Baudžiamoji byla Nr. 2K-196/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01357-2012-0

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                        1.2.25.4.1;

      2.1.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajai I. V.,

nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą R. G.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Antanui Pliaugai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžio.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžiu I. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą R. G. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas, netenkintas prašymas priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžiu panaikintas Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

I. V. nuteista pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 20 MGL dydžio (2600 Lt) bauda;

iš I. V. priteista nepilnametės nukentėjusiosios K. G. atstovei pagal įstatymą R. G. 800 Lt turėtų išlaidų už advokato pagalbą;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalimi, pripažinta nepilnametės nukentėjusiosios K. G. atstovei pagal įstatymą R. G. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nuteistosios I. V., prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios atstovo advokato A. Pliaugos, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą R. G., prokuroro, prašiusių nuteistosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu I. V. nuteista už tai, kad 2012 m. lapkričio 26 d., apie 8.40 val., Alytuje, važiuodama Tvirtovės gatve, netoli sankryžos su Vakaro gatve, ties pastatu Nr. 17, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punkto reikalavimus laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, 37 punkto reikalavimus, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad kelyje su viena eismo juosta kiekviena kryptimi praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, vairuodama automobilį „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sukėlė eismo įvykį – nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, partrenkė per ją ėjusią mažametę K. G. ir taip dėl dešinio šeivikaulio lūžimo nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas I. V. išteisino, motyvuodamas tuo, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog I. V. partrenkė K. G. pėsčiųjų perėjoje.

Nuteistoji I. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatavo jos padarytoje veikoje nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio l dalyje, sudėtį.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, jog nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, juos iš dalies patvirtina liudytoja J. K., ir kad jos (nuteistosios) parodymai apie esmines eismo įvykio aplinkybes buvo nenuoseklūs. Nuteistoji pažymi, kad liudytoja J. K. tiesiogiai įvykio nematė, o jos (nuteistosios) ikiteisminio tyrimo metu duotiems paaiškinimams turėjo įtakos pareigūnai. Kasatorė teigia tuo metu buvusi nervinio šoko būsenos, perskaičiusi surašytą protokolą žodžiu su juo nesutiko,  tačiau ji nežinojo turinti teisę pateikti pastabas raštu. Kasatorės manymu, baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ji pažeidė KET 9 ir 37 punktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, kad ji ėjo per pėsčiųjų perėją, o kasatorė nesilaikė atsargumo priemonių artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, tęsė judėjimą ir pėsčiųjų perėjoje kliudė nukentėjusiąją. Teismas netinkamai įvertino kasatorės parodymus ir kitus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų J. K., S. L., E. S. parodymus, autoavarijos vietos apžiūros protokolo priedą (įvykio vietos planą). Pasak nuteistosios,  automobilio kontaktas su nukentėjusiąja įvyko 5–6 m už pėsčiųjų perėjos, prie šiukšlių konteinerių; nukentėjusioji buvo rasta vietoje, kur įvyko eismo įvykis; automobilį ji sustabdė iš karto pamačiusi nukentėjusiąją, nes jį buvo pristabdžiusi prieš pėsčiųjų perėją ir važiavo labai lėtai, neužfiksuoti automobilio stabdymo–slydimo požymiai; nukentėjusioji per gatvę ėjo (galbūt ir bėgo) ne pėstiesiems skirtoje vietoje. Kasatorės manymu, jei nukentėjusioji nebūtų pažeidusi KET, įvykis nebūtų įvykęs.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino KET 9 ir 37 punktų nuostatas, nurodydamas, kad jei nukentėjusioji ėjo ne tiesiai per perėją, o nedideliu 1–2 m atstumu nuo jos, tai nepašalina baudžiamosios atsakomybės, nes kasatorė privalėjo pastebėti pėsčiąją už pėsčiųjų perėjos ženklinimo ribos. Kasatorė pažymi, kad, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ji sekė situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje, buvo įsitikinusi, jog perėjoje pėsčiųjų, kuriems galėtų sutrukdyti ar sukelti pavojų, nėra, o jos matomumui niekas netrukdė. Pastebėjusi netikėtai pasirodžiusią nukentėjusiąją, ji toje pat vietoje sustabdė automobilį ir neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. Priešingu atveju, kaip nurodoma nuosprendyje, jei jos vairuojamas automobilis nukentėjusiąją būtų kliudęs priekiu, o ji nebūtų stabdžiusi automobilio nuo perėjos vidurio (apie 9 m) ir tęsusi judėjimą, padariniai turėjo būti kur kas sunkesni. Eksperimentas, ar ji vairuodama automobilį galėjo išvengti kontakto su nukentėjusiąja ne pėsčiųjų perėjoje, neatliktas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad ir pėsčioji nesilaikė KET 97 punkto, pagal kurį į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, pėstieji neturi peržengti perėjos ribų, reikalavimų (faktiškai tai KET 49 punkto reikalavimai). Teismas neatsižvelgė, jog šioje situacijoje ji (I. V.) neturėjo objektyvios galimybės išvengti eismo įvykio, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jos padaryti KET pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (buvo pagrindinė jų kilimo priežastis), numatytais BK 281 straipsnio 1 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-459/2005). Nustatant asmens kaltę svarbu, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams ir kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-158/2009). Kasatorė mano, kad byloje nėra įrodymų visumos, kurie neginčijamai patvirtintų jos kaltę pažeidus KET.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio, BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, o kartu ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, prašydama palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorės manymu, bylos įrodymai patvirtina, kad būtent nukentėjusioji pažeidė KET, nes ji per gatvę ėjo (galbūt ir bėgo) ne per pėsčiųjų perėją ir prieš jos vairuojamą automobilį pasirodė netikėtai, nors ji iš karto sustojo, tačiau neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja.

Tokie kasatorės teiginiai prieštarauja bylos duomenims.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinius skundus, konstatavo, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl to nepagrįstai išteisino I. V. kaip nepadariusią veikos, turinčios BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Priešingai kasatorės tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kasatorės kaltumo pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, tiksliai pritaikant baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas, savo sprendime dar kartą išdėstęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išskirtinai kaltinamosios parodymais, kad eismo įvykis įvyko už pėsčiųjų perėjos, duotais teisiamojo posėdžio metu, nors jie iš esmės skyrėsi nuo jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios K. G. parodymai, kuriuos nuteistoji deklaratyviai atmeta, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir iš esmės sutampa su kitais bylos duomenimis.

Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga. Kasatorė nuteistoji I. V. viso ikiteisminio tyrimo metu (tą pačią įvykio dieną ji parašė pasiaiškinimą, 2012 m. gruodžio 5 d. apklausta kaip liudytoja, 2013 m. sausio 7 d – kaip įtariamoji) teigė, kad įvykio metu buvo blogas matomumas. Artėdama prie pėsčiųjų perėjos, ji prasilenkė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu, kurio šviesos ją apakino, staiga ties automobilio priekine dalimi ji pamatė vaiką, tarp jų buvo ne didesnis kaip penkių metrų atstumas, ji pradėjo stabdyti, tačiau jai nepavyko išvengti susidūrimo, kliudė nukentėjusiąją automobilio priekiu. Ji nematė, kaip nukentėjusioji krito ant žemės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė I. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, aiškinosi jų davimo aplinkybes. Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir kitus įrodymus. Taigi pagrįstai apeliacinės instancijos teismas kasatorės parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vertino kaip reikšmingus formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų vertinimui.

BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Jei KET pažeidžia keli eismo dalyviai, nustatoma, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išnagrinėti bylos įrodymai patvirtina, jog I. V. pažeidė KET 9 ir 37 punktus, nes nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido pėsčiosios K. G., ėjusios pėsčiųjų perėja iš kairės į dešinę jos važiavimo kryptimi, partrenkė nukentėjusiąją, dėl to jai buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinės blauzdos viršutinio trečdalio šoniniame paviršiuje ir dešinio šeivikaulio lūžimas, taip nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. nuteistosios veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su kilusias padariniais.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad I. V. vairuojamas automobilis, esant įvykio metu šlapiai kelio dangai ir važiuodamas 30 km/h greičiu, negalėjo sustoti iš karto toje pačioje vietoje, kur buvo partrenkta nukentėjusioji, kaip kad teigia kasatorė, nes įvykio vietoje neužfiksuota automobilio stabdymo pėdsakų, o įvykio vietos apžiūros protokolo plane automobilis užfiksuotas 5,6 m atstumu už pėsčiųjų perėjos.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nukentėjusioji būtų pažeidusi KET 49 punktą, pagal kurį į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis ir neturi peržengti perėjos ribų. Pažymėtina, kad partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-678/2010, 2K-453/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šio teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo kasacinės instancijos teisme pagrindų nėra (BPK 369 ir 383 straipsniai).

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, atmetant nuteistosios kasacinį skundą, iš nuteistosios išieškotinos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą turėtos išlaidos kasacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios I. V. kasacinį skundą.

Priteisti iš nuteistosios I. V. nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą R. G. 400 Lt išlaidų kasacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                     Alvydas Pikelis

                                                                                                                 Antanas Klimavičiaus

                                                                                                                 Vladislovas Ranonis