Administracinė byla Nr. A6-1139/2006
Procesinio sprendimo kategorija 15; 15.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės, ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Arūnui Ivanciui,
atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Ievai Gavelytei-Kalytienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. pareiškimą atsakovams Klaipėdos rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Pajūrio regioninio parko direkcijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja pareiškimu prašė teismo priteisti iš atsakovų solidariai 8335025 Lt padarytos turtinės žalos dėl apribojimo pakeisti žemės sklypo paskirtį; 5000000 Lt – turtinės žalos dėl galimybės pasinaudoti ES lėšomis apribojimo, 5000000 Lt – neturtinės žalos dėl verslo žlugdymo, dėl taikomų apribojimų pasirenkant gyvenamąją vietą, dėl ūkininkavimo galimybių apribojimo.
Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybė atsisakė išduoti planavimo sąlygas, motyvuodama tuo, jog nėra patvirtinta Pajūrio regioninio parko tvarkymo schema. Šis atsisakymas buvo apskųstas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2005 m. vasario 18 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 7 d. sprendimu pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą. Aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 “Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo” patvirtino Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, tačiau jai planavimo sąlygos nebuvo išduotos. Atsakovais nurodytos institucijos administraciniais sprendimais apribojo pareiškėjos nuosavybės teisę, jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, todėl jos turi atlyginti asmens patirtą žalą. Pareiškėja mano, kad valstybė, taikydama apribojimus nuosavybei, privalo įrodyti visuomeninio intereso, kurio apsaugai ribojama nuosavybė, pagrįstumą ir teisingai atlyginti asmens netekimus. Pareiškėja teigia, kad jos atžvilgiu buvo pažeisti Konstitucijos, Europos Sąjungos teisės principai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos.
Atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija atsiliepime prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad priimti sprendimai jų priėmimo metu atitiko galiojusius įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įsigaliojus Aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymui Nr. D1-282 “Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo” pareiškėja nesikreipė dėl sąlygų išdavimo pareiškėjos nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams.
Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais pripažinta, kad atisakymas išduoti planavimo sąlygas pareiškėjai buvo teisėtas, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką teigė, kad valstybė, griežtai laikydamasi proporcingumo reikalavimų, įstatymais gali nustatyti savininkų nuosavybės ribojimus visuomenės interesų labui. Nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei Žemės reformos įstatymai numato, kad saugomose teritorijose žemė grąžinama tiksliniam naudojimui. Žemės savininkai ir žemės naudotojai, įsigydami žemės sklypus regioniniame parke, pasirašytinai sutiko su parkui taikomais žemės naudojimo apribojimais. Atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas ir Pajūrio regioninio parko steigimo tikslus pareiškėjos teiginys, kad ribojant užstatymo galimybę jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra pažeidžiamos jos nuosavybės teisės yra nepagrįstas.
Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2004 m. gegužės 21 d. raštu Nr. Ar.5-242 informavo pareiškėją, kad negali išduoti sąlygų detaliesiems planams rengti A. T. priklausančiuose žemės sklypuose. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 18 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 7 d. nutartimi konstatavo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atsisakymas išduoti planavimo sąlygas minėtų žemės sklypų detaliesiems planams rengti yra teisėtas. Pareiškėja įgydama sklypus privalėjo žinoti šios teritorijos tvarkymui keliamus reikalavimus ir jai nebuvo jokių kliūčių naudoti savo žemės sklypus pagal paskirtį, todėl pareiškėjos teiginiai, kad jai teisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais buvo apribota nuosavybės teisė ir šie privalo atlyginti patirtą žalą neturi jokio teisinio pagrindo. Pažymi, kad žalos atlyginimas galimas tik dėl neteisėtų veiksmų, todėl administraciniams teismams konstatavus, jog atsakovas neišduodamas planavimo sąlygas veikė teisėtai, reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 18 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 7 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovai, atsisakydami išduoti pareiškėjai planavimo sąlygas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir jų priimti sprendimai buvo teisėti, todėl nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.
Atsakovas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas nėra pagrįstas ir turėtų būti netenkinamas, nes Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas sprendimus priima ir darbe vadovaujasi galiojančia teisine baze.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėja savo reikalavimą grindžia tuo, kad jai, kaip žemės sklypų savininkei, buvo atsisakyta išduoti planavimo sąlygas tuo pagrindu, kad jai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai yra Pajūrio regioninio parko teritorijoje, o veiklą tokiose teritorijose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais valstybės institucijos savo administraciniais aktais apribojo pareiškėjos nuosavybę, todėl privalo atlyginti padarytą žalą. Žala padaryta apribojant žemės paskirties pakeitimą, todėl pareiškėja negalėjo pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, o taikant apribojimus, dėl ko negalėjo pasirinkti gyvenamosios vietos (atsisakyta leisti statyti ūkininko sodybą), padaryta neturtinė žala.
Teismas pažymėjo, kad spręsdamas bylą pagal reikalavimą dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje atlyginimo, administracinis teismas turi nustatyti, ar viešojo administravimo institucija viešojo administravimo srityje veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja atsisakymą išduoti planavimo sąlygas, kaip jos manymu neteisėtą aktą, ginčijo, paduodama skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Šio teismo 2005 m. vasario 18 d. sprendimu skundas atmestas kaip nepagrįstas. Šiame sprendime akcentuota, kad visi žemės sklypai, kuriems buvo prašoma išduoti planavimo sąlygas, patenka į Pajūrio regioninio parko ribas. Pagrindinis dokumentas, su kuriuo siejamas planavimas Pajūrio regioniniame parke, yra šio parko tvarkymo planas bei bendrojo planavimo dokumentai. Pareiškėjai prašant išduoti planavimo sąlygas, Pajūrio regioninio parko planas bei Klaipėdos rajono bendrasis planas nustatyta tvarka nebuvo patvirtinti, todėl atitinkamos institucijos pareigūnams nebuvo teisinio pagrindo išduoti sąlygas detaliajam planui rengti. Be to, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose neleidžia privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyti dalimis. Pareiškėja nuosavybės teises į žemės sklypus Pajūrio regioniniame parke įgijo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu, jai žinant, kad žemė patenka į Pajūrio regioninio parko ribas, todėl nustatyti žemės naudojimo apribojimai. Pareiškėjai nedraudžiama naudotis žeme pagal tikslinę paskirtį, todėl jos nuosavybės teisės atsisakant išduoti projektavimo sąlygas nebuvo pažeistos.
Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 7 d. nutartimi paminėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Paminėtais teismų sprendimais nenustatyta, kad institucijos ar pareigūnai nevykdė įstatymų arba vykdė juos netinkamai. Nenustačius institucijų ar pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo. Pareiškėjos pareikštas prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Saugomų teritorijų įstatymo atitikties Konstitucijai netenkinamas, nes minėtas įstatymas šioje konkrečioje byloje nėra taikomas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjos atstovai pareiškė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą ne tik dėl Saugomų teritorijų įstatymo atitikimo Konstitucijai, tačiau ir dėl Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normų atitikimo Konstitucijai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismui nurodė, jog CK 6.271 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kuria nustatoma speciali civilinė valstybės atsakomybė tik esant sąlygai, kad valstybės institucijų darbuotojai neveikė taip kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, gali prieštarauti lygybės prieš įstatymą principui (Konstitucijos 29 straipsnis). Pareiškėjos atstovo nuomone asmeniui padaryta žala privalo būti atlyginama visais atvejais. Kai teismas netaiko teisės normų nustatančių bendrą visų asmenų pareigą atlyginti padarytą žalą (CK 6.263 straipsnis), o konstatuoja specialią (ribotą) valstybės civilinę atsakomybę, kyla pagristų abejonių dėl taikomo įstatymo nuostatų konstitucingumo.
Pareiškėja pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 18 d. atskirojoje nutartyje konstatuota, kad Pajūrio regioninio parko teritorijoje, tuo metu kai pareiškėjai ir kitiems asmenims buvo atsisakoma išduoti planavimo sąlygas, šioje teritorijoje vyko aktyvus planavimas ir statybos. Esant identiškai teisinei situacijai, kitiems asmenims buvo išduodamos planavimo sąlygos, nutartyje nustatyti faktai turi prejudicinę galią. Akivaizdu, kad pareiškėja buvo diskriminuojama lyginant su kitais asmenimis ir už planavimo procesą atsakingi valstybės pareigūnai neveikė taip kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Asmens nediskriminavimo, lyginant su kitais asmenimis, principas yra įtvirtintas Konstitucijoje, jo pažeidimas nustatytas teismo nutartimi, todėl įrodytas ir teismas priimdamas sprendimą jo negalėjo ignoruoti, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, o tai sudaro savarankišką pagrindą spendimą panaikinti. Pareiškėja padarė išvadą, kad teismas nepasisakė dėl jos reikalavimo atlyginti žalą, tuo pagrindu, kad pareiškėja buvo diskriminuojama lyginant su kitas asmenimis.
Pareiškėja pažymi, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 18 d. sprendime, remdamasis 2005 m. vasario 18 d. atskirąją nutartimi, teismas nurodė padarytus pažeidimus ir pripažino aplinkybes, kad atsisakant pareiškėjai išduoti planavimo sąlygas, kitiems asmenims šios sąlygos buvo išduodamos, nurodė, kad neteisėtas planavimo sąlygų išdavimas kitiems asmenims, negali būti pagrindu išduoti planavimo sąlygas pareiškėjai, tuo nepaneigdamas pareiškėjos diskriminavimo ir padarytų pažeidimų fakto.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja pateikė įrodymus, kad jai nuosavybės teise priklausančiame sklype yra buvusios sodybos, tačiau teismas atsisakė šiuos įrodymus priimti ir vertinti. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas draudimas statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pasatus esamose ir buvusiose sodybose. Pateikti įrodymai patvirtina sodybų buvimo faktą, todėl akivaizdus pareiškėjos teisių pažeidimas. Pareiškėja mano, kad atsisakymas priimti įrodymus, motyvuojant, kad pareiškėja juos privalėjo pateikti paduodama pareiškimą neteisėtas, nes pareiškėjai šie įrodymai ir jose nustatytos aplinkybės tapo žinomos 2005 m. gruodžio 30 d. ir tai patvirtina prie apeliacinio skundo pridėti dokumentai. Atsisakius prijungti prie bylos pateiktus dokumentus, turinčius bylai esminę reikšmę, buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą teismą. Pareiškėja šiais įrodymais grindžia savo reikalavimus ir pirmos instancijos teismas juos privalo vertinti. Šis pažeidimas yra esminis ir sudaro savarankišką pagrindą panaikinti sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme užkirstų galimybę šalims pateikti apeliaciją dėl pateiktų įrodymų vertinimo byloje.
Pareiškėja pažymi, kad atsakovams sodybų, nurodytų istorinėje pažymoje, buvimo faktai buvo žinomi, kadangi būtent atsakovai administruoja Pajūrio regioninį parką ir šiuos duomenis privalėjo įvertinti priimdami sprendimą dėl planavimo sąlygų išdavimo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas nurodo ne visas buvusių sodybų vietas. Atsakovai turėjo nurodyti visas buvusių sodybų vietas tvarkymo plane. Buvusių sodybų buvimo faktai atsakovų buvo slepiami tiek nuo teismo, tiek nuo pareiškėjos. Šios aplinkybės ir pateikti įrodymai įrodo, kad atsakovai neveikė taip, kaip privalėjo pagal galiojančius įstatymus veikti.
Pareiškėjos nuomone, teismas taip pat nepagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjos prašomus liudininkus (R. B. , E. J. ir kt). Viešai padarytuose atsakovų atstovų pareiškimuose pateikiami tvirtina pareiškėjos teiginius, todėl liudytojų apklausa būtina. Pareiškimai padaryti bylos nagrinėjimo metu, todėl liudytojų būtina. Atsakovų atstovų viešai komunikuoti pareiškimai pažeidžia teisingo teismo ir šalių lygiateisiškumo principus, todėl būtina sudaryti sąlygas dėl bylos aplinkybių viešai pasisakiusius asmenis apklausti teisme bylos nagrinėjimo metu.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos atstovai patikslino pareiškimą ir nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo solidariai reikalauja ne iš visų atsakovų, o tik iš Klaipėdos savivaldybės ir Lietuvos Valstybės. Priimdamas sprendimą, teismas šios aplinkybės nenurodė ir dėl šio reikalavimo nepasisakė, o tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti sprendimą. Be to pareiškėja teigia, kad teismas nenurodė teisinių motyvų, kuriais buvo atmesti pareiškėjos reikalavimai, grindžiami tarptautinėmis sutartimis, Konstitucija, Europos žmogaus teismo sprendimais.
Apeliacinio skundo papildyme pareiškėja tvirtina, kad byla buvo išnagrinėta šališko teisėjo, nes pirmosios instancijos teismo teisėja pareikalavo, kad pareiškėja sumokėtų žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nors pareiškimai bylose dėl žalos atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami.
Pajūrio regioninio parko direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka. Teigia, kad atsakovų sprendimai jų priėmimo metu atitiko galiojusius įstatymus ir poįstatyminius aktus (Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 pastraipą, Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 patvirtinto Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 31 punktą, Saugomų teritorijų 9 straipsnio 7 dalį). Be to, nurodo, kad Aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintame Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniuose pareiškėjos nurodytame sklype (kadastrinis Nr. 5528/0004:121) statinių statyba nenumatyta.
Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtame sprendime nurodė visas aplinkybes dėl kurių apeliantės skundas netenkintinas.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tarnyba atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurios nurodė pirmosios instancijos teismui. Be to, mano, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, išdėstytos istorinėje pažymoje, nėra susijusios su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtu skundu dėl žalos atlyginimo. Tiek Klaipėdos rajono savivaldybė, tiek kitos institucijos veikė laikydamosi atsisakymo išduoti planavimo sąlygas galiojusių teisės aktų ir teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų. Be to, tarnyba mano, kad teismas pagrįstai atsisakė kviesti liudytojais R. B., E. J., nes nei pareiškėja, nei jos atstovai nepateikė argumentų, dėl to, kokius įrodymus šie įgalėtų pateikti. R. B. yra Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė, o E. J. dirba Pajūrio regioninio parko direkcijoje. Abi šios institucijos yra atsakovais byloje — jų pozicija yra išreikšta atsiliepimuose. Valstybinės saugomu teritorijų tarnybos atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą.
Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti atmestas. Mano, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes.
Aplinkos ministerija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas sprendžia dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o nesutikdamas prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, neprivalo argumentuotai motyvuoti priimdamas sprendimą. Taip pat nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.
Aplinkos ministerija taip pat pažymi, kad teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjos pareiškimas dėl žalos atlyginimo, atsisakius išduoti planavimo sąlygas. Teismai konstatavo, kad atsakovai, atsisakydami išduoti pareiškėjai planavimo sąlygas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir jų priimti sprendimai buvo teisėti, todėl pareiškėjos teiginiai dėl jos teisių pažeidimo, teismo veiksmų neteisėtumo, susiję su teismo atsisakymu priimti naujus įrodymus 2006 m. sausio 9 d. posėdžio metu, atmestini. Be to, nurodo, kad tai, jog pareiškėjai vėliau tapo žinomos aplinkybės dėl buvusių sodybų galimo buvimo jai nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose, neturi įtakos vertinant savivaldybės ir valstybės veiksmų teisėtumo klausimą, nes pateikdama prašymus išduoti sąlygas pareiškėja nepateikė įrodymų ir neinformavo institucijų dėl rastų išlikusių buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų ar juridinio fakto nustatymo. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad minėtos aplinkybės dėl alinio sodybų jai nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose buvimo, jai pačiai paaiškėjo tik 2005 m. gruodžio 30 d. atlikus tyrimo darbus, t.y. po skundžiamų administracinių sprendimų priėmimo dienos, todėl pareiškėjos prašomi prijungti prie bylos duomenys neturi reikšmės vertinant savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmų teisėtumo klausimą ir negali būti laikomi įrodymais ABTĮ 57 straipsnio l dalies prasme. Aplinkos ministerija taip pat mano, kad teismo atsisakymas apklausti pareiškėjos prašomus liudytojus yra pagrįstas, nes minėti asmenys pareiškėjos nurodytuose šaltiniuose nepateikė jokių faktinių duomenų, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuotų, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti.
IV.
Teisėjų kolegija:
k o n s t a t u o j a :
Pareiškėja nurodė, kad prašoma priteisti žala atsirado dėl apribojimo pakeisti jai nuosavybės teise priklausančių Pajūrio regioniniame parke esančių žemės sklypų paskirtį, kuris pasireiškė valdžios institucijų, byloje nurodomų atsakovais, atsisakymu išduoti planavimo sąlygas. Iš pareiškėjos pateikiamų motyvų matyti, kad ji šioje byloje atsakovais nurodytų institucijų atliktus veiksmus (veiksmų neatlikimą), susijusius su atsisakymu išduoti planavimo sąlygas, laiko neteisėtais (nurodo, kad atsakovai nepagrįstai nevertino to, kad sklypuose anksčiau buvo statiniai, kad neteisėtai išduodami planavimo sąlygas kitiems asmenims, o pareiškėjai neišduodami, ją diskriminavo, tuo pažeisdami Konstitucijoje įtvirtintą nediskriminavimo principą). Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas administracinių teismų kompetencijos ribas, nagrinėjant šią bylą taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio, nustatančio atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, normos.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį, padaryta žala asmeniui atlyginama, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Byloje nustatyta, jog pareiškėja atsisakymą išduoti paminėtas planavimo sąlygas, kaip jos manymu neteisėtą aktą, iš kurio ji kildina prašomos priteisti žalos atsiradimą, ginčijo paduodama skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Šio teismo 2005 m. vasario 18 d. sprendimu skundas atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 7 d. nutartimi paminėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, jog paminėtais teismų sprendimais nenustatyta, kad institucijos ar pareigūnai nevykdė įstatymų arba vykdė juos netinkamai, padarė teisingą išvadą, kad nenustačius institucijų ar pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Saugomų teritorijų įstatymo atitikties Konstitucijai, teisingai nurodęs, kad minėtas įstatymas šioje konkrečioje byloje nėra taikomas.
Apeliaciniame skunde pareiškėja neteisingai nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jos atstovai pareiškė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą ne tik dėl Saugomų teritorijų įstatymo atitikimo Konstitucijai, tačiau ir dėl Civilinio kodekso normų atitikimo Konstitucijai, kadangi CK 6.271 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kuria nustatoma speciali civilinė valstybės atsakomybė tik esant sąlygai, kad valstybės institucijų darbuotojai neveikė taip kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, gali prieštarauti lygybės prieš įstatymą principui (Konstitucijos 29 straipsnis). Pareiškėjos atstovo nuomone, asmeniui padaryta žala privalo būti atlyginama visais atvejais, o kai teismas netaiko teisės normų nustatančių bendrą visų asmenų pareigą atlyginti padarytą žalą (CK 6.263 straipsnis), o konstatuoja specialią (ribotą) valstybės civilinę atsakomybę, kyla pagristų abejonių dėl taikomo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Kaip matyti iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo 2006 m. sausio 9 d. posėdžio protokolo (b.l. 126-129), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jos atstovai pareiškė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą tik dėl Saugomų teritorijų įstatymo atitikimo Konstitucijai, todėl teismas pagrįstai sprendė tik dėl pareikšto prašymo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas savo iniciatyva, t.y. net nesant bylos šalių prašymo, manydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadovaujantis šia Įstatymo nuostata ir atsižvelgiant į pareiškėjos išsakomas abejones, kad CK 6.271 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kuria, pareiškėjos teigimu, nustatoma speciali civilinė valstybės atsakomybė tik esant sąlygai, kad valstybės institucijų darbuotojai neveikė taip kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, gali prieštarauti lygybės prieš įstatymą principui (Konstitucijos 29 straipsnis), vertintina dėl tikslingumo kreiptis į Konstitucinį teismą. Pažymėtina, kad pareiškėja keldama abejones dėl CK 6.271 straipsnio nuostatos (ta apimtimi, kuria, pareiškėjos teigimu, nustatoma speciali civilinė valstybės atsakomybė tik esant sąlygai, kad valstybės institucijų darbuotojai neveikė taip kaip pagal įstatymą privalėjo veikti) atitikimo Konstitucijai, iš esmės neteisingai vertina bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas (nevertina CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytų bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų), todėl daro neteisingą išvadą, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta speciali (ribota) valstybės civilinė atsakomybė. Atvirkščiai, valstybės civilinė atsakomybė yra griežta, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės“, kai tuo tarpu pagal CK 6.248 straipsnį kaltė yra viena iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Įvertinus tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo abejoti dėl šioje byloje taikomų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų teisės normų atitikimo Konstitucijai.
Apeliaciniame skunde pareiškėja neteisingai nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja pateikė įrodymus, kad jai nuosavybės teise priklausančiame sklype yra buvusios sodybos, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė šiuos įrodymus priimti ir vertinti. Pareiškėjos nuomone, šis pažeidimas yra esminis ir sudaro savarankišką pagrindą panaikinti sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme užkirstų galimybę šalims pateikti apeliaciją dėl pateiktų įrodymų vertinimo byloje. Kaip matyti iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo 2006 m. sausio 9 d. posėdžio protokolo (b.l. 126-129), pareiškėja dokumentų, įrodančių, kad jai nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo sodybos, teismo posėdžio metu neteikė. Tokių dokumentų ji teismui neteikė ir iki minėto teismo posėdžio. Be to, tik apeliacinės instancijos teismui pareiškėjos bandyta pateikti istorinė pažyma, kurioje aprašyti istoriniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti ar pareiškėjai priklausiusiame žemės sklype buvo sodybos, surašyta 2005 m. pabaigoje ir pareiškėjai perduota 2005 m. gruodžio 30 d., o pareiškėja prašo priteisti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atliktų iki 2004 m. vidurio, todėl aplinkybės, išdėstytos istorinėje pažymoje, nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamu skundu dėl žalos atlyginimo.
Šioje byloje nevertintini pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, susiję su planavimo sąlygų išdavimo teisėtumu, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjos skundas dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygas buvo atmestas kaip nepagrįstas konstatavus, kad valdžios institucijos, atsisakydamos išduoti planavimo sąlygas, neatliko neteisėtų veiksmų.
Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat neteisingai nurodo, kad kai kuriems asmenims neteisėtai išduodavus planavimo sąlygas (tai konstatuota Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 18 d. atskirojoje nutartyje), o jai neišduodant planavimo sąlygų, buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas asmens nediskriminavimo, lyginant su kitais asmenimis, principas. Vertinant šį pareiškėjos argumentą pažymėtina, kad neteisėtas planavimo sąlygų išdavimas kitiems asmenims, negali būti pagrindu neteisėtai išduoti planavimo sąlygas pareiškėjai, o teisės principais, nepriklausomai kur jie įtvirtinti (Konstitucijoje ar kituose teisės aktuose) negali būti grindžiami neteisėti reikalavimai. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nevertino pareiškėjos diskriminavimo minėtu pagrindu bei pagrįstai atsisakė liudytojais apklausti R. B. ir A. Ž.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas bylose dėl žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (CPK 6.273 straipsnio 1 dalis).
Apeliaciniame skunde pareiškėja neteisingai nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos atstovai patikslino pareiškimą ir nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo solidariai reikalauja ne iš visų atsakovų, o tik iš Klaipėdos savivaldybės ir Lietuvos Valstybės. Šį pareiškėjos teiginį paneigia pirmosios instancijos teismo 2006 m. sausio 9 d. posėdžio protokolas (b.l. 126-129), dėl kurio pareiškėja nepareiškė pastabų.
Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl žalos priteisimo šioje byloje priėmė teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Nijolė Piškinaitė
Algirdas Taminskas