Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2010
Procesinio sprendimo kategorija
11.9.10.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
UAB „Vilniaus duona“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V.
ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus duona“ dėl
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, darbo užmokesčio priteisimo ir pagal atsakovo UAB „Vilniaus duona“ priešieškinį dėl
žalos atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti darbo sutarties, sudarytos jos ir atsakovo,
nutraukimą DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu neteisėtu, panaikinti
atsakovo generalinės direktorės 2008 m. birželio 25 d. ir 2008 m. rugpjūčio 4
d. įsakymus dėl drausminių nuobaudų skyrimo, priteisti jai iš atsakovo 3900 Lt
darbo užmokesčio, 53 619,84 Lt išeitinės išmokos, vidutinį darbo užmokestį
už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. iki teismo
sprendimo įsigaliojimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos
sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė
nurodė, kad ji pas atsakovą dirbo nuo 1985 m. liepos
8 d., 2007 m. sausio 1 d. buvo paskirta dirbti Panevėžio padalinyje gamybos
vadove, nuo 2008 m. sausio 10 d. - Panevėžio padalinio vadove. 2008 m.
birželio 25 d. įsakymu paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, o 2008 m.
rugpjūčio 4 d. įsakymu ji buvo atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1
punkto pagrindu. Drausminė nuobauda ieškovei paskirta vadovaujantis ne tų
pareigų, kurias ji ėjo, pareigybės aprašymu. Ji visą laiką dirbo dorai,
sąžiningai, laikėsi darbo drausmės, todėl atsakovas piktnaudžiavo savo
teisėmis, panaikino pareigybę, jos atleidimą iš darbo planavo iš anksto.
Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti jam iš ieškovės 22 141,08
Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nurodė,
kad ieškovė buvo atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto
pagrindu, nes nerūpestingai ir aplaidžiai atliko savo pareigas bei savo
veiksmais padarė įmonei 605 262,76 Lt žalos. Dėl to, vadovaujantis DK 254
straipsniu, iš ieškovės priteistina 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos
atlyginimas. Ieškovė buvo atsakinga už laiku ir tinkamą produktų perkėlimą
Vilniaus į Panevėžį, personalo apmokymą, tačiau perkėlus produkciją paaiškėjo,
kad tam nebuvo tinkamai pasirengta: darbuotojai nebuvo parengti tinkamai
dirbti, užsakymai nebuvo vykdomi. Dėl to įmonė turėjo mokėti baudas ir negavo
pajamų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 17 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, t. y. teismas
pripažino darbo sutarties su ieškove nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 1 punktą neteisėtu, panaikino atsakovo UAB „Vilniaus duona“ generalinės
direktorės 2008 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. 94P ir 2008 m. rugpjūčio 4 d.
įsakymą Nr. 107P dėl drausminių nuobaudų skyrimo ieškovei ir laikė, jog darbo
santykiai nutrūko pagal DK 129 straipsnį, priteisė ieškovei iš atsakovo 2
mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 14 760,72 Lt išeitinės išmokos,
59 131,8 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos
laiką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo
teisme (2008 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą
ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2008 m. sausio 10 d. dirbo UAB
„Vilniaus duona“ Panevėžio padalinio vadove, jos pareigų funkcijų atlikimas
buvo tapatinamas su Panevėžio gamybos vadovo pareigybės aprašymu, nes atskiro
Panevėžio padalinio vadovo pareigybės aprašymo įmonėje nebuvo, ieškovei buvo
nustatyta 6500 Lt mėnesinė alga ir skatinamoji išmoka pagal įmonės lokalinius
teisės aktus. Atsakovas 2008 m. birželio 25 d. paskyrė ieškovei drausminę
nuobaudą - papeikimą - pagal DK 237 straipsnio 1 dalies 2 punktą vystymo
direktoriaus 2008 m. birželio 10 d. tarnybinio pranešimo pagrindu, t. y.
už tai, kad į prekybos tinklus pateko „Optima“ duonos kepalėlis su prikepusiu
kildinimo spintos lopšeliu. Ieškovė iš darbo buvo atleista atsakovo 2008 m.
rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 107P pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą,
įsakyme nurodytas atleidimo pagrindas – 2008 m. liepos 30 d. gamybos
direktoriaus tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog ieškovė pažeidė
pareigybės aprašymo nuostatų 6.1 punktą, t. y. neužtikrino planavimo bei
gamybos efektyvumo, užduočių vykdymo pagal produktų perkėlimo iš Vilniaus į
Panevėžio kepyklą planą, nors buvo už tai atsakinga, tačiau perkėlimui nebuvo
tinkamai pasirengta, dėl to nebuvo vykdomi bendrovės įsipareigojimai savo
klientams, už netinkamą įsipareigojimų vykdymą bendrovė turėjo sumokėti baudas.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad duonos
produktas, patekęs į rinką, yra darbo brokas, už kurį ieškovei gali kilti
atsakomybė, tačiau atsakovas neįrodė, jog šis įvykis jam sukėlė kokių nors padarinių,
šį įvykį galima priskirti prie gamybos rizikos produkcijos perkėlimo į Panevėžį
laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis DK 238 straipsniu, teismas
padarė išvadą, kad ieškovei 2008 m. birželio 25 d. skirta drausminė nuobauda –
papeikimas – yra neadekvačiai per griežta, todėl naikintina. Teismas, išanalizavęs
gamybos vadovės pareigybės aprašymą, vidaus grupės susirinkimų, administracijos
protokolus, nustatė, kad grupė, kurioje buvo ir ieškovė, rūpinosi produkcijos
perkėlimu į Panevėžį, gamybos ir technologijos gerinimu, t. y. už produktų
perkėlimą į Panevėžį buvo daug atsakingų asmenų. Teismas konstatavo, kad nėra
duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė būtų buvusi asmeniškai atsakinga už šį
procesą. Teismas, spręsdamas ieškovės atsakomybės klausimą, nustatė, kad
atsakovo administracija produkcijos perkėlimo laiku 2008 m. birželio–liepos
mėn. elgėsi gana nerūpestingai. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas
padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė ieškovės darbo drausmės pažeidimo fakto,
nes jis, kaip darbdavys, neapibrėžtai susitarė su ieškove dėl ieškovės darbo
funkcijų, todėl ši savo darbo funkcijas atliko taip, kaip suprato. Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nesutiko būti perkelta į kitą skyrių, kad
atsakovas panaikino ieškovės pareigybę, konstatavo, jog darbo sutartis nutrūko
DK 129 straipsnio pagrindu. Teismas netenkino ieškovės prašymo priteisti jai
3900 Lt sumažinto darbo užmokesčio, nes lokaliniuose atsakovo aktuose nebuvo
nustatyta, kad atlyginimo priedas yra privalomas. Teismas nustatė, kad ieškovės
nepertraukiamas darbo stažas atsakovo įmonėje buvo nuo 2002 m. spalio 15 d. iki
2008 m. rugpjūčio 27 d., todėl, vadovaudamasis DK 140 straipsnio 1 dalies 2
punktu, priteisė ieškovei 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką.
Teismas atmetė atsakovo priešieškinį, nes atsakovas neįrodė DK 246 straipsnyje
nurodytų sąlygų ieškovės atsakomybei kilti, t. y. neįrodė, jog ieškovė
asmeniškai būtų buvusi atsakinga už produktų perkėlimo procesą, o ne visa
vystymo grupė, baudos atsakovui buvo skirtos ieškovės atostogų laiku, kai
Panevėžio padaliniui vadovavo kiti asmenys.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009
m. spalio 29 d. nutartimi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus tenkino iš
dalies, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą
pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, panaikino atsakovo
generalinės direktorės 2008 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 107P, pripažino darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu, nustatė, kad darbo sutartis yra
nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (2009 m. spalio 29
d.), priteisė ieškovei iš atsakovo 29 521,44 Lt išeitinės išmokos ir 104 036,40 Lt
vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. rugpjūčio
27 d. iki 2009 m. spalio 29 d. (įskaitytinai), 5 proc. metines palūkanas nuo
133 557,84 Lt už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. rugsėjo 18 d.)
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3500 Lt atstovavimo išlaidų, atmetė ieškovės reikalavimus dėl darbo
užmokesčio priteisimo ir atsakovo generalinės direktorės 2008 m.
birželio 25 d. įsakymo Nr. 94P panaikinimo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2002 m. spalio 15 d.
sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti į
padalinį pamainos technologe. Ieškovė dirbo Vilniaus padalinyje, nuo 2007 m.
sausio 1 d. darbo sutartis buvo pakeista ir ieškovė pradėjo dirbti Panevėžio
padalinio gamybos vadove, o nuo 2008 m. sausio 10 d. - Panevėžio padalinio
vadove. Ieškovė buvo susipažinusi su Panevėžio gamybos padalinio gamybos vadovo
pareigybės aprašymu. Ieškovė, pradėjusi dirbti Panevėžio padalinio vadove, su
pareigybės aprašymu nebuvo supažindinta. Atsakovo generalinės direktorės 2008
m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 94P ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda –
papeikimas, remiantis Gamybos padalinio vystymo direktoriaus 2008 m. birželio
10 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad ieškovė pažeidė pareigybės
aprašymo 6.1 punkto nuostatas, t. y. netinkamai vykdė pareigą efektyviai
įgyvendinti gamybos tikslus, atsižvelgiant į kokybės reikalavimus, neužtikrino
produktų kokybės bei saugumo: 2008 m. birželio 9 d. buvo gautas pirkėjo UAB
„Maxima“ skundas dėl duonos „Optima linija“ patekimo į rinką su prikepusiu
kildinimo spintos lopšeliu. 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovo generalinės
direktorės įsakymu Nr. 107P ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda –
atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, remiantis
gamybos direktoriaus tarnybiniu pranešimu. Šiame tarnybiniame pranešime
nurodyta, kad ieškovė pažeidė pareigybės aprašymo 6.1 punkto nuostatas,
t. y. netinkamai vykdė pareigą efektyviai įgyvendinti gamybos tikslus,
neužtikrino planavimo bei gamybos efektyvumo bei užduočių vykdymo: pagal
produktų perkėlimo iš Vilniaus į Panevėžio kepyklą planą ji buvo atsakinga už laiku
ir tinkamą produktų perkėlimą bei savo vadovaujamo personalo apmokymą naujų
šiai kepyklai produktų gamybos ypatybių. Tačiau perkėlus atskirų produktų
gamybą į Panevėžio kepyklą, paaiškėjo, kad perkėlimui nebuvo tinkamai pasirengta,
nustatyta, kad darbuotojai nėra tinkamai parengti dirbti pasikeitusiomis
sąlygomis, „kas sąlygoja bendrovės įsipareigojimų savo klientams netinkamą
vykdymą bei baudas bendrovei už tų įsipareigojimų neįvykdymą“. Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad tarnybiniame pranešime ir įsakyme, kuriuo paskirta drausminė
nuobauda – atleidimas iš darbo – nenurodyta konkreti pažeidimo padarymo data.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė buvo atsakinga už laiku ir
kokybišką produktų gamybos perkėlimą, todėl turėjo imtis efektyvių priemonių,
kad pasiektų užsibrėžtą tikslą, būdama padalinio vadove ji privalėjo įvertinti
galimą riziką, ir jei perkėlimui nebuvo pasirengta, apie tai privalėjo
informuoti vadovybę, bet ji užtikrino, kad produktų perkėlimui pasirengta
visiškai, tokiu būdu pateikė apgaulingus duomenis, suklaidino vadovybę.
Vadovaujantis ieškovės rašytiniu patvirtinimu, kad perkėlimui pasirengta
visiškai ir net nėra menkiausios rizikos, buvo sustabdyta produktų gamyba Vilniuje
ir 2008 m. kovo 27 d., 2008 m. birželio 20 d. generalinės direktorės įsakymais
produktai buvo perkelti į Panevėžį. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus,
sprendė, kad ieškovei drausminė nuobauda – papeikimas buvo paskirta pagrįstai
ir teisėtai. Atsakovas UAB „Vilniaus duona“ byloje pateikė įrodymus, kad 2008
m. birželio 9 d. buvo gautas žodinis UAB „Maxima“, kuri prekiauja atsakovo
duonos gaminiais, skundas, jog buvo patiektas „Optimos linijos“ duonos
kepalėlis su prikepusiu kildinimo spintos lopšeliu. Teisėjų kolegija nesutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei paskirta neadekvati
drausminė nuobauda, nurodydama, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad tuo
metu, kai buvo gaminama nurodyta duona, buvo techninių gedimų, kad šis gamybos
brokas yra susijęs su produkcijos perkėlimu iš Vilniaus į Panevėžį. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad atsakovas ieškovei 2008 m. birželio 5 d. pagrįstai ir
teisėtai paskyrė drausminę nuobaudą – papeikimą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad tam, jog ieškovei atsakovas būtų galėjęs
taikyti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 1 punktą, ieškovė turėjo nusižengti darbo drausmei, galiojant 2008 m.
birželio 25 d. paskirtai drausminei nuobaudai. Ši teisės norma darbdavio
galimybę atleisti darbuotoją iš darbo sieja su naujo darbo drausmės pažeidimo
įvykdymu tik po to, kai už ankstesnį darbo drausmės pažeidimą yra realiai
pritaikyta drausminė nuobauda. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas
negalėjo skirti drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes pagal atsakovo nurodytas aplinkybes ieškovė
jo nurodomą pažeidimą padarė iki 2008 m. birželio 25 d., tik tai paaiškėjo po
2008 m. birželio 25 d. Atsakovas byloje konkrečiai nenurodė jokių ieškovės
netinkamai atliktų ar neatliktų darbo funkcijų po 2008 m. birželio 25 d. ir iki
ieškovės atostogų pradžios (2008 m. liepos 9 d.), t. y. padaryto darbo
drausmės pažeidimo, už kurį ieškovei galėjo būti skirta drausminė nuobauda –
atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Vien dėl to
konstatuotina, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai 2008 m. rugpjūčio 4 d.
ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.
Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad ieškovė nepadarė atsakovo
nurodyto darbo drausmės pažeidimo, už kurį buvo atleista iš darbo, ir nėra
faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovė, būdama atsakinga už
duonos gaminių gamybos proceso perkėlimo organizavimą, darbuotojų parengimą,
klaidingai informavusi atsakovą, kad pasirengta produktų gamybos perkėlimui,
atsakovui padarė žalą, kurią privalo atlyginti pagal DK 245, 246, 254
straipsnius.
Teisėjų kolegija nurodė, kad Panevėžio padalinio gamybos vadovo
pareigybės aprašymo 6.1 punkte nustatyta funkcija (pareiga) - efektyvus gamybos
tikslų įgyvendinimas, atsižvelgiant į kokybės reikalavimus; planuoti ir
vadovauti skyrių darbui, užtikrinti užduočių vykdymą. Pareigybės aprašyme nenumatyta,
kad ieškovės darbo funkcija buvo duonos gaminių gamybos proceso iš Vilniaus į
Panevėžį perkėlimo organizavimas, darbuotojų parengimas, kad ji atsakinga už šį
procesą. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė dalyvavo šiame procese, tačiau
ne ji buvo atsakinga už šio gamybos proceso perkėlimą ir ne ji turėjo priimti
sprendimą ar pateikti išvadą, kada galima perkelti gamybos procesą. Tam, kad
būtų įvykdytas perkėlimas, dirbo vidaus projektų grupė, sprendimus priiminėjo
valdymo grupė. Vienai ieškovei buvo pavedami tam tikri atskiri darbai (pvz.,
patikrinti realų grūdų ataušinimo laiką iki reikiamos temperatūros po virimo
neišpilant jų iš talpos, išsiaiškinti, ar reikės grūdų virimo talpų išvertėjo,
sukurti bendrą „Močiutės“ duonos gamybos planą, pasiūlyti galimus variantus
kepti „Bočių“ duoną, vasaros metu fasuoti „Močiutės“ duoną su pirštinėmis).
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus dokumentus apie nepatiektą
duoną ir mokamas baudas, nustatė, kad pirkėjams nebuvo patiekta ne tik
„Vilniaus“, „Bočių“, „Rugelio“ duona, bet ir kitos seniau kepamos duonos:
„Kvietelis“, „Agota“, „Palanga“. Teisėjų kolegija atsakovo argumentus, kad už
produktų perkėlimą iš Vilniaus į Panevėžį buvo atsakinga ieškovė, kad remiantis
jos nurodymu generalinė direktorė priėmė įsakymą 2008 m. birželio 20 d. dėl
gamybos perkėlimo ir 2008 m. birželio 27 d., 2008 m. birželio 30 d. buvo
perkelta paskutinių produktų gamyba, kad dėl ieškovės kaltės buvo sustabdytas
„Bočių“ duonos tiekimas, atsakovas už nepatiektą produkciją sumokėjo baudas,
nepripažino pagrįstais. Byloje pateiktas darbininkų mokymų registracijos žurnalas,
liudytojų parodymai patvirtina, kad gamyba sutriko dėl technologinių
priežasčių, dėl aplinkybių, susijusių su įrengimais. Atsakovas nepaneigė
ieškovės nurodytų aplinkybių, kad ji į darbą buvo priėmusi pakankamai
darbuotojų pagal turimą biudžetą, kad buvo suorganizavusi šių darbuotojų
apmokymą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad atsakovė pati turėjo darbuotojus
apmokyti, kad ji buvo atsakinga už technologinius procesus, įrengimų
reguliavimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog
buvo sunkumų dėl technologinio proceso, įrangos, todėl daryti išvadą, kad už
atsakovo nurodytą nepatiektą duoną ir jo sumokėtas baudas yra atsakinga
ieškovė, kad tarp atsakovo nurodomų netinkamai ieškovės atliktų veiksmų ir
atsakovo patirtos žalos yra priežastinis ryšys, nėra faktinio ir teisinio
pagrindo.
Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad ieškovei skirta drausminė
nuobauda, nesudarius galimybių tinkamai pasiaiškinti. Ieškovei iš esmės buvo
nustatytos dvi dienos tam, kad ji galėtų pasiaiškinti. Įvertinus nurodytą
pažeidimą, pažeidimo padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovei buvo
nurodytas neprotingas terminas pasiaiškinti. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo
apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, už
kurį jai 2008 m. rugpjūčio 4 d. buvo paskirta drausminė nuobauda, kad atsakovė
privalo atlyginti 22 141,08 Lt žalos. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvadomis atmesti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo
3900 Lt darbo užmokesčio (po 1950 Lt už birželio-liepos mėn.). Teisėjų kolegija
pripažino pagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios
instancijos teismas, nustatęs, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta
neteisėtai, ieškovės negalima grąžinti į pirmesnį darbą, netinkamai taikė DK
297 straipsnį, t. y. neteisingai nurodė, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK
129 straipsnį, nustatė priteistiną atlyginimą už priverstinės pravaikštos
laiką.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai neįvertino įmonės
teritorinio skyriaus (padalinio) vadovo teisinio statuso ir atsakomybės ribų
(DK 228, 234, 235 straipsniai) ir nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos
dėl padalinio (kaip padalinys nėra filialas ar atstovybė) vadovo teisinio
statuso bei atsakomybės. Pagal teritorinio
padalinio vadovo pareigybės esmę teritorinio padalinio vadovas atstovauja
įmonės interesams įmonės padalinio teritorijoje, jis atsakingas už tinkamą ir
efektyvų įmonės tikslų (planų) įgyvendinimą padalinyje, rezultatų pasiekimą,
sėkmingą padalinio veiklą. Šios pareigos išplaukia iš pačios pareigybės esmės. Ginčo byloje buvo vykdomas produktų gamybos perkėlimas iš
Vilniaus į Panevėžį. Ieškovė buvo atsakovo padalinio Panevėžyje vadovė ir buvo
atsakinga už Panevėžio padalinio veiklą. Teismai savo sprendimuose nepagrįstai
aiškino, kad į Panevėžio teritorinio padalinio vadovo funkcijas neįeina pareiga
užtikrinti, kad vykdomas produktų gamybos perkėlimas iš Vilniaus į Panevėžį
būtų įgyvendinamas efektyviai, nebūtų patiriama žalos ir nuostolių. Teritorinio
padalinio vadovo esminių pareigų neįvykdymas (tinkamas produkcijos gamybos
kiekių neapskaičiavimas, kad produkcija būtų pagaminama laiku ir reikiamo kiekio,
užduočių vykdymo neužtikrinimas, rizikos dėl produktų gamybos perkėlimo
neįvertinimas bei neinformavimas bendrovės vadovybės, nepasirengimo produkcijos
gamybos perkėlimui, tinkamo, efektyvaus darbo padalinyje, gerų padalinio
rezultatų nebuvimas) lėmė tai, kad atsakovas prarado pasitikėjimą ieškove, kaip
teritorinio padalinio vadove. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą
šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu yra darbdavio pasitikėjimo darbuotoju
praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K.
v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr.
3K-3-532/2005, 2006 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. N. v. UAB „Mabivil Papirius“, bylos Nr. 3K-3-658/2006, 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB
,,Sanatorija ,,Pušyno kelias“, bylos Nr.
3K-3-565/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. Ch. v. individuali L. Šaparnienės įmonė
„Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007), todėl atsakovas turėjo pagrindą atleisti ieškovę, tai ir
padarė. Teismai nepagrįstai sprendė, kad darbuotojo konkrečios pareigos turi
būti įtvirtintos būtinai pareigybės aprašyme, tačiau neįvertino to, kad pareigų
pavadinimas, pobūdis lemia ieškovės pareigą tinkamai vadovauti padaliniui ir
atsakyti už tinkamą, efektyvų padalinio darbo organizavimą ir padalinio veiklos
rezultatus. Kadangi ieškovė neužtikrino, kad perkėlus Produkcijos gamybą į
Panevėžį duonos gamyba vyktų efektyviai, būtų pagaminama kokybiška, reikiamo
kiekio duona, tinkamai nepasirengė duonos gamybos perkėlimui, nesuplanavo
gamybos apimčių taip, kad būtų įvykdyti užsakymai, neapmokė, nepriėmė reikiamo
kiekio darbuotojų, neįspėjo atsakovo apie galimą riziką, tai ji pažeidė
Panevėžio padalinio vadovo pareigas ir atsakovas prarado pasitikėjimą ieškove.
Atsižvelgiant į padalinio vadovo teisinį statusą, pasitikėjimo praradimas,
nurodytas netinkamas pareigų atlikimas yra teisėtas pagrindas atleisti ieškovę
iš pareigų, tai atsakovas ir padarė laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo
procedūros.
2. Teismas neįvertino darbo drausmės
pažeidimo, už kurį ieškovei buvo paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo, tęstinio pobūdžio. Teismas, nurodydamas, kad neįrodyta, jog ieškovė atliko
kokius nors veiksmus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip darbo drausmės
pažeidimą, nuo pirmosios drausminės nuobaudos paskyrimo iki ieškovės atostogų
pradžios, nepagrįstai susiaurino DK 234 straipsnyje įtvirtintą darbo drausmės
pažeidimo sampratą. Darbo drausmės pažeidimu yra darbo pareigų nevykdymas arba
netinkamas jų vykdymas. Darbo drausmė gali būti pažeidžiama ir neteisėtu
darbuotojo neveikimu (DK 234 straipsnis). Perkeliant produkcijos gamybą iš
Vilniaus į Panevėžį kiekvieną dieną buvo (turėjo būti) atliekami parengiamieji
darbai. Ieškovė privalėjo užtikrinti tinkamą bei efektyvų padalinio darbą, apskaičiuoti
perkeliamos gaminti duonos produkcijos kiekį, apmokyti darbuotojus, įvertinti
galimą riziką, imtis priemonių jai pašalinti, likviduoti, nepavykus -
informuoti bendrovę. Ieškovė savo pareigų nevykdė: neužtikrino, kad būtų laiku,
kokybiškai pagaminamas reikiamas duonos produktų kiekis, apie riziką atsakovo
neinformavo (priešingai, atsakovui nurodė, kad jokios rizikos nėra, perkėlimui
pasirengta visiškai), papildomai darbuotojų neapmokė, nenurodė, kad trūksta
darbuotojų. Taigi, ieškovė padarė tęstinį darbo drausmės pažeidimą. Pažeidimas
buvo daromas įskaitant laikotarpį nuo pirmosios drausminės nuobaudos paskyrimo
(2009 m. birželio 25 d.) iki ieškovės atostogų pradžios (2008 m. liepos 9 d.).
Darbo drausmės pažeidimas gali pasireikšti tiek kaip darbuotojo vienkartinis
darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, tiek kaip tęstinis
netinkamas DK, lokalinių bendrovės norminių aktų (vidaus tvarkos taisyklių,
pareigybės aprašymo, vadovo veiklos vertinimo ataskaitos), vykdymas, bei
protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų (pareigų, kildinamų iš pačios
pareigybės esmės, suprantamų kiekvienam bonus pater familias)
neatitinkantis darbuotojo veikimas ir (ar) neveikimas. Padalinio vadovo
pareigybė lemia, kad padalinio vadovas privalo užtikrinti tinkamą padalinio
veiklą. Tam jis kasdienėje veikloje turi priimti atitinkamus sprendimus.
Ieškovė dėl savo tęstinio neveikimo, tinkamų sprendimų nepriėmimo neužtikrino,
kad produkcijos gamybos perkėlimas į jos vadovaujamą padalinį būtų sėkmingas ir
po tokio perkėlimo padalinio veikla vyktų sklandžiai. Apie galimą riziką
ieškovė ne tik neįspėjo atsakovo, tačiau priešingai - patvirtino, kad
produkcijos gamybos perkėlimui pasirengta ir jokios rizikos nėra. Ieškovė
kasdiene tęstine netinkama veika (neveikimu) sudarė prielaidas kilti
neigiamiems padariniams, produkcijos nepristatymams, nuostoliams atsirasti, todėl,
esant tokiam tęstiniam ieškovės darbo drausmės pažeidimui, darbdavys gali
taikyti drausminę nuobaudą už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą.
3. Teismas, spręsdamas
darbuotojo materialinės atsakomybės klausimą, neteisingai aiškino bei taikė
materialinės atsakomybės sąlygas — neteisėtą
veiką, priežastinį ryšį bei kaltę (DK 246 straipsnis). Teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo atsakinga už produktų
perkėlimą laiku, ne dėl ieškovės kaltės padaryta žalos ir nėra priežastinio
ryšio sąlygos tarp ieškovės veiksmų ir padarytos žalos. Teismo vertinimu, žala
kilo dėl technologinių priežasčių, dėl aplinkybių, susijusių su įrengimais.
Teismas, neteisingai aiškindamas ieškovės pareigas, padarė nepagrįstą išvadą,
kad nėra materialinės atsakomybės sąlygų: neteisėtos veikos, kaltės ir
priežastinio ryšio. Ieškovė netinkamai vykdė iš darbo santykių bei atstovavimo
santykių kylančius įsipareigojimus (nesuorganizavo tinkamo produktų perkėlimo,
nepriėmė reikiamo kiekio darbuotojų, nesuorganizavo visų reikiamų darbuotojų
apmokymo, nesuplanavo gamybos, t. y. esamų įrengimų pajėgumų ir perkeliamų
produktų kiekių atitikties, kad būtu laiku ir visa apimtimi vykdomi produkcijos
užsakymai, ir taip neužtikrino, kad produktų perkėlimas vyktų sklandžiai bei
sėkmingai). Ieškovės neteisėta veika yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu
su atsakovo nurodytais nuostoliais.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Teismai konstatavo, kad atsakovas nepateikė
jokio ieškovės pasirašyto dokumento, kuriame būtų nustatyta vienasmenė ieškovės
atsakomybė už produktų perkėlimą laiku, padalinio vadovo pareigybės aprašymo
atsakovas neturi, o gamybos vadovės pareigybės, pagal kurią, atsakovo teigimu,
turėjo dirbti ieškovė, aprašyme tokios pareigos nenumatytos. Ieškovei pradėjus
dirbti Panevėžio padalinio vadove ji su pareigybės aprašymu nebuvo
supažindinta. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad pasitikėjimo praradimas
yra teisėta priežastis atleisti iš darbo (DK 235 straipsnio 2 dalies 11
punktas). Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės nebuvo nagrinėjamos žemesnės
instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Ieškovė turėjo tiesioginį vadovą, pradžioje vystymo
direktorių, o vėliau gamybos direktorių. Taigi ieškovė veikė ne maksimaliai
savarankiškai, kaip teigia atsakovas. Ieškovė visus savo sprendimus dėl
Panevėžio padalinio derino su atsakovu, nepriiminėjo savarankiškų sprendimų.
Byloje nustatyta, jog veikė produktų vystymo grupė, kuri buvo atsakinga už
produkcijos perkėlimą iš Vilniaus į Panevėžio kepyklą. Ieškovė visus savo
veiksmus derino su šia grupe ir vienasmenių sprendimų, susijusių su produkcijos
perkėlimu, nepriiminėjo. Ieškovė, toje pačioje duonos kepimo įmonėje dirbdama
nuo 1985 m., darbdavio nurodymu nuo 2007 m. vykdė Panevėžio padaliniui iškeltus
tikslus ir pasiekė tinkamų rezultatų, kol ne nuo jos valios priklausančių
aplinkybių ir jai būnant atostogose padalinio veikla buvo sutrikdyta techninių
gedimų ir netinkamo gamybos vadovo veiklos organizavimo. Atsakovas 2009 m.
liepos 4 d. išleido ieškovę atostogų, o sugrįžus iš kasmetinių atostogų, ir
netgi nesuspėjus ieškovei pasiaiškinti, atleido ją iš darbo.
2. Kasaciniame skunde
nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog ieškovė padarė nurodytą pažeidimą,
dėl kurio ji buvo atleista iš darbo, bet padarė jį iki 2008 m. birželio 25
d., t. y. iki pirmos drausminės nuobaudos skyrimo datos. Teismas nurodė,
kad pagal atsakovo nurodytas aplinkybes ieškovė jo nurodomą pažeidimą padarė
iki 2008 m. birželio 25 d. Taigi teismas nekonstatavo fakto, kad ieškovė padarė
darbo drausmės pažeidimą. Teismas nurodė atsakovo argumentus, tačiau
konstatavo, kad ieškovė darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Teismas, vertindamas
drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo teisėtumą, akcentavo datą, nes
produkcijos perkėlimas iš Vilniaus į Panevėžį vyko dviem etapais: 2008 m. kovo
27 d. ir 2008 m. birželio 20 d. generalinės direktorės įsakymais. Taigi
tariamai ieškovės padarytas darbo drausmės pažeidimas, t.y. neveikimas - netinkamas
pareigų vykdymas ir sėkmingo produkcijos perkėlimo neužtikrinimas, turėjo būti
padarytas tuo metu, kai vyko pasirengimo perkėlimui veiksmai, iki 2008 m.
birželio 20 d. Tačiau atsakovas drausminę nuobaudą ieškovei skyrė tik 2008
m. rugpjūčio 4 d., todėl teismas pagrįstai vertino, jog atsakovas negalėjo
skirti antros drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo - jau vien dėl to, kad
tariamas pažeidimas buvo padarytas iki pirmosios drausminės nuobaudos skyrimo
dienos, taigi nebuvo pagrindo atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio
3 dalies 1 punktą.
3. Atsakovas nepateikė jokio
dokumento, kuriame būtų nustatytos ieškovės, kaip padalinio vadovės, pareigos
ir funkcijos. Atsakovas argumentai, kad ieškovė nevykdė savo pareigų -
nesuorganizavo tinkamo produktų perkėlimo, nepriėmė reikiamo kiekio darbuotojų,
jų neapmokė, nesuplanavo gamybos, kad būtų laiku ir visa apimtimi vykdomi
produkcijos užsakymai - buvo paneigti bylos nagrinėjimo metu. Teismai nustatė,
kad duonos perkėlimo procese dalyvavo daug atsakingų atsakovo įmonės
darbuotojų, iš atsakovo pateiktų įsakymų kopijų dėl duonos rūšių perkėlimo iš
Vilniaus į Panevėžį, nenustatyta, jog ieškovė būtų asmeniškai atsakinga už šį
procesą. Duonos perkėlimo iš Vilniaus į Panevėžį procesą planavo ne
ieškovė, o kokybės ir produktų vystymo ir kokybės direktorė. Kadangi bylos
nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovė neteisėtos veikos neatliko, savo
pareigas vykdė tinkamai, tai teismas pagrįstai sprendė, kad nėra sąlygų
materialinei ieškovės atsakomybei kilti.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Šioje byloje
keliami teisės normų, reglamentuojančių drausminių nuobaudų skyrimą ir
darbuotojų materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių
teisėjų kolegija pasisako.
Dėl
drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo
Byloje
nustatyta, kad, galiojant 2008 m. birželio 25 d. paskirtai nuobaudai
papeikimui, ieškovei, vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu, buvo
paskirta kita drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė ieškiniu ginčijo abiejų drausminių
nuobaudų pagrįstumą ir teisėtumą. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš
ieškovės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir abi
drausmines nuobaudas panaikino, priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos
teismas, išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, konstatavo,
kad pirmoji drausminė nuobauda – papeikimas buvo paskirta pagrįstai ir
teisėtai, tačiau nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo skirti antrą drausminę
nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priešieškinio.
Kasacinį skundą pateikė atsakovas, kuris prašo panaikinti priimtus
teismų sprendimus ir ieškovės ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Taigi iš
esmės kasatorius (atsakovas) ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartį,
kuria panaikintas atsakovo 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymas Nr. 107P dėl
ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 daleis 1 punktą,
priteista išeitinė išmoka, vidutinis darbo užmokestis
už priverstinės pravaikštos laiką, 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos
sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, atstovavimo išlaidos, priešieškinis atmestas. Nesant ieškovės
kasacinio skundo, teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama atsakovo
kasacinio skundo ribų. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas nenustatinėja
faktinių bylos aplinkybių, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti
darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas
nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei
prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos
drausminės nuobaudos. Naudodamasis šia teise darbdavys privalo laikytis
drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, nustatytų DK XVI skyriuje. Atsižvelgiant
į darbo sutarčių socialinę ir ekonominę reikšmę, jų nutraukimo galimus
padarinius, itin svarbu, kad tokį darbo sutarčių nutraukimą reglamentuojančios
teisės normos būtų aiškinamos ir taikomos teisingai. Darbo sutarties nutraukimo
pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriai
esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą praktiką DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu leidžiama
nutraukti sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: 1)
faktas, kad darbuotojas padarė darbo drausmės pažeidimą, 2) faktas, kad darbo
drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per
paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda, 3) faktas, kad
darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę paskirtą nuobaudą, 4) faktas, kad
pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė nuobauda yra
galiojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B.
v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009). Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad teisme tikrinant darbuotojų paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą,
pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kaltės buvimą tenka
darbdaviui. Darbuotojo kaltė negali būti preziumuojama ir jo atsakomybė yra tik
individuali.
2008 m. liepos
30 d. tarnybiniame pranešime, kurio pagrindu ieškovei paskirta drausminė
nuobauda – atleidimas iš darbo, skiltyje „Pastabos (nurodyti konkretų
pažeidimą)“ nurodomas netinkamas pareigos efektyviai įgyvendinti gamybos
tikslus vykdymas, planavimo ir gamybos efektyvumo, užduočių vykdymo pagal
produktų perkėlimo iš Vilniaus į Panevėžio kepyklą planą neužtikrinimas (atsakinga
už laiku ir tinkamą produktų perkėlimą ir personalo apmokymą). Perkėlus atskirų
produktų gamybą į Panevėžio kepyklą paaiškėjo, kad perkėlimui nebuvo tinkamai
pasirengta, nėra visa apimtimi vykdomi užsakymai, o tai lėmė atsakovo
įsipareigojimų savo klientams netinkamą vykdymą ir baudų sumokėjimą. Taigi iš
pateikto tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad ieškovei pareikšti
priekaištai buvo abstraktaus pobūdžio. Šią išvadą patvirtina ir teismų
nustatytos aplinkybės, kad už atskirų produktų gamybos perkėlimo iš Vilniaus į
Panevėžį procesą buvo atsakinga ne tik ieškovė. Tam buvo sudaryta darbuotojų
grupė (vidaus projektų grupė). Ieškovės pareigybės aprašyme nenustatyta, kad
ieškovės darbo funkcija – duonos gaminių proceso iš Vilniaus į Panevėžį perkėlimo
organizavimas, darbuotojų parengimas, kad ieškovė atsakinga už šį procesą.
Pažymėtina ir tai, kad pirma drausminė nuobauda - papeikimas ieškovei paskirta
2008 m. birželio 25 d., o nuo 2008 m. liepos 9 d. ieškovė buvo išleista
atostogų nepateikiant jokių priekaištų dėl gamybos perkėlimo proceso trūkumų.
Gamybinių susirinkimų protokoluose konstatuota, kad gamybos proceso perkėlimas
yra sudėtingas procesas, gaminama daug broko – 3-4 tonos per parą. Šis brokas
nurašomas pagal aktą, todėl į nuostolių procentą nepatenka, reikia laiko, kad
gamyba nusistovėtų (T. 1, b. l. 107, 120).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė po pirmos drausminės
nuobaudos skyrimo padarė konkretų (konkrečius) darbo drausmės pažeidimus.
Tikrindamas darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumą, teismas gali
nuobaudą tik panaikinti arba pripažinti ją esant paskirtą teisėtai (DK 242 straipsnio
2 dalis), bet negali jos pakeisti, parinkdamas kitą adekvačią nuobaudą; teismas
taip pat negali darbo drausmės pažeidimą, kurį darbdavys nelaikė šiurkščiu,
kvalifikuoti kaip šiurkštų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S.
v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004).
Kasatoriaus argumentai, kad teismas neįvertino teritorinio skyriaus vadovo
teisinio statuso, jo atsakomybės ribų, pažeidimo tęstinio pobūdžio, yra
nepagrįsti. Net ir esant tęstiniams pažeidimams, atsakovas turėjo pareigą juos
konkretizuoti, aiškiai įvardijant, kokie ieškovės veiksmai yra darbo drausmės
pažeidimas, nurodyti, kokius konkrečiai lokalinius aktus ar įstatymo
reikalavimus ieškovė pažeidė.
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai
nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria
panaikintas atsakovo įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Konstatavus, kad
ieškovė atleista iš darbo nepagrįstai, t. y. nenustačius fakto, kad buvo
padarytas darbo drausmės pažeidimas, nebuvo pagrindo taikyti ir materialinės
atsakomybės ieškovės atžvilgiu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368, iš atsakovo priteistina ieškovei 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu
byloje dalyvaujantiems asmenims, ir kitos būtinos išlaidos kasaciniame teisme
sudaro 32,85 Lt. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, nurodytos išlaidos
priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 3, 8 punktai,
92, 96 straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB
„Vilniaus duona“ (įmonės kodas 125374462) ieškovės R. V. (duomenys
neskelbtini) naudai 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt išlaidų
advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus duona“ (įmonės kodas 125374462) į
valstybės biudžetą 32,85 Lt (trisdešimt du litus 85 ct) bylinėjimosi
išlaidų.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Birutė
Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas