Civilinė byla Nr. 2-11792-1099/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07235-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.1.7.6; 3.2.6.1

dalyvaujant ieškovei A. T. J. ir jos atstovui advokatui Džigintui Žebeliui,

atsakovui I. A.,

trečiajam asmeniui A. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. T. J. ieškinį atsakovui I. A. dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys D. J., A. J..

Teismas

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Byloje ginčas kilo iš esmės dėl šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto atidalinimo bei kompensacijos priteisimo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2.       Ieškovė A. T. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui I. A. nuosavybės teise priklausančią 1/16 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto 1/16 dalį ieškovės A. T. J. nuosavybe ir iš ieškovės atsakovui priteisti 10 687,50 Eur kompensaciją; 2) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui I. A. nuosavybės teise priklausančią 1/16 dalį automobilio Opel Astra, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto dalį ieškovės A. T. J. nuosavybe, neišmokant piniginės kompensacijos atsakovui už priklausančios automobilio bendros nuosavybės dalį; 3) priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos sutuoktinis bei atsakovo ir trečiųjų asmenų tėvas A. J. (toliau – palikėjas). Teigia, kad pastarajam priklausantį turtą kaip palikimą pagal testamentą ir pagal įstatymą priėmė tretieji asmenys ir atsakovas, taip pat ieškovė kaip sutuoktinė.

4.       Ieškovė pažymi, kad patvirtintos ir paveldėtos palikimą sudarančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – namų valda), dalys buvo registruotos viešajame registre: ieškovės vardu registruota ½ dalis, atsakovo – 1/16, trečiųjų asmenų vardu – po 7/32 dalys.

5.       Anot ieškovės, atsakovas nuo pat paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo išdavimo dienos namų valda faktiškai nesinaudojo ir šiai dienai nesinaudoja; be to, atsakovas neprisidėjo prie namų valdos išlaikymo nei materialiai, nei darbais. Aiškina, kad atsakovui 2022 m. rugpjūčio 16 d. registruotu paštu buvo išsiųstas pasiūlymas nupirkti iš jo priklausančią 1/16 dalį namų valdos už 10 600 Eur. Ieškovės teigimu, jos pasiūlyta atsakovui kompensacija už jam priklausančią turto dalį buvo paskaičiuota pagal namų valdos 2022 m. liepos 20 d. vertinimo ataskaitą Nr. B202V/2022, tačiau atsakovas nesutiko su pasiūlyta kaina ir pageidavo 22 000 Eur. Taigi, ieškovės vertinimu, atsakovas neprieštarauja savo turimos namų valdos dalies atidalijimui iš bendros nuosavybės su ieškove ir trečiaisiais asmenimis, kaip bendrasavininkiais, tačiau nesutinka su jo atidalijamos dalies pinigine verte.

6.       Ieškovė teigia, kad minėtos namų valdos padalinti natūra nėra galimybės (bendraturčiai to nepageidauja, taip pat būtų padaryta neproporcinga žala turto paskirčiai). Jos manymu, teisingiausia būtų atsakovui priklausančią 1/16 dalį palikti jai, o atsakovui išmokėti piniginę kompensaciją.

7.       Ieškovė nurodo, jog iš 2022 m. liepos 20 d. turto vertinimo ataskaitos Nr. B202/V/2022 matyti, kad gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė sudaro 171 000 Eur, atitinkamai atsakovui priklausančios 1/16 namų valdos dalies vertė – 10 687,50 Eur.

8.       Ieškovė aiškina, kad palikėjas paliko atsakovui ir 1/16 dalį automobilio Opel Astra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Anot ieškovės, šiuo metu minėtas automobilis yra praradęs savo prekinę vertę, yra pavirtęs į metalo laužą, kurį būtina utilizuoti, tačiau be atsakovo, kaip bendraturčio sutikimo, to padaryti neįmanoma. Taip pat ji nurodo, kad teisingiausia būtų atsakovui priklausančią automobilio dalį pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe be piniginės kompensacijos išmokėjimo, nes automobilis yra bevertis.

9.       Ieškovė ir jos atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti; iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo turto atidalinti natūra nėra galimybės; tuo labiau atsakovas sutinka su atidalijimo būdu – išmokant jam kompensaciją, tačiau nesutinka tik su siūlomos kompensacijos dydžiu. Aiškino, kad ginčo turtą tiek iki, tiek po paveldėjimo valdė ir valdo ieškovė su trečiaisiais asmenimis, jį tvarko, rūpinasi, o atsakovas juo niekada nesinaudojo ir nesirūpino, neprisidėjo prie išlaikymo. Anot ieškovės, jos siūlomos kompensacijos dydis yra teisingas, paskaičiuotas remiantis namų valdos vertinimo ataskaita, kurią parengė specialistai bei kurios atsakovas nenuginčijo; tuo tarpu prašomas atidalinti automobilis yra bevertis, jį reikia utilizuoti; tikėtina, transportavimo išlaidos bus tolygios šio automobilio metalo laužo pridavimui. Ieškovė nesutinka su atsakovo reikalaujamos kompensacijos dydžiu, laiko jį neadekvačiu; atsakovo pateikti skaičiavimai ir statistikos yra apytikrės, išvedant vidurkį, o ne vertinant konkretų turtą.

10.       Trečiasis asmuo D. J. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutinka.

11.       Trečiasis asmuo A. J. teismo posėdžio metu su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad yra ieškovės sūnus, jam taip pat priklauso dalis prašomo atidalinti turto. Anot trečiojo asmens, atsakovas su ieškove ir/ar trečiaisiais asmenimis niekada nebuvo susisiekęs dėl turto valdymo, atidalijimo, neprisidėjo prie jo išlaikymo.

12.       Atsakovas I. A. teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, jog su ieškovės ieškiniu nesutinka ir atsiliepimo rezoliucinėje dalyje suformuluoja tokius reikalavimus: 1) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui I. A. nuosavybės teise priklausančią 1/16 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir automobilio Opel Astra, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažįstant šio turto 1/16 dalį ieškovės A. T. J. nuosavybe ir iš ieškovės atsakovui priteisti 28 640,25 Eur (21 034,85 Eur kompensacija už nekilnojamąjį turtą, 150 Eur už automobilį, 7 455,94 Eur kompensacija (nuomos mokestis) už negalėjimą naudotis nekilnojamo turto dalimi) kompensaciją; 2) priteisti atsakovui iš ieškovės 32,71 Eur komunalinių atliekų išlaidas.

13.       Teismo 2023 m. birželio 23 d. nutartimi atsakovo I. A. atsiliepimas į ieškinį priimtas, tačiau atsisakyta priimti atsiliepime į ieškinį suformuluotus reikalavimus dėl 7 455,94 Eur kompensacijos (nuomos mokesčio) už negalėjimą naudotis nekilnojamojo turto dalimi bei 32,71 Eur komunalinių atliekų išlaidų priteisimo.

14.       Atsakovas atsiliepime nurodo, kad paveldėjimas vyko pagal antstolio M. D. turto apyrašą, kadangi atsakovas tuo metu buvo nepilnametis, jo interesams atstovavo jo motina I. A.. Pažymi, kad tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys visą laiką buvo ir yra priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu. Atsakovas aiškina, kad po paveldėjimo iki šiol nedisponuoja jokiu paveldėtu turtu ir neturi savo vardu registruoto jokio kito nuosavybės turto (išskyrus paveldėto pagal įstatymą).

15.       Anot atsakovo, būdamas nepilnamečiu, neturėjo teisės vairuoti ir eksploatuoti paveldėto automobilio. Teigia, kad nuo palikėjo mirties šešis mėnesius automobilis Opel Astra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo būti eksploatuojamas ir buvo techniškai tvarkingas, tačiau šiuo metu minėtas automobilis dėl ieškovės bei trečiųjų asmenų neatsakingumo yra techniškai netvarkingas bei negalima jo eksploatuoti.

16.       Atsakovas nurodo, jog 2019 m. vasarą pirmą kartą susitiko ir susipažino su ieškove ir vienu iš trečiųjų asmenų; minėtas susitikimas vyko adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės iniciatyva. Tuo metu atsakovas buvo nepilnametis, atstovaujamas savo motinos; buvo bandyta susitarti dėl jo turto dalies išpirkimo, tačiau nei ieškovė, nei buvęs vienas iš trečiųjų asmenų A. J. nesutiko nei su turto valdymo pasiūlymais, nei su atsakovo siūloma jam priklausančio turto dalies išpirkimo kaina.

17.       Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog sutinka su ieškovės ieškinyje pateiktu argumentu, jog turto natūra neįmanoma atidalinti, o ir bendrai naudotis turtu, jį valdyti būtų sudėtinga, todėl siūlė ir dabar siūlo jį perleisti ieškovei, už tai gaunant kompensaciją – atsakovo siūloma kaina yra 21 034,85 Eur už namų valdą, kuri grindžiama dabartinėmis rinkos kainomis (viešais Aruodas.lt duomenimis apie Vilniuje parduodamo panašaus turto kainas), o už automobilį jo siūloma kompensacija sudaro 150 Eur.

18.       Atsakovas teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jo netenkinti. Iš esmės palaikė savo atsiliepime į ieškinį nurodytą poziciją. Pakartotinai pažymėjo, kad iš esmės sutinka su ginčo turto atidalijimu, tačiau nesutinka su ieškovės siūlomos kompensacijos dydžiu, todėl prašė, nustatant kompensacijos dydį, remtis jo pateiktais įrodymais dėl vidutinių panašaus nekilnojamojo turto kainų. Aiškino, kad kai mirė jo tėvas, jis dar buvo nepilnametis; jis nebuvo įtrauktas į testamentą, todėl savo dabar valdomą palikėjo turto dalį paveldėjo pagal įstatymą (kaip privalomąją dalį), tačiau iki šiol jam priklausančiu turtu negalėjo naudotis, buvo vejamas iš jam priklausančio turto. Teigė, kad siuntė laiškus ieškovei ir tretiesiems asmenims, tačiau jie grįžo neįteikti. Anot atsakovo, automobilio vertė turėtų būti nustatoma pagal 2016 m. kainas, t. y. kai atsirado palikimas, nes atsakovas tuo metu negalėjo naudotis automobiliu (būdamas nepilnametis), jį valdė ieškovė su trečiaisiais asmenimis, kurie jį ir privedė prie dabartinės būklės (tapo bevertis).

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

19.       Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad byloje dalyvaujantiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0685 ha ploto, ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 164,02 kv. m ploto, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – namų valda), t. y. ieškovės vardu registruota ½ dalis, atsakovo – 1/16, trečiųjų asmenų vardu – po 7/32 dalis minėto turto. Taip pat byloje dalyvaujantiems asmenims pagal identiškas dalis priklauso ir automobilis Opel Astra, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. yra išregistruotas; į bylą pateiktos minėto automobilio nuotraukos. Byloje dalyvaujantys asmenys nurodytą turtą paveldėjo po atitinkamai vyro ir tėvo A. J. mirties ((duomenys neskelbtini)).

20.       Nustatyta, kad ieškovė iki kreipimosi į teismą (2022 m. rugpjūčio 16 d.) teikė atsakovui pasiūlymą dėl ginčo turto atidalijimo – sumokant 10 600 Eur dydžio kompensaciją už jam priklausančią ginčo turto dalį, tačiau šalys bendro sutarimo nepasiekė, nes atsakovas nesutiko su ieškovės siūloma kompensacijos suma, tuo tarpu ieškovė nesutiko su atsakovo siūloma kompensacijos suma – 22 000 Eur.

21.       Ieškovė į bylą pateikė 2022 m. liepos 20 d. namų valdos turto vertinimo ataskaitą, pagal kurią žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), įvertinti 171 000 Eur verte.

22.       Atsakovas į bylą pateikė nekilnojamojo turto (namų) kainų statistiką Vilniuje, taip pat, anot atsakovo, panašaus į siekiamą atidalinti turtą pobūdžio skelbimus dėl parduodamų namų Vilniuje (esančių apie 8 km iki centro).

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo

23.       Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalis). CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

24.       Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

25.       Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, be kitų specifinių teisių, būdingų bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, turi teisę reikalauti atidalyti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši bendraturčio subjektinė teisė yra apibrėžta CK 4.80 straipsnyje.

26.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti – šios teisės įgyvendinimas galimas tiek, kiek nėra pažeidžiami įstatymai, kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teisė bet kuriuo atveju, be paties bendraturčio valios, gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).

27.       Taip pat kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pažymėta, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019).

28.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

29.       Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

30.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

31.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, tenka atidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo projektu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

32.       Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad bendrąja daline nuosavybe turimo turto atidalinti atsakovui natūra nėra įmanoma, nes nebūtų galimas racionalus tokio atidalinto turto naudojimas pagal jo paskirtį (dėl pakankamai nedidelės atsakovo valdomos ginčo turto dalies), būtų padaryta neproporcinga žala turtui (šalims, tikėtina, būtų apsunkinta galimybė bendrai naudotis jiems priklausančiu turtu), be to, tai reikalautų nepagrįstai didelių investicijų. Pažymėtina, kad, kaip minėta, abi šalys sutiko, jog racionaliausias būdas būtų atidalinti atsakovui priklausančio turto dalį ją priteisiant ieškovei, o iš pastarosios priteisiant atsakovui protingo dydžio kompensaciją. Atitinkamai šioje byloje spręstinas klausimas dėl ginčo turto atidalijimo vienam iš bendraturčių už jo turimą turto dalį priteisiant kompensaciją pinigais.

33.       Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1595-614/2019). Sprendžiant, kam konkrečiai priteistina kompensacija, vertinama kiekviena konkreti situacija ir reikšmingos aplinkybės, tarp jų: pirma, daikto nedalumas fizine prasme neužkerta kelio atidalijimui bendrąja prasme, nes tokiu atveju atidalijamajam priteistina piniginė kompensacija, atitinkanti tikrąją atidalijamosios dalies vertę, kuri nustatytina pagal daikto rinkos vertę. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Taigi, viena iš būtinų tokio atidalijimo būdo sąlygų – teisingas (turto rinkos kainą atitinkantis) kompensacijos dydis. Antra, nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-253/2011; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1797-258/2016). Trečia, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

34.       Be to, piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies atskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Jeigu nėra bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tai jis paprastai gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius neproporcingos žalos daikto paskirčiai, nei nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką.

35.       Kaip minėta, šiuo atveju tarp šalių ginčas iš esmės kilo tik dėl kompensacijos dydžio – atsakovas sutiko su ieškovės pasiūlytu atidalinimo būdu sumokant jam piniginę kompensaciją, atitinkančią realią turto rinkos vertę.

36.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus esminis reikalavimas, nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus. Teisinga kompensacija – tai vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnis). Teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).

37.       Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašomos nustatyti kompensacijos dydį (10 687,50 Eur) apskaičiavo remdamasi namų valdos 2022 m. liepos 20 d. vertinimo ataskaita. Atsakovas su šios kompensacijos dydžiu nesutiko, pateikė savo paskaičiavimus, pagal kuriuos kompensacijos dydis už namų valdą turėtų būti 21 034,85 Eur, kuri iš esmės grindžiama viešais Aruodas.lt duomenimis apie Vilniuje parduodamo panašaus turto kainas.

38.       Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

39.       Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

40.       Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008, kt.).

41.       Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir jų pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad ieškovės pasiūlytas kompensacijos dydis yra racionalesnis ir teisingesnis, kadangi visos namų valdos vertė (171 000 Eur) paskaičiuota pagal 2022 m. liepos 20 d. vertinimo ataskaitą, t. y. atliekant individualų minėto turto vertinimą, kuris, teismo vertinimu, yra gerokai tikslesnis nei tokia vertė nustatoma remiantis tik viešais Aruodas.lt duomenimis apie Vilniuje parduodamo panašaus turto kainas (kaip kad įrodinėjo atsakovas). Pažymėtina, kad vieši duomenys apie vidutinę turto rinkos vertę yra paremti masinio turto vertinimo būdu, t. y. ją apskaičiuojant imama ne konkretaus turto vertė, bet vidutinė objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019), tuo tarpu atliekant individualų vertinimą tiksliau įvertinamas konkretus turtas, jo savybės, vieta, būklė ir kitos aplinkybės. Be to, pritartina ieškovės pozicijai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nenuginčijo (ir net neginčijo) minėtos ataskaitos teisingumo.

42.       Antra, byloje nėra pagrindo abejoti ieškovės realiomis galimybėmis sumokėti atsakovui nustatyto dydžio kompensaciją pinigais. Ieškovės turtinių galimybių sumokėti nurodytą kompensaciją atsakovas neginčijo, taip pat neprašė visą ginčo turtą priteisti jam, jam kompensuojant kitiems bendraturčiams jų nuosavybės dalis (taip pat ne kartą bylos nagrinėjimo metu pažymėjo savo sunkią turtinę padėtį).

43.       Trečia, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovės siūlytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas turėtų būti laikomas esminiu atsakovo, kaip turto dalies savininko, teisių pažeidimu. Atsakovas pripažino ir patvirtino, kad ginčo turte niekada negyveno ir juo nesinaudojo, taip pat iš esmės neprisidėjo prie jo išlaikymo (arba prisidėjo minimaliai – sumokėdamas tam tikras sumas už šiukšlių išvežimą).

44.       Be to, ieškovė prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui nuosavybės teise priklausančią 1/16 dalį automobilio Opel Astra, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto dalį ieškovės nuosavybe, neišmokant piniginės kompensacijos atsakovui už priklausančios automobilio bendros nuosavybės dalį, nes minėtas automobilis yra bevertis, jį reikia utilizuoti. Atsakovas iš esmės neginčijo aplinkybės, jog šiuo metu automobilis iš tiesų yra bevertis, tačiau prašė už jam tenkančią dalį priteisti 150 Eur dydžio kompensaciją, nes, anot atsakovo, automobilio vertė turėtų būti nustatoma pagal 2016 m. kainas, t. y. kai atsirado palikimas.

45.       Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovo pozicija, nes pagal kasacinio teismo išaiškinimus atidalijamo turto rinkos vertė nustatytina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2016). Atitinkamai laikytina, kad šiuo metu minėtas automobilis iš esmės yra bevertis (ko neginčijo ir pats atsakovas); net ir gavus tam tikrą sumą jį pridavus metalo laužui (utilizavus), ji, labiausiai tikėtina, tik padengtų šio automobilio transportavimo į metalo laužo supirktuvę išlaidas. Be to, nors atsakovas, be kita ko, įrodinėjo, kad ieškovė su trečiaisiais asmenimis privedė prie dabartinės automobilio būklės (jis tapo bevertis), tačiau, teismo vertinimu, šios pozicijos neįrodė, apsiribodamas tik savo deklaratyviais teiginiais (CPK 12, 178 straipsniai); kita vertus, iš Regitros išrašo matyti, kad minėto automobilio pirma registracijos data yra 1998 m., t. y. automobiliui yra apie 25 m., todėl, teismo vertinimu, jis galėjo nusidėvėti savaime.

46.       Taigi, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, sprendžia, kad ieškovės atidalijimo pasiūlymas yra racionalesnis, teisingesnis, sąžiningesnis ir protingesnis vertinant visas aplinkybes kompleksiškai, atitinkamai labiau atitinka visų bendraturčių interesų pusiausvyrą, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 12, 178, 185 straipsniai; CK 4.80 straipsnis).

47.       Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

49.       Ieškovė byloje yra sumokėjusi 467 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju už ieškovės suformuluotus reikalavimus mokėtinas 146 Eur dydžio žyminis mokestis, nes ieškovės reikalavimai laikytini neturtiniais (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1048-580/2019), atitinkamai ieškovei grąžintina 321 (467 - 146) Eur dydžio sumokėto žyminio mokesčio dalis (jo permoka) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovei išaiškinama, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi šiuo įsiteisėjusiu sprendimu.

50.       Ieškovė patyrė byloje 946 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 800 (600 + 200) Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti ir 146 Eur žyminis mokestis.

51.       Atsakovas, kaip ir tretieji asmenys, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo ir/ar įrodymų dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl jos atsakovui ir tretiesiems asmenims nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

52.       Teismo vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos iš esmės neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti.

53.       Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinį tenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos – 946 Eur, priteistinos jai iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

54.       Byloje iš viso patirta 46,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškovės A. T. J. ieškinį atsakovui I. A. dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys D. J., A. J., tenkinti.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui I. A., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančią 1/16 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto 1/16 dalį ieškovės A. T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe ir iš ieškovės A. T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui I. A., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 10 687,50 Eur (dešimties tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų 50 ct) kompensaciją.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui I. A., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančią 1/16 dalį automobilio Opel Astra, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto dalį ieškovės A. T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe, neišmokant piniginės kompensacijos atsakovui I. A. už priklausančios automobilio bendros nuosavybės dalį.

Priteisti ieškovei A. T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo I. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 946 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo I. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 46,48 Eur (keturiasdešimt šešis eurus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Grąžinti ieškovei A. T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 321 Eur (tris šimtus dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto 2023 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymu (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO mokėjimo užduoties kodas ZL87161).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                 Pavel Liubkevič