Administracinė byla Nr. A-482-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01309-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo
2016 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 25 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Laikino sulaikymo kameroje Nr. 11 sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, nebuvo ventiliacijos, lango, švietė viena 20 vatų lemputė, trūko oro, buvo šalta ir drėgna. Paskirstymo kamerose Nr. 2 ir Nr. 5 nebuvo stalo, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas. Kratos atlikimo patalpose buvo šalta, bet pareiškėjas vis tiek būdavo verčiamas nusirengti iki apatinių rūbų. Kameroje Nr. 22 nepakako ploto, šviesos, buvo surūdijusi kriauklė, tik šaltas vanduo, pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiaisiais. Pareiškėjas negaudavo valymo priemonių plauti indams. Tualetas nebuvo atskirtas, nebuvo unitazo, nenusileido vanduo, nebuvo ventiliacijos, trūko gryno oro, buvo drėgna. Vienam mėnesiui gaudavo vieną ruloną tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo tik septynioms dienoms. Skutimosi peiliuką gaudavo vienam mėnesiui, tačiau jo užteko tik savaitei, jis buvo nekokybiškas. Pareiškėjo lova buvo pagaminta
   1990 m. ar anksčiau. Nebuvo šaldytuvo ir spintelių susidėti maisto produktus. Parduotuvėje galėjo pirkti vieną kartą per savaitę, todėl maisto turėjo pirkti visai savaitei. Išskalbti rūbai nedžiūdavo, nebuvo virvės skalbiniams džiauti. Lovos čiužinyje buvo daug „parazitų“, todėl jis negalėjo užmigti. Žiemą kameroje buvo šalta, neleista turėti pledą. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo suoliukų, buvo per mažai gryno oro, galėjo vaikščioti vieną valandą per parą. Dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę, 20 minučių. Maistas neatitiko reikalavimų, o giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maistą. Pareiškėjui nebuvo leista išvykti į namus, nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, todėl nutrūko socialiniai ryšiai. Pastato konstrukcijose buvo asbesto. Tokios sąlygos žalojo pareiškėjo sveikatą, sukėlė dvasinius išgyvenimus.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 10,1 kv. m iki
   4,06 kv. m ploto. Pastebėta, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo pastovus, buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų kameroje Nr. 22. Akcentuota, kad
   Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai buvo abstraktūs ir nepagrįsti jokiais duomenimis.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.
6. Teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo dalį dėl jo  laikymo nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. Šiaulių TI , pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normą,  bei dėl jo laikymo nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2016 m. gegužės 25 d., kiek tai liečia pareiškėjo kalinimo sąlygas  Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kamerose  bei kratos patalpose. Kitą skundo dalį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi, kurios proceso šalys neskundė.
7. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas
   Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. gegužės 25 d., pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui.
8. Teismas akcentavo, jog nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro
   2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015); iki 2015 m. spalio 31 d. – Higienos norma HN 76:2010. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu 2013 m. birželio 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d. priėmimo paskirstymo patalpoje, išvykstančiųjų apžiūros patalpose higienos normos pažeidimų nenustatė; 2015 m. kovo 4 d. laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje nustatyti Higienos normos HN 76:2010 54 ir 59 punktų pažeidimai (4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai); 2015 m. rugpjūčio 24 d. laikino laikymo ir paskirstymo kamerose nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22, 54, 21 punktų pažeidimai (per mažas apšvietimas, metaliniai kamerose esantys paviršiai aprūdiję, neatitverti tualetai, nebuvo veidrodžių); 2015 m. balandžio 20 d. paskirstymo kameroje Nr. 4 nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimai (per mažas dirbtinis apšvietimas). Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, patikrinimai nebuvo atlikti. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nebuvo. Teisės aktai neįpareigojo Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas laikino laikymo ir kratos kamerose bei paskirstymo kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
9. Dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiaisiais teismas pažymėjo, kad šie skundo argumentai nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė, o, atvykęs į Šiaulių TI, jis nurodė esąs rūkantysis ir sutinkantis būti laikomu kamerose su rūkančiais asmenimis, jis pats pirminės gydytojų apžiūros metu prie žalingų įpročių nurodė, kad buvo rūkantysis. Todėl šie nusiskundimai atmesti.
10. Dėl karšto vandens kamerose pažymėta, jog karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumatė. Teismas atmetė ir pareiškėjo teiginius dėl parazitų čiužinyje, nes Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-447 pažeidimai dėl patalynės dezinfekavimo nenustatyti, pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, šias aplinkybes patvirtino dezinfekcijos planai.
11. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo Šiaulių TI pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kalinimo patalpose nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, todėl konstatuotas pareiškėjo privatumo pažeidimas. Kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo teiginiai dėl iš tualeto sklindančio blogo kvapo taip pat pripažinti pagrįstais.
12. Dėl pareiškėjo aprūpinimo tualetiniu popieriumi ir skutimosi peiliukais, jų kokybės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu
    Nr. 1R-139 patvirtintu „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas“, kuriame numatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, išduodamas
    1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui. Iš Asmeninės sąskaitos matyti, kad pareiškėjui tualetinis popierius ir skutimosi peiliukai buvo išduodami kas mėnesį po vieną vienetą, todėl atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
13. Dėl maisto kokybės ir kiekio Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Nr. EP-447 ir Nr. EP-84 pažeidimai nenustatyti. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktuose Nr. 57VMĮP/284, Nr. 57VMĮP-145 ir Nr. 57VMĮP-225 pažeidimai dėl suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamo maisto kiekio ir kaloringumo nenustatyti (nustatyti kiti pažeidimai). Taigi neįrodyta, kad pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis.
14. Dėl galimybių laikyti maisto produktus (šaldytuvo ir spintelių įrengimo, apsipirkimo visai savaitei) teismas atkreipė dėmesį į pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ pateiktą patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, aprašymą, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose buvo, be kito inventoriaus, spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas), maisto produktų spintelė arba lentyna
    (1 vienetas patalpai), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai), veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Todėl neįrodyta, jog patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo būtino inventoriaus.
15. Dėl asbesto pasivaikščiojimo kiemeliuose teismas iš pažymos nustatė, jog šių kiemelių daliniai stogai pasislėpti nuo kritulių įrengti iš šiferio, neturinčio kenksmingų medžiagų (t. y. be asbesto). Taip pat atmesti pareiškėjo teiginiai dėl valymo priemonių plauti indus neišdavimo, nes pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kada konkrečiai kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, ir kada jam nebuvo išduotos valymo priemonės, o, remiantis pažyma ir atsakovo atsiliepimu, valymo priemonės išduodamos suimtojo prašymu.
16. Dėl ilgalaikių pasimatymų, išvykimo į namus teismas pažymėjo, jog teisės aktai suimtiesiems nenumato ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo bei leidimo išvykti į namus, jam buvo atsisakyta suteikti ilgalaikius pasimatymus bei neleista išvykti į namus. Pareiškėjas šių sprendimų neskundė, jie nebuvo pripažinti neteisėtais teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo ar neleidimo išvykti pareiškėjui į namus.
17. Pareiškėjo argumentai dėl vienos valandos pasivaikščiojimo, lovos pagaminimo metų, naudojimosi dušu atmesti kaip nepagrįsti, kadangi jis nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, teiginiai abstraktūs, neindividualizuoti.
18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, nenustatė, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus. Nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas nematė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija.

III.

19. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 108-109) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.
20. Pareiškėjas pažymi, jog teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Jis prašė jam tekusį kameros plotą vertinti pagal 4 kv. m vienam asmeniui (atskaičius baldus) ploto normą. Jis neprašė vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino nurodytas aplinkybes. Teismas taip pat netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį ir nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 113-115) prašo jį atmesti.
22. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam turėjo būti užtikrintas 4 kv. m plotas. Pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisę, yra nevertintinos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalį. Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalėjo elgtis pagal teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, galimai padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, ginčui aktualiu laikotarpiu turėjusiam suimtojo statusą, atlyginimo.
24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai akcentavo, kad minėta Konstitucijos nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
25. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms šalims vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis yra ne pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėtį, o įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2773-520/2015, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017). Tai susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog šioje byloje nesivadovautina Lietuvos Respublikos teisės aktais, ir pastebi, kad pats pareiškėjas teigė, jog Šiaulių TI pažeidė jo teisę į, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei
    CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo
    1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo
    Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo
    Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje
    Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
28. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
29. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, karšto vandens tiekimo kamerose, parazitų čiužinyje, aprūpinimo skutimosi peiliukais ir tualetiniu popieriumi, tiekiamo maisto kokybės ir kiekio, papildomų baldų (šaldytuvo ir lentynų maistui) įrengimo, galimybės parduotuvėje apsipirkti dažniau nei vieną kartą per savaitę, asbesto Šiaulių TI konstrukcijoje, galimybės išvykti į namus nesudarymo, pasivaikščiojimo lauke bei naudojimosi dušu trukmės ir sąlygų, lovų pagaminimo datų buvo nepagrįstos, tačiau Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, trumpalaikio laikymo kameros ir kratos patalpos bei paskirstymo kameros neatitiko kai kurių higienos normų reikalavimų.
30. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip, juolab kad pareiškėjas neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl jam taikytinos minimalios ploto normos, gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos ir kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpio.
31. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teiginiai dėl 4 kv. m minimalios ploto normos (atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą) taikymo atmetami, nes ginčo laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė jokios kitos minimalios ploto normos, taikytinos asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje patalpoje, šis standartas nenumatytas ir bylai aktualiuose imperatyvaus (privalomo) pobūdžio tarptautiniuose teisės aktuose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. gegužės 25 d.; atsižvelgiant į anksčiau teismų išnagrinėtus pareiškėjo skundus dėl neturtinės žalos atlyginimo) pareiškėjui visą laiką buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. birželio 2 d. pažyma, I t., b. l. 184-190), su šia nustatyta aplinkybe sutinka ir pažymi, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,06 kv. m iki 10,15 kv. m kameros ploto. Taigi, Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.
33. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 4,06 kv. m iki 10,15 kv. m kameros ploto, todėl jo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo reikšmingai suvaržyta, net ir atsižvelgiant į baldų ir kitų sanitarinių įrenginių užimamą plotą. Tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, sanitariniame mazge nebuvo įrengtas unitazas, trumpalaikio laikymo kameros ir kratos patalpos bei paskirstymo kameros neatitiko kai kurių higienos normų reikalavimų. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, I t., b. l. 75-91) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jis pats ne kartą nurodė esąs visiškai sveikas. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
34. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
    18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, sąlygų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose bei kratos patalpose atitikimo higienos normų reikalavimams. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
35. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją ir kitus nepatogumus, pablogėjo jo sveikata. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus, pareiškėjo sveikatai dėl netinkamų kalinimo sąlygų padaryta žala nebuvo konkretizuota ar patvirtinta kokiais nors duomenimis. Tačiau iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas aktyviai gynė savo teises, dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu daug kartų kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir kitas įstaigas. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
36. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (daugiau nei 9 mėn.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimu nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė