Civilinė byla Nr. 2-1006/2008

Procesinio sprendimo kategorija 99.1.2.; 99.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarties, kuria ieškovų prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-369-280/2008 pagal ieškovų R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Viktauga“, V. M. , S. D. , tretiesiems asmenims V. Klimavičiaus architektūros firmai, uždarajai akcinei bendrovei „SPKT“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, statybos darbų leidimo galiojimo ir projektavimo sąlygų sąvado galiojimo panaikinimo, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo, Panevėžio apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir kt.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovai R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai, UAB „Viktauga“, V. M. , S. D. , tretiesiems asmenims V. Klimavičiaus architektūros firmai, UAB „SPKT“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, statybos darbų leidimo galiojimo ir projektavimo sąlygų sąvado galiojimo panaikinimo, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo, Panevėžio apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir kt. Ieškinyje ieškovai prašė teismą atleisti ieškovus nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Ieškovai 2008 m. rugpjūčio 27 d. teismui pateikė prašymą atleisti juos nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo.

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. spalio 1 d. nutartimi nutarė ieškovų prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio tenkinti iš dalies, atidėti ieškovams dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo šioje byloje priėmimo.

Teismas nurodė, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ieškovų pajamos nėra didelės, tačiau pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovų turtinė padėtis bloga, sunki ir jie negali sumokėti žyminio mokesčio. Teismas pažymėjo, kad „turtinė padėtis“ yra platesnė sąvoka, nei „gaunamos pajamos“. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė įrodymų apie turimą kitą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, neaišku, ar ieškovai gauna iš jo pajamų ar turi išlaidų išlaikymui, be to, byloje yra duomenų, kad ieškovams yra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus Panevėžio mieste, jie yra paveldėję kitą nekilnojamąjį turtą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atleisti ieškovus visai nuo dalies žyminio mokesčio nėra pagrindo.

Teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančia 1992 m. lapkričio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. III-7300 bei taikyti restituciją yra turtinis reikalavimas ir šiuo atveju CPK 80 straipsnio pirmoji dalis nustato proporcinį žyminį mokestį, nes ginčijamas sandoris dėl turto, kurio vertė byloje yra nustatyta. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 85 straipsnio 9 punktą šis turtinis ginčas įkainojamas pagal turto rinkos vertę. Teismas nurodė, kad reiškiamas reikalavimas dėl daiktinių teisių į žemės sklypą, esantį Kniaudiškių g. 4C, Panevėžio mieste, kurio rinkos vertė, kaip nurodo ir ieškovai, yra 160 000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad byloje pareikšta daug reikalavimų, ieškinio suma didelė, žyminio mokesčio suma, mokėtina vien už minėtą reikalavimą, irgi pakankamai didelė – 4200 Lt, kas ieškovams galėtų sukelti finansinių sunkumų, susijusių su kilusių ginčų teisminiu nagrinėjimu. Dėl to teismas konstatavo, kad dalies žyminio mokesčio mokėjimas atidėtinas iki sprendimo šioje byloje priėmimo, nes ieškovai pretenduoja įgyti teises į nekilnojamąjį turtą, jų turtinė padėtis gali pagerėti, kadangi pateikti duomenys, jog yra ieškovai yra pareiškę ne vieną ieškinį ir ne tik šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje jau sumokėjo 2 430 Lt už kitus pareikštus reikalavimus, kurių byloje iš viso 13 (reikalavimai Nr. 5 ir Nr. 14 yra tapatūs):

1. Pripažinti, kad 2005 m. rugpjūčio 16 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis, sudaryta tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Viktauga“, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, grindžiama apgaule ir tikrųjų ketinimų, nukreiptų prieš turėtos nuosavybės grąžinimą siekiančius asmenis, slėpimu, yra niekinis sandoris ir negalioja.
2. Pripažinti, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. lapkričio 22 d. išduotas UAB „Viktauga“ statybos darbų leidimas Nr.45. 390 pažeidžia Statybos įstatymo reikalavimus, ir panaikinti jo galiojimą.
3. Pripažinti, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. balandžio 20 d. išduotas UAB „Viktauga“ projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 183 pažeidžia įstatymo reikalavimus, ir panaikinti jo galiojimą.
4. Pripažinti, kad žemės sklypui, pagal Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros patvirtinimą Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 numatytam automobilių parkavimo aikštelei ir esančiam prie sklypo Kniaudiškių g. 4C, pietinėje dalyje, Panevėžio mieste, nėra nustatytas būtinasis visuomenės poreikis.
5. Įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją įstatymų nustatyta tvarka atkurti L. J. turėtos žemės, esančios Kniaudiškių g. 4C, Panevėžio mieste, nuosavybės teises, žemę gražinant natūra.
6. Panaikinti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendinius, kuriais numatyta automobilių stovėjimo aikštelė 0,1856 ha ploto valstybinėje žemėje prie sklypo, esančio Kniaudiškių g. Nr. 4C, Panevėžyje, ir 0,012 ha valstybinės žemės priskyrimas.
7. Pripažinti negaliojančiais ir neturinčiais teisinių pasekmių atsakovų aktus ir veiksmus, pažeidžiančius teismo nustatytas laikinąsias apsaugos priemones.
8. Pripažinti negaliojančiais Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. vasario 19 d. surašytą reikalavimą Nr. 2, kuriuo UAB „Viktauga“ įpareigojama iki 2007 m. balandžio 2 d. atlikti bendrąją projekto ekspertizę, Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento surašytą reikalavimą, kuriuo UAB „Viktauga“ įpareigojama nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2007 m. vasario 23 d. atlikti UAB „Viktauga“ statinio konservavimo darbus, UAB „SPKT“ komercinės paskirties statinio, esančio Kniaudiškių g. 4C, Panevėžyje, statinio projekto architektūrinės statybinės dalies techninio projekto korektūros bendrosios ekspertizės 2007 m. kovo 8 d. aktą Nr. 49/1-07, V. Klimavičiaus įmonės atliktą komercinės paskirties statinio, esančio Kniaudiškių g. 4C, Panevėžyje, statinio projekto architektūrinės statybinės dalies techninio projekto korektūrą.
9. Pripažinti, kad UAB „Viktauga“ nuo 2007 m. sausio 30 d. atlikti statybos darbai yra savavališka statyba.
10. Įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją įstatymų nustatyta tvarka pareikalauti statytojo UAB „Viktauga“ pašalinti savavališkos statybos padarinius, skirti atsakovams baudas už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimus, priteisti iš atsakovo UAB „Viktauga“ baudas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 45 straipsnį už neteisėtą valstybinės žemės užėmimą, priteisti iš atsakovo 4000 Lt už neteisėtą ieškovų žemės naudojimą.
11. Panaikinti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v 2.4.6 punktą.
12. Panaikinti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. lapkričio 9 d. potvarkio Nr. 595 v 7 punktą.
13. Pripažinti negaliojančia 1992 m. lapkričio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. III-7300 bei taikyti restituciją.
14. Įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises į 0,064 ha žemės sklypą, esantį Kniaudiškių g. 4C, kadastrinis numeris 2701/0021:1, Panevėžio mieste, grąžinant jį natūra.

Atskiruoju skundu ieškovai R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. prašo apeliacinės instancijos teismą Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad ieškovai atsisakė pateikti teismui patikslintą ieškinį kaip vieną procesinį dokumentą, kuriame būtų koncentruotai ir aiškiai išdėstyti visi ieškinio reikalavimai. Ieškovai nėra atsisakę pateikti patikslinto ieškinio, tačiau kreipėsi į teismą dėl nutarties, kuria buvo įpareigoti pateikti patikslintą ieškinį, vykdymo išaiškinimo, taip pat prašydami pratęsti terminą šios nutarties reikalavimo vykdymui.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai nesutinka, jog nėra sumokėtas žyminis mokestis. Ieškovai teismui pateiktame rašte buvo nurodę, kad jie yra įsitikinę, jog žyminį mokestį sumokėjo už visus reikalavimus, o tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad žyminis mokestis sumokėtas nepilnai, jie pareiškė prašymą, kad ieškovai būtų informuoti apie tai įstatymo nustatyta tvarka.
3. Teismas nepasisakė dėl ieškovų pareikšto prašymo atleisti juos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto bei ketvirtosios dalies pagrindu.
4. Teismas neteisingai nurodė pareikštų ieškinio reikalavimų sąrašą, todėl laikytina, kad teismas neįsigilino į visų byloje pareikštų reikalavimų teisinį turinį ir dėl to priėmė nepagrįstą nutartį.

Atskirasis skundas tenkintinas ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartis panaikintina ir atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas išspręstinas iš esmės.

Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja CPK 83 straipsnis. Pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis, kadangi minėtos dalies 14 punktas numato, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami asmenys ir kitais CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnį piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija; piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija. Minėto įstatymo 19 straipsnis reglamentuoja sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo tvarką ir numato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos ir šiose bylose šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismine tvarka gali būti ginamos ne tik ginčijant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir ginčijant atsisakymą (veiksmus) priimti tokį sprendimą. Kai ieškinyje sujungti keli reikalavimai, svarbu nustatyti, ar ieškinį sudarantys reikalavimai yra savarankiški, ar jie nėra išvestiniai, neatskiriamai susiję su pagrindiniu reikalavimu ir atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Žyminiu mokesčiu neapmokestinami ne tik reikalavimai dėl minėto įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimų panaikinimo ar įpareigojimo priimti tokį sprendimą, bet ir su jais neatskiriamai susiję išvestiniai reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Ieškinio turinys patvirtina, kad ieškovai pareiškė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsakovų atliktų veiksmų pripažinimo neteisėtais, teisės aktų pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo atkurti ieškovams nuosavybės teises į žemę, žemę grąžinant natūra, ir kitų reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrindiniu ieškovų R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. ieškinio reikalavimu laikytinas reikalavimas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę bei Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teises į žemę, žemę grąžinant natūra, o kiti ieškinyje pareikšti tiek neturtiniai, tiek turtiniai reikalavimai yra išvestiniai ir tiesiogiai susiję su pagrindiniu reikalavimu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, todėl kiti reikalavimai atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 14 punktą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio antrąją dalį, ieškovai R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. yra įstatymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už pareikštą minėtą ieškinį. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo iki sprendimo (nutarties) byloje priėmimo atidėjimo yra nepagrįstos.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra tenkintinas, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pripažintina, kad ieškovai R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. šioje byloje yra atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti, kad ieškovai R. J. , A. P. , E. R. , G. J. M. šioje byloje yra atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu.

Teisėjai                                                                                     Kazys Kailiūnas

Marytė Mitkuvienė

Gintaras Pečiulis