Civilinė byla Nr. 2A-126-619/2015                                                                            Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09882-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5.1; 121.13; 121.14; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ritos Kisielienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Danutės Ūselytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „TORPOL Baltija“ ieškinį atsakovei Danutei Ūselytei, tretieji asmenys Neringa Vilimaitė ir Aidas Jurgaitis, dėl materialinės žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

Ginčas šioje byloje kilo dėl ieškovo reikalaujamos 5000 Lt materialinės žalos atlyginimo iš atsakovės. Atsakovė nuo 2012-05-02 sudarė neterminuotą darbo sutartį su ieškovu eiti pardavimų vadybininkės pareigas. Darbo sutartis buvo nutraukta 2012-09-03. Laikotarpyje nuo 2012-08-07 iki 2012-08-08 už parduotas ieškovo prekes atsakovė gavo iš viso daugiau nei 10 000 Lt grynais pinigais. 2012-08-09 atsakovė suskaičiavo, kad pagal jos turimus kvitus jai trūksta 5 000 Lt. 2012-09-03 ieškovas pareikalavo iš atsakovės grąžinti dingusius pinigus. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2012-02-22 sprendimu Nr. DGKS-327 darbo ginčo byloje Nr. APS-36-1931 pagal ieškovo UAB „TORPOL Baltija“ ieškinį atsakovei Danutei Ūselytei nusprendė ieškovo UAB „TORPOL Baltija“ prašymą atsakovei Danutei Ūselytei dėl 5000 Lt materialinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškovas UAB „TORPOL Baltija“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-02-22 sprendimą Nr. DGKS-327, priteisti iš atsakovės Danutės Ūselytės 5000 Lt materialinės žalos atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad sudarius darbo sutartį su atsakove, 2012-05-02 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią atsakovė prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už ieškovo perduodamas vertybes: priemones, skirtas naudotis darbe, gautas prekes ir pinigus, gautus už parduodamas prekes. Laikotarpiu nuo 2012-08-07 iki 2012-08-10 atsakovė buvo atsakinga už produktų apskaitos vedimą. 2012-08-09 ieškovas gavo UAB „TORPOL Baltija“ Personalo ir pardavimų vadovės Neringos Vilimaitės tarnybinį pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovė pametė 5000 Lt, kuriuos buvo gavusi už parduotas prekes. Paaiškinti kaip dingo iš pirkėjų surinkti pinigai už įsigytas prekes, atsakovė negalėjo. Ieškovas pažymėjo, kad vadovaujantis DK 253 str. 1 d. bei atsižvelgiant į tai, kad su atsakove buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, atsakovė neatsiskaitydama su ieškovu padarė jam žalą, atsiradusią dėl turto netekimo, todėl iš atsakovės turi būti priteista 5000 Lt. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra visos DK 246 str. numatytos materialinės atsakomybės sąlygos: 1) ieškovui buvo padaryta žala (netekta 5000 Lt); 2) atsakovė pažeidė pareiginiuose nuostatuose bei jų priede įtvirtintas pareigas; 3) dėl atsakovės veiksmų (netinkamo pareigų vykdymo) ieškovas patyrė 5000 Lt žalą; 4) yra atsakovės kaltė, kadangi padariniai atsirado dėl atsakovės tiesioginių veiksmų; 5) žalos atsiradimo metu ieškovą ir atsakovę siejo darbo santykiai. Ieškovas nesutinka su darbo ginčų komisijos padaryta išvada, kad ieškovas tinkamai neįrodė atsakovės kaltės. Pažymi, kad atsakovė netinkamai atlikdama savo pareigas suvokė atliekamų veiksmų neteisėtą pobūdį ir galėjo numatyti padarinių kilimo galimybę. Be to, atsakovė iki piniginių lėšų dingimo analogiškai buvo atsakinga už produktų apskaitą bei iš pirkėjų gautų piniginių lėšų perdavimą į įmonės buhalteriją, žinojo atsiskaitymo už šiuos dokumentus bei piniginių lėšų perdavimo į buhalteriją tvarką, žinojo apie galimybę perduoti gautas pinigines lėšas į įmonės buhalteriją dar nepasibaigus darbo savaitei bei žinojo tai, jog gali būti vežama namo arba į darbo vietą arba į įmonės buhalteriją priduoti gautas pinigines lėšas.

Atsakovė Danutė Ūselytė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad jai nebuvo sudarytos tinkamos materialinių vertybių saugojimo sąlygos. 2012-08-09 atsakovė aptiko pinigų trūkumą įmonės kasoje. Jai nebuvo suteiktos jokios priemonės saugiai laikyti pinigus, todėl darbdavio nurodymu atsakovė juos laikė piniginėje. Atsižvelgiant į tai, kad dingo ne piniginė, o dalis pinigų iš jos, atsakovė negalėjo pastebėti tiksliai, kuriuo metu pinigai dingo. Bendrą ataskaitą atsakovė turėjo pateikti savaitės pabaigoje, t.y. rugpjūčio 10 d. Bet perskaičiavus pinigus 2012-08-09 pastebėjo, kad pinigų trūksta. Važiuodama į darbo vietą - į Kauną mašinoje ištraukė visus kvitus bei sutartis ir suskaičiavo tiksliai, kiek pinigų turi būti ir kiek trūksta. Tada važiuodama Vilnius-Kaunas keliu, telefonu pranešė tiesioginei vadovei Neringai Vilimaitei apie pinigų dingimą. Atsakovė nurodė, kad darbas buvo komandinis ir visi komandos nariai buvo pasirašę materialinės atsakomybės sutartis, todėl ir dingusi suma turėtų būti dalinama iš trijų. Ieškovas pareikalavo iš ieškovės grąžinti visą pinigų iki rugsėjo 3 d., tačiau atsakovė atsisakė tai daryti, nes nebuvo įrodyta jos kaltė. Tuomet ieškovas pažemino atsakovę pareigose ir sumažino jai atlyginimą. Ryšium su tuo, atsakovė parašė prašymą savo noru išeiti iš darbo. Atsakovė pažymėjo, kad nėra visų būtinų sąlygų atsakovės materialinei atsakomybei atsirasti. Kadangi atsakovė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl negali egzistuoti ir priežastinis ryšys dėl žalos atsiradimo, ieškovas atsakovės kaltės neįrodė. Dingus lėšoms ir atsakovei kreipusis į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrąjį policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ieškovas į policiją nesikreipė ir atsakovės kreipimosi nepalaikė, todėl policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Akivaizdu, kad ieškovas nesirūpino jam priklausančiomis materialinėmis vertybėmis ir nesudarė sąlygų savo darbuotojams jas saugoti.

Tretysis asmuo Neringa Vilimaitė su ieškiniu nesutiko ir prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės kaltė dėl pinigų praradimo nebuvo įrodyta, nėra įrodytos ir visos sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti, kurios yra išdėstytos DK 246 str..

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino ir panaikino Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2012-02-22 sprendimą Nr. DGKS-327 darbo ginčo byloje Nr. APS-36-1931 ir priėmė naują sprendimą - ieškovo UAB „Torpol Baltija“ ieškinį tenkinti visiškai. Priteisė ieškovui UAB „Torpol Baltija“ iš atsakovės Danutės Ūselytės 5000 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 600 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad sudarydamos darbo sutartį šalys susitarė ir dėl visiškos materialinės darbuotojos atsakomybės - 2012-05-02 buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. 59. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis sukelia dvejopo pobūdžio teisines pasekmes: pirma, esant visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, ir antra, darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo yra preziumuojama, t.y. darbuotojas turi pareigą įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Kadangi atsakovė neginčijo, kad jai buvo perduotos pinigų sumos, todėl teismas šių vertybių apsaugai ir atsakomybei už jų praradimą taikė visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatas ir įrodinėjimo pareigą perkėlė darbuotojui. Teismas konstatavo, kad Danutė Ūselytė prarasdama jai patikėtas materialines vertybes, netinkamai vykdė pareigas, nustatytas jos Pardavimų vadybininko pareiginiuose nuostatuose, Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje. Pagal Darbo sutarties 9.2 punktą atsakovė yra įsipareigojusi dirbti dorai ir sąžiningai, tausoti darbdavio turtą. Teismas konstatavo, jog atsakovės veikos neteisėtumas yra susijęs ir su tuo, kad ji pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, veikti taip, kad neatsirastų žala. Teismas pažymėjo, kad atsakovės keliama versija apie pinigų dingimą darbo metu nėra patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis (be to byloje nustatyta, kad atsakovė pinigus po darbo laikė namuose). Atsakovės argumentus, kad suteiktas seifas galėjo užkirsti kelią pinigų dingimui, teismas laikė nepagrįstais, nes nenustatė, kokiomis aplinkybėmis pinigai dingo. Teismas kritiškai vertino atsakovės Danutės Ūselytės paaiškinimus, kad pagal nusistovėjusią praktiką pinigai galėjo būti perduoti buhalterijai tik vieną kartą per savaitę jos pabaigoje. Byloje nenustatyta, kad buvo kokių nors kliūčių atsakovei priduoti pinigus į įmonės kasą buhalterijoje prieš vykstant į renginius. Pirmos instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais ir šalių paaiškinimais nurodė, kad atsakovės elgesys negali būti laikomas atidžiu ir rūpestingu ir konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad pinigai dingo tokiomis aplinkybėmis, kurių ji negalėjo kontroliuoti ir įtakoti. Priešingai, pinigų dingimas yra tiesiogiai susijęs tik su atsakovės Danutės Ūselytės veiksmais, t.y. nepakankamai rūpestinga jai patikėtų vertybių priežiūra (CK 6.247 str.). Teismas nurodė, kad Darbo ginčų komisija netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šioje byloje ir netinkamai vertino, jog atsakovės materialinės atsakomybės sąlygos nėra įrodytos, todėl teismas panaikino Darbo ginčų komisijos sprendimą ir pažymėjo, kad mažinti žalos dydį remiantis DK 247 str. taip pat nėra pagrindo, kadangi darbdavio kaltė dėl žalos atsiradimo nėra nustatyta. Ieškovo prašymą atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas teismas tenkino iš dalies, priteisė 150 Lt už žyminį mokestį, o už advokatės suteiktas paslaugas priteistinas išlaidas sumažino iki 450 Lt. Teismas netenkino trečiojo asmens reikalavimo dėl 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nurodė, kad teismo sprendimas nėra priimtas trečiojo asmens naudai, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

              Atsakovė Danutė Ūselytė pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-06 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „TORPOL Baltija“ ieškinį atmesti. Atsakovė apeliacinė skundą grindė šiais argumentais:

1. Atsakovė nurodo, kad darbdaviui, kaip stipresniajai šaliai, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai. Todėl pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuotą pareigą ginti darbuotojo, kaip silpnesnės šalies, interesus.

2. Atsakovė pažymi, kad jai negali būti taikomos visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatos, kadangi ir pats ieškovas pažeidė šios sutarties nuostatas, t.y. neužtikrino tinkamų sąlygų materialinėms vertybėms saugoti.

3. Atsakovė nurodo, kad pirmos instancijos teismas nenustatė visų DK 245 straipsnyje nurodytų būtinųjų sąlygų materialinei atsakomybei atsirasti. Ieškinys buvo grindžiamas dėl atsakovės pažeistų Pardavimo vadybininkų pareiginių nuostatų 24 ir 34 punktų. Nors teismas pripažino, kad atsakovė pažeidė šiuos punktus, tačiau atsakovės nuomone teismas neįrodė atsakovės veiksmuose neteisėtų veiksmų buvimo. Nors pirmos instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, atsakovės nuomone tai neįrodo jos neteisėtų veiksmų atlikimo. Taip pat pirmos instancijos teismas neįrodė ir priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo.

Ieškovas UAB „TORPOL Baltija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas mano, kad atsakovė nepagrįstai prašo pripažinti ją silpnesniąja proceso šalimi. Šiuo atveju ginčas kilo ne dėl darbo sutarties nutraukimo, bet dėl atsakovės pareigos atlyginti žalą pagal visišką materialinės atsakomybės sutartį. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad visos sąlygos materialinei atsakomybei kilti buvo nenuginčijamai įrodytos. Ieškovas laiko nepagrįstus atsakovės teiginius, jog jai nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos saugoti materialines vertybes. Priešingai nei teigia atsakovė, ji turėjo kelias alternatyvas, t.y. būdama įmonės ofise ji galėjo priduoti turimą pinigų sumą į buhalteriją arba būdama kitame mieste, gautas už pardavimus lėšas galėjo įnešti į bendrovės sąskaitą banke. Ieškovas nurodo, kad atsakovė vykdydama savo pareigas buvo visiškai aplaidi, nes turėdama bendrovės lėšas savo rankinėje, visiškai jos nesaugojo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties taikymo.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad jai neturėtų būti taikoma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kadangi ir paties ieškovas, t.y. darbdavys netinkamai vykdė šios sutarties sąlygas.

Visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės institutas nustatytas visų pirma darbdavio interesais, siekiant apsaugoti jo turtą nuo aplaidžiais ar nesąžiningais darbuotojų veiksmais daromos žalos. Darbo sutarties šalių interesų proporcingumo principas užtikrinamas įtvirtinant darbuotojų interesų apsaugai skirtas nuostatas, reglamentuojančias reikalavimus visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymui: DK 256 apibrėžti darbuotojai, su kuriais dėl jų darbo pobūdžio gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis: tai darbuotojai, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Šiame įstatymo straipsnyje taip pat įtvirtinti reikalavimai visiškos materialinės sutarties formai – ši sutartis turi būti sudaroma raštu, bei būtinosios sutarties sąlygos – joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „TORPOL Baltija“ ir atsakovė Danutė Ūselytė 2012-05-02 sudarė Darbo sutartį Nr. 59, bei tą pačia dieną – 2012 m. gegužės 2 d. Visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. 59. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkte buvo nustatyta, kad darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už darbdavio jam patikėtas materialines vertybes, t.y. priemones skirtas naudotis darbe, gautas prekes ir pinigus gautus už parduotą prekę. Taip pat saugoti nuo sužalojimo ar sunaikinimo jam patikėtas materialines vertybes, imtis priemonių bet kokiems nuostoliams išvengti (Sutarties 1.1 punktas). Atitinkamai darbdavys įsipareigojo sudaryti darbuotojui tinkamas materialinių vertybių saugojimo sąlygas (Sutarties 2.1 punktas). Iš šių duomenų teisėjų kolegija daro išvadą, kad visiškos materialinės sutarties forma ir jos turinys atitinka įstatymų keliamus reikalavimus.

Pažymėtina ir tai, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurie atlieka darbą, nustatytą DK 256 straipsnyje. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Taigi pagrindas tokiai sutarčiai sudaryti – darbo veiklos pobūdis, kai darbas tiesiogiai yra susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. darbuotojas atlieka tokias darbo funkcijas, nuo kurių tinkamo atlikimo priklauso materialinių vertybių sauga. Tokios sutarties nesudarymo arba neteisėto sudarymo padariniai tenka darbdaviui, nes jam būtų atlyginta tik žala, neviršijanti darbuotojo trijų mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu (DK 254 straipsnis). Taigi, teisės norma nustato, kada ir su kuriais darbuotojais galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas“, bylos Nr. 3K-3-125/2012). Iš ginčo šalių Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje įtvirtintų nuostatų yra aiškūs atsakomybės objektai, t. y. darbuotojui perduotos vertybės: priemonės skirtos naudotis darbe, gautos prekės ir pinigai, gauti už parduotas prekes. Taigi, pinigai gauti už parduotas prekes nagrinėjamoje byloje pateko į visiškos materialinės atsakomybės sutarties reguliavimo sritį, todėl atsakovė turi atlyginti visą žalą, jos dydį nustatant laikantis DK 257 straipsnio reikalavimų.

Atsakovė mano, kad šiuo atveju negali būti taikoma Visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nes ieškovas (darbdavys) pats nesilaikė šios sutarties sąlygų ir nesudarė atsakovei tinkamų materialinių vertybių saugojimo sąlygų. Tačiau byloje esantys duomenys paneigia šiuos atsakovės argumentus. Atsakovė neginčija, kad laikotarpiu nuo 2012-08-07 iki 2012-08-10 ji buvo priėmusi pinigus už parduotas prekes. Per tą laikotarpį iš klientų ji surinko 10700 Lt, vėliau apsižiūrėjo, kad 5000 Lt dingo. Iš byloje esančių Pardavimų vadybininko pareiginių nuostatų ir Pardavimų vadybininko pareiginių nuostatų Priedo Nr. 1 nustatyta, kad atsakovė buvo supažindinta su darbo taisyklėmis ir pinigų saugojimu. Atsakingas už pinigus asmuo, turėdavo juos priduoti į įmonės kasą, o jeigu tokios galimybės nebūdavo, darbuotojas su pinigais buvo parvežamas iki namų įmonės transportu. Nors laikotarpiu nuo 2012-08-07 iki 2012-08-10 atsakovė dirbo Kaune, tačiau kiekvieną dieną turėjo galimybę užsukti į UAB „TORPOL Baltija“ buhalteriją ir priduoti gautas lėšas, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, jog atsakovė pasirašiusi Visiškos materialinės atsakomybės sutartį turėjo būti atidi tiek su prekėmis, tiek su pinigais, kuriuos ji gaudavo pardavusi prekes ir juos saugoti. Aplinkybė, kad atsakovė gautus pinigus dėdavo į pinginę, o rankinę su pinigais ne visada nešiodavosi su savimi, patvirtina, jog atsakovė nebuvo atidi ir rūpestinga bei netinkamai saugojo jai darbdavio patikėtas materialines vertybes. Kadangi nebuvo nustatyta, kur konkrečiai dingo pinigai, negalima teigti, jog atsakovas nesudarė sąlygų materialinėms vertybėms apsaugoti. Priešingai, matyti, kad darbdavys rūpinosi savo darbuotojais, jeigu darbuotojai nespėdavo priduoti pinigų į buhalteriją ir su jais vykdavo namo, suteikdavo jiems transportą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės argumentai, jog pats ieškovas pažeidė visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygas yra nepagrįsti ir atmestini.

Nepagrįstu laikytinas ir apeliantės argumentas, jog ji yra silpnesnioji ginčo šalis, kadangi darbo bylose darbuotojas yra nelygioje pozicijoje su darbdaviu. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojas kaip silpnesnė proceso šalis laikoma tuomet, kai sprendžiamas ginčas dėl atleidimo iš darbo. Šiuo atveju atsakovė iš darbo išėjo savo noru, o ginčas šioje byloje yra kilęs dėl materialinės žalos atlyginimo, todėl tiek darbdavys, tiek darbuotojas laikytini lygiomis procesinėmis šalimis. Kadangi civilinis procesas grindžiamas rungimosi principu (CPK 12 str.), jis suteikia teisę, o kartu ir procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

Dėl materialinės atsakomybės sąlygų.

Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnio sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.

Pirmos instancijos teismas tenkino ieškinį, kadangi nustatė visas materialinės atsakomybės sąlygas. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia motyvu, jog nebuvo visų materialinės atsakomybės sąlygų, nes atsakovė neįvykdė jokių neteisėtų veiksmų ir nėra priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovės veiksmų. Šie apeliantės argumentai laikytini nepagrįstais, todėl teisėjų kolegija juos atmeta. Pažymėtina, kad neteisėta veika suprantama kaip darbo pareigų nevykdymas arba jų vykdymas netinkamai. Darbuotojas yra įpareigotas tinkamai vykdyti savo pareigas, todėl jo aplaidumas darbe gali būti pripažįstamas neteisėta veika. Šiuo atveju darbdavys atsakovės veikos neteisėtumą grindžia jai priskirtų Pardavimo vadybininko pareiginių nuostatų 34 punkto bei Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1.1 punkto reikalavimų pažeidimu. Atsakovė netinkamai vykdė jai priskirtas darbo pareigas ir būdama įsipareigojusi pagal Visiškos materialinės atsakomybės sutartį (sutarties 1.1 punktą) saugoti jai patikėtą finansinį bei materialinį turtą, jo neišsaugojo. Atsakovė turėdama pinigus ir laikydama juos rankinėje nesiėmė tinkamų priemonių jiems apsaugoti, t.y. palikdavo rankinę be priežiūros. Atsakovė buvo parsivežusi po darbo pinigus į namus, tačiau jų neperskaičiavo, ir nežinojo, tiksliai kurią dieną ir kur dingo pinigai. Be to, atsakovė pažeidė ir Pardavimo vadybininko pareiginių nuostatų 24 punktą, nes ji nepateikė direktorei ataskaitos apie gautas lėšas už pardavimus. Visi šie atsakovės veiksmai patvirtina buvus neteisėtus veiksmus, t.y. neveikimą siekiant apsaugoti materialines vertybes ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atmesti atsakovės Danutės Ūselytės apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                   Alvydas Barkauskas

                                                                                                                            Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                                                    Rita Kisielienė