Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-09-30][nuasmenintas sprendimas byloje][I-6637-189-2016].docx
Bylos nr.: I-6637-189/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės 302561280 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Bylos dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

                                                                                                  Administracinė byla Nr. I-6637-189/2016

                                                                                                  Proceso Nr. 3-61-3-01256-2016-0

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 1.21., 1.15.2.3.2.

(S)

 

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

 

 

 

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

              dalyvaujant pareiškėjui A. K.,

              viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.

              Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

 

 

n u s t a t ė:

 

 

              Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–12) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

              Paaiškino, kad į teismą kreipėsi dėl kalinimo sąlygų Ligoninėje, kurioje buvo gydomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažeidimai pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose (palatose), kurių plotas vienam asmeniui neatitiko higienos reikalavimų, kamerose trūko baldų, sanitariniai mazgai buvo neatitverti nuo gyvenamosios zonos, kamerose buvo drėgna, trūko šilumos, nebuvo šilto vandens. Pasivaikščiojimui buvo skirta tik viena valanda, pasivaikščiojimo kiemeliai purvini ir maži. Patalynė nebuvo keičiama vieną kartą į savaitę, pareiškėjas dėl šios aplinkybės į administraciją kreipėsi raštu.

              Pabrėžė, jog būdamas patalpintas teisės aktų nuostatų netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė emocinius ir psichologinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, sutriko sveikata, jautė orumo pažeminimą ir pan.

              Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

              Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 23–26) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Todėl neneigė aplinkybių, susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, kad sanitarinis mazgas atitiko teisės aktų reikalavimus. Palatos baldais aprūpinamos minimaliai pagal galimybes. Sanitarinis mazgas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas vyksta per langus. Patalynės keitimas vykdomas vieną kartą per savaitę, teisės aktų nustatyta tvarka.

              Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

              Atsakovės atstovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

              Skundas tenkintinas iš dalies.

              Ginčas byloje keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

              Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

              Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

              Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

              Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 23) nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2013-10-03 iki 2013-11-12, Chirurgijos skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 27 (21,25 kv. m., 7 lovos) ir laikotarpiu nuo 2014-03-07 iki 2014-03-25 Chirurgijos skyriaus 30 (15,45 kv. m., 8 lovos).

              Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo nuteistųjų/suimtųjų, o tik nurodė, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas, ginčo laikotarpiu būdamas kameros tipo palatose viso 60 parų, visą laikotarpį buvo gydomas kameros tipo palatose, kuriose minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas, preziumuojant tai, kad visos kameroje buvusios 7 ir 8 lovos buvo užimtos (atsakovės atstovė šių aplinkybių nepaneigė). Tuo tarpu atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės. Atsakovės atstovė nurodė, kad palatos baldais aprūpinamos pagal galimybes minimaliai, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų (spintelių, stalo, ir pan.) palatose trūkumo vertinami ploto vienam asmeniui kameroje neužtikrinimo apimtyje.

              Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 su pakeitimais, V skirsnio „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35.5 punkte nurodyta: „Sanitarinio mazgo patalpos įrengimas. Patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“. Atsižvelgiant į minėtą teisės nuostatą, tai, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios vietos yra atskirtas tik 1,5 metrų tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, kad sanitarinis mazgas būtų uždaroje patalpoje.

              Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vien tik šalto vandens sanitariniame mazge įrengimas teisės aktų nuostatoms neprieštarauja.

              Kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010, nustatančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, 24 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nesant įrengtos mechaninės ventiliacijos, kamerose ventiliacija galima tik per kamerų langus. Toks vėdinimo būdas teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovė, kiekvienoje kameroje langai pritaikyti vėdinimui, taip pat kiekvienoje kameroje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą kameroje.

              Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo drėgna, trūko šilumos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 46 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo turėti leidimą-higienos pasą. Tai, be kita ko, nustatyta ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 dalies 2 punkte. Šio įstatymo 21 str. 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad Ligoninei, kurios veiklai būtina turėti leidimą-higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 48) tvirtina, kad Ligoninėje asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams. Tuo tarpu pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl to, kad kamerose buvo šalta, drėgna, negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai.

              Pareiškėjas prieštarauja, kad Ligoninė nesilaikė HN 76:2010 67 punkte nustatyto reikalavimo – patalynę keisti ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Byloje pateiktas ir Ligoninėje registruotas pareiškėjo 2013-10-24 prašymas tvirtina, kad pareiškėjas dėl patalynės neparkeitimo ilgą laiką kreipėsi į Ligoninės administraciją. Prašyme pareiškėjo įrašas tvirtina, kad patalynė pareiškėjui buvo pakeista 2013-10-25 (kaip nurodė pareiškėjas, jam į Ligoninę atvykus 2013-10-04). Atsakovės atstovei šios faktinės aplinkybės nepaneigus, pareiškėjo argumentai dėl HN 76:2010 67 punkto nesilaikymo vertintini pareiškėjo naudai.

              Vienos valandos pasivaikščiojimas taip pat atitinka Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 dalyje nustatytą reikalavimą, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore reikalavimus. Pareiškėjas nei skunde, nei argumentais teismo posėdžio metu neįrodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes (žalą sveikatai) jam sukėlė, jo teigimu, maži pasivaikščiojimo kiemeliai.

              Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo gydymu pažeidžiant teisės aktų nuostatų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas kamerose (palatose), kuriose jam teko itin mažas plotas bei pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikytasi HN 76:2010 67 punkto reikalavimo, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

              Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisti 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų gydomas siekiant pažeminti jo orumą, kad gydymasis higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 500 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

              Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str.,

n u s p r e n d ė:

 

 

              Pareiškėjo A. K. skundą patenkinti iš dalies.

              Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

              Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

 

 

 

 

Teisėjas                                                                                                                              Bronius Januška

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • CK6 6.270 str. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
  • BVK