(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės „Turto bankas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilungės statyba“ dėl nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilungės statyba“ 1 474 039 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Vilungės statyba“ nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ar esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kurių vertė (suma) – 1 474 039 Eur.

3.       Nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra aiškiai suformuluotas ir grindžiamas tiek faktiniais duomenimis, tiek rašytiniais įrodymais, todėl prima facie (preliminariai) pagrįstas. Be to, egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, tiek atsakovės pajamos, tiek pelnas nuo 2023 m. sumažėjo daugiau kaip 50 proc., o tai rodo žymų veiklos apimčių kritimą. Itin reikšmingas pokytis matomas ilgalaikio turto eilutėje (pokytis – 219 839 Eur arba 74 proc.). Atsakovės 2024 m. turto balansas parodo, kad ji perleido iš esmės visą ankščiau valdytą turtą: statinius, įrangą, transporto priemones, kitus įrenginius, investicinį turtą (žemę ir pastatus). Teikiamas Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas piniginių lėšų išieškojimas ir tai didina galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. buvo nutraukta pradinė sutartis ir atsakovė galėjo ir turėjo pagrįstai tikėtis, kad ieškovė sieks nuostolių atlyginimo, beveik viso atsakovės turto perleidimas verčia abejoti atsakovės sąžiningumu ir daryti pagrįstą prielaidą, jog atsakovė ruošiasi apsunkinti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Dėl to egzistuoja pagrįsta grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – areštavo atsakovės UAB „Vilungės statyba“ nuosavybės teises į jos valdomą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei turimas pinigines lėšas, kurių vertė ar suma yra 1 474 039 Eur, uždraudžiant atsakovei šiuo turtu disponuoti, jį įkeisti, kitaip apsunkinti ar perleisti tretiesiems asmenims.

5.       Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinyje suformulavo reikalavimus, pateikė faktinius bei teisinius argumentus bei, ieškovės įsitikinimu, reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

6.       Teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimų pobūdį ir pridėtus įrodymus, priėjo prie išvados, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nusprendė, kad, patenkinus ieškovės prašymą, bus užtikrintas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atsakovė UAB „Vilungės statyba“ pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.       Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę – Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-553-640/2025, kurioje UAB „Vilungės statyba“ ginčija VĮ Turto banko 2023 m. spalio 31 d. sprendimo vienašališkai nutraukti 2021 m. kovo 26 d. statybos rangos sutartį Nr. 21-S1-517 teisėtumą, dar neįsiteisėjęs. Kol nėra galutinio ir įsiteisėjusio teismo spendimo, ieškovės reikalavimas dėl nuostolių, kildinamų iš 2021 m. kovo 26 d. statybos rangos sutarties nutraukimo, atlyginimo nėra prima facie pagrįstas.

7.2.       Teismas ieškovės prašymą išnagrinėjo itin formaliai, neatlikęs teisinio ginčo vertinimo, todėl nepagrįstai nusprendė apie egzistuojančius nesąžiningus atsakovės veiksmus. Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė ėmėsi veiksmų, siekdama specialiai sumažinti turimo turto masę ir išvengti jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovės nurodomas pajamų, pelno, veiklos apimčių, ilgalaikio turto per 2024 m. sumažėjimas yra sąlygotas ieškovės veiksmų – 2023 m. spalio 31 d. sprendimo vienašališkai nutraukti 2021 m. kovo 26 d. statybos rangos sutartį, dėl kurio teisėtumo iki šiol vyksta teisminis ginčas. Nėra jokio pagrindo atsakovės veiklos rodiklių sumažėjimo per 2024 m. sieti su nesąžiningumu.

7.3.       Teismas neatsižvelgė į tai, kad, nepaisant 2023 m. pabaigoje nutrauktos šalių statybos rangos sutarties, atsakovė 2024 m. dirbo pelningai, neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Ieškovės nurodomi ilgalaikio turto pardavimai sietini su atsakovės vykdoma veikla ir įsipareigojimais, siekiu vykdyti ūkinę veiklą, išliekant aktyviu rinkos dalyviu, nepaisant ieškovės vienašališko statybos rangos sutarties nutraukimo.

7.4.       UAB „Vilungės statyba“ šiuo metu vykdo eilę rangos sutarčių, be kita ko, sudarytų viešųjų pirkimų būdu. Esant pritaikytoms tokio masto laikinosioms apsaugos priemonėms, kurios de facto paralyžiuoja bendrovės veiklą, UAB „Vilungės statyba“ nebeturės galimybių vykdyti sutarčių, atsiskaityti su darbuotojais, kontrahentais, subrangovais, neįvykdys ir viešųjų pirkimų metu sudarytų rangos sutarčių, neturės galimybės atlikti privalomų mokėjimų į valstybės, Sodros biudžetą, todėl nukentės ir viešas interesas.

8.       Ieškovė VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.       Tai, kad ieškovei palankus ir atsakovės neteisėtus veiksmus, reikšmingus nagrinėjamai bylai, patvirtinantis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nepaneigia ieškinio prima facie pagrįstumo.

8.2.       Ieškovei vienašališkai nutraukus sutartį, atsakovė ėmėsi perleidinėti jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad per 10 mėnesių nuo sutarties nutraukimo, vykstant civilinės bylos Nr. e2-553-640/2025 nagrinėjimui Vilniaus apygardos teisme, atsakovė tretiesiems asmenims perleido visą jai iki tol priklausiusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, statinius, butus. Tai kelia abejonių dėl atsakovės sąžiningumo ir leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad ji tokių veiksmų ėmėsi siekdama išvengti iš sutarties pažeidimo ieškovei sukeltų nuostolių atlyginimo. Atsakovė skunde tik abstrakčiai nurodė, kad ilgalaikio turto pardavimai sietini su atsakovės vykdoma veikla ir įsipareigojimais, tačiau nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kam turtą pardavė, dėl kokių priežasčių ir už kokią kainą.

8.3.       Ieškovė surinko papildomus duomenis, pagrindžiančius, kad turto kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė perleido susijusiai įmonei – UAB „Vilungė“, t. y. direktoriaus A. V. vadovaujamai įmonei. Butas (duomenys neskelbtini), buvo perleistas fiziniam asmeniui – K. V.. Sprendžiant iš pavardės, K. V. giminystės ryšiais yra susijusi su UAB „Vilungė“ direktoriumi A. V.. Papildomai pateikia duomenis apie juridinių asmenų – atsakovės ir UAB „Vilungė“ – dalyvius, iš kurių matyti, kad abi įmonės priklauso tiems patiems akcininkams – Z. B. ir A. V.. Atsakovė ne tik ruošiasi, bet jau faktiškai ėmėsi veiksmų, susijusių su jos turtinės padėties bloginimu. Teikiamas antstolės R. P. turto aprašas patvirtina, kad atsakovė neturi pakankamai turto, iš kurio galėtų būti vykdomas ieškovei galimai palankus teismo sprendimas. Taip pat teikia raštus atsakovei ir atsakovės raštus ieškovei, kurie patvirtina, kad atsakovė nepasiima statybų objekte likusio UAB „Vilungės statyba“ priklausančio turto (modulinių patalpų, konteinerių, medžiagų).

8.4.       Tai, kad 2024 m. atsakovė neturėjo skolų valstybei ir, vykdydama senas sutartis, tebeveikė pelningai, neeliminuoja realios rizikos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas ((Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis)

Dėl rašytinių paaiškinimų ir rašytinių įrodymų priėmimo

10.       Ieškovė VĮ „Turto bankas“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus rašytinius įrodymus: išrašus iš nekilnojamojo turto ir juridinių asmenų registro (priedai Nr. 1-4), patvirtinančius atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto perleidimą susijusiems asmenims, antstolės 2025 m liepos 11 d. turto aprašą (priedas Nr. 5), kad atsakovė neturi pakankamai turto, iš kurio galėtų būti vykdomas galimas ieškovei palankus teismo sprendimas, VĮ „Turto bankas“ raštus atsakovei ir atsakovės atsakymus (priedai Nr. 6-13), kuriais, atsikirsdama į apeliantės argumentus apie statybos objekte likusį atsakovės turtą (modulines patalpas, konteinerius, medžiagas), įrodinėja, kad ne kartą prašė pasiimti daiktus, tačiau atsakovė jų taip ir nepasiėmė.

11.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

13.       Taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti ne deklaratyviais, o iš tiesų svariais argumentais, dėl ko jam turėtų būti taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.

14.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujais įrodymais, ieškovės pateiktais kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, nusprendžia, kad yra pagrindas priimti ir vertinti tuos ieškovės teikimus įrodymus, kurie yra tiesiogiai susiję su šioje byloje sprendžiamu laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimu – išrašus ir nekilnojamojo turto ir juridinių asmenų registro (priedai Nr. 1-4), galinčius patvirtinti vieną iš šioje byloje įrodinėjamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų – grėsmės – egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šių įrodymų, kurių turinys apeliantei neabejotinai yra žinomas, nes pateikta informacija susijusi su atsakovei priklausiusio turto perleidimu, priėmimas ir vertinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

15.       Kitus ieškovės teikiamus rašytinius įrodymus – antstolės 2025 m liepos 11 d. turto aprašą, šalių raštus apie statybų objekte likusį atsakovės turtą (priedai Nr. 5-13) – atsisakoma priimti, kadangi juose pateikti duomenys (informacija) neturi reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų nustatymui ir (ar) vertinimui.

16.       Atsakovė UAB „Vilungės statyba“, pateikusi atskirąjį skundą, Lietuvos apeliaciniam teismui 2025 m. spalio 14 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodžiusi, kad poreikis teikti šį procesinį dokumentą kilo, siekiant atsikirsti į VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, bei papildomus rašytinius įrodymus – bankų sąskaitų išrašus, patvirtinančius, kad nekilnojamasis turtas parduotas už rinkos vertę, Didžiosios knygos sąskaitų išrašus, pagrindžiančius, kad už lėšas, gautas pardavus turtą, reikėjo mokėti privalomus mokesčius, atsiskaityti su darbuotojais, dengti įmonės skolas kreditoriams ir pan.

17.       Pažymėtina, kad, remiantis CPK 335 straipsnio nuostatomis, šalys turi teisę pateikti atskirąjį skundą ir atsiliepimą į jį. Tokie procesiniai dokumentai, kaip papildomi paaiškinimai, prašymai priimti papildomus rašytinius įrodymus, kuriais iš esmės yra išplečiamas atskirasis skundas ir (ar) jis papildomas naujais argumentais, CPK nėra numatyti. Taigi, remiantis CPK nuostatomis, apeliantė turėjo suformuoti savo argumentus ir poziciją dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atskirajame skunde, pateikti visus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius skunde išdėstytas aplinkybes bei paneigiančias taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą ir reikalingumą. Juo labiau kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė, nors ir ne taip išsamiai, kaip atsiliepime į atskirąjį skundą, bet, be kita ko, grindė atsakovei priklausančio turto (tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo) perleidimu, savo ruožtu teikiamais papildomais rašytiniais įrodymais apeliantė disponavo atskirojo skundo teikimo metu, todėl turėjo ir galėjo juos pateikti laiku, atsikertant į prieš tai paminėtą ieškovės argumentą.

18.       Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės naujų rašytinių paaiškinimų ir papildomų rašytinių įrodymų teikimas po atskirojo skundo pateikimo ir atsiliepimo į jį gavimo akivaizdžiai nėra savalaikis, todėl atsisako juos priimti.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumo ir pagrįstumo

19.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

20.       Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tačiau teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2232/2013; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-799-302/2019; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1301-516/2020). Taigi pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).

21.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Tik įsitikinęs ieškinio (prašymo) reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu.

22.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės nuostolius, kildinamus iš 2021 m. kovo 26 d. statybos rangos sutarties, sudarytos tarp ieškovės VĮ „Turto bankas“ ir atsakovės UAB „Vilungės statyba“, nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, nenustatė, kad jis būtų akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovė savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovės poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, pateikti įrodymai, todėl pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pateiktas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Priešingai nei teigia apeliantė, aplinkybė dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-553-640/2025, kurioje UAB „Vilungės statyba“ ginčija VĮ „Turto bankas“ 2023 m. spalio 31 d. sprendimą vienašališkai nutraukti 2021 m. kovo 26 d. statybos rangos sutartį, neįsiteisėjimo, nebūtų pagrindas konstatuoti ieškovės šioje byloje pareikšto ieškinio dėl nuostolių atlyginimo prima facie nepagrįstumo. Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad apeliantės nurodomas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimas jau yra įsiteisėjęs, Lietuvos apeliaciniam teismui 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-397-370/2025, pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti UAB „Vilungės statyba“ ieškinį dėl vienašališko statybos rangos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu palikus nepakeistą.

23.       Konstatavus, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo nuspręsti, jog ieškovės pateiktas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, toliau vertintina antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.

24.       Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23-516/2024 ).

25.       Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių, kaip asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

26.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad UAB „Vilungės statyba“ finansinės atskaitomybės dokumentuose stebimas pajamų, pelno, veiklos apimčių sumažėjimas per 2024 m. gali būti susijęs su atsakovės vykdoma veikla, turimais įsipareigojimais darbuotojams, tiekėjams ir kitiems kreditoriams ir ši aplinkybė neįrodo egzistuojančios grėsmės bei atsakovės siekio išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Kita vertus, ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti papildomi duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vis tik pagrindžia galimą atsakovės nesąžiningumą ir turtinės padėties bloginimą, jai ėmusis veiksmų perleisti bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.

27.       Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė VĮ „Turto bankas“ pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Vilungės statyba“ dėl nuostolių, kildinamų iš vienašališkai nutrauktos 2021 m. kovo 26 d. statybos rangos sutarties, atlyginimo. Iš ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų duomenų (Nekilnojamojo turto, juridinių asmenų registro išrašų) nustatyta, kad po statybos rangos sutarties nutraukimo, tebevykstant šalių ginčui Vilniaus apygardos teisme dėl paminėtos rangos sutarties nutraukimo teisėtumo, atsakovė UAB „Vilungė statyba“ tretiesiems asmenims perleido jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą: 2024 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido atsakovei priklausiusį butą su žemės sklypo dalimi, esantį (duomenys neskelbtini), o 2024 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – statinių kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, pateikti duomenys patvirtina ir tai, kad visas atsakovei priklausęs prieš tai paminėtas nekilnojamasis turtas buvo perleistas su atsakove susijusiems asmenims: dalis nekilnojamojo turto (statinių kompleksas) perleistas analogišką veiklą vykdančiai ir tuo pačiu adresu, kaip ir atsakovė, registruotai įmonei – UAB „Vilungė“, kurios direktorius ir akcininkas A. V. kartu yra ir atsakovės UAB „Vilungės statyba“ akcininkas, kita dalis turto (butas) perleista K. V., sprendžiant iš pavardės, galimai giminystės ryšiais susijusiai su atsakovės akcininku A. V..

28.       Vertindamas šiuos byloje esančius duomenis sąžiningumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad egzistuoja grėsmė, jog atsakovė, siekdama išvengti jai galimai nepalankaus teismo sprendimo ir prievolių įvykdymo (nuostolių atlyginimo), ir toliau gali imtis nesąžiningų veiksmų, blogindama savo turtinę padėtį. Tokiu atveju galimai ieškovei palakus teismo sprendimo įvykdymas, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas ar pasidaryti nebegalimas.

29.       Apeliantės nurodyti argumentai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja jos galimybę atsiskaityti su darbuotojais, kontrahentais, subrangovais, mokėti mokesčius, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Dėl poreikio užtikrinti esamą teisinę padėtį nepakitusia, padedant užkirsti kelią ginčo nagrinėjimo metu galimiems situacijos pokyčiams, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas ir pagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, pavedė antstoliui surasti ir aprašyti atsakovės turtą bei nustatyti konkrečią lėšų sumą per vieną kalendorinį mėnesį, kurią ji gali panaudoti operacijoms atlikti.

30.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos, kurių apeliantė nepaneigė – ieškinys prima facie pagrįstas ir egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                Rasa Gudžiūnienė