Administracinė byla Nr. A-1071-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02342-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. birželio 1d. (I t., b. l. 1–20).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūko gyvenamojo ploto, taip pat trūko spintelių daiktams susidėti, kamerose buvo drėgna, laikėsi nuolatinis pelėsis, byrėjo tinkas, įrengta šviesa buvo arba akinančiai šviesi, arba labai blanki, sanitarinis mazgas kamerose neužtikrino pareiškėjo privatumo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad asmeninės higienos palaikymui jam neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu. Be to, pasak pareiškėjo, nebuvo išduodamos higienos priemonės (tualetinis popierius, dantų pasta ir kt.). Pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, o periodiškai buvo verčiamas būti kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad kalinami asmenys buvo priversti rūbus skalbti ir džiovinti kamerose, dėl ko kamerose dar labiau kaupėsi drėgmė. Pareiškėjas paaiškino, kad šiferiniuose stogo lakštuose yra asbesto ir tai sukėlė pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K maistas buvo netinkamas.

3. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad jam vidutiniškai teko 1,48 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, kamerose buvo šalta. Visas sąlygas pareiškėjas įvardijo kaip nežmoniškas, žeminusias pareiškėjo orumą, kenkusias pareiškėjo sveikatai, jo psichologinei būklei (I t., b. l. 143–150).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 62–73).

4. Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Lukiškių TI-K paaiškino, kad maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius jų įstaigoje yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Lukiškių TI-K paaiškino, kad tualetas yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad įstatymuose nėra reglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis dušu vieną kartą per savaitę, kas mėnesį buvo išduodamos higienos priemonės (muilas ir tualetinis popierius buvo išduodamas du kartus per mėnesį), apatiniai drabužiai ir patalynė vieną kartą per savaitę skalbiami nemokamai, o viršutinių rūbų skalbimo ir džiovinimo paslauga yra mokama. Jei asmuo neturi pinigų, tai turi teisę raštu kreiptis su prašymu dėl rūbų išskalbimo nemokamai. Lukiškių   TI-K paaiškino, kad šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie nėra sveikatai pavojingi. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 5 d. atvykęs į Lukiškių TI-K raštu nurodė, kad sutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 8–19).

7. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas nurodė, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. birželio 1 d. kamerose Nr. 153, 299, 304, 193, 285, 277, 298, 150, 182. Pagal minėtus duomenis teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 28 paras. Teismas konstatavo, kad minėti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog dėl kamerose buvusio ploto trūkumo, nebuvo galimybės judėti yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir teismo buvo vertintos kaip šio pažeidimo dalis. Teismas neneigė aplinkybės, kad kamerų apstatymas baldais galėjo apsunkinti pareiškėjo galimybę netrukdomai judėti tarp baldų, tačiau šis nepatogumas teismo taip pat buvo vertintas kaip glaudžiai susijęs su byloje nustatytu minimalaus kameros ploto normos vienam asmeniui pažeidimu.

8. Pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė kameroms keliamus higienos normų reikalavimus bei konstatavo, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad tinkamas kamerų vėdinimas pareiškėjui buvo užtikrintas, dalyje kamerų buvo užtikrinamos tinkamos ir kitos kalinimo sąlygos, tačiau dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrinamos sąlygos į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose.

9. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl šią aplinkybę teismas laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su Lukiškių TI-K pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu.

10. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jam buvo galima nusiprausti po dušu tik vieną kartą per savaitę, teismas neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų nenustatė.

11. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, kas konkrečiai pareiškėjo maitinime netenkino. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K administracija neužtikrino su maitinimu susijusių teisės aktų reikalavimų laikymosi. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tiekiamo netinkamo maisto, vertino kaip deklaratyvias, todėl jas atmetė.

12. Dėl asbesto naudojimo teismas sutiko su Lukiškių TI-K atsiliepimo argumentais, kad nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Teismas konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferio stogeliai mechaniškai nepažeisti. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti rūbus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas išskalbti jo rūbus nemokamai, o pastarasis būtų atsisakęs tai daryti, todėl pareiškėjo su tuo susijusius skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dar 2012 m. spalio 5 d. atvykus į Lukiškių TI-K aiškiai (pasirašydamas) nurodė, kad sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas posėdžio metu paaiškino, jog nesikreipė į administraciją dėl jo perkėlimo į kamerą,  kurioje būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis, kadangi bijojo teikti skundus, tačiau byloje yra pareiškėjo skundų (prašymų) kopijų skirtų Lukiškių TI-K, kurie paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl baimės, todėl teismas pareiškėjo nurodytus argumentus vertintino kritiškai. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo išduodamos higienos priemonės, vertino kaip deklaratyvius, todėl atmestinus.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nors ir reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau nei skunde, nei posėdžio metu konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde. 

15. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 250 Eur suma ir priteisė pareiškėjui ją iš atsakovo.

III.

16. Pareiškėjas E. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą, grąžinti bylą į pirmosios instancijos teismą nagrinėti iš naujo, priteisti pareiškėjui 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (II t., b. l. 24–36).

17. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K pateikti vien rytinio ir vakarinio patikrinimo duomenys dėl kamerose buvusių asmenų skaičiaus turi būti vertinami kritiškai. Pareiškėjas paaiškina, kad buvo dažni atvejai, kai asmenys į kamerą įkeliami po rytinio patikrinimo ir iškeliami iki vakarinio patikrinimo. Be to, pasak pareiškėjo, į kameros plotą neturėjo būti įskaičiuojamas kameros inventoriaus užimamas plotas. Kameros plotą mažino ir pertekliniai baldai.

18. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų kamerose. Pareiškėjas nurodo, kad vien ploto trūkumas lemia tokių sąlygų buvimą. Dėl labai prastos kamerų būklės pareiškėjui teko kreiptis į psichologą.

19. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, ar asbestas kėlė pavojų sveikatai, ar ne. Vien draudžiamos medžiagos buvimas, pasak pareiškėjo, lemia neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

20. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai neleido teismo posėdyje pareiškėją atstovauti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“, kurios narys yra pats pareiškėjas, vadovui R. M.. Pareiškėjas paaiškina, kad jo skundas buvo paduotas 2016 m. birželio 1 d., todėl atstovavimo klausimai turėjo būti sprendžiami pagal įstatymo reikalavimus, galiojusius iki 2016 m. liepos 1 d.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K net nesistengė gerinti kalinimo sąlygų, todėl tai reiškia, kad neteisėta veikla buvo sąmoninga.

22. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 46–50).

23. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų buvo patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, kuris turi pagrįsti ir įrodyti taip pat ir priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su paties pareiškėjo elgesiu, lėmusiu jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad egzistuoja visos šios sąlygos valstybės atsakomybei kilti, todėl priteisė pareiškėjui 250 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas vertino tam tikrus įrodymus byloje, pakartoja dalį skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų, susijusių su higienos reikalavimų Lukiškių TI-K nesilaikymu, atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K neteisėta veikla yra sąmoninga.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas taip pat nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su higienos reikalavimų laikymosi Lukiškių TI-K, vertinimo. Dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus (I t., b. l. 62–63), pirmosios instancijos teismo išvadas tik patikslina, nurodydama, kad pareiškėjas 32 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyto 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui. Pažymėtina, kad dalį šio laikotarpio (19 parų) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą, nesiekė net 3 kv. m ploto, taigi šiuo atveju pažeidimas kvalifikuotinas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė argumentų bei įrodymų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas dėl byloje reikšmingų faktinių aplinkybių, taigi šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nėra pagrindo plačiau nagrinėti ar vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

32. Pavyzdžiui, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikti rytinio ir vakarinio patikrinimo duomenys dėl kamerose buvusių asmenų skaičiaus vertintini kritiškai, nes būdavo dažni atvejai, kai asmenys į kamerą buvo įkeliami po rytinio patikrinimo ir iškeliami iki vakarinio patikrinimo. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra bendro pobūdžio ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į baldų užimamą kameros plotą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad šiuo atveju svarbu tai, ar pareiškėjas turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Didelę dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas 7–8 kv. m ploto kamerose buvo laikomas vienas arba dar su vienu kalinamu asmeniu (I t., b. l. 62–63), todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kamerose, atsižvelgiant taip pat ir į tai, kad dalį kamerų ploto užėmė baldai, neturėjo galimybės normaliai jose judėti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Lukiškių TI-K sąmoningai blogino pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atmestini, nes jie neparemti jokiais įrodymais, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kaip nors bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nauja ABTĮ redakcija ir teismo posėdyje neleido R. M. atstovauti pareiškėjui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jo skundas buvo paduotas teismui dar iki 2016 m. liepos 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

34. Pagal 2016 m. birželio 2 d. ABTĮ pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Minėtas įstatymas įsigaliojo 2016 m. liepos 1 d. Pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismo buvo priimtas 2016 m. birželio 27 d. nutartimi (I t., b. l. 60). Taigi, byla buvo pradėta nagrinėti pirmąja instancija dar iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, kaip teisingai teigia pareiškėjas, turėjo būti taikoma ABTĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d. Iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas šia redakcija ir vadovavosi, išskyrus ABTĮ straipsnį, nustatantį ilgesnį teismo sprendimo apskundimo terminą.

35. ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmojoje instancijoje taikytina ABTĮ redakcija numatė, kad atskiri procesiniai veiksmai atliekami pagal ABTĮ, galiojantį jų atlikimo metu. Teismo posėdis pirmosios instancijos teisme vyko jau galiojant naujos redakcijos ABTĮ, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atstovavimo teisme klausimą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi šio procesinio veiksmo atlikimo metu galiojančio ABTĮ 47 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kas teisme gali būti įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą).

36. Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentus, kad prasta kamerų būklė turėjo neigiamą poveikį jo psichikos sveikatos būklei. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2015 m. lapkričio 23 d. yra gydytojo įrašas, kad pareiškėjas yra be depresijos, be psichozės reiškinių (I t., b. l. 166). Gydytojas nurodė, kad indikacijų dėl gydymo nėra.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutiko su tuo, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar asbesto buvimas pastato konstrukcijose pakenkė pareiškėjo sveikatai. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju reikšmingas pats asbesto buvimo faktas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad tokia pareiškėjo pozicija neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, kurioje vertinama tai, ar buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, kt.). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl su tuo susijusių pareiškėjo argumentų.

38. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau nepakankamai atsižvelgė į tai, kad buvo nustatytas ne vienas pažeidimas, taip pat nepakankamai įvertino nustatytų pažeidimų pobūdį ir mąstą, nepagrįstai netaikė Konvencijos 3 straipsnio ir priteisė pernelyg  mažą neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkinant skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 350 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.