Administracinė byla Nr. eA-2511-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03679-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S149466 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Migracijos departamentas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) 3 metus, toks sprendimas nepagrįstai varžo pareiškėjo teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalis nustato Migracijos departamento diskreciją, o ne privalomą elgesio variantą spręsti dėl tokio pobūdžio sprendimo priėmimo.

2.2.                      Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėjui jau dirbant uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vikodo“ (toliau – ir Bendrovė), remiantis vieninteliu įrodymu – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis. Tačiau neanalizavo ir nesiaiškino teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių – ar tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis galėjo būti konkrečiu laikotarpiu mažinamas ir / ar nemokamas teisės aktų pagrindu, kaip ir apskritai nevertino darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių (Sprendime nėra šio klausimo teisinio ir faktinio pagrindo). Sisteminė teisės normų (Įstatymo 26 str. 1 d. 3 p., 27 str., 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.) analizė suponuoja pagrindą išvadai, kad Įstatymo sąlygos dėl leidimų išdavimo, keitimo ir panaikinimo siejamos būtent su pakankamomis pajamomis pragyventi Lietuvoje, bet ne su konkrečiu darbo užmokesčio dydžiu, nustatytu darbdavio tarpininkavimo rašte ir tik toks Įstatymo nuostatų aiškinimas gali būti suderinamas su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis. 

2.3.                      Pareiškėjas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kuriam buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Nei Įstatymas, nei DK nedraudžia užsieniečiams taikyti darbo laiko režimą pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią darbo užmokestis apskaičiuojamas apskaitinio laikotarpio pabaigoje (DK 115 str.). Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ketino dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir pareiškėjas realiai dirbo pagal 2023 m. sausio 18 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. 10 (toliau – ir Darbo sutartis). Pareiškėjas, sudarydamas Darbo sutartį ir, atitinkamai, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, iš anksto negalėjo žinoti, kad darbdavys nesuteiks pareiškėjui Darbo sutartyje sulygto darbo ir nemokės jam sutarto darbo užmokesčio, tuo labiau, kad iš pradžių darbdavys duodavo darbo ir mokėjo darbo užmokestį. Darbdaviui du mėnesius nekviečiant pareiškėjo į darbą ir nemokant darbo užmokesčio, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, pradėjo ieškoti kito darbo, o, jį suradęs, 2024 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį ir dirbti kitoje įmonėje. Nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas neskundė Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas akivaizdžiai nepagrįstai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo).

2.4.                      Migracijos departamentas priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus tik formaliai taikydamas Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktą. Sprendimas grindžiamas anksčiau (2024 m. balandžio 26 d.) priimtu sprendimu dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kurio dalis dėl taikyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto neatitinka faktinių aplinkybių, todėl iš ne teisės negali atsirasti teisė.

2.5.                      Gavęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas realiai dirbo Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Aplinkybės, kad darbdavys nesugebės aprūpinti pareiškėjo darbu ir dėl to nebus mokamas darbo užmokestis, paaiškėjo vėliau, pareiškėjui jau pakankamai ilgai dirbant Bendrovėje (daugiau kaip 12 mėnesių). Taigi nepalankios pareiškėjui aplinkybės susiklostė dėl darbdavio kaltės, kurių pareiškėjas iš anksto negalėjo numatyti ir apie jas žinoti. Darbdaviui nesugebant užtikrinti reguliaraus darbo ir pareiškėjui negaunant darbo užmokesčio, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, ieškant naujo darbdavio, o, jį suradęs, nedelsiant, 2024 m. balandžio 2 d., kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir neturėjo tikslo suklaidinti Migracijos departamento ar apgaule gauti leidimą gyventi. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui realius ir teisingus duomenis apie sutartą su darbdaviu darbo užmokestį, taigi nėra jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, susijusiomis su pareiškėjo atvykimu, buvimu ir darbu Lietuvoje.

2.6.                      Migracijos departamentas Sprendime nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno valstybėje bei padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamentas nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių visumos ir neatsižvelgė į tai, ar pareiškėjui draudimas 3 metus atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti. Sprendime nėra jokių motyvų ir argumentų, kuriais būtų grindžiama būtinybė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. ši Sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, kadangi Migracijos departamentas nepagrindė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies taikymo.

2.7.                      Migracijos departamentas neturėjo pagrindo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo 2024 m. birželio 16 d. iki 2027 m. birželio 18 d. Pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS Reglamentas) 24 straipsnio 2 dalies c punktą, perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedamas, jeigu trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis, kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui (tokių duomenų apskritai nėra). Sprendime apskritai nėra jokių argumentų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, dėl to ši Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta (VAĮ 10 str. 5 ir 6 d.).

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.                      Migracijos departamento Sprendimas priimtas, atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 24S109407 (toliau – ir 2024 m. balandžio 26 d. sprendimas) pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes jis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. gegužės 15 d.) tik 3 kartus buvo mokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis). Šis sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs, todėl pareiškėjo argumentai dėl minėto sprendimo atmestini kaip nepagrįsti. 

4.2.                      Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo, siekiant leidimo laikinai gyventi šalyje, ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Byloje nėra duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas. Migracijos departamentas, priimdamas 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo. Todėl Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.). Ši aplinkybė, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, gali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Galiojantys teisės aktai Migracijos departamento neįpareigoja aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis ar nesuteiktas pakankamas darbo krūvis. Vien faktas, jog pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.

4.3.                      Atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad Migracijos departamentas formaliai pritaikė Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas. Pareiškėjas, matydamas ir žinodamas, kad jam nėra mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis ilgą laiką, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (kreipėsi tik 2024 m. balandžio 2 d., nors darbo užmokestis nebuvo mokamas nuo 2023 m. lapkričio mėn.). Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Be to, Kriterijų vertinimo tvarkos aprašo 14 punktas yra imperatyvi nuostata, t. y. Migracijos departamentui nėra numatyta diskrecijos teisė nustatyti kitokį uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

4.4.                      Priešingai nei pareiškėjas teigia skunde, Migracijos departamentas turėjo pagrindą įtraukti perspėjimą į SIS. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinis sąrašą (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

4.5.                      Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra motyvuotos, t. y. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II.

5.       Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. L. skundą.

6.       Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog UAB „Vikodo“ ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. 2023 m. gegužės 15 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760248483, galiojantis iki 2025 m. gegužės 15 d. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2024 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą Nr. 2403-LLGD-1401 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Petva“. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 24S109407 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2024 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 24S149466 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams).

7.       Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1, 8 dalių, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 11, 14 punktų, SIS Reglamento 24 straipsnio 1, 3 dalių, Taisyklių 15 punkto nuostatomis.

8.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neskundė sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, taigi su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko. Teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodomų argumentų dėl šio sprendimo nepagrįstumo, nes minėtas sprendimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

9.       Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas sprendė, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

10.       Teismas pažymėjo, kad, nustatant laikotarpį, kuriam užsieniečiui draudžiama atvykti į Lietuvą, taikomos Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Teismas nurodė, kad, priimant Sprendimą, atsakovas laikėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų pagrindų, atsižvelgė į: pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. sausio 20 d. ir jam po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. gegužės 15 d.) tik 3 kartus buvo mokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 369 Eur; kad 2023 m. liepos–rugpjūčio ir spalio mėn. (3 mėn.) asmeniui buvo mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte (1 386 Eur), ir 2023 m. gegužės–birželio, rugsėjo mėn. ir 2023 m. lapkričio–2024 m. kovo mėn., net 8 mėnesius, iš jų 5 pastaruosius mėnesius iš eilės, užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, tai reiškia, kad asmuo šiuo laikotarpiu Bendrovėje faktiškai nedirbo); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (pareiškėjui ankščiau nebuvo išduota nacionalinė viza, 2023 m. gegužės 15 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, VSDFV informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2024 m. gegužės 1 d. įdarbintas Bendrovėje, tai leidžia daryti išvadą, jog užsienietis ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi; Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje).

11.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų pagrindu, todėl Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, kuriame įtvirtinta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Teismas vertino, kad toks laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, negali būti laikomas neproporcingu.

12.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negali būti atsakingas dėl darbdavio elgesio, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į Migracijos departamentą dėl darbdavio pakeitimo kreipėsi tik 2024 m. balandžio 2 d., nors darbo užmokestis jam nebuvo mokamas nuo 2023 m. lapkričio mėn. Šių aplinkybių pareiškėjas teismui niekaip nepaaiškino, todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai tokius pareiškėjo veiksmus vertintino kaip piktnaudžiavimą migracijos procedūromis.

13.       Teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės bei nurodytas teisinis reguliavimas neleidžia abejoti atsakovo priimto sprendimo įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos teisėtumu bei pagrįstumu. Nustatytas terminas – 36 mėnesiai (3 metai), yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti.

14.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

15.       Teismas nurodė, kad, netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

16.       Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme.

17.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas nepateikė jokių savarankiškų motyvų ir argumentų, kuriais būtų grindžiama būtinybė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas nepagrindė Įstatymo 133 straipsnio 1 taikymo pagrįstumo ir savarankiškai nevertino Migracijos departamento pareiškėjui pritaikytos priemonės (draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką) proporcingumo. Teismas išvadą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis padarė, remiantis tik pavieniais įrodymais, nevertindamas reikšmingų aplinkybių visumos: kokiu tikslu buvo išduotas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi; ar pareiškėjas realiai dirbo pagal Migracijos departamentui pateiktą Darbo sutartį ir kiek laiko dirbo; ar pareiškėjas, prieš kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, realiai pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbo užmokestį ar pateikti duomenys apie darbo užmokestį galėjo pasikeisti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios ir kt. Teismas nesigilino į Sprendimo priėmimo pagrindą, kuris neatsiejamai yra susijęs su 2024 m. balandžio 26 d. sprendimu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pateikė tikrovę atitinkančius duomenis ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip piktnaudžiavimą migracijos procedūromis.

17.2.                      Pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos arba nepagrindžiamos jokiais objektyviais duomenimis. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kuriais buvo aiškinamos aplinkybės dėl darbo užmokesčio ir darbdavio neteisėtų veiksmų (elgesio), ir jų nevertino. Tačiau, spręsdamas dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis, teismas nurodė, kad ,,Šių aplinkybių pareiškėjas teismui niekaip nepaaiškina, todėl sprendžiama, kad atsakovas pagrįstai tokius pareiškėjo veiksmus vertintino kaip piktnaudžiavimą migracinėmis procedūromis“. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sutiko su Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimu, tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė šio sprendimo, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas su juo sutiko. Pareiškėjas neskundė 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo dėl objektyvių priežasčių (finansiniai sunkumai darbdaviui su pareiškėju neatsiskaičius ir užsieniečiui apsunkinta teisininko paieška).

17.3.                      Aplinkybės, kad pareiškėjui pradėjus dirbti ir realiai dirbus daugiau kaip 12 mėnesių, po kurio laiko darbdavys pradėjo nemokėti darbo užmokesčio, dėl ko (pasikeitus aplinkybėms) pareiškėjas per protingą laiką kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, negali būti vertinamos kaip pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024 32 p.; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2240-815/2024 30 p.; 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023), kad vien SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvesti į SIS, nes, prieš tai, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą.

17.4.                      Tiek Migracijos departamento išvados, tiek pirmosios instancijos teismo išvados dėl piktnaudžiavimo migracijos procedūromis yra grindžiamos tik prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti SIS Reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą. Vien dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių (darbdaviui tik paskutinius mėnesius nemokant darbo užmokesčio), pareiškėjui neatlikus jokių neteisėtų veiksmų ir nepažeidus leidimo laikinai gyventi tvarkos ir teisės normų, Migracijos departamento sprendimas įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus yra neadekvatus, nepagrįstas ir neteisėtas, kuris be jokio pakankamo pagrindo riboja pareiškėjo judėjimo laisvę. Teismas netinkamai aiškino ir taikė SIS Reglamento nuostatas, savarankiškai ir individualiai (apskritai) nevertino, ar pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos taikant SIS Reglamento nuostatas. Migracijos departamento Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi negali būti laikoma teisėta ir atitinkančia VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl perspėjimo įvedimo į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, negali būti teisėta ir pagrįsta.

18.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti galioti.

19.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:

19.1.                      Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse) atžvilgiu, todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl neproporcingumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1964-556/2024). Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2109-1047/2024).

19.2.                      Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės (kokiu tikslu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ar pareiškėjas realiai dirbo ir kiek laiko, aplinkybės dėl kurių negavo atlyginimo ir kt.) nėra reikšmingos nagrinėjamu atveju, nes jos buvo įvertintos 2024 m. balandžio 26 d. sprendime, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi ir kuris nebuvo skundžiamas, todėl yra nenuginčytas ir įsiteisėjęs.

19.3.                      Atmestini pareiškėjo argumentai, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).

19.4.                      Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą (negauna darbo užmokesčio), privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo 2023 m. liepos 12 d., o nuo 2023 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas negavo tarpininkavimo rašte ir prašyme nurodyto darbo užmokesčio ir ilgą laiką nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo, t. y. jis beveik visą šio leidimo galiojimo laikotarpį neatitiko imperatyvių Įstatymo sąlygų. Migracijos departamento vertinimu, tokie pareiškėjo veiksmai (pasyvumas) vertintini kaip piktnaudžiavimas migracijos procedūromis.

19.5.                      Migracijos departamento Sprendime pagrįstai taikomos SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktas, nes pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis (teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje). Todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų teigi kitaip. 

19.6.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 24S149466, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo.

21.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų asmens vertinimą ir padarius teisingas bei pagrįstas išvadas, nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis bei į SIS įtraukto perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus laikotarpis yra proporcingas.

22.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas individualus visų reikšmingų bylai aplinkybių vertinimas, Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas, riboja pareiškėjo judėjimo laisvę bei neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.

23.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.       Byloje nustatyta, kad atsakovas, atsižvelgęs į faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu jis negavo viso sulygto darbo užmokesčio, t. y. 8 mėnesius, iš jų 5 pastaruosius mėnesius iš eilės, darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna)), padarė išvadą, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ir įtraukė perspėjimą į SIS. Šis Migracijos departamento Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais.

Dėl draudimo atvykti

25.       Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 20 d.) nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

26.       Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

27.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

28.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad paminėtas draudimas turėtų būti nustatomas, kai užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, tačiau šioje byloje tokių įrodymų nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką šiuo atveju nėra proporcingas.

29.       Kaip matyti iš Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo turinio, pareiškėjui 2023 m. gegužės 15 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu, motyvuojant tuo, kad, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (užsieniečiui po leidimo laikinai gyventi išdavimo tik 3 kartus buvo mokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o 8 mėnesius, iš jų 5 pastaruosius mėnesius iš eilės, užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas), pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

30.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2441-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2460-624/2023; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024).

31.       Iš Migracijos departamento Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, dėl kurių nėra ginčo, matyti, kad po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. gegužės 15 d.) pareiškėjui 3 kartus buvo mokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o 8 mėnesius, iš jų 5 pastaruosius mėnesius iš eilės, darbo užmokestis nebuvo mokamas. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kuriam buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, pagal kurią darbo užmokestis apskaičiuojamas apskaitinio laikotarpio pabaigoje; darbdaviui nesugebant užtikrinti reguliaraus darbo ir pareiškėjui negaunant darbo užmokesčio, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, ieškant naujo darbdavio, o jį suradęs nedelsiant, 2024 m. balandžio 2 d., kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį. 

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime dėl draudimo atvykti nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Dėl perspėjimo įvedimo į SIS

33.       Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

34.       SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

35.       Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).

36.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

37.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

38.       Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime dėl draudimo atvykti taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

39.       VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

40.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas dėl draudimo atvykti nelaikytinas proporcingu, todėl jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, ir yra naikintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41.       Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

42.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikia teismui prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

43.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, nors turėjo sumokėti 22,50 Eur, už apeliacinį skundą – 12 Eur, nors turėjo sumokėti 11,25 Eur (ABTĮ 35 str.), už advokato padėjėjo teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme – 480 Eur, už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme – 600 Eur.

44.       ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (0,5 Eur už skundą ir 0,75 Eur už apeliacinį skundą, iš viso – 1,25 Eur) grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

45.       Pareiškėjo prašoma priteisti teismo išlaidų suma už advokato / advokato padėjėjo teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (aktuali redakcija), nustatytų dydžių, todėl priteistina pareiškėjui.

46.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui iš atsakovo priteistina jo pateiktais dokumentais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų suma, kurią sudaro 1 113,75 Eur (480 Eur + 600 Eur + 22,50 Eur + 11,25 Eur), patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 1 ir 3 punktais, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. L. skundą patenkinti – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S149466.

Grąžinti pareiškėjui M. L. žyminio mokesčio permoką – 1,25 Eur (eurą dvidešimt penkis centus).

Priteisti pareiškėjui M. L. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 113,75 Eur (tūkstantį šimtą trylika eurų septyniasdešimt penkis centus) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                Arūnas Dirvonas

                                                                                Ričardas Piličiauskas

                                                                                Veslava Ruskan