Civilinė byla Nr.
2-433/2008 (S)
Procesinio sprendimo kategorija
110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 12
d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus
(pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno teritorinės muitinės atskirąjį skundą
dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atsakovui
taikytos laikinosios apsaugos priemonės bei ieškovo draudimo uždarosios akcinės
bendrovės ,,Baltijos garantas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008
m. kovo 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti dalį ieškinio ir panaikintos
laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-812-230/2008 pagal
ieškovo draudimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos garantas“ ieškinį
atsakovams Kauno teritorinei muitinei ir uždarajai akcinei bendrovei
,,Paulijanas“ dėl laidavimo draudimo sutarties bei muitinės pretenzijos
pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas DUAB ,,Baltijos garantas“ 2008
m. kovo 6 d. ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą ir patikslinęs ieškinį
prašė pripažinti negaliojančia laidavimo draudimo sutartį Nr. D72V20091831 dėl
importuotojo UAB ,,Paulijanas“ apgaulės, taip pat pripažinti neteisėta Kauno
teritorinės muitinės 2008 m. vasario 6 d. pretenziją Nr. 10000095698 ,,Dėl
muitų ir mokesčių sumokėjimo“. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė
taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Kauno teritorinei muitinei
realizuoti teisę, kylančią iš laidavimo draudimo sutarties Nr. DV72V2091831,
t.y. uždrausti Kauno teritorinei muitinei išieškoti iš DUAB ,,Baltijos
garantas“ UAB ,,Paulijanas“ 496 735 Lt mokestinę nepriemoką pagal 2008 m.
vasario 6 d. Kauno teritorinės muitinės pretenziją Nr. 1000009598 ,,Dėl muitų
ir mokesčių sumokėjimo“, išduotą Kauno teritorinės muitinės 2006 m. gegužės 26
d. sprendimo Nr. 6KM19/38-308 pagrindu.
Kauno apygardos teismas 2008 m. kovo 17
d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – uždrausti Kauno teritorinei muitinei išieškoti iš DUAB ,,Baltijos
garantas“ UAB ,,Paulijanas“ 496 735 Lt mokestinę nepriemoką pagal 2008 m.
vasario 6 d. Kauno teritorinės muitinės pretenziją Nr. 1000009598 ,,Dėl muitų
ir mokesčių sumokėjimo“, išduotą Kauno teritorinės muitinės 2006 m. gegužės 26
d. sprendimo Nr. 6KM19/38-308 pagrindu.
Teismas nutartyje nurodė, jog tuo atveju,
jei būtų priimtas ieškovui palankus sprendimas, jam būtų panaikinta prievolė
mokėti 496 735 Lt sumą, todėl Kauno teritorinės muitinės vykdomos
mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo nestabdymas gali sukliudyti
būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl iki bus
išspręstas klausimas dėl ginčijamos sutarties bei muitinės pretenzijos
teisėtumo ir pagrįstumo, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas taip pat nurodė, jog prievolės suma yra didelė, todėl nesiėmus
laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui gali kilti sunkios finansinės pasekmės –
įvykdžius prievolės išieškojimą ir nesant galimybės ieškovui žalą išieškoti iš
BUAB ,,Paulijanas“, ieškovas gali būti pripažintas nemokiu. Tokiu atveju nebūtų
užtikrinta ieškovo teisių ir teisėtų interesų apsauga.
Kauno teritorinė muitinė šią teismo
nutartį apskundė atskiruoju skundu, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos
teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartį.
Nurodė, jog teismas priėmė nepagrįstą
nutartį, kadangi nemotyvavo sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
t.y. nenurodė dėl ko gali pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas.
Valstybės biudžetas visuomet yra pajėgus grąžinti pagal pretenzijas išieškotas
sumas, jei šios būtų panaikintos. Išieškotų sumų grąžinimo iš bankrutuojančios
įmonės sudėtingumas nėra pagrindas teigti, jog ieškovui palankaus teismo
sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Netgi priešingai, pritaikius tokio pobūdžio
laikinąsias apsaugos priemones ir atmetus ieškinį, gali pasunkėti lėšų
nurašymas ne ginčo tvarka, nes bendrovė gali bankrutuoti arba neturėti lėšų.
Tvirtino, jog Kauno teritorinė muitinė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų
prievoles.
Kauno apygardos teismas 2008 m. kovo 27
d. nutartimi dalį ieškinio dėl Kauno teritorinės muitinės 2008 m. vasario 6 d.
pretenzijos Nr. 1000095698 pripažinimo neteisėta atsisakė priimti. Kartu
teismas panaikino 2008 m. kovo 17 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos
priemonę – draudimą Kauno teritorinei muitinei išieškoti UAB ,,Paulijanas“
mokestinę nepriemoką iš DUAB ,,Baltijos garantas“.
Teismas nutartyje nurodė, jog Muitinės
įstatymo 89 straipsnyje nustatyta, kad skundai dėl teritorinių muitinių
sprendimų ir jų nepriėmimo pateikiami Muitinės departamentui, o pastarojo
sprendimai ir jų nepriėmimas skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų
komisijai ar teismui. Tai reiškia, kad Muitinės įstatymas nustato ikiteisminę
tokio pobūdžio ginčų sprendimo tvarką, kurios ieškovas nesilaikė. Ieškovas
pateikdamas ieškinį nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, jog išankstine
ginčo sprendimo tvarka būtų pasinaudojęs, todėl neturi teisės kreiptis į
teismą. Nors Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje yra numatytas 1 mėnesio
apskundimo terminas nuo sprendimo gavimo dienos, tačiau remiantis to paties
įstatymo 91 straipsniu, Muitinės departamentas suinteresuoto asmens prašymu
gali jį atnaujinti, kas rodo, jog ieškovas dar gali pasinaudoti ikiteismine
ginčo sprendimo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad šios kategorijos ginčams
spręsti įstatymas nustato išankstinę ginčo sprendimo tvarką ir ja dar galima
pasinaudoti, teismas šioje dalyje atsisakė priimti ieškinį. Kadangi šioje
dalyje buvo atsisakyta ieškinį priimti, teismas nusprendė, jog dėl to negali
būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės, todėl jas panaikino.
Atskiruoju skundu ieškovas DUAB
,,Baltijos garantas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d.
nutartį ir palikti galioti 2008 m. kovo 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias
apsaugos priemones.
Apeliantas nurodo, jog pretenzijos
neteisėtumą galima pagrįsti tik pripažinus tarp bendrovės ir importuotojo
sudarytą laidavimo draudimo sutartį negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento.
Ginčas dėl laidavimo sutarties yra civilinio pobūdžio, todėl iš jo kylančios pasekmės
taip pat turėtų būti sprendžiamos toje pačioje teisenoje. Bendrovė neturi jokių
galimybių kreiptis į ikiteisminę ginčo sprendimo instituciją, kadangi ši
nesprendžia civilinių ginčų. Tik nustačius, kad laidavimo sutartis buvo
sudaryta apgaulės būdu, galima spręsti dėl Muitinės pretenzijos teisėtumo.
Apeliantas mano, jog teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl laidavimo sutarties,
turėtų išspręsti ir klausimą dėl kitų reikalavimų, susijusių su individualaus
pobūdžio administracinio akto teisėtumu ir laikinųjų apsaugos priemonių
taikymu. Ginčijamo administracinio akto, susijusio su mokestinės nepriemokos
sumokėjimu, teisėtumą, kuris bus nustatytas tik išnagrinėjus civilinę bylą,
sąlygoja laidavimo draudimo sutartis, todėl laidavimo sutarties teisėtumo klausimo
išsprendimas turėtų prejudicinę reikšmę administracinių aktų pagrįstumo
išsprendimui. Remiantis CPK 26 straipsnio 2 dalimi, jeigu valstybės ar
savivaldybės aktas tėra vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu
atsiranda, pasikeičia ar baigiasi civilinis teisinis santykis, ginčas
spręstinas kartu su civiliniu ginču bendrosios kompetencijos teisme.
Nagrinėjamu atveju byla bus išnagrinėta greičiau, o pažeistų ir teisėtų
interesų teisminė gynyba bus veiksmingesnė.
Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą
atsakovas Kauno teritorinė muitinė prašo palikti Kauno apygardos teismo 2008 m.
kovo 27 d. nutartį nepakeistą.
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta,
kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į
teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į
teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į
teismą realizuojama tam tikra įstatymų
nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos
Respublikos įstatymai. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės
kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias teismas, gavęs ieškinį, privalo
aiškintis ex officio. Šios teisės realizavimo tvarką numato atitinkami įstatymai.
Teismų
kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į
teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK normos
nustato, kad tuo atveju, kai ieškinys tam tikram konkrečiam teismui
neteismingas, toks teismas turi atsisakyti jį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2
punktas). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendžiant ieškinio
priėmimo klausimą svarbu yra tiksliai nustatyti, ar nebus pažeistos teismingumo
taisyklės. Tačiau kokiame teisme – bendrosios ar administracinės kompetencijos
– turi būti nagrinėjama byla sprendžiama ne remiantis teismingumo institutu, o
bylų priskirtinumo taisyklėmis. Priskirtinumo taisyklės yra imperatyvaus pobūdžio,
todėl ginčo šalys neturi pasirinkimo teisės, į kurį teismą kreiptis. Šalys privalo
kreiptis į tą teismą, kuriam byla yra priskirtina pagal minėtas taisykles. Vienas
iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir
bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija yra teisinio santykio, iš kurio
kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Taigi bendrosios kompetencijos ir
administracinių teismų jurisdikcija atribojama atsižvelgiant ne vien tik į
ginčo subjektą, bet ir į teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, teisinę
prigimtį ir pobūdį. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos
priskirtinumo klausimą, visų pirma turi vadovautis ginčo dalyku ir ginčo
subjektų teisine padėtimi. Bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamos bylos išvardintos
CPK 22 straipsnyje. Administracinių teismų kompetenciją ir bylų
nagrinėjimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ), kurio 3 straipsnyje numatyta, kad šis teismas
sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Viešasis
administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir
vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų
sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms
administruoti ir teikti (ABTĮ 2, 3, 15 str.). Nagrinėjamu atveju reiškiami du
savarankiški reikalavimai – pirmasis, kuriuo prašoma pripažinti neteisėta Kauno
teritorinės muitinės pretenziją, antrasis, kuriuo ginčijama draudimo laidavimo
sutartis, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo laiduoti už atsakovą UAB
,,Paulijanas“ Lietuvos muitinei už tinkamą atsakovo įsipareigojimų, susijusių
su mokesčių už importuojamas prekes sumokėjimu. 2006 m. gegužės 26 d. Kauno
teritorinės muitinės sprendimu Nr. 6KM19/38-308 atsakovui už laikotarpiu nuo
2003 m. gruodžio 30 d. iki 2004 m. sausio 30 d. į Lietuvos teritoriją
importuotas prekes buvo priskaičiuoti papildomi mokesčiai, kuriuos laidavimo
sutarties pagrindu Kauno teritorinė muitinė 2008 m. vasario 6 d. pareikšdama
pretenziją Nr. 1000009598 pareikalavo sumokėti laiduotoją. Taigi pagal savo
pobūdį reikalavimas dėl muitinės pretenzijos priskirtinas administracinių
teismų kompetencijai, o reikalavimas dėl laidavimo sutarties – bendrosios
kompetencijos teismams. Apelianto argumentas, jog nagrinėjamu atveju turi būti
taikoma CPK 26 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią bendrosios
kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir individualaus
pobūdžio administracinio teisės akto teisėtumo klausimą, atmestinas, kadangi šioje
byloje pareikštam administracinio teisinio pobūdžio ginčui nagrinėti yra
nustatyta speciali ikiteisminė nagrinėjimo procedūra, kuri yra teisės kreiptis
į teismą tinkamo realizavimo sąlyga (ABTĮ 22 str. 3 d.).
Muitinės įstatymo 89 straipsnyje nustatyta, kad skundai dėl teritorinių
muitinių sprendimų ir jų nepriėmimo pateikiami Muitinės departamentui, o
pastarojo sprendimai ir jų nepriėmimas skundžiami Vyriausiajai administracinių
ginčų komisijai ar teismui. Tai reiškia, kad Muitinės įstatymas nustato
ikiteisminę tokio pobūdžio ginčų sprendimo tvarką, kurios ieškovas, reikšdamas
ieškinį dėl pripažinimo neteisėta Kauno teritorinės muitinės 2008 m. vasario 6
d. pretenziją Nr. 1000009598 ,,Dėl muitų ir mokesčių sumokėjimo“, nesilaikė.
Ieškovas pateikdamas ieškinį nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, jog
išankstine ginčo sprendimo tvarka būtų pasinaudojęs, todėl neįgijo teisės
kreiptis į teismą dėl reikalavimo, susijusio su mokestine nepriemoka.
Nors Muitinės
įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje yra numatytas 1 mėnesio terminas muitinės
sprendimams apskųsti, tačiau remiantis to paties įstatymo 91 straipsniu,
Muitinės departamentas suinteresuoto asmens prašymu gali jį atnaujinti, kas
rodo, jog ieškovas dar gali pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.
Be to, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtintų
Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų 34
punkto pagrindu Mokestinių ginčų komisija gali nuspręsti skundo ar jo dalies
mokestiniame ginče nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai
ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio
juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar
teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos.
Skundo ar jo dalies mokestiniame ginče nagrinėjimas sustabdomas, iki Komisija
sužino, kad minėtoji įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar
nebuvimą. Taigi ieškovas, kreipdamasis į Mokestinių ginčų komisiją, kaip
ikiteisminę tokio pobūdžio ginčų sprendimo instituciją, turi teisę prašyti, kad
būtų sustabdytas skundo dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką
nagrinėjimas, iki bendrosios kompetencijos teisme bus išnagrinėtas draudimo
laidavimo sutarties galiojimo klausimas. Atitinkamai, tame procese ieškovas
gali kelti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – mokestinės nepriemokos
vykdymo sustabdymo – taikymo.
Dėl poreikio
šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija
išaiškina, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas pripažinti laidavimo draudimo
sutartį negaliojančia dėl apgaulės, yra pripažinimo ieškinys, kurį patenkinus
jis realizuojasi savaime, todėl neegzistuoja jokia rizika, kad teismo sprendimo
įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios
apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštu reikalavimu. Nagrinėjamu
atveju, laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su pareikštu reikalavimu
dėl draudimo laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl jų taikymas
tokioje situacijoje neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto
paskirties (CPK 144 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais
argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis,
kuria teismas atsisakė priimti dalį ieškinio dėl pripažinimo neteisėta Kauno
teritorinės muitinės 2008 m. vasario 6 d. pretenziją Nr. 1000009598 ,,Dėl muitų
ir mokesčių sumokėjimo“, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos
Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti
panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio
antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų,
nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
n
u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai:
Artūras Driukas
Danutė Milašienė
Vytas Milius