Pranešėja Albina Pupeikienė                                                               Civilinė byla Nr. 2A-680-253/2013

Teisėja Regina Bertašienė                                                                    (Proceso Nr. 2-06-3-03095-2012-3)

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 27 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. Z. (D. Z.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Prekybos namai SPRUT“ ieškinį atsakovui D. Z. dėl įpareigojimo grąžinti turtą ir nuostolių atlyginimo,

            n  u  s  t  a  t  ė :

ieškovė ieškiniu teismo prašė įpareigoti atsakovą perduoti ieškovės administratorės įgaliotam asmeniui daiktus, t. y. sofą–lovą „Inga 2003“, gartraukį AEG DK 9660 M, plazminį televizorių Samsung PS 42 Q, kaitlentę AEG 69807 GM, orkaitę AEG B 57414 M, skalbimo mašiną Electrolux EWF 16981 W, laikrodį, taip pat priteisti iš atsakovo 4 841,39 Lt nuostolių bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009-07-01 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Pajūrio administratorių agentūra“. Atsakovas bankroto administratorei negrąžino ieškinyje nurodytų daiktų, todėl tarp ieškovės ir atsakovo 2009-07-14 buvo sudaryta pasaugos sutartis ieškovės turtui pas atsakovą saugoti. Bankroto administratorės įgaliotas asmuo L. L. K. 2009-11-19 išsiuntė atsakovui pranešimą dėl 2009-07-14 pasaugos sutarties nutraukimo ir turto pristatymo į ieškovės buveinę. Nepaisant pasaugos sutarties nutraukimo ir bankroto administratorės raginimo, turto atsakovas negrąžino. Bankroto administratorė kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl nuostolių atlyginimo, tačiau Klaipėdos apygardos teismas ieškinį atmetė. Bankroto administratorė dalyvaujant antstolei 2010-07-15 bei pakartotinai 2011-08-01 kreipėsi į atsakovą dėl daiktų grąžinimo, tačiau atsakovas daiktų negrąžino ir naudoja juos savo reikmėms. Naudojami daiktai praranda vertę, todėl BUAB „Prekybos namai „SPRUT“ patiria nuostolius, kuriuos sieja su bendrovėje buvusio turto mėnesine turto nusidėvėjimo suma. Tokiu būdu skaičiuojama tokia mėnesio nusidėvėjimo suma: sofos–lovos „Inga 2003“ – 17,16 Lt; gartraukio AEG DK 9660 M – 28,11 Lt, plazminio televizoriaus Samsung PS 42 Q – 72,37 Lt, kaitlentės AEG 69807 GM – 28,48 Lt; orkaitės AEG B 57414 M – 40,22 Lt; skalbimo mašinos Electrolux EWF 16981 W – 43,57 Lt; laikrodžio – 14,54 Lt; iš viso – 4 841,39 Lt nuostolių.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-09-26 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: įpareigojo atsakovą D. Z. grąžinti ieškovei sofą–lovą „Inga 2003“, gartraukį AEG DK 9660 M, plazminį televizorių Samsung PS 42 Q, kaitlentę AEG 69807 GM, orkaitę AEG B 57414 M, skalbimo mašiną Electrolux EWF 16981 W ir laikrodį; ieškovei BUAB „Prekybos namai „SPRUT“ iš atsakovo priteisė 4 841,39 Lt nuostolių, ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-03-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisė iš D. Z. 288,23 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas nustatė, kad ginčas vyksta dėl bankrutuojančios įmonės turto, dalį įmonės balanse esančio turto įmonės savininkai laikė savo namuose – ieškinyje nurodytus daiktus atsakovas laikė bute, (duomenys neskelbtini). 2009-07-14 tarp šalių buvo sudaryta neatlygintinė pasaugos sutartis, atsakovui buvo perduoti saugoti daiktai, dėl kurių kilo ginčas. Teismas sutiko, kad turtas turėjo būti grąžintas toje pat vietoje, kurioje jis buvo perduotas saugoti. Teismas vertino, kad atsakovo atsikirtimai, atlyginimo už pasaugą pageidavimas ir naudojimasis daikto sulaikymo teise yra nepagrįsti, kadangi pažeisdamas sutarties ir įstatymo reikalavimus bei neatiduodamas daiktų teisėtai jų reikalaujančiam asmeniui, atsakovas neįgijo jokios teisės reikalauti atlyginimo už pasaugą. Teismas atsižvelgė į ginčo specifiką: šalys yra bankrutuojančios įmonės atstovas ir buvęs tos įmonės bendraturtis ir direktorius. Negrąžindamas turto bankrutuojančiai įmonei, atsakovas pažeidžia visų įmonės kreditorių turtinius interesus – t. y. viešąjį interesą. Ieškinyje reikalaujamus priteisti nuostolius ieškovė siejo su bendrovėje nustatyto turto nusidėvėjimo mėnesine suma bei su aplinkybe, jog atsakovas turtą visą laiką naudojo savo reikmėms. Atsakovas neginčijo, kad dalis daiktų, dėl kurių kyla ginčas, naudojami buityje, jo poreikiams tenkinti, įrodymų, paneigiančių turto vertę ar ieškovės paskaičiavimus nepateikė, todėl teismas ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo tenkino.

Apeliaciniu skundu atsakovas D. Z. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė civilinėje byloje nebuvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o teismas netinkamai nustatė priteistino žyminio mokesčio dydį. Mano, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismas neatskleidė bylos esmės. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-01-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-99/2012 pažymėjo, kad atsakovas, kaip UAB „Prekybos namai „SPRUT“ vadovas, yra įvykdęs savo pareigą, nustatytą LR įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p. ir Klaipėdos apygardos teismo 2009-07-01 nutartimi, po teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti bankroto administratorei įmonės turtą. Nesutinka, kad atsakovas, kaip buvęs BUAB „Prekybos namai SPRUT“ vadovas, neperdavė ginčo turto įmonės bankroto administratorei (ieškovei). Atsakovo teigimu, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ­– LR CK 6.840 str. 4 d. ir 5 d., o taip pat LR CK 6.156 str. 6 d. ir 6.198 str. Atsakovas, gavęs ieškovės įgalioto asmens pranešimą dėl pasaugos sutarties nutraukimo ir turto pristatymo į ieškovės buveinę, siekė turtą grąžinti, tačiau ieškovė veikė nesąžiningai. Mano, kad už turto saugojimą beveik trejus metus – nuo 2009-12-01, ieškovė turėtų atlyginti 7 797,65 Lt. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai taikė LR CK 6.246 str. 1 d., 6.249 str. 1 d., 2 d., LR pelno mokesčio įstatymo 2 str. 31 d. ir 18 str., kadangi ieškovė ūkinės komercinės veiklos tikslais nepanaudojo viso jai priklausiusio ilgalaikio turto ir neskaičiavo turto nusidėvėjimo, todėl nusidėvėjimo suma negali sudaryti ieškovės patirtų nuostolių. Nesutinka, kad pažeidžia įmonės kreditorių turtinius interesus.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas atmestinas.

            Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat patikrinti, ar nėra LR CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pasaugos sutartimi atsakovui perduoto saugoti bankrutuojančios įmonės turto grąžinimo bei nuostolių priteisimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2009-07-01 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi ieškovei UAB „Prekybos namai „SPRUT“ buvo iškelta bankroto byla. 2009-07-14 tarp ieškovės, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“, ir atsakovo D. Z. sudaryta pasaugos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo neatlygintinai saugoti ieškovės turtą: sofą–lovą, gartraukį, plazminį televizorių, kaitlentę, orkaitę, skalbimo mašiną ir laikrodį, esantį atsakovo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Paminėtas turtas perduotas atsakovui perdavimo–priėmimo aktu. Taigi nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė prievoliniai pasaugos teisiniai santykiai.

Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (LR CK 6.830 str. 1 d.). Ieškinys grindžiamas aplinkybe, kad atsakovas negrąžina turto, perduoto jam pagal pasaugos sutartį. Nustatyta, kad ieškovė 2009-11-19 pranešimu informavo atsakovą apie pasaugos sutarties nutraukimą ir prašė pristatyti saugomą turtą į ieškovės buveinę, esančią (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 12). Po pasaugos sutarties nutraukimo tarp šalių kilo ginčas dėl turto grąžinimo vietos – turto saugojimo vietoje ar ieškovės buveinėje. Atsakovas 2009-12-14 elektroniniu paštu pranešė ieškovei, kad yra pasirengęs nedelsiant grąžinti turtą pagal šalių pasirašytą perdavimo–priėmimo aktą (t. 1, b. l. 13). Turtas ieškovei nebuvo grąžintas. Iš vėlesnių atsakovo ieškovei 2010-03-29, 2010-07-07, 2010-07-14, 2010-07-19, 2011-08-08 (t. 1, b. l. 14,16–17, 18–19, 28, 60) siųstų raginimų nustatyta, kad atsakovas ieškovei reiškė reikalavimus dėl atitinkamo atlyginimo už turto saugojimą nuo 2009-12-01 sumokėjimo ir nurodė, kad sulaiko saugomą turtą iki ieškovės atsiskaitymo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR CK 6.840 str. 4 d. ir 5 d. nuostatas. LR CK 6.840 str. reglamentuoja atlyginimo mokėjimo pagal atlygintinę pasaugos sutartį tvarką. LR CK 6.840 str. 4 d. numato, kad pasibaigus tokios pasaugos sutarties terminui ir davėjui neatsiėmus daikto, jis privalo mokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto saugojimą. Tuo tarpu saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą jam saugoti daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys (LR CK 6.840 str. 5 d.). Taigi, LR CK 6.840 str. 5 d. yra speciali norma, reglamentuojanti atvejį, kai kreditorius turi teisę sulaikyti daiktą iki skolininkas įvykdys savo prievolę. Sulaikymo teisė, kaip vienas iš kreditoriaus savigynos būdų, naudojama užtikrinant skolininko prievolės kreditoriui įvykdymą (LR CK 6.69 str.). Kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę. Taigi naudojimasis sulaikymo teise siejamas su vykdytina skolininko prievole, kurios skolininkas nevykdo ar vykdo netinkamai.

Bylos šalių 2009-07-14 sudarytoje pasaugos sutartyje atlyginimas už pasaugą nenustatytas. Atsakovas teigia, kad ieškovė, neatsiėmusi atsakovui saugoti perduoto ginčo turto, privalo atsakovui sumokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto saugojimą nuo 2009-12-01. Svarbu pažymėti, kad 2009-07-14 pasaugos sutarties 2 str. 1 d. c punkte numatytas saugotojo įsipareigojimas, pasaugos davėjui pareikalavus, per 3 kalendorines dienas sudaryti pasaugos davėjui ar jo įgaliotiems asmenims sąlygas pasiimti saugomą objektą iš saugotojo. Byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovei buvo sudarytos sąlygos pasiimti saugomą daiktą (bankrutuojančios įmonės turtą) iš atsakovo gyvenamosios vietos. Iš antstolės konstatuotų faktinių aplinkybių (b. l. 20, 81) matyti, kad atsakovas neįsileido ieškovės atstovės L. L. K. į įmonės patalpas (bankroto administratorė į patalpas pateko tik atvykus policijos pareigūnams), nesudarė sąlygų atsiimti bankrutuojančios įmonės turtą, taip pat atsisakyta bankroto administratorės prašymu vykti į (duomenys neskelbtini) ir perduoti BUAB „Prekybos namai „SPRUT“ priklausantį turtą. Nuo 2010-03-29 ieškovei atsakovo reikštuose raginimuose turto grąžinimas siejamas su apmokėjimo sąlyga – nurodomas nekonkretus reikalavimas atitinkamai atlyginti už daikto saugojimą. Iš atsakovo procesinių dokumentų ir paaiškinimų matyti, kad atsikirtimai į ieškovės ieškinio reikalavimus grindžiami priešiniais reikalavimais ieškovei, tačiau priešieškinio, kuriame būtų suformuluoti konkretūs reikalavimai dėl atlyginimo už pasaugą dydžio bei pateikiami tokius reikalavimus pagrindžiantys įrodymai, atsakovas šioje byloje nereiškė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo teisė į atlyginimą, t. y. ieškovės prievolė atsakovui, nepagrįsta ir neįrodyta. Atitinkamai atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo LR CK 6.156 str. 6 d. ir 6.198 str. nuostatų taikymo. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, konstatuotina, kad atsakovas neįgijo teisės remtis LR CK 6.840 str. 5 d. numatyta savigynos priemone – daikto sulaikymo teise.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas vengia vykdyti sutarties ir įstatymo reikalavimus, o ne Klaipėdos apygardos teismo 2009-07-01 nutartį, priimtą įmonės bankroto byloje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-99/2012, išdėstytiems motyvams dėl atsakovo veiksmų vertinimo.

Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiamu sprendimu nustatyto nuostolių dydžio apskaičiavimu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neneigė, kad pasaugos sutartimi perduotus saugoti daiktus naudoja buityje savo asmeniniais tikslais. Pažymėtina, kad šuo atveju ginčas vyksta dėl bankrutuojančios įmonės turto; toks turtas bankroto byloje naudojamas kreditorių reikalavimų patenkinimui (Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1 d., 2 d.). Ieškovė prašė priteisti nuostolių dėl turto nusidėvėjimo atlyginimą ir šių nuostolių dydžio apskaičiavimą grindė bendrovėje buvusio turto mėnesiniu turto nusidėvėjimo suma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „Prekybos namai „SPRUT“ ūkinės komercinės veiklos nevykdė, todėl ilgalaikiam turtui neturi būti skaičiuojamas nusidėvėjimas pagal LR pelno mokesčio įstatymo 2 str. 31 d. ir 18 str. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Būtent šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str.). Ieškovė pateikė prašomų priteisti nuostolių dydžio apskaičiavimą. Vien tai, kad ieškovė rėmėsi LR pelno mokesčio įstatymo 18 str. įtvirtintu nusidėvėjimo skaičiavimo metodu, nereiškia, kad toks apskaičiavimas yra iš esmės nepagrįstas. Atsakovas kitokio nusidėvėjimo vertės apskaičiavimo ar įrodymų dėl kitokio nuostolių dydžio nepateikė. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktu nuostolių apskaičiavimu ir tenkino šį ieškinio reikalavimą (LR CK 6.249 str. 2 d., 6.832 str. 2 d.).

Byloje pateikta Klaipėdos apygardos teismo 2009-07-01 nutartis, kuria ieškovei UAB „Prekybos namai „SPRUT“ buvo iškelta bankroto byla. Bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla LR CPK 83 str. 1 d. 8 p. Nors skundžiamame sprendime netiksliai nurodytas LR CPK normos, kurios pagrindu ieškovė laikoma atleista nuo žyminio mokesčio byloje, numeris, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė šioje byloje yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kadangi bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš priešingos šalies (atsakovo) į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, o ieškovės ieškinys tenkintas visiškai, skundžiamu sprendimu pagrįstai iš atsakovo priteistas apskaičiuotas 288,23 Lt žyminis mokestis valstybei.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie iš esmės neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, atskleidė bylos esmę bei tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-11 nutartimi atsakovui atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Bylose, kuriose ieškinį reiškia įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, kiti dalyvaujantys byloje asmenys yra atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus (LR CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Ieškovei yra iškelta bankroto byla, todėl pagal šios įmonės ieškinį nagrinėjamoje byloje atsakovas neturėjo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Šiuo aspektu dėl už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio byloje nepasisakyta. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, žyminis mokestis iš apelianto (atsakovo) už apeliacinį skundą nepriteistinas (LR CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

            n  u  t  a  r  i  a :

            Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimą palikti nepakeistą.

            Nepriteisti iš atsakovo D. Z. (D. Z.) 510 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė                                                                              Albina Pupeikienė       

Kolegijos teisėjos                                                                                  Irma Čuchraj

                                                                                                             Aušra Maškevičienė