Baudžiamoji byla Nr. 2K-213/2014

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00570-2011-5

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                  1.1.4.4.3;

                                                                                                  1.2.4.2.6;

                                                                                                  1.2.4.2.9;                           

                                                                                                  1.2.10.3;

                                                                                                  2.1.7.4;

                                                                                                  2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus laisvės atėmimu vienuolikai metų, 167 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Iš P. K. ir P. B. priteista nukentėjusiajai E. V. solidariai – 19 744,82 Lt turtinei žalai bei po 200 000 Lt iš kiekvieno – neturtinei žalai atlyginti; 9765,68 Lt – Valstybinei ligonių kasai; 380 Lt – valstybei, išlaidoms už antrinę teisinę pagalbą, suteiktą nukentėjusiajai, atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo P. K. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir P. B. , tačiau dėl jo priimtas nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

P. K. nuteistas už tai, kad, kerštaudamas E. V. už atsisakymą su juo bendrauti, tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje įgytą 0,5 l talpos buteliuką su sieros rūgšties tirpalu 2011 m. gegužės 18 d. Kaune, Panemunėje, prie troleibusų žiedo, esančio prie (duomenys neskelbtini), perdavė P. B. , nurodydamas apipilti perduotu tirpalu E. V. ir taip sunkiai sutrikdyti jos sveikatą bei pažadėjo už tai 4000 Lt dydžio atlygį; po to, jiems važiuojant P. B. automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) P. K. parodė P. B. E. V. gyvenamąją ir darbo vietas bei automobilį. P. B. 2011 m. gegužės 19 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) namo pirmojoje laiptinėje, pirmame aukšte prie lifto, sulaukęs namo grįžtančios E. V., sudavė jai dešinės rankos kumščiu į veidą ir apipylė sieros rūgšties tirpalu, padarydamas cheminį veido, kaklo, krūtinės ląstos, sprando, abiejų plaštakų, dešinės šlaunies, dešinės blauzdos II B–III laipsnio nudegimą, kurio plotas apėmė 22 proc. kūno paviršiaus, kairės akies obuolio, junginės ir ragenos I laipsnio cheminį nudegimą, kairės akies vokų ir viršutinės lūpos sumušimą, tai sukėlė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą ir dideles fizines kančias. 2011 m. gegužės 20 d. P. K. sumokėjo P. B. 2000 Lt, palikdamas pinigus susuktus į ritinuką žolėje, (duomenys neskelbtini), prie troleibusų žiedo. Pirmiau nurodytais veiksmais P. K. organizavo ir vadovavo padarant sunkų nukentėjusiosios E. V. sveikatos sutrikdymą itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų.

Taip pat P. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą, t. y. 2011 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pritvirtino prie E. V. automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini) prie 24-ojo namo, galinio bamperio mobiliojo ryšio telefoną „LG“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį buvo galima nustatyti automobilio buvimo vietą, ir, pasinaudodamas šia įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą – jos automobilio judėjimą bei jos buvimo vietą – iki 2011 m. balandžio mėn. vidurio, tiksliau nenustatytos dienos, kol E. V. rado ir paėmė pirmiau nurodytą mobiliojo ryšio telefoną. Tęsdamas nusikalstamą veiką, P. K. 2011 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pritvirtino prie E. V. automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini) namo, galinio bamperio mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį buvo galima nustatyti automobilio buvimo vietą, ir, pasinaudodamas šia įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą – jos automobilio judėjimą ir jos buvimo vietą – iki 2011 m. balandžio mėn. pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, kol E. V. rado ir paėmė pirmiau nurodytą mobiliojo ryšio telefoną. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės mėn., P. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną pritvirtino po E. V. automobilio „Audi A3“ (valst Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini) namo, priekiniu kairės pusės sparnu įrenginį „GPS Tracker“ bei mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuriuos buvo galima nustatyti automobilio buvimo vietą ir, pasinaudodamas pirmiau nurodyta įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą – jos automobilio judėjimą ir jos buvimo vietą – iki 2011 m. gegužės 20 d.

Kasaciniu skundu nuteistojo P. K. gynėjas advokatas R. G. prašo dėl P. K. priimtą Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Nuteistojo gynėjo manymu, pagal tai, kas yra šioje byloje nustatyta, P. K. veikoje nėra BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Atsakomybė už BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą atsiranda tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje, o ypač baudžiamosios teisės teorijoje, pripažįstama, jog privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su savo nuožiūra pasirinktais žmonėmis, kur be to asmens sutikimo kitiems negalima kištis, tai vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, pokalbiai, kilmė, privati kompiuteryje saugoma informacija ir pan. Šiai sričiai taip pat priskiriamos tam tikros privatumo realizavimo erdvės: žmogaus būstas, jo žemės valdos, privačios veiklos patalpos ir pan. Cituodamas CK 2.23 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasatorius pažymi, kad akivaizdu, jog nėra išsamaus veiksmų, kuriais gali būti pažeistas privatus asmens gyvenimas, sąrašo, tačiau ir iš tų pavyzdžių, kurie pateikti CK 2.23 straipsnio 2 dalyje, darytina išvada, jog žinojimas, kur maždaug galėtų būti asmeniui priklausanti transporto priemonė, vargu ar gali būti prilyginamas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimui, juolab kad važiavimas automobiliu yra labai viešas veiksmas. BK 167 straipsnio 1 dalyje nėra įvardyti informacijos rinkimo būdai, tačiau nagrinėjamoje byloje, anot kasatoriaus, mobiliojo ryšio telefonų, įrenginio „GPS Tracker“ pritvirtinimas prie automobilio tik leidžia manyti, kad taip renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, bet realiai tokiais veiksmais BK 167 straipsnio 1 dalyje saugomi gėriai nebuvo pažeisti, nes P. K. veiksmai tebuvo susiję su E. V. naudojama transporto priemone. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes P. K. galėjo sužinoti apytikslę automobilio „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vietą, tačiau, kasatoriaus nuomone, negalėjo nieko sužinoti apie privatų E. V. gyvenimą. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuoroda į tai, jog P. K. turėjo galimybę nustatyti ne tik E. V. automobilio, bet ir jos pačios buvimo vietą, yra nepagrįsta faktiniais bylos duomenimis; kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kelionės automobiliu yra žmogaus privataus gyvenimo dalis, yra neteisinga, nes šis teismas informaciją apie automobilį sutapatino su duomenimis apie asmenį. Be to, kaip teigia kasatorius, nebuvo išsamiai ištirtos nuteistojo naudotų priemonių techninės galimybės, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko ir savo išvadas pagrindė tuo, ką nustatė pirmosios instancijos teismas. Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji E. V., naudodamasi savo automobiliu, pagrįstai tikėjosi, jog kelionių metu ji nebus stebima ar sekama, nes pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad kelionių metu E. V. buvo stebima ar sekama. Be to, kasatoriaus nuomone, tai, jog P. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 167 straipsnio 1 dalyje, nereiškia, kad teismai neprivalėjo nustatyti nuteistojo veiksmuose požymių, jog P. K. tyčia rinko informaciją, kurios turinį sudaro būtent žinios apie privatų E. V. gyvenimą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuoroda į kasacinę bylą Nr. 2K-7-629/2006 taip pat yra nepagrįsta, nes P. K. byloje nustatytos aplinkybės skiriasi nuo aprašytųjų nurodytoje nutartyje, todėl ja, kaip precedentu, negalėjo būti remiamasi nagrinėjamoje byloje.

Kasatorius teigia, kad P. K. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus.

Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatoriumi gali būti laikomas asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad P. K. perdavė nusikaltimo vykdytojui buteliuką su sieros rūgšties tirpalu ir nurodė juo apipilti E. V., parodė, kaip atrodo jos automobilis, kur ji gyvena bei dirba, tačiau, kasatoriaus nuomone, tokie P. K. veiksmai nelabai atitinka nurodytus organizatoriaus požymius, nes teismas nekonstatavo, kad P. K. sukūrė nusikalstamos veikos planą, numatė jos įvykdymo vietą, laiką ar būdą, koordinavo vykdytojo veiksmus ir pan. Dėl to pagal tai, ką nustatė pirmosios instancijos teismas, P. K. veiksmai labiau atitiktų BK 24 straipsnio 5 dalies požymius. Pagal BK 26 straipsnį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia; jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką; organizatorius atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir BK 24 straipsnio 4 dalį, bei tik tada, jei yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, jog nors nusikaltimo organizatoriaus veiksmuose yra dvi sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančios aplinkybės, vykdytojo veikoje tebuvo nustatyta viena kvalifikuojanti aplinkybė – sunkus žmogaus sužalojimas dėl savanaudiškų paskatų. Kasatoriaus nuomone, toks juridinis bendrininkų veiksmų įvertinimas neatitinka BK 26 straipsnyje numatytų taisyklių. Be to, teismų nustatytos aplinkybės dėl P. B. nežinojimo, kokiu skysčiu jis apipila nukentėjusiąją, neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad P. K. galėtų atsakyti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, juolab kad jis žinojo, kas yra buteliuke, perduotame P. B.. Pirmosios instancijos teisme nebuvo tiksliai išsiaiškinta, kokiu skysčiu, kuriame buvo sieros rūgšties, apipilta nukentėjusioji, t. y. ar nukentėjusioji buvo apipilta koncentruota rūgštimi ar sieros rūgšties tirpalu ir kokios koncentracijos. Specialistas tyrė tik tai, kas buvo surinkta įvykio vietoje nuo laiptinės grindų, ant kurių tas skystis galėjo susimaišyti su kitomis medžiagomis, tos medžiagos galėjo įvairiais būdais pasišalinti ir pan. Specialisto išvadoje pabrėžiama, kad mėginyje nuo E. V. rūbų, kuprinės, krepšio bei nuo įvykio vietoje esančių grindų yra stiprios sieros rūgšties liekanų, tačiau nenurodyta, ar tai mišinys su vandeniu ar su kokiomis kitomis medžiagomis, ar tirpalas. Taip pat teisme nenustatyta, kad P. K. būtų domėjęsis sieros rūgštimi ar jos tirpalais. Ši aplinkybė svarbi sprendžiant klausimą, ar galėjo tas, kuris sukurstė P. B. apipilti nukentėjusiąją, žinoti, kokius padarinius gali sukelti toks apipylimas. Ikiteisminio tyrimo metu P. B. nieko neminėjo apie tai, jog iš buteliuko su skysčiu būtų sklidęs koks nors kvapas, tačiau teisme duodamų parodymų pabaigoje kaltinamasis parodė, jog, užpylęs skystį ant nukentėjusiosios, pajuto kažkokios cheminės medžiagos kvapą. Be to, P. B., aiškindamas apie jam perduoto skysčio spalvą, ikiteisminio tyrimo metu pareiškė, kad stikliniame buteliuke buvo gelsvos spalvos skystis, todėl jis manė, jog tai gali būti šlapimas, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad skystis buvo rausvos spalvos. Buteliuke turėjo būti vienokios ar kitokios sudėties ir koncentracijos tirpalas su sieros rūgštimi, tačiau sieros rūgšties panaudojimo sfera labai plati – nuo chemijos pramonės iki buities. Ne kiekvienas sieros rūgšties tirpalas, užpylus jo ant odos, gali kelti pavojų žmogaus sveikatai, o juo labiau sukelti dideles kančias, padarinius, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 6  punkte. Teismo nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad ne tik vykdytojas, bet ir nusikaltimo kurstytojas, galėjo nežinoti to skysčio poveikio žmogui. Šiuo atveju svarbiausia buvo nustatyti tai, ar tas, kas turėjo tirpalą, žinojo, koks tai tirpalas, žinojo jo koncentraciją, nes tik tada galima spręsti apie tiesioginės tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog cheminės medžiagos sudėtis (koncentracija, spalva) nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, yra neteisingas, išvada, jog P. K. žinojo, kad buteliuke yra (kaip rašoma nuosprendyje) sieros rūgštis, paremta tik prielaida. Be to, byloje nenustatyta ir aplinkybė, kad nusikaltimo užsakovas būtų liepęs vykdytojui pilti skystį ant veido ar kitų rūbais nepridengtų nukentėjusiosios kūno vietų. P. B. savo iniciatyva šliūkštelėjo buteliuke buvusį skystį ant nukentėjusiosios veido, o prieš tai dar ir smogė jai į veidą, tai leidžia teigti, kad buvo vykdytojo ekscesas. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog organizatorius ne tik nurodė P. B. apipilti E. V. , bet ir atimti nukentėjusiosios rankinę bei imituoti plėšimą. Taigi, įvertinus tai, kas nurodyta, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad jeigu organizatorius būtų supratęs, jog apipylimu gali būti itin žiauriai ir sunkiai sužalotas žmogus, t. y. žinojęs, kad buteliuke yra didelės koncentracijos sieros rūgšties tirpalas, suvokęs, kad taip gali būti padarytas labai sunkus nusikaltimas, ir būtų to siekęs, kažin ar būtų reikėję imituoti dar ir plėšimą, kuris pagal pavojingumo laipsnį priskiriamas tik apysunkių nusikaltimų kategorijai.

Taip pat kasatorius teigia, kad byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie turėtų būti vertinami kaip suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Teismų išvados, kad P. K. , kerštaudamas E. V. už pastarosios atsisakymą su juo bendrauti, organizavo labai sunkaus nusikaltimo padarymą, grindžiamos P. B. parodymais, tokius teiginius bandoma pagrįsti ir nukentėjusiosios parodymais, tačiau, kasatoriaus nuomone, procesiniuose sprendimuose esanti įrodymų analizė patvirtina, jog minėtos išvados buvo padarytos ne kompleksiškai įvertinus visus bylos duomenis, o atskirai vertinant tam tikrą informaciją. Jeigu teismai būtų analizavę faktinės informacijos visumą, būtų pastebėję, jog iš pradžių nukentėjusioji apskritai P. K. neminėjo kaip galimo įtariamojo, o 2011 m. gegužės 20 d. prokuroro nutarime dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo nurodoma, jog E. V. slepia nusikaltimo įvykdymo aplinkybes bei savo santykius su P. K., todėl tikslinga klausytis jos pokalbių telefonu. 2011 m. gegužės 24 d. nukentėjusioji parodė, kad su jos apipylimu gali būti susijęs P. K. , kuris yra pavydus. Vėliau jos pozicija vis griežtėjo, ji ėmė tvirtinti, kad jis yra žiaurus, buvo užsakęs sužaloti kitus jam neįtikusius asmenis. Teisme E. V. davė parodymus apie tai, kaip 2011 m. gegužės mėn. pradžioje namo laiptinėje prie lifto P. K. ją užpuolė ir, įrėmęs į šoną kažkokį ginklą, faktiškai pagrasino nužudyti, jeigu su juo nebendraus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai tokių parodymų neįvertino, nors jie rodė nukentėjusiosios norą visomis priemonėmis pasunkinti P. K. padėtį ir akivaizdų suinteresuotumą. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios parodymai šioje byloje negali būti laikomi patikimu informacijos šaltiniu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama įrodomąją bylos medžiagą, susijusią su nukentėjusiosios ir P. K. tarpusavio santykiais, pabrėžė, kad byloje esančios P. K. nukentėjusiajai rašytos trumposios žinutės bei jo E. V. rašyto laiško turinys aiškiai parodo, jog P. K. atkakliai siekė visiškos E. V. kontrolės, reikalavo iš jos besąlygiško paklusimo, visiško atsisakymo bendrauti su kitais pažįstamais vyrais. Tačiau teismas nustatė ir kitas aplinkybes, kad toje P. K. E. V. skirtoje korespondencijoje, kuri yra baudžiamojoje byloje ir kuri buvo tiriama teisiamajame posėdyje, tiesioginio vertimo su juo bendrauti ar grasinimo susidoroti už atsisakymą bendrauti nėra. Taigi teismai, vertindami įrodymus, be to, ištyrę tik nukentėjusiosios pateiktą dalį jai P. K. rašytų trumpųjų žinučių, iškreipė tokio jų bendravimo esmę. Bylos duomenys patvirtina, kad vyko nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis, elektroniniais laiškais, kad jie domėjosi vienas kitu, kad priekaištavo dėl vienokių ar kitokių priežasčių, abu nebuvo patenkinti dėl to, kad tiek vienas, tiek kitas bendrauja ir su kitais vyrais, ir moterimis, dėl to kildavo nesutarimai. Kasatoriaus teigimu, jeigu teismai būtų atsižvelgę ne tik į P. K. kaltinančius, bet į teisinančius įrodymus, būtų buvę priversti kitaip vertinti daugelį faktinių bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, pagal liudytojų M. M. ir R. P. teisiamajame posėdyje duotus parodymus – ne tik P. K. domėjosi, kur būna nukentėjusioji, su kuo ji bendrauja, bet ir E. V. . Byloje esančios mobiliojo ryšio telefonų kontaktų išklotinės patvirtina, kad 2011 m. gegužės 18 d. E. V. parašė P. K. trumpąją žinutę, jie susirašinėjo iki 23 val. 41 min.; vienas kitam parašė po septynias trumpąsias žinutes; 2011 m. gegužės 19 d. E. V. vėl pirma parašė P. K. trumpąją žinutę, į kurią šis nedelsdamas atsakė. Taigi, E. V. ieškojo kontaktų su nuteistuoju, jos parodymai nebuvo teisingi. Dėl to galima teigti, jog teismai ignoravo byloje esančius įrodymus, prieštaraujančius kaltinimo versijai, taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

Taip pat teismai nenustatė, kad P. K. būtų vadovavęs P. B., kad jis būtų koordinavęs jo veiksmus ar apskritai domėjęsis tuo, kada ir ką šis ketina padaryti. Apie kurstymo apipilti E. V. priežastis parodymus davė ir nuteistasis P. B., tačiau nė vienas teismas jo pateiktąja apipylimo versija nepatikėjo, nors visas kitas P. K. kaltinančias išvadas pagrindė tik šio asmens parodymais. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad P. K. kaltinanti informacija buvo gauta iš vienintelio įrodymų šaltinio – nuteistojo P. B. , kuris buvo aiškiai suinteresuotas bylos baigtimi, parodymų, kurių nepatvirtino kiti bylos duomenys. Tokioje situacijoje teismai privalėjo itin kruopščiai įvertinti visus faktinius duomenis, lyginti juos vienus su kitais, įrodymus dėstyti nuosekliai, atskleisti jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje ar nutartyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje esantys duomenys, gauti iš nepriklausomų šaltinių, nepatvirtina daromų išvadų. Pasak P. B., 2011 m. gegužės 18 d. jam paskambino nepažįstamas vyriškis ir pasiūlė susitikti, kad maždaug po valandos jis susitiko su pirmą kartą matytu vyru. Tačiau, kaip teigia kasatorius, byloje nenustatyta, iš kur P. K. galėjo gauti P. B. telefono numerį (pagal nuteistojo parodymus jis labai dažnai keitė ir numerius, ir telefonus); kodėl P. K. pasirinko P. B. padaryti tokią sunkią nusikalstamą veiką, jeigu jo nebuvo matęs ir nežinojo, ar tuo žmogumi galima pasitikėti; kodėl P. B., kuris tuo metu buvo ieškomas policijos ir stengėsi išvengti sulaikymo, atsiliepė bei sutiko susitikti su nepažįstamu žmogumi, kuris galėjo būti ir policijos darbuotojas; apskirtai, nebuvo nustatytas ir pats P. B. minėtas P. K. skambutis, nors P. K. skambučių išklotinės byloje buvo gautos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas, t. y. konstatavęs, jog P. B. pats parodė, kad nusikaltimo padarymo metu naudotu telefonu skambino A. B. ir A. V. , bei pripažinęs, jog iš mobiliojo ryšio operatorių buvo gauti duomenys apie telefonų numerius, kurie jungėsi su jų naudotais MRT, taip pat konstatavo, kad tyrimo metu nepavyko nustatyti P. B. naudoto telefono numerio. Taigi apeliacinės instancijos teismas faktiškai sutiko su tuo, kad byloje neatsirado jokių įrodymų, galinčių patvirtinti P. B. aiškinimą apie P. K. skambutį į jo mobiliojo ryšio telefoną, apie jų susitikimą Kaune, prie Panemunėje esančio troleibusų žiedo. P. K. naudoto telefono išklotinės buvo įvertintos ne tik atskirai nuo kitos informacijos, bet ir tendencingai, nes, priešingai nei tvirtinama nuosprendyje ir nutartyje, šie duomenys paneigia ne tik P. B. aiškinimą apie susitikimo su P. K. aplinkybes, tačiau patvirtina ir P. K. versiją, kad jis 2011 m. gegužės 18 d. nebuvo susitikęs su P. B. . Šios aplinkybės nepaneigia ir apeliacinio teismo padarytoji išvada, jog tuo laiku P. B. naudojosi kitu mobiliojo ryšio telefonu, o šiuo klausimu tyrėjo M. J. pateikta informacija tėra rašymo apsirikimas, nors pats M. J. dėl to apklaustas nebuvo. Mobiliojo ryšio operatoriaus suteikta informacija rodo, kad P. K. 2011 m. gegužės 18 d. ryte galėjo būti Jurbarke, nes 9 val. 18 min. jo telefonas jungėsi prie tame mieste esančios bazinės stoties, vėlesni jo mobilaus ryšio telefono (toliau – ir MRT) prisijungimai rodo, kad P. K. iš Jurbarko važiavo į Kauną, į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), nes 12 val. 36 min. jo telefonas prisijungė prie (duomenys neskelbtini) esančios bazinės stoties Nr. 415C. Prie tos pačios stoties P. K. MRT prisijungė 12 val. 50 min., 12 val. 51 min., 13 val. 39 min., 13 val. 56 min., o 14 val. 31 min. jo telefonas jungėsi prie bazinės stoties Nr. 415B, kuri taip pat yra Kaune, Šilainių mikrorajone, greta P. K. gyvenamosios vietos, tačiau šie P. K. MRT prisijungimai nerodo, jog jis būtų skambinęs P. B.. Vėlesni P. K. MRT prisijungimai prie bazinių stočių patvirtina, kad jis, išvažiavęs iš savo namų, galėjo nesustodamas važiuoti automagistrale Vilnius–Klaipėda link Neveronių, tačiau niekaip negalėjo per tą laiką nuvykti į Panemunę, pakalbėti su P. B. ir atvažiuoti prie Jonavos g. esančios „Šilo“ parduotuvės, nes 14 val. 31 min. jo telefonas prisijungė prie stoties Baltijos g., o jau 14 val. 35 min. – prie stoties, esančios Islandijos pl., kuris yra labai toli nuo Panemunės; 14 val. 35 min. P. K. MRT jungėsi prie bazinės stoties, esančios Jonavos g., kurioje yra ir „Šilo“ parduotuvė, bet tai patvirtina, jog nuteistasis tikrai nebuvo Panemunės rajone. Šio fakto nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad P. K. telefonas 14 val. 36 min. jungėsi prie 406A celės Ašigalio g. 31, 14 val. 39 min. – prie 205C celės Partizanų g. 200, 14 val. 41 min. – prie 222C celės Pamario g. 1, 15 val. 5 min. – prie Kauno r., Neveronyse, Krašto g. 37, esančio bokšto 818A. Priešingai, tai rodo, kad iš tiesų nuteistasis iš namų tiesiai važiavo prie Neveronyse esančio tvenkinio žvejoti. Kasatorius nurodo, jog P. K. MRT prie bazinių stočių jungėsi ne todėl, kad jis, važiuodamas automagistrale, be pertraukos kalbėjo telefonu, bet dėl to, kad į jo telefoną buvo siunčiamos trumposios žinutės, kad ir jis tokias rašė. Todėl apeliacinio teismo minima 24 min. pertrauka tarp telefono prisijungimų patvirtina ne tai, jog P. K. per tą laiką buvo kažkur nukrypęs nuo jo nurodyto maršruto, o tik tai, kad per tą laiką jis negavo ir nesiuntė trumpųjų žinučių, niekam neskambino ir jam niekas neskambino, juolab kad nebuvo nustatyta, jog tuo laiku P. K. MRT būtų jungęsis prie kokių nors tarpinių bazinių stočių, kad jis tuo metu kam nors skambino, kad jo telefonas jungėsi prie Panemunėje esančių bokštų arba kad per tas 24 min. jungėsi prie antenų, aptarnaujančių tas gatves, kuriomis turėjo driektis jo ir P. B. maršrutas, jeigu jie iš tikrųjų būtų važiavę į tas vietas, kuriose gyveno ir dirbo nukentėjusioji. Kasatoriaus teigimu, 24 min. yra pernelyg trumpas laikas, kad per jį būtų galima nuo Vilniaus–Kauno automagistralės nuvažiuoti iki Panemunės, susitikti bei susitarti su P. B., atvažiuoti prie Jonavos g. esančios parduotuvės „Šilas“, parodyti P. B. nukentėjusiosios gyvenamąją ir darbo vietas, grįžti prie tos pačios parduotuvės ir po to nuvažiuoti į Neveronis. Teisme apklaustas specialistas M. A. paaiškino, kad važiuojant Baltijos g., pro PPC „Mega“, Šiaurės pr. turėtų veikti visos nurodytos celės, o tai, anot kasatoriaus, reiškia, jog P. K. buvo teisus sakydamas, kad nuosprendyje nurodytu laiku jis iš namų važiavo Klaipėda–Vilnius magistrale susitikti su liudytoju V. B. , su kuriuo susitikęs apie 15 val. maždaug pusantros valandos žvejojo prie Neveronyse esančio tvenkinio. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje nepateikta jokių svarių argumentų, kodėl reikėtų netikėti šio liudytojo parodymais. Be to, iš specialisto paaiškinimo matyti, kad P. K. telefonas nesijungė prie tų bokštų, prie kurių turėjo jungtis, jeigu jis būtų važinėjęs su P. B.ir rodęs jam E. V. gyvenamąją, darbo vietas. Vėlesni tos dienos P. K. MRT prisijungimai prie bazinių stočių nerodo, jog jis galėjo būti Panemunėje, o po to važinėtis su P. B. ir rodyti tas vietas, apie kurias nurodoma nuosprendyje, tai patvirtino iš UAB „Tele-2“ gauti atsakymai. Šie duomenys, kaip teigia kasatorius, paneigia apeliacinio teismo pamąstymus apie mobiliojo ryšio antenų apimamus plotus, nes, kokie dideli tie plotai bebūtų, Partizanų g. 200 esanti celė Nr. 205C ar Pamario g. 1 esanti celė Nr. 222C, arba Kauno r., Neveronyse, Krašto g. 37, esanti celė Nr. 818A tikrai neaptarnauja mobiliojo ryšio telefonų, naudojamų Kaune, Panemunėje. Kasatorius teigia, kad jokie objektyvūs duomenys nepatvirtino ir aplinkybės, jog P. K. 2011 m. gegužės 20 d. Kaune, Panemunėje, prie troleibusų žiedo, atsiskaitė su P. B. . Byloje nebuvo konstatuota, kad P. B. apie įvykdytą nusikalstamą veiką informavo nusikaltimo užsakovą arba kad užsakovas stebėjo P. B. veiksmus, todėl turėjo būti aiškinamasi, kaip užsakovas galėjo sužinoti apie padarytą nusikaltimą, jeigu P. B. nurodytu laiku net žiniasklaidoje nebuvo informacijos apie merginos apipylimą. Byloje nenustatyta, kad P. K. būtų maždaug tuo laiku skambinęs P. B., kad į P. B. MRT panašiu laiku apskritai būtų kas nors skambinęs. Apeliacinio teismo nuoroda į tai, kad atsiskaitymo faktą neva patvirtino liudytojas A. V., tėra tik bandymas pagrįsti niekuo nepatvirtintus P. B. aiškinimus, nes A. V. nematė ir negirdėjo, kad P. B. buvo mokami pinigai, kad kas nors tarėsi dėl tokio atsiskaitymo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamojo proceso pažeidimų buvo padaryta dar ikiteisminio tyrimo metu. BPK 191 straipsnio 2 dalyje pabrėžiama, jog atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Šioje byloje P. B. parodymus davė 2011 m. rugsėjo 7 d., nuo 15 val. 45 min. iki 16 val. 40 min., atpažįstamojo – P. K. – nuotrauka jam buvo parodyta tą pačią dieną, 19 val. 10 min. Nors prieš tai vykusioje apklausoje P. B. nenurodė jokių nusikaltimą organizavusio asmens specifinių požymių, pagal kuriuos galėtų jį atpažinti, tačiau atpažindamas iš nuotraukos jis nurodė, kad parodytą vyrą atpažįsta iš veido bruožų, akių, lūpų, nosies, ausų, nors jo paminėtos veido detalės nieko neišsiskiriančios. Be to, buvo pažeistas procesinis įstatymas, nustatantis, kaip atliekamas atpažinimas. BPK 192 straipsnio 1 dalyje užfiksuotas principas, pagal kurį atpažįstančiajam parodomas atpažintinas asmuo ir tik tais atvejais, kada parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką (BPK 192 straipsnio 5 dalis). BPK 192 straipsnyje aprašyta asmens parodymo atpažinti tvarka, pagal kurią atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys, o pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti dar ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Sąlygos, kad P. K. negalėtų būti parodytas P. B., šiuo atveju nebuvo nustatytos. Kasatoriaus teigimu, faktiniai duomenys gauti nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. pažeidus BPK 191 straipsnio 2, 5 dalių reikalavimus, negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes tai prieštarauja BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatoms. BPK keliamų reikalavimų neatitinka ir P. K. naudoto automobilio atpažinimas, nes be bendrųjų „Mercedes Benz“ požymių P. B. nenurodė nė vieno specifinio, pagal kurį būtų galima identifikuoti būtent tą transporto priemonę. Pirmojoje apklausoje P. B. nurodė, kad organizatorius atvažiavo juodos spalvos „Mercedes Benz“ markės automobiliu, 2011 m. rugsėjo 14 d. apklausoje jis šiek tiek plačiau paaiškino apie automobilį, kad jis tamsios, kiek prisimena, juodos spalvos „Mercedes Benz“ markės, automobilio langai tamsinti nebuvo, nebent labai nedaug, nes to nepastebėjo, bet pabrėžė, kad automobilį matė iš šono, iš galo ir iš priekio, todėl atpažinti tą automobilį galėtų. Nors P. B. automobilį apžiūrėjo iš visų pusių, tačiau nepasakė, jog automobilis turi vieną specifinį požymį, kuris matomas transporto priemonės nuotraukoje – galinis valstybinio numerio ženklas yra ne standartinis pailgas stačiakampis, o kvadratas; nepaminėjo, kad automobilyje yra stoglangis. Be to, automobilis ne juodos, o tamsiai pilkos spalvos. Ikiteisminio tyrimo metu P. B. pareiškė, kad, atsisėdęs į jo automobilį, P. K. ant galvos užsidėjo iš savo automobilio paimtą juodos spalvos sportinio stiliaus kepurę su snapeliu, kurios priekyje buvo užrašas arba piešinys. Pateikus automobilyje „Mercedes Benz“ rastą kepurę su išsiuvinėtu užrašu „Diados banga“ ir motociklininku P. B. atpažinti, šis ją atpažino ir nurodė, kad kepurę atpažįsta ne tik iš bendros išvaizdos ir spalvos, bet ir iš užrašo „Diados banga“, apie kurį prieš tai nieko neminėjo, nenurodė, kad užrašas ir piešinys buvo siuvinėti mėlynais siūlais. Be to, turėjo būti įvertinta ir tai, kad P. K. 2011 m. gegužės 18 d. negalėjo turėti tokios kepurės, nes ji bare, kuriame P. K. dirbo, atsirado tik 2011 m. rugpjūčio mėn. Tai patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas M. M. , kurio parodymais teismas nepatikėjo, nors ir nenustatė jų melagingumo. Teismai, vertindami nuteistojo P. B. parodymus, jų nevertino loginiu aspektu. Kasatoriaus teigimu, visiškai nelogiški P. B. aiškinimai, kad jis P. K. prašymu turėjo apipilti merginą šlapimu; kad iš pradžių vien tik už apipylimą šlapimų ir plėšimo inscenizavimą P. B. buvo pažadėta sumokėti 4000 Lt, o sumokėta tik 2000 Lt, nes jis nepadarė visko, ką neva turėjo padaryti (nepagrobė rankinės). Pagal nukentėjusiosios parodymus, pagrobti rankinę nebuvo kliūčių. Be to, visuomenės informavimo priemonėse informacija apie nusikaltimą pasirodė 2011 m. gegužės 20 d., tačiau nebuvo atskleistos merginos apipylimo detalės, todėl iš jų niekaip nebuvo galima nustatyti, jog nukentėjusioji nebuvo apiplėšta. Užsakovas, anot P. B., dienos metu jam paskambino ir pasakė apie Panemunėje paliktus pinigus, todėl akivaizdu, kad tokiu metu P. K. negalėjo žinoti, kas buvo padaryta nukentėjusiajai. Be to, tyrimo metu buvo paimtas P. K. kompiuteris, kurio apžiūros protokole užfiksuota, kad jame žiniasklaidos pranešimai apie moters apipylimą buvo atveriami tik nuo 2011 m. gegužės 24 d., todėl, anot kasatoriaus, tai patvirtina, jog P. K. tariamo pinigų palikimo metu negalėjo žinoti, ar P. B. apskritai ką nors padarė. Nelogiški ir P. B. parodymai dėl to, kad jis ryžosi padaryti nusikalstamą veiką dėl piniginio atlygio, nes nustatytas tik vienas P. B. ir P. K. susitikimas bei konstatuota, jog P. B. buvo skambinta tik du kartus, dėl to sunku logiškai paaiškinti tai, kad žmogus imasi už atlygį padaryti nusikaltimą iš anksto negavęs pinigų ir neturėdamas jokių garantijų, jog su juo bus atsiskaityta. Be to, teismai nekonstatavo, kad P. B. būtų buvusi parodyta nukentėjusioji arba bent jos nuotrauka, apibūdinta jos išvaizda, kad būtų pasakyta, kaip įeiti į rakinamą laiptinę ir pan. Duodamas parodymus apie tai, kuo vilkėjo nusikaltimą užsakęs vyriškis, P. B. parodė, kad atvažiavusysis vilkėjo glamžyto audinio juodos spalvos marškinius ilgomis rankovėmis, o kažkurioje marškinių pusėje buvo baltos ar pilkos spalvos ornamentas, mūvėjo tamsiai pilkos ar melsvos spalvos džinsines kelnes. Kasatorius pažymi, kad P. K. garderobe tokie drabužiai nebuvo rasti, liudytojas M. M. teisme paliudijo, kad niekada nėra matęs P. K. vilkint glamžytus marškinius. Taip pat P. B. yra nurodęs, kad ant P. K. kaklo buvo sidabrinė – 1 cm pločio grandinėlė, tačiau šis papuošalas taip pat nebuvo rastas, dėl to liudytojai neapklausti, nė vienas nenurodė, kad P. K. būtų turėjęs ar nešiojęs tokią įspūdingą grandinę. Pagal P. B. parodymus maždaug 1000 Lt jis pervedė bausmę pataisos namuose atliekančiam broliui, tačiau tyrimo metu gauti dokumentai rodo, jog broliui Antanui į jo sąskaitą P. B. 2011 m. gegužės 20 d. pervedė tik 96 Lt, R. R. dar 2011 m. gegužės 12 d. – 300 Lt. P. B. brolis apie šias aplinkybes nebuvo apklaustas. Teismai tokio duomenų, gautų iš skirtingų šaltinių, prieštaringumo praktiškai neaptarė ir nepateikė įtikinančių argumentų, kodėl vis dėlto remiasi P. B. parodymais ir visiškai nekreipia dėmesio į jo teiginiams prieštaraujančius duomenis.

Kasatorius teigia, kad teismai, analizuodami P. K. teisinančius parodymus, akcentavo aplinkybę, kad juos davę asmenys galėjo būti suinteresuoti padėti nuteistajam, todėl jų suteiktą informaciją vertino kritiškai, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad pagrindinis P. K. kaltinančių parodymų šaltinis – P. B. – pats buvo akivaizdžiai suinteresuotas sau palankia bylos baigtimi, tuo buvo suinteresuoti ir kiti jo aplinkos žmonės. Taigi, teismai taikė labai skirtingus kriterijus vertindami, kurių asmenų parodymais galima tikėti. Nuteistojo P. B. parodymai akivaizdžiai liudijo apie jo norą išvengti atsakomybės padarius labai sunkų nusikaltimą, jis pasirinko pačią optimaliausią jo situacijoje atsidūrusiam žmogui poziciją – apkalbėjo nekaltą žmogų, negalintį paneigti jo versijos, nurodydamas, kad, jo manymu, ant nukentėjusiosios šliūkštelėjo ne sieros rūgštį, o šlapimą. Netinkamo įrodymų vertinimo pavyzdžiu, pasak kasatoriaus, galima laikyti ir teismų padarytą išvadą, kad P. K. kaltę patvirtina ne tik P. B. , bet ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojų A. V., S. Š., K. U., D. N., R. K., G. Š. parodymai. Tačiau P. B. niekada nepatvirtino, kad P. K. nurodė jam apipilti nukentėjusiąją būtent sieros rūgšties tirpalu, o nei K. U., nei D. N., nei R. K. ar G. Š. parodymuose nebuvo nieko, kas galėtų patvirtinti, jog būtent P. K. sukurstė P. B. padaryti labai sunkų nusikaltimą. Apie P. K. vaidmenį sužalojant E. V. netiesiogiai patvirtino tik S. Š., A. V. ir liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas. Kasatoriaus teigimu, skundžiamame nuosprendyje minimi neva P. K. kaltinančius ir P. B. parodymų teisingumą patvirtinančius parodymus davę asmenys praktiškai nepatvirtino jokių tarpinių faktų. Šie liudytojai patys nematė nei P. B. bendravimo su nusikaltimo organizatoriumi, nei nusikaltimo padarymo aplinkybių, jų suteikta informacija buvo tokia abstrakti, kad jos praktiškai nebuvo įmanoma patikrinti jokiomis procesinėmis priemonėmis, o kai kurias papasakotas aplinkybes jie  sužinojo ne iš nepriklausomų informacijos šaltinių, bet neva iš to paties P. B. . Jų parodymai turėjo būti gretinami su nuteistojo P. B. parodymais dėl to, kam jis pasakojo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teismai neatkreipė dėmesio į P. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis akcentavo, kad po įvykio buvo namie, niekur nėjo ir niekam neskambino. Apie tai, kad būtų kam nors pasipasakojęs pirmosiomis dienomis po įvykio, nuteistasis neparodė. Ikiteisminio tyrimo teisėjui P. B. nurodė, kad visą laiką buvo namuose, bijojo, tik pamatęs vaizdus per televizorių papasakojo pusbroliui A. V. , bet toks teiginys prieštaravo A. V. ir S. Š. parodymams. Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo analizuoti visuomenės informavimo priemonėse pasirodžiusią informaciją apie šį nusikaltimą ir ją sugretinti su P. B. bei liudytojų A. V. ir S. Š. parodymais. Liudytoja S. Š. taip pat nenurodė, kad apie tą įvykį matė kelias laidas. Dėl to visiškai aišku, jog ji galėjo matyti tik tą reportažą, kuriame P. K. iš tiesų nebuvo rodomas. Nesiaiškinta, kaip P. B. galėjo parodyti užsakovą, jeigu jis nebuvo rodomas televizijos laidoje. Beje, tokie S. Š. aiškinimai apie tai, kaip ji sužinojo, kad P. B. susijęs su nusikaltimo padarymu, prieštarauja paties P. B. pasakojimui, jog po nusikaltimo padarymo jis niekur nėjo ir niekam nieko nepasakojo. Liudytojas A. V. teisme paliudijo, kad tuo metu, kai P. B. pasakojo apie šlapimu apipiltą merginą, jis nebuvo matęs televizijos laidos apie tai. Liudytojas taip pat pabrėžė, jog skolindamasis iš jo pinigus P. B. žinojo, kad po poros dienų turės pinigų. Tokie teiginiai nedera su tomis aplinkybėmis, apie kurias parodymus davė pats P. B. . Iš pirmiau nurodytų liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu manytina, jog jie žinojo apie P. B. padarytą nusikalstamą veiką, tačiau niekam apie tai nepranešė, jiems grėsė atsakomybė pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, 238 straipsnio 1 dalį, todėl, anot kasatoriaus, jie ėmė duoti P. B. kaltinančius parodymus. Sprendžiant iš bylos medžiagos, jokie procesiniai sprendimai dėl jų tuo klausimu nebuvo priimti. Liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai dar labiau nutolę nuo tikrųjų įvykio aplinkybių ir yra išvestiniai iš kito liudytojo – A. V. parodymų, todėl abejotina, ar jie gali būti traktuojami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, patvirtinantis bylai reikšmingus tarpinius faktus.

Be to, kasatorius teigia, kad P. K. paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga. BK 54 straipsnyje išvardijami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų; atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnyje yra įtvirtintas medianos principas, numatantis, kad skiriama bausmė skaičiuojama nuo jos vidurkio. Bausmės vidurkis už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalyje, padarymą – septyneri metai, tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs nei atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių, P. K. paskyrė net ketveriais metais bausmės vidurkį viršijančią bausmę, todėl nesilaikė BK 41, 54 ir 61 straipsniuose įtvirtintų principų. Be to, aplinkybė, kad P. K. 2009 m. kovo 18 d. buvo nuteistas už nusikaltimų, numatytų BK 24 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, anot kasatoriaus, abejotina, ar leidžia manyti, jog jis linkęs daryti nusikaltimus, kad jam turi būti paskirta bausmės skyrimo principus pažeidžianti bausmė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepateikė įtikinančių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bausmės skyrimo principų, nepadarė teisės taikymo klaidos, o argumentai, jog P. K. organizavo sunkų sveikatos sutrikdymą itin žiauriai iš savanaudiškų paskatų, siekė ne tik sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ir sukelti jai ilgalaikes fizines bei dvasines kančias, bet ir sužlugdyti jaunos moters gyvenimą, labiau susiję su tuo, jog nuteistojo veiksmuose galima būtų įžvelgti BK 135 straipsnyje numatytas veiką kvalifikuojančias aplinkybes, o ne motyvus, kodėl galima nesivadovauti BK bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą. Dėl to, kad nukentėjusioji buvo sunkiai sužalota itin žiauriai bei dėl savanaudiškų paskatų, P. K. buvo nuteistas būtent pagal BK 24 straipsnio 4 dalį bei 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, todėl tos aplinkybės jau įvertintos kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Kasatoriaus nuomone, bandymas praktiškai tomis pačiomis aplinkybėmis argumentuoti tokios nepateisinamai griežtos bausmės skyrimą – neteisingas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo P. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į kasacinio teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacines bylas ribas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kasacinio bylų nagrinėjimo pagrindus (BPK 369 straipsnis), pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais, kuriuos dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas ir padarė pagrįstą išvadą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo P. K. kaltės dėl savanaudiškų paskatų suorganizavus itin žiaurų nuketėjusiosios E. V. sveikatos sutrikdymą bei neteisėtai rinkus informaciją apie jos privatų gyvenimą, teisingai kvalifikavo nuteistojo P. K. padarytas nusikalstamas veikas (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktai, 167 straipsnio 1 dalis), savo išvadas pagrįsdamas teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautų ir, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintų įrodymų visuma. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro P. K. kaltės įrodymų visetą. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nukentėjusiosios, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus (akistatą, įvykio vietos apžiūrą ir kt.). Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog P. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, nes savo veiksmais nepažeidė šios normos saugomų vertybių, nepagrįsti. Prokurorės teigimu, teismai pagrįstai konstatavo, kad kelionės automobiliu yra žmogaus privataus gyvenimo dalis, nes nustačius net ir apytikrę asmens buvimo vietą galima nustatyti žmogaus asmeninio gyvenimo detales, kurių jis nenori viešinti, todėl neteisėtai renkant informaciją apie E. V. privatų gyvenimą – jos automobilio judėjimą bei jos buvimo vietą, kartu buvo pažeista jos teisė į privatumą. Nukentėjusioji, naudodamasi savo automobiliu, pagrįstai tikėjosi, kad kelionių savo automobiliu metu nėra stebima ar sekama, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad galėdamas sužinoti apytikrę nukentėjusiosios buvimo vietą, P. K. nieko negalėjo sužinoti apie jos asmeninį gyvenimą.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo P. K. veiką pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, nes jis organizavo ir vadovavo padarant sunkų sveikatos sutrikdymą E. V. itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų. Iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymo matyti, kad P. K., kerštaudamas nukentėjusiajai už atsisakymą su juo bendrauti (tą patį motyvą nutartyje pakartojo ir Lietuvos apeliacinis teismas), dėl savanaudiškų paskatų parengė nusikalstamą veiką – suorganizavo itin žiaurų nukentėjusiosios sunkų sveikatos sutrikdymą ir šiai veikai vadovavo, įsigijo sieros rūgšties, surado nusikalstamos veikos vykdytoją, pažadėjo jam materialinį atlygį už nukentėjusiosios apipylimą skysčiu, kurį davė P. B. , nurodė, kokius veiksmus reikia atlikti prieš nukentėjusiąją – ne tik apipilti duotu skysčiu, bet ir, imituojant plėšimą, atimti rankinę, parodė nukentėjusiosios darbo ir gyvenamąją vietas bei automobilį, po nusikalstamos veikos įvykdymo sumokėjo P. B. materialinį atlygį, t. y. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo – veikė kaip organizatorius. Teismas plačiai argumentavo, kodėl pripažįstamos P. K. veiką kvalifikuojančios aplinkybės, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, nes P. K. , organizuodamas nukentėjusiosios apipylimą sieros rūgštimi, suvokė apipylimo padarinius – kad apipylimas sukels sunkų sveikatos sutrikdymą, skausmą ir kančias, ir to siekė, bei suorganizavo P. B. padaryti veiką už atlyginimą. Išvados dėl P. K. kaltės pagrįstos ne tik nuteistojo P. B. , kaip nepagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, parodymais, bet ir nukentėjusiosios E. V. , liudytojų D. N. , D. K. , Z. M. , A. V., liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, S. Š. , K. U., G. Š. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, cheminio ir medicininio tyrimo specialistų išvadomis, kratos protokolu, apžiūros protokolu, daiktų parodymo atpažinti protokolu, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolu, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kita bylos medžiaga. Šiuos įrodymus teisėjai įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šie įrodymai papildo vieni kitus ir sudaro P. K. kaltės įrodymų visumą. Taip pat teigiama, kad teismai išsamiai išanalizavo mobiliojo ryšio operatoriaus suteiktą informaciją apie P. K. 2011 m. gegužės 18 d. telefono prisijungimą prie bazinių stočių, teismo posėdyje apklausto specialisto M. A. parodymus ir tinkamai įvertino šiuos įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas, kad P. K. judėjimo maršrutas atitinka nuteistojo P. B. apklausoje nurodytas ir parodymų patikrinimo metu nurodytas aplinkybes, kad 2011 m. gegužės 18 d. P. K. buvo P. B. nurodytose vietose. Teismas argumentavo, kodėl kritiškai vertina V. B. parodymus apie jo susitikimą su P. K. , nes jie nedetalūs, paviršutiniški, subjektyvūs dėl jo giminystės ryšių su P. K. . Nuteistojo P. B. , nukentėjusiosios E. V., liudytojų D. N., R. K. parodymai, atliktas cheminis ir medicinos tyrimai bei pateiktos specialistų išvados patvirtina, kad nukentėjusiajai E. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas didelį kūno plotą nudeginus chemine medžiaga – sieros rūgštimi (H2SO4). Cheminės medžiagos sudėtis (koncentracija, spalva) nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl kasatoriaus teiginys, kad nebuvo nustatyta, kokiu skysčiu buvo apipilta nukentėjusioji ir kokia to skysčio spalva, veikos kvalifikavimui nėra reikšmingas.

Pažymima, kad nors 2011 m. rugsėjo 7 d. P. K. parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką atliktas nesilaikant BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimų, tačiau nepažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl nėra pagrindo asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolą ir jame užfiksuotas aplinkybes pripažinti netinkamu įrodymu, jį patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Nepagrįstas, anot prokurorės, ir kasacinio skundo argumentas, kuriuo siekiama sukelti nepasitikėjimą P. B. P. K. valdyto ir jo motinai priklausančio automobilio „Mercedes Benz E320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atpažinimu, kepurės atpažinimu, šių įrodymų vertinimo pagrįstumu vien dėl to, kad P. B. smulkiai nenurodė visų automobilio ar kepurės požymių. 2011 m. spalio 5 d. vykusios P. K. valdyto ir jo motinai priklausančio automobilio „Mercedes Benz E320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu užfiksuoti požymiai visiškai atitinka P. B. apklausoje apibūdinto automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo P. K. buvo atvykęs į susitikimą, požymius (T. 4, b. l. 54, 55-59), tarp jų ir nurodytą specifinį požymį – originalius lietus ratlankius. Automobilyje 2011 m. rugsėjo 16 d. kratos metu rastą ir paimtą kepurę su užrašu „Diados Banga“ 2011 m. rugsėjo 30 d. daiktų parodymo atpažinti metu P. B. atpažino kaip tą, kurią dėvėdamas P. K. 2011 m. gegužės 18 d. buvo atvykęs į susitikimą (T. 1, b. l. 154-155, 156-158, T. 4, b. l. 60-61). P. K. nurodytą aplinkybę, kad ši kepurė pas jį atsirado tik 2011 m. rugpjūčio mėn., patvirtina tik jo draugas ir buvęs kolega, kaip liudytojas byloje apklaustas P. M., kuris gali būti suinteresuotas naudinga P. K. bylos baigtimi, todėl jo parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai ir remtasi nuteistojo P. B. duotais parodymais. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad P. K. rūbinėje nebuvo rasti P. B. nurodyti marškinėliai ir džinsai bei sidabrinė grandinėlė, o su P. K. dirbęs ir draugavęs liudytojas M. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad niekada nėra matęs P. K. vilkint glamžytus marškinius, nepaneigia nuteistojo P. B. nurodytos aplinkybės, kad jų susitikimo metu 2011 m. gegužės 18 d. P. K. dėvėjo P. B. apibūdintą aprangą ir segėjo sidabrinę grandinėlę.

Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje, skiriant bausmę P. K. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nusikaltimo formą ir rūšį – padarė tyčinį labai sunkų baigtą nusikaltimą, jo nusikalstamoje veikoje nustatyti du kvalifikuojantys požymiai – itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat įvertinti jo asmenybę apibūdinantys duomenys – teistas, penkis kartus baustas administracine tvarka, jauno amžiaus, jo asmenybė apibūdinama teigiamai, dirbo, turi sūnų, t. y. į BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taip pat į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, ir paskyrė P. K. bausmę užtikrinančią teisingumo principo įgyvendinimą, nes teisingumas turi būti užtikrinamas ne tik nuteistajam, bet ir nukentėjusiajam, nepažeidžiant BK 61 straipsnio 2 dalies (BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose). Papildomai įvertintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tai, kad ja siekta ne tik sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ir sukelti jai ilgalaikes fizines bei dvasines kančias, bet ir sužlugdyti jaunos moters gyvenimą, todėl pagrįstai paskirta didesnė už BK straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį – sankcijos mediana septyneri metai – laisvės atėmimo bausmė, ir tokios bausmės paskyrimas atitinka įstatymo reikalavimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusiosios E. V. atstovas advokatas G. D. prašo nuteistojo P. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti, nes byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kad veikdamas kryptingai ir tiesiogine tyčia P. K. kruopščiai suplanavo, pasirengė, organizavo ir užsakė P. B. įvykdyti labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose.

Atsiliepime nurodoma, kad įvertinus teisinį reglamentavimą, tai ar duomenys, kuriuos siekė gauti P. K. apie nukentėjusiąją, yra informacija apie nukentėjusiosios asmeninį gyvenimą yra vertinamojo pobūdžio. Kasaciniame skunde bandoma neigti faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, taip pat bandoma interpretuoti paties P. K. parodymus. Teismai, nukentėjusiosios atstovo nuomone, visiškai teisingai įvertino informacijos apie nukentėjusiąją rinkimo tikslus bei pobūdį ir pagrįstai konstatavo, kad siekis žinoti, kur yra nukentėjusioji, yra neteisėtas ir už tokias veikas numatyta atsakomybė pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Šie teismo nuosprendžio ir nutarties motyvai visiškai atitinka P. K. 2011 m. gegužės 26 d. apklausos protokole nurodytus stebėjimo sistemos prie nukentėjusiosios automobilio pritvirtinimo motyvus ir siekius: norint žinoti, ar E.yra prie P. K. namų, darbo ar prie R. darbo, nustatyti E. buvimo vietą, jei ji važiuodavo savo automobiliu, kuriais abejoti nėra pagrindo.

Kasatoriaus argumentai dėl P. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, o  ne pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms nusikaltimo aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams, nes P. K. sekė nukentėjusiosios buvimo vietą, surado vykdytoją P. B. , parodė nukentėjusiosios galimas lankymosi vietas ir laiką, perdavė nusikaltimui įvykdyti sieros rūgšties tirpalą, sumokėjo už nusikaltimo įvykdymą. Neteisingi kasatoriaus motyvai ir dėl neteisingo veikų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, nes teismai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai identifikavo nusikaltimo aplinkybes, tikslus ir priemones, padarinius bei teisingai kvalifikavo P. K. nusikalstamas veikas. Apipilant žmogų sieros rūgštimi, jam sukeliamas ilgalaikis nežmoniškas skausmas, o pasekmės ne tik fizinės, bet ir moralinės, išlieka visą gyvenimą, tai itin žiaurus ir pavojingas nusikaltimas.

Nukentėjusiosios atstovo teigimu, visi kiti kasacinio skundo motyvai yra akivaizdžiai orientuoti ne į procesinių ar materialinių teisės normų pažeidimus ar neteisingą taikymą, o į įrodymų tyrimą ir vertinimą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kasatorius ir P. K. neprašė atnaujinti įrodymų tyrimo, prašė, kad apeliacinės instancijos teismas juos įvertintų atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodytus motyvus. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. gegužės 26 d. duodamas parodymus dėl nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, P. K. kaltę pripažino visiškai ir nurodė motyvus, dėl ko jis įvykdė šį nusikaltimą (T. 3, b. 1. 17), juos pakartojo ir 2011 m. gegužės 27 d. Kauno m. apylinkės teisme duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 3, b. 1. 42), o apklausiamas P. B. 2011 m. rugsėjo 7 d. nurodė: „[...] Kai susitikome, vyriškis man pasakė, kad yra viena merga, kuri ardo šeimą, ir kad reikia tą žiurkę nupilti [...]“ (T. 3, b. 1. 38). Taigi, P. B. nurodė tuos pačius motyvus, dėl ko buvo užsakytas ir įvykdytas BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas, kaip ir P. K., nurodęs motyvus, kodėl jis įvykdė BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai įvertino liudytojo V. B. parodymus, anot advokato G. D. , nepagrįsti, nes tai buvo vienintelis liudytojas, kuris nurodė kitą, nei P. B., P. K. buvimo vietą, kai pagal byloje surinktus įrodymus P. K. perdavė P. B. nusikaltimo įrankį ir parodė nukentėjusiosios buvimo vietas ir laiką. Šį liudytoją teisme apklausti paprašė P. K. , nurodydamas, kad 2011 m. gegužės 18 d. tuo metu, kai, pasak P. B., jis rodė nukentėjusiosios gyvenamąją ir darbo vietą, P. K. buvo visai kitoje vietoje. Apie nurodytą P. K. alibi šis „prisiminė“ tik teisme, nors 2011 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus savaitei po nusikaltimo, apklausas metu P. K. nurodė: „2011-05-18 iki pietų, tiksliai laiko neprisimenu, buvau namuose (duomenys neskelbtini), vėliau buvau nuvažiavęs į darbą, esantį (duomenys neskelbtini), nors tą dieną dirbti nepriklausė (darbo grafikas sutartinis). Apie 19 val. grįždamas namo pro Baltų prospektą prie sporto klubo, kurio pavadinimo nežinau, mačiau prie sporto klubo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje stovintį E automobilį. Grįžau namo. Vakare apie 22.00 val. gavau SMS žinutę iš E., kurioje ji rašė, kad jos nesekiočiau [...]“. Tik teisme, praėjus daugiau kaip metams po įvykio, po to, kai teismas leido P. K. bendrauti telefonu su šeimos nariais, kad šis neprarastų ryšio su mažamečiu vaiku ir motina, P. K. pakeitė parodymus ir nurodė naują 2011 m. gegužės 18 d. įvykių versiją, kad žvejojo su savo dėde V. B. Neveronyse (nors niekada anksčiau to nebuvo darę) ir dėl to negalėjo parodyti P. B. nukentėjusiosios gyvenamosios ir darbo vietos. V. B. nurodė, jog apie tariamos žvejybos datą jis prisimena dėl to, kad apie žvejybą su P. K. jis užsirašė ant plėšomo sieninio kalendoriaus ir teismui pademonstravo šį lapelį. Tačiau toks paaiškinimas prieštarauja P. K. duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu, be to, jis yra nelogiškas. V. B. duoti parodymai akivaizdžiai neįtikinami ir visiškai pagrįstai teismo įvertinti kritiškai, nes akivaizdu, kad dar prieš atvykdamas į apklausą teisme duoti parodymus V. B. tam ruošėsi ir buvo informuotas, kokiu klausimu yra kviečiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas iš tariamai žvejojusių asmenų neprisiminė nei kiek meškerių turėjo, nei kieno meškere žvejojo P. K. , nei kiek žuvų pagavo, nei kur „žvejai“ dėjo laimikį.

Skiriant bausmę P. K. , anot nukentėjusiosios atstovo, kasatoriaus nurodyta BK 61 straipsnio 3 dalis nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas didesnę bausmę, nei sankcijoje numatytų bausmių vidurkis, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino teismo paskirtos bausmės teisėtumą ir bausmės nesumažino, nes ji yra teisinga ir proporcinga nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui, kaltės formai ir rūšiai, padarytos nusikalstamos veikos motyvams ir tikslams, nusikalstamos veikos stadijai, nes po nusikaltimo prieš nukentėjusiąją padarymo jos gyvenimas per akimirksnį virto košmaru, jai buvo padaryti daugybiniai giluminiai galvos ir veido, ausų, abiejų rankų, kaklo, sprando, krūtinės, nugaros ir dešinės kojos cheminiai nudegimai, pažeista kairės akies ragena. Dėl sieros rūgšties poveikio nukentėjusioji patyrė neapsakomą fizinį skausmą, psichologinę traumą. Šiuo itin žiauriu nusikaltimu padaryta žala yra ilgalaikė ir patirti išgyvenimai nukentėjusiąją lydės visą jos gyvenimą, nukentėjusiosios veidas ir kūnas yra nepataisomai subjauroti. Taigi, anot advokato G. D. , akivaizdu, kad nusikaltimo tikslai buvo pasiekti: nukentėjusiosios gyvenimas paverstas košmaru dėl patiriamo fizinio skausmo, išgyvenimų, susijusių su sužlugdytomis ateities svajonėmis, netikrumu ir didžiulio diskomforto dėl nepataisomai sužaloto kūno ir veido; nukentėjusioji nei fiziškai, nei dvasiškai nebus tokia, kokia buvo iki nusikaltimo. Dėl patirtų sužalojimų jos gyvenimas be medikamentų ir nuolatinės medikų priežiūros tapo nepakeliamai sunkus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai atsižvelgė ir į tai, jog kaltinamasis linkęs nusikalsti ir nedarantis reikiamų teigiamų išvadų iš ankstesnio teistumo. Pažymima, kad, remiantis kasatoriaus išaiškinimais, teismui skiriant bausmę, nenustačius kaltę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, visuomet turėtų būti taikomas medianos principas, tačiau tokie motyvai yra nepagrįsti. Baudžiamasis įstatymas numato sankcijos ribas ir jos nustatymo principus. Būtent vadovaujantis minėtais principais teismai individualizuoja bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui, neapsiribodami lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių buvimo įvertinimu, įvertina ir veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad P. K. BK 167 straipsnio 1 dalis pritaikyta netinkamai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes jo veikoje nėra BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Netinkamą šio baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje laikoma, jog privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su savo nuožiūra pasirinktais žmonėmis, kur be to asmens sutikimo kitiems negalima kištis; kad mobiliojo ryšio telefonų, įrenginio „GPS Tracker“ pritvirtinimas prie automobilio tik duoda pagrindą manyti, jog taip renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, bet realiai tokiais veiksmais BK 167 straipsnio saugomi gėriai nepažeidžiami; kad naudojantis prie automobilio pritvirtintomis priemonėmis P. K. galėjimas apytikriai žinoti, kur yra automobilis, negali būti prilyginamas informacijos apie privatų E. V. gyvenimą rinkimui; kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog E. V. buvo P. K. stebima ar sekama, o apeliacinės instancijos teismo išvada, jog buvo pažeista E. V. teisė į privatumą, nėra teisinga, nes šis teismas informaciją apie automobilį sutapatino su duomenimis apie asmenį.

Kasatoriaus argumentai atmestini.

Pagal BK 167 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šios nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus  teisė  į  privataus  gyvenimo  neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės  aktuose: Visuotinės  žmogaus teisių  deklaracijos  12  straipsnyje  skelbiama: „Niekas neturi patirti   savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo  slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų“; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta: „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis   ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valdžios pareigūnai  neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina  demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės  interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų  sveikatai  ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi. Konstitucinis Teismas dėl privatumo (privataus gyvenimo), kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, sampratos ne viename nutarime yra pasisakęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama ir su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra pasisakęs dėl privataus gyvenimo sąvokos aiškinimo, dėl to, kokia informacija ir kokiais būdais renkama, net ir viešame kontekste, gali patekti į asmens privataus gyvenimo sferą. Pavyzdžiui, EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime, priimtame byloje N. prieš Vokietiją (N.v. Germany, no. 13710/88, judgment of 16 December 1992), nurodė, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės pateikti išsamią (baigtinę) „privataus gyvenimo“ sąvokos apibrėžtį; kad būtų per daug siaura šią sąvoką apriboti „artimiausia asmens aplinka“, kurioje asmuo gali savo nuožiūra gyventi savo asmeninį gyvenimą, visiškai pašalinant iš šios sąvokos išorinį pasaulį, kurio ši aplinka neapima. Šis teismas 2004 m. birželio 24 d. sprendime, priimtame byloje V. H. prieš Vokietiją (V. H. v. Germany, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), dar kartą pabrėžęs esminę privataus gyvenimo apsaugos svarbą kiekvieno žmogaus asmenybės raidos požiūriu, pažymėjo, kad ši apsauga apima ne tik privačią šeimos, bet ir socialinę erdvę, kad kiekvienas asmuo (net jei jis ir yra žinomas plačiajai visuomenei) turi turėti galimybę naudotis teise į teisėtą lūkestį dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir gerbimo. Dėl asmens stebėjimo per Visuotinę padėties nustatymo sistemą (toliau – GPS) EŽTT yra pasisakęs 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendime, priimtame byloje U. prieš Vokietiją (U. v. Germany, no. 35623/05, judgment of 2 September 2010). Šiame sprendime teismas pažymėjo, kad asmens stebėjimas panaudojant GPS priemones dėl savo pobūdžio turi būti skiriamas nuo kitų vaizdo ir garso stebėjimo metodų, kurie paprastai gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nes atskleidžia daugiau informacijos apie jo elgesį, pažiūras ar jausmus, tačiau, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, nurodė, kad, nepaisant to, jog GPS stebėjimas taikytas pareiškėjo automobiliui, juo aiškiai siekta gauti informacijos ir apie pareiškėjo judėjimą, bei nusprendė, kad dėl šio stebėjimo ir jį taikant gautų duomenų tvarkymo bei panaudojimo pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą buvo apribota.

Kasaciniame skunde, teigiant, kad P. K. veikoje nėra nustatyti BK 167 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji, t. y. neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimo rinkimo, požymiai, akcentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio nuostatos, pagal kurias privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Tačiau (ir pats kasatorius to neneigia) CK 2.23 straipsnio 2 dalyje nurodytas teisės pažeidimų į privatų gyvenimą atvejų sąrašas nėra baigtinis. Be to, ir šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas asmens stebėjimas, o pagal šio straipsnio 3 dalį – draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus.

BK 167 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013, pasisakydama dėl BK 167 straipsnio taikymo pažymėjo, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu; kad laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai  neturi teisės rinkti tokios informacijos; kad, kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų – privačių asmenų – teismo proceso dalyvių teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-269/2012, 3K-3-412/2010; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje       Nr. 2K-143/2011). Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, kad asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi į jo privatų gyvenimą apimtis priklauso, be kita ko, nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu; kad sistemingas informacijos apie asmenį rinkimas, naudojant GPS įrangą, gali apriboti asmens teisę į privatumą, juolab kai tokia informacija panaudojama darant asmeniui tam tikrą poveikį.  

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios E. V. ir nuteistojo P. K. poros santykiai buvo komplikuoti, P. K. persekiojo E. V. negalėdamas susitaikyti su jos atsisakymu su juo bendrauti bei paklusti jo nustatytoms taisyklėms. Taip pat nustatyta, kad P. K. 2011 m. kovo, balandžio ir gegužės mėn. prie E. V. automobilio galinio bamperio ir po priekiniu kairės pusės sparnu buvo pritvirtinęs mobiliojo ryšio telefonus ir įrenginį „GPS Tracker“, leidžiančius nustatyti automobilio buvimo vietą, ir taip, pasinaudodamas minėta įranga, neteisėtai rinko informaciją apie privatų E. V. gyvenimą – jos automobilio judėjimą ir jos buvimo vietą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad, nepaisant to, jog stebėjimo priemonės taikytos automobiliui, jomis buvo siekiama gauti informacijos apie nukentėjusiosios judėjimą, jos buvimo vietą. Pats P. K. parodė, kad sekimo įrenginius (mobiliuosius telefonus ir GPS prietaisą) jis pritvirtino prie E. V. automobilio siekdamas sužinoti, kur ji būna. Pagal nukentėjusiosios E. V. parodymus, P. K. sekė ne tik ją, bet ir jos draugus, ji ne kartą buvo pastebėjusi P. K. , jo automobilį tose vietose, kur būdavo pati. Tai rodo, kad, remdamasis informacija apie nukentėjusiosios buvimo vietą, nuteistasis galėjo ją lengvai rasti, sužinoti jos dienotvarkę, kur ji lankosi, kiek laiko užtrunka tam tikrose vietose (darbe, sporto klube ir pan.), netgi tai, su kuo susitinka, ir pan. Liudytojo G. Š. parodymai patvirtina aktyvų P. K. domėjimąsi nukentėjusiąja. Pagal liudytojo M. M. parodymus, P. K. jį buvo prašęs pasekti nukentėjusiąją, kur ji važiuoja.

Iš visų byloje ištirtų duomenų ir nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji E. V. P. K. buvo sekama ir stebima siekiant surinkti, turėti informaciją apie jos privataus gyvenimo detales, t. y. buvo renkama informacija, patenkanti į jos privataus gyvenimo sferą. Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad informacija apie E. V. privatų gyvenimą buvo renkama apie tris mėnesius ir tai daroma ne vienkartiniu veiksmu, o per tris kartus (trečiąjį kartą – be mobiliojo ryšio telefono dar pritvirtinant ir GPS priemonę), be to, tokiais būdais surinkta informacija vėliau dar ir buvo panaudota P. K. organizuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose, vykdytojui suteikiant reikiamą informaciją apie nukentėjusiosios buvimo vietas ir buvimo tose vietose laiką.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad P. K. baudžiamasis įstatymas – BK 167 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai. Teismų sprendimuose P. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai yra pakankamai atskleisti, argumentai, kuriais grindžiamos daromos išvados, pagrįsti išsamiai byloje ištirtomis aplinkybėmis ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, jų vertinimu visų byloje ištirtų duomenų kontekste.

Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas kaip precedento reikšmę turinčia kasacinės instancijos teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006, o tai, kasatoriaus nuomone, turėjo reikšmės neteisingoms išvadoms, atmestinas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė minėtą kasacinės instancijos teismo nutartį, nereiškia, kad ja buvo remiamasi kaip precedentu, juo labiau kad minima nutartimi apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 320 straipsnio 3 dalies) pažeidimų, joje jokių išaiškinimų ar pasisakymų dėl BK 167 straipsnio taikymo nėra.

Dėl BK 24 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio 6, 9 punktų taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

Iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad nuteistojo P. K. gynėjas esminius BPK nuostatų pažeidimus, o dėl to – ir netinkamą BK bendrosios dalies bei BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktų taikymą sieja ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčydamas teismų nustatytas faktines aplinkybes. Didžioji kasacinio skundo dalis skiriama teismų nustatytoms aplinkybėms bei padarytoms išvadoms paneigti, byloje ištirtų įrodymų vertinimui kitaip, nei juos vertino teismai, pagrįsti ir pan.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo apsektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų, dėl kurių priimtus sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti (o būtent tokį sprendimą kasatorius ir prašo priimti), neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus – nuteistojo P. B. , nukentėjusiosios E. V. , liudytojų A. V. , S. Š. , liudytojo (kuriam taikytas anonimiškumas) Nr. 1, G. Š., M. M. , V. B. parodymus, specialistų išvadas, duomenis, užfiksuotus ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų (parodymų patikrinimo vietoje, asmens atpažinimo bei atpažinimo pagal nuotraukas, daiktų parodymo atpažinti ir kt.) protokoluose, informaciją apie P. K. naudoto mobiliojo ryšio telefono prisijungimus pagal mobiliojo ryšio bazinių stočių vietą bei kitus bylos duomenis, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad P. K. organizavo nusikalstamą veiką – sunkų nukentėjusiosios E. V. sveikatos sutrikdymą itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų, o nuteistojo P. K. gynybos versiją (kad P. B. parodymai nepatikimi, kad pastarasis jį apkalba ir jokie kiti bylos duomenys jo parodymų nepatvirtina) atmetė.

Kasaciniame skunde nuteistojo P. K. gynėjas iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir jo (taip pat ir paties nuteistojo P. K. ) apeliaciniame skunde ginčijant įrodymų vertinimą bei prašant dėl P. K. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei palyginęs juos tarpusavyje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. K. kaltu suorganizavus itin žiaurų E. V. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, kad padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia šio teismo išvada. Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), priimtoje nutartyje į visus apeliantų argumentus (tarp jų ir dėl duomenų, surinktų atliekant atitinkamus BPK numatytus proceso veiksmus (BPK 192, 193 straipsniai) pripažinimo įrodymais) atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami.

Kasatorius, ginčydamas P. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, teigia, kad, visų pirma, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą (t. y. BK 24 straipsnį), kurioje nustatyta, kas yra bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys. BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, o 2 dalyje – kad nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Pagal šio straipsnio 4 dalį organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Pagal šio straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką.

Kasatoriaus nuomone, pagal byloje nustatytas aplinkybes P. K. veiksmai labiau atitinka bendrininkavimą, atliekant kurstytojo, o ne organizatoriaus vaidmenį.

Byloje nustatyta, kad P. K. (siekdamas atkeršyti nukentėjusiajai) įsigijo sieros rūgšties tirpalo, surado nusikalstamos veikos vykdytoją – P. B. , pažadėjo jam materialinį atlyginimą – 4000 Lt už nukentėjusiosios E. V. apipylimą duotu skysčiu bei nurodė, kokius veiksmus jis turi atlikti – ne tik apipilti nukentėjusiąją duotu skysčiu, bet ir, imituojant apiplėšimą, paimti jos rankinę, parodė nukentėjusiosios gyvenamąją vietą, automobilį, o po nusikalstamos veikos padarymo P. B. sumokėjo dalį sutartos pinigų sumos. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, P. K. visiškai pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos organizatoriumi, t. y. BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė BK 26 straipsnį, kuriame įtvirtintos pagrindinės bendrininkų atsakomybės nuostatos. Tokią savo nuomonę kasatorius grindžia tuo, kad nagrinėjamoje byloje nusikaltimo vykdytojo – P. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o nusikalstamos veikos organizatoriaus – pagal du BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytus kvalifikuojančius požymius, t. y. nukentėjusiosios sunkų sveikatos sutrikdymą ne tik dėl savanaudiškų paskatų (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas), bet ir itin žiauriu būdu (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktas); kad, pašalinus vykdytojo faktiškai padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantį požymį – nukentėjusiosios sunkų sveikatos sutrikdymą itin žiauriu būdu – nebuvo pagrindo nusikaltimo organizatoriaus veiką kvalifikuoti pagal šį požymį.

Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK 26 straipsnio taikymo taip pat atmestini. BK 26 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės bendrininkų atsakomybės nuostatos: kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas už bendrai daromą nusikalstamą veiką yra tas pats – tai objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (sudėties) visuma jo veikoje; bendrininko veikos kvalifikacijos priklausomybė nuo vykdytojo padarytos veikos pobūdžio bei bendrai daromos nusikalstamos veikos stadijos, kurią pasiekė vykdytojo veika. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, be kita ko, pabrėžia ir visų kitų bendrininkų veikos pavojingumą, nurodo teisines bendros nusikalstamos veikos pasekmes, bendrininkų atsakomybės ryšį ir santykį su vykdytojo atsakomybe. Tačiau tai, kad bendrininkų veikos įvertinimas priklauso nuo vykdytojo faktiškai padarytos veikos, nereiškia, kad bendrininkų atsakomybė visiškai priklauso nuo vykdytojo atsakomybės. Nusikalstamos veikos subjekto ar subjektyviosios pusės požymiai, lemiantys nusikalstamos veikos kvalifikuotą (ar privilegijuotą) sudėtį, gali būti inkriminuojami tik tam bendrininkui, kuris tuos požymius atitinka. Taigi vienodi bendrininkų atsakomybės pagrindai nepaneigia bendrininkų atsakomybės diferencijavimo, bausmės individualizavimo. Kiekvienas bendrininkas atsako už savo asmeninę veiką, už tai, ką aprėpė jo tyčia.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji E. V. buvo sunkiai sužalota itin žiauriu būdu – apipilant ją sieros rūgšties tirpalu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nusikalstamos veikos organizatorius P. K. , pasamdęs nusikaltimo vykdytoją, perdavęs jam sieros rūgšties tirpalą ir nurodęs apipilti E. V. , sąmoningai parinko tokį jos sužalojimo būdą, organizuodamas apipylimą sieros rūgštimi, suvokė apipylimo tokia medžiaga padarinius – sunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, skausmą, dideles fizines kančias, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad P. K. padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes P. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti dėl P. K. primintus teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam P. K. paskirtos bausmės dydžio

Kasatorius teigia, kad P. K. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus paskirta bausmė yra aiškiai per griežta; kad, paskiriant jam bausmę, kuri ketveriais metais viršija įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, buvo pažeistos BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens  kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi, pažymėtina, kad skiriant bausmę vienodą reikšmę turi visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios.

Be to, ne mažiau svarbus yra ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatsiejamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir tiek kaltininko asmenybės, tiek nukentėjusiojo, jam padarytos žalos įvertinimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisingumo principas, kuriuo vadovaujamasi ir skiriant bausmes, reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje, todėl pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, 2K-451/2012, 2K-315/2013, kt.).

Nagrinėjamoje byloje nuteistojo P. K. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas P. K. laisvės atėmimą vienuolikai metu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jo asmenybę, jo, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, vaidmenį ir pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantų argumentus, kuriais buvo ginčijamas P. K. paskirtos bausmės dydis, konstatavo, kad paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, kad jos dydis neprieštarauja nei BK 41 straipsnyje nustatytiems bausmės paskirties, nei BK 54 straipsnyje nustatytiems bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Šis teismas pažymėjo, kad už tokį žiaurų ir cinišką nusikaltimą, kuriuo siekta ne tik sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ir sukelti jai ilgalaikes fizines bei dvasines kančias, bet ir sužlugdyti jaunos moters gyvenimą, paskirtoji bausmė, viršijanti sankcijos vidurkį, nėra per griežta.

Teisėjų kolegija daryti išvados, kad P. K. bausmė už padarytą nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, paskirta pažeidžiant BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas, neturi teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais  nei naikinti, nei keisti teismų sprendimų nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas nei visiškai, nei iš dalies negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Albinas Sirvydis

                                                                                                                                            Aldona Rakauskienė