkumų paieškai naudoti specialias priemones ar metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023).

48.                      Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo nukentėjusios šalies teisių gynimo būdai įtvirtinti tiek bendrosiose sutarčių teisės normose (kaip, pvz., CK 6.207, 6.209, 6.213, 6.217, 6.256, 6.261 straipsniuose), tiek ir specialiosiose (pvz., CK 6.665 straipsnyje). Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu jų bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015). Specialieji užsakovo teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 6.665 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022, 36 punktas).

49.                      CK 6.665 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti dėl netinkamos kokybės darbų pažeistų teisių gynimo būdai yra skirtingi, savarankiški, todėl negali būti tapatinami, inter alia (be kita ko), jų įgyvendinimo aspektu. Taikant pažeistų teisių gynimo būdą – reikalavimą atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, turi būti nustatyta trūkumų šalinimo kaina, kuri priteistina užsakovui, kurio teisės buvo pažeistos dėl netinkamos kokybės darbų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023). Be to, pats užsakovas turi teisę šalinti darbų trūkumus tik tuo atveju, jei tokia jo teisė buvo nustatyta rangos sutartyje.

50.                      Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog dėl užsakytos produkcijos trūkumų šalinimo šalių susitarimu galiojo dvi skirtingos tvarkos: iki 2021 m. rugsėjo 27 d. ir po 2021 m. rugsėjo 27 d. iki Sutarties nutraukimo, t. y.: 

50.1.       iki 2021 m. rugsėjo 27 d. pateiktiems užsakymams atsakovė ieškovei taikė mažesnes produkcijos kainas, o ieškovė buvo prisiėmusi pareigą pati padengti garantinio aptarnavimo išlaidas;

50.2.       užsakymams, kurie buvo pateikti po 2021 m. rugsėjo 27 d. ir kurių pagaminimo data buvo nuo 2022 m. sausio 1 d., buvo taikoma naujoji tvarka, pagal kurią produkcijos garantinio aptarnavimo išlaidas atlygina atsakovė. 

Taigi iki 2021 m. rugsėjo 27 d. ieškovė turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą šalinti paaiškėjusius pagamintos produkcijos trūkumus, nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. tokia ieškovės pareiga išnyko, kartu ieškovė neteko teisės pati spręsti dėl trūkumų šalinimo.

51.                      Atsikirsdama į ieškovės reikalavimą dėl trūkumų šalinimo išlaidų priteisimo atsakovė pateikė byloje į lenteles susistemintus duomenis, tarp jų ir iš pačios ieškovės elektroninių laiškų, (el. b. Failas 6 / puslapiai 144, 145–147, 165), pagrindžiančius, jog visos ieškovės prašomos priteisti trūkumų šalinimo išlaidos yra kildinamos iš iki 2021 m. rugsėjo 27 d. pateiktų užsakymų, kuomet pareiga šalinti paaiškėjusius produkcijos trūkumus teko pačiai ieškovei. Ieškovė šių atsakovės pateiktų duomenų neginčijo, tačiau, kaip minėta anksčiau, bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas teigė, jog naujoji trūkumų šalinimo tvarka turėtų būti taikoma visiems trūkumams, paaiškėjusiems po 2021 m. rugsėjo 27 d. Tokią ieškovės atstovo poziciją teismas vertino kritiškai ir ją atmetė (sprendimo 26.2 papunktis), todėl ieškinys ir šioje dalyje negali būti tenkinamas, nes šalių susitarimo pagrindu atsakovei nekilo pareiga šalinti iki 2021 m. rugsėjo 27 d. pateiktų užsakymų trūkumus, nes šalys iš anksto susitarė dėl kito trūkumų šalinimo mechanizmo kompensavimo – ieškovei produkcija buvo teikiama sumažinta kaina, kartu atsakovės apmokant už produkcijos transportavimą.

52.                      Konstatavus, jog ieškovė nepagrįstai pareiškė reikalavimą dėl pagal seną tvarką pateiktų užsakymų trūkumų šalinimo, nėra jokio teisinio pagrindo plačiau pasisakyti dėl tokių išlaidų dydžio ir pagrįstumo. Teismas tik trumpai atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju teisiškai nėra reikšmingi atsakovės argumentai apie tai, jog ieškovė nepildė šalių suderintos Reklamacijų (skundo) formos (el. b. Failas 6 / puslapiai 169–170), nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, ši forma niekuomet nebuvo pildoma, net ir tuo atveju, kai galiojant senai trūkumų šalinimo tvarkai atsakovė teikė ieškovei naujas detales (gaminius) defektuotoms pakeisti. Tačiau teismas sutinka su atsakovės nuomone, jog byloje nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų apie tai, jog prašomos priteisti trūkumų šalinimo išlaidos pagal konkrečius užsakymus su atsakove buvo suderintos, taip pat jokių įrodymų apie tai, kad prašomas priteisti išlaidas ieškovė realiai patyrė, nes byloje nėra pateikta „Raunstrup“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, o paminėtos „Raunstrup“ PVM sąskaitos faktūros kelia abejonių: 1) tam tikrų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai dar nebuvo suėję, kuomet jų pagrindu ieškovė išrašė atsakovei 2021 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą (el. b. Failas 2 / puslapiai 53–63); 2) tam tikrose sąskaitose nėra nurodyta užsakymų numerių, todėl nėra galimybės identifikuoti, kurio užsakymo trūkumai buvo šalinami (pvz., sąskaitos faktūros Nr. 939 ir  Nr. 363516, el. b. Failas 3 / puslapiai 109, 122 ir kt.). Taigi, net ir nustačius, kad atsakovei kilo pareiga pašalinti jos pagamintos produkcijos trūkumų šalinimo išlaidas, tokie ieškovės reikalavimai negalėtų būti tenkinami, dėl pakankamų, trūkumus identifikuojančių ir realiai patirtų išlaidų pagrindžiančių įrodymų nebuvimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53.                      Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės ieškinį, atsakovei atlygintinos jos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos.

54.                      Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

55.                      Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus apie byloje patirtas 159,73 Eur procesinių dokumentų vertimo išlaidas, 605 Eur išlaidas už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą ir 38 685,24 Eur atstovavimo išlaidas. 

56.                      Bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga, įgalinanti jį veikti savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato, advokato padėjėjo pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).

57.                      Kita vertus, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 98 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma sistemiškai su Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) nuostatomis. Advokatūros įstatyme nustatyta, kad advokato honoraro dydis nustatomas teisinių paslaugų sutartyje. Jei teismui pateikiami įrodymai, kad advokatui yra sumokėtas honoraras, CPK 98 straipsnio 2 dalis taikytina tada, kai priešinga šalis pateikia įrodymų, jog šis honoraras yra neprotingai didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004).

58.                      Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu pareiškė, jog atsakovės patirtos atstovavimo išlaidos yra neprotingai didelės, atsakovė nepagrįstai naudojosi dviejų atstovių teisine pagalba, todėl mano, jog ne visos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos.

59.                      Vertindamas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą teismas visų pirma atsižvelgia į tai, jog bylos nagrinėjimas buvo gan sudėtingas dėl bylos apimties ir būtinumo sisteminti ir vertinti didelį kiekį rašytinių įrodymų, taip pat į tai, jog, atsakovei pateikus susistemintos medžiagos duomenis, ieškovė mažino savo reikalavimus, nes paaiškėjo, kad tam tikra dalis reikalavimų buvo patenkinta iki ieškinio teismui pateikimo, o tam tikrus užsakymus pati ieškovė atšaukė.

60.                      Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, į byloje pateiktų paruošiamųjų ir kitų procesinių dokumentų kiekį ir apimtis, įvertinęs tai, jog didžiąją dalį ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų sudaro advokato pagalbos išlaidos už procesinių dokumentų parengimą, į tai, kad bylinėjimosi išlaidų detalizacijoje nėra su byla nesusijusių bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei atstovavusios advokatės nedubliavo į bylą pateiktų procesinių dokumentų, teismas visas atsakovės atstovų pagalbos išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų rengimu laiko būtinomis ir protingomis, todėl pagrįstomis.

61.                      Kartu teismas sutinka su ieškovės atstovo pastabomis dėl to, jog ieškovei neturėtų kilti pareiga apmokėti atsakovės išlaidas už dviejų advokačių atstovavimą teismo posėdžių metu. Pažymėtina, jog Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 4 punkte nustatyta, jog neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti šių Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas. Šiuo atveju dviejų atstovių, kurių viena kitą papildo ir palengvina bylos nagrinėjimą, pasitelkimas, patogumo ir bylos nagrinėjimo efektyvumo prasme, yra pateisinamas ir netgi sveikintinas, tačiau dėl to patirtų bylinėjimosi išlaidų prasme negali tapti kitos šalies našta, nes nebuvo būtinas. Atitinkamai atsakovės patirtos atstovavimo teismo posėdžiuose dviejų atstovių išlaidos mažintinos, priteisiant tik vienos atstovės atstovavimo teismo posėdžių metu išlaidas, t. y. iš bendros atstovavimo išlaidų sumos – 38 685,24 Eur atėmus vienos atstovės atstovavimo posėdžių metu išlaidas (275 Eur (2024-02-23 teismo posėdis), 275 Eur (2024-02-15 teismo posėdis), 495 Eur (2023-10-25 teismo posėdis), 440 Eur (2023-10-26 teismo posėdis), 385 Eur (2023-12-13 teismo posėdis)), iš viso atsakovei priteisiama 36 815,24 Eur atstovavimo išlaidų.

62.                      Teismas taip pat pagrįstomis ir būtinomis vertina atsakovės byloje patirtas procesinių dokumentų vertimo 159,73 Eur išlaidas, tačiau nepriteisia atsakovei išlaidų už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą, nes šis įrodymas nebuvo priimtas į bylą. Taigi iš viso atsakovei priteistina 36 974,97 Eur bylinėjimosi išlaidų (36 815,24 + 159,73). 

 

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265–270 straipsniais, teismas

 

n u s p r e n d ž i a:

 

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „Roda“, juridinio asmens kodas 158828449, iš bankrutuojančios Danijos Karalystėje registruotos bendrovės „Roda Vinduer“ ApS, juridinio asmens kodas 40977643, 36 974,97 Eur (trisdešimt šešis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir 97 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

 

Teisėja                                                                                                                               Kristina Lysionok