Administracinė byla Nr. eA-2033-502/2023
Teisminio proceso Nr. 3-68-3-036571-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.4.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Dental Investments“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 6 procentų (8 280,00 Eur) nuo žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) vidutinės rinkos vertės dydžio periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, jog žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 procentų tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 2.3-1914-01 Žemės sklypui buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) su siūlymu išpirkti Žemės sklypą, tačiau buvo informuotas, jog Administracija nesutinka išpirkti žemės sklypo už vidutinę rinkos kainą, kadangi Žemės sklypui yra nustatytas servitutas. Pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl servituto panaikinimo ar pakeitimo, tačiau NŽT Vilniaus skyrius atsisakė priimti sprendimą panaikinti servitutą.
2.2. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika nepriklausomai nuo to, kokie inžineriniai tinklai ar statiniai Žemės sklype yra ar bus įrengti, servitutas privalo būti atlygintinis. Aplinkybė, jog pareiškėjas įgijo servitutu apsunkintą Žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis ir Žemės sklypui netaikomas naujas servituto teisinis reglamentavimas. Servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą.
2.3. Šiuo atveju servitutas nustatytas visam daiktui, servituto trukmė neterminuota, esamas servituto turinys neleidžia pareiškėjui naudotis nuosavybės teise priklausančiu daiktu, t. y. esamu servitutu Žemės sklypas ir jame esantis kelias atitenka Administracijai, todėl turi būti nustatyta, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 procentų dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d. Šiuo metu Žemės sklypo vertė 138 000, 00 Eur, todėl 6 procentai rinkos vertės sudaro 8 280,00 Eur.
3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad administracinio akto, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis Žemės sklypo servitutas, tuometinis Žemės sklypo savininkas neskundė, su šiuo administraciniu aktu sutiko, todėl nuo 2007 m. kovo 13 d. servituto faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre. Būtinybė naudotis Žemės sklypui nustatytu servitutu, suteikiančiu teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinierinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, šiuo metu Žemės sklype vis dar yra išlikusi – sklypas yra (duomenys neskelbtini) gatvių tinklo dalis, kuri yra būtina tolimesnei teritorijos plėtrai vystyti.
5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo 2016 m. rugpjūčio 5 d., t. y. vėliau negu šiam Žemės sklypui buvo nustatyti pareiškėjo teises šiuo metu tariamai pažeidžiantys teritorijų planavimo sprendiniai. Žemės sklypą pareiškėjas įsigijo jau su minėtais teritorijų planavimo sprendiniais, lėmusiais atitinkamą pareiškėjo kartu su Žemės sklypų įgyjamų teisių turinį. Pareiškėjas, prieš įsigydamas Žemės sklypą, turėjo visas galimybes įvertinti šiam Žemės sklypui patvirtintą naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytus apribojimus. Ta aplinkybė, jog susipažinęs su esamais Žemės sklypui nustatytais teritorijų planavimo sprendiniais pareiškėjas vis dėlto apsisprendė šį Žemės sklypą įsigyti (perimti), nenurodydamas pretenzijų ar pageidavimų, leidžia teigti, kad pareiškėjas sutiko su savo įgyjamų teisių į Žemės sklypą turiniu ir apimtimi.
6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas anksčiau kreipėsi į teismą dėl Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo ir kompensacijos priteisimo, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, kad jis akivaizdžiai praleido skundo dėl Įsakymo padavimo terminą, o reikalavimas dėl kompensacijos yra išvestinis, todėl jis negali būti savarankiškas.
7. Atsakovas vertino, kad pagrindinis pareiškėjo siekis šiuo metu yra bet kokios formos pajamų gavimas iš Žemės sklypo, šį siekį argumentuojant tariamu savo teisių pažeidimu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atitinkami suvaržymai Žemės sklypui buvo nustatyti dar iki šį sklypą perimant pareiškėjui, akivaizdu, kad neva siekdamas apginti savo tariamai pažeidžiamas teises, pareiškėjas reikalauja daugiau teisių, negu yra jų įgijęs. Toks pareiškėjo siekis bet kokiu būdu pasipelnyti Administracijos ar kitų asmenų sąskaita yra ne tik nepagrįstas, bet ir nesąžiningas.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
9. NŽT mano, kad pareiškėjas, nurodydamas, kad nepriklausomai nuo to, kokie inžinieriniai tinklai ar statiniai pareiškėjai priklausančiame Žemės sklype yra ar bus įrengti, servitutas privalo būti atlygintinas, siekia pakeisti Įsakymo turinį, neginčijant paties Įsakymo, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis servitutas. Tenkinus pareiškėjo skundą, susiklostytų tokia situacija, jog galiojančiu ir nepanaikintu administraciniu aktu nustatytas neatlygintinis servitutas taptų atlygintiniu. Pareiškėjas, siekdamas gauti kompensaciją už naudojimąsi Žemės sklypu, kuriam yra nustatytas neatlygintinis servitutas, turi ginčyti ir Įsakymą. Jeigu toks Įsakymo ginčijimas nėra įmanomas dėl senaties terminų, tai galima teigti, kad skundas yra nepagrįstas.
10. NŽT vertinimu, papildoma kompensacija už jau nustatytą servitutą nėra galima, kadangi jis yra neatlygintinis. Nustatyto neatlygintinio servituto apimtis yra inžinerinių tinklų įrengimas ir eksploatavimas, kelių tiesimas, praėjimas pėstiesiems ir pravažiavimas transporto priemonėms bet kuriuo paros metu. Prieš tai buvęs Žemės sklypo savininkas Įsakymo neskundė, neginčijo neatlygintino jo statuso, turinio, taip pat neginčijo detaliojo plano, pagal kurio sprendinius yra suplanuota gatvės zona.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
12.1. Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“ 12 punkte buvo nustatyti žemės sklypo Nr. 1G, esančio (duomenys neskelbtini) dalyse, duomenys: 8 089 kv. m plotas ir ribos, prie įsakymo pridedamoje ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano pažymėtos linijomis ir skaičiais 1; 8–6; 18; 26–27; 31; 30; 43; 32; 40–37;41;42. Taip pat nustatytas naudojimo būdas ir pobūdis – inžinerinės infrastruktūros (visų rūšių transporto ir pėsčiųjų judėjimo, inžinerinių statinių bei tinklų) teritorija susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių statybai, rekonstrukcijai ir eksploatacijai. Minėtu įsakymu Vilniaus apskrities viršininko administracijai pasiūlyta 12 punkte nurodytam sklypui nustatyti servitutą, suteikiantį teisę visame sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu iki šis sklypas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.
12.2. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 2.3-1914-01 Žemės sklypui buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinierinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Servitutas įsigaliojo nuo 2007 m. kovo 13 d.
12.3. Nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas.
12.4. Pareiškėjas 2017 m. liepos 4 d. pateikė Administracijai prašymą, kuriuo pasiūlė Administracijai išpirkti Žemės sklypą už vidutinę rinkos kainą, nustatytą pasirinktų turto vertintojų. Administracija 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu nurodė pareiškėjui, jog nesutinka išpirkti Žemės sklypo už vidutinę rinkos kainą, kadangi Žemės sklypui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu.
12.5. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. gruodžio 4 d. gautas pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymas ,,Pakeisti servitutą”. Prašyme pareiškėjas prašė pakeisti 2007 m. kovo 2 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01, nustatytą servitutą (arba panaikinti ir nustatyti naujai), t. y. nustatyti atlygintinį Žemės sklypo servitutą. Taip pat pareiškėjas prašė nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 procentų dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės, periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d. ir nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49SJN-631-(14.49.105.), kuriuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo administracinę procedūrą nutraukė.
12.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 49SJN-631-(14.49.105.), kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3102-1047/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01212-2020-3) panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 49SJN-631-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ dalį dėl pareiškėjo reikalavimų pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą; nustatė, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu ir įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymo „Pakeisti servitutą“ reikalavimus pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą; nustatė, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. liepos 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Teismas nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 44/712035 matyti, jog ginčo Žemės sklypo kadastro duomenų nustatymas buvo atliktas 2006 m. lapkričio 27 d., išraše taip pat nurodyta, kad Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorija. Vilniaus miesto valdybos taryba 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtinto teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinius, susijusius su žemės naudojimo būdu (1 punktas), minėtu sprendimu taip pat buvo nustatyta, kad sąlygos techniniam projektui rengti bus išduodamos tik išsprendus fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ar jų dalių, patenkančių į infrastruktūros teritoriją, perdavimo klausimus (2.1 punktas).
14. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad tiek Žemės sklypo, tiek kitų gretimų sklypų savininkas UAB „Rūmas“, nelaukdamas, kada bus įgyvendinti minėto Vilniaus miesto valdybos tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtinto detaliojo plano sprendiniai, pateikė prašymą suformuoti tris sklypus ir pakeisti jų paskirtį bei suformuoti ketvirtą sklypą (būsimą gatvę, t. y. Žemės sklypą), kuris bus perduotas Vilniaus miesto reikmėms. UAB „Rūmas“ prašymų pagrindu Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“ buvo suformuoti atskiri žemės sklypai nustatant jų duomenis.
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad vėlesnėse Administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 30-2188 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“ pakeitimo“ ir 2007 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 30-103 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“ pakeitimo“ redakcijose nuostata dėl servituto taip pat išliko.
16. Teismas pažymėjo, kad tuometinis Žemės sklypo savininkas neskundė administracinio akto, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis Žemės sklypo servitutas, todėl nuo 2007 m. kovo 13 d. servituto faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre.
17. Teismas nurodė, kad atsakovo teigimu, būtinybė naudotis Žemės sklypui nustatytu servitutu, suteikiančiu teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, šiuo metu Žemės sklype vis dar yra išlikusi – šis sklypas yra (duomenys neskelbtini) gatvių tinklo dalis, kuri yra būtina tolimesnei teritorijos plėtrai vystyti. NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistai, pareiškėjo prašymu, 2019 m. sausio 14 d. atliko Žemės sklypo naudojimo patikrinimą vietovėje, surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-14. Patikrinimo metu nustatyta, kad Žemės sklypas yra naudojamas pagal nustatytą žemės naudojimo paskirtį. Patekimas į žemės sklypą yra iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Žemės sklype yra pavienės statybinės tvoros, taip pat dalinai aptverta statybvietė (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra nežymus reljefo pakitimai. Galimybės pravažiuoti ties žemės sklypu nėra, kadangi vykdomi kelio įrengimo darbai. Žemės sklype vietomis sukrautos statybinės medžiagos. Nustatyta, kad dalis statybinės tvoros pastatyta už žemės sklypo ribos, valstybinėje žemėje bei gretimo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribose.
18. Teismas konstatavo, kad Žemės sklypą pareiškėjas įsigijo jau nustatytais teritorijų planavimo sprendiniais, lėmusiais atitinkamą pareiškėjo kartu su Žemės sklypų įgyjamų teisių turinį. Teismo įsitikinimu, prieš įsigydamas Žemės sklypą, pareiškėjas turėjo visas galimybes įvertinti šiam Žemės sklypui patvirtintą naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytus apribojimus (šiuo atveju daiktinę teisę – servitutą) ir, atsižvelgęs į tai, spręsti Žemės sklypo įsigijimo (perėmimo) tikslingumo klausimą. Aplinkybė, kad susipažinęs su esamais Žemės sklypui nustatytais teritorijų planavimo sprendiniais pareiškėjas apsisprendė Žemės sklypą įsigyti (perimti), nenurodydamas kokių nors pretenzijų ar pageidavimų, leidžia teigti, kad pareiškėjas sutiko su savo įgyjamų teisių į Žemės sklypą turiniu ir apimtimi. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pretenzijas dėl savo galimai pažeidžiamų teisių pareiškėjas ėmė reikšti perėmęs Žemės sklypą.
19. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019 nėra susijusi su nagrinėjamo ginčo dalyku. Pareiškėjas neteisingai sulygina teisinį reguliavimą ir nuostolių atlyginimą servitutui iš esmės ir teisinį reguliavimą esant specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms. Atkreiptas dėmesys, kad cituojamose byloje, jau veiklą reguliuojančiu įstatymu buvo numatyta kompensacijos forma ir rūšis, jos dydis bei terminai. Išplėstinė teisėjų kolegija byloje išaiškino, kad yra pagrindas nekilnojamojo daikto servitutą laikyti atlygintiniu servitutu, buvo sprendžiamas kompensacijos dydžio klausimas.
20. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė padarytos žalos, kuri atsirado naudojantis servitutu, tik nurodė, siekiantis apginti savo pažeistas teises, tačiau nedetalizavo, kokias būtent jo turimas teises pažeidžia žemės sklypui dar 2007 metais nustatytas servitutas.
21. Teismas darė išvadą, kad pagal atsakovo pateiktą informaciją už teritorijos, kurioje yra ir Žemės sklypas, tinkamą vystymą ir infrastruktūros įrengimą yra atsakingi planuojamos teritorijos sklypų savininkai (vystytojai), kurie, vystydami kitus planuojamoje teritorijoje esančius sklypus, ir prisiėmė jiems tenkančius įsipareigojimus dėl infrastruktūros įrengimo.
22. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad nepriklausomai nuo to, kokie inžineriniai tinklai ar statiniai jam priklausančiame žemės sklype yra/bus įrengti, servitutas privalo būti atlygintinis ir vertino, kad pareiškėjas tokiu būdu iš esmės bando pakeisti Įsakymo, kuriuo buvo nustatomas neatlygintinis servitutas, turinį.
23. Teismo įsitikinimu, kol Žemės sklype yra galiojantis ir nepanaikintas neatlygintinis servitutas suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, tol Administracija turi teisę neatlygintinai Žemės sklypo teritorijoje įrengti inžinerinę infrastruktūrą. Bylos medžiaga patvirtina, kad Žemės sklype nustatytas servitutas yra neatlygintinis, todėl papildoma kompensacija už jau nustatytą servitutą nėra galima.
III.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
25. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
25.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-44-575/2023, kuria byla pagal pareiškėjo skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo buvo perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nurodė, kad teismas turėtų apsvarstyti galimybę vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2021 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-377- 881/2021 ir 2020 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A- 46-236/2020, kuriose išaiškinta, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinas. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo nuostata, kad nustatytas neatlygintinas servitutas, nereiškia, kad už nustatytą servitutą neturi būti atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019). Minėtose bylose teismai tenkino ieškovų ieškinius ir priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuostolių už ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytus servitutus atlyginimą. Minėti teismų sprendimai atitinka ir kasacinio teismo praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai servitutas nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais, kai servitutas nustatytas administraciniu aktu. Servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010; 2011 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. T. v. UAB „Dzūkijos statyba“, bylos Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. Vilniaus rajono ŽŪB „Vanaginė“, bylos Nr. 3K-3-86/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019, be kita ko nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas įgijo servitutu apsunkintą žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą dėl nuosavybės teisės suvaržymo neatlygintinu servitutu, kuris nustatytas teisėtu administraciniu aktu, t. y. įsakymu nepagrįstas dėl to, jog nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, neatitinka teisinio reguliavimo, kadangi prievolė atlyginti nuostolius, atsiradusius iš servituto nustatymo, atsiranda iš įstatymo, o šios prievolės nevykdymas yra akivaizdūs neteisėti veiksmai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas.
25.2. Tai, kad pareiškėjas pirko sklypą su nustatytais apribojimais, t. y. servitutu, nepaneigia viešpataujančio daikto (statinio gatvės) savininko pareigos atlyginti už naudojimąsi svetimu daiktu. Tuo tikslu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išpirkti ginčo žemės sklypą, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė. Teismo pozicija, kad pareiškėjas sutiko su savo įgyjamų teisių į Žemės sklypą turiniu ir apimtimi nesuderinama su konstitucine nuosavybės teisės apsauga ir įstatyme įtvirtintu reikalavimu už nuosavybės teisės suvaržymą sumokėti teisingą atlyginimą. Nurodyti teismo argumentai visiškai paneigia Konstitucijos garantuotą teisę į nuosavybę, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto konstitucinio imperatyvo teisingai atlyginti asmeniui už iš jo visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę nesilaikymą bei teisėtų lūkesčių principą. Be to, CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Tuo tarpu kreditoriaus pasikeitimas kitu asmeniu, nepanaikina skolininko prievolės. Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Ta aplinkybė, kad pasikeitė ginčo žemės sklypo savininkas, nepanaikina skolininko, t. y. atsakovo, kaip viešpataujančiojo daikto savininko prievolės mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui, t. y. ieškovui.
25.3. Ginčo sklype atsakovas suplanavo įrengti gatvę dar iki tol, kol ankstesnis sklypo savininkas UAB „Rūmas“ pateikė prašymą suformuoti tris sklypus ir pakeisti jų paskirtį bei suformuoti ketvirtą sklypą.
25.4. Esant tokioms aplinkybėms, kai servitutas yra nustatytas visam Žemės sklypui, visas žemės sklypo plotas yra užimtas Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvės ir pareiškėjas objektyviai neturi galimybės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu kitaip, nei bet kuris kitas visuomenės narys naudojasi gatve – tik susisiekimui, t. y. pareiškėjas iš esmės negali savo nuožiūra valdyti ir naudoti jam nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo. Teismo argumentai, kad pareiškėjas neįrodė suvaržymų naudotis Žemės sklypu, vertintini kaip nepagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatytas servitutas lemia žemės sklypo suvaržymus, artimus tiems, kuriuos savininkas patirtų žemę paėmus visuomenės poreikiams, nustatant kompensacijos dydį vienu iš teisiškai reikšmingų kriterijų galėtų būti atlygio, mokamo turtą paėmus visuomenės poreikiams, dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014).
25.5. Pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginimą už nustatytą servitutą yra kildinamas ne iš delikto, bet iš Žemės įstatymo nustatytos prievolės atlyginti už servitutą.
26. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
27. Atsakovas pritaria teismo sprendimo motyvams. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju Žemės sklypas, planuojant jį detaliajame plane, miestui nebuvo prioritetinė teritorija, t. y. šiame Žemės sklype buvo numatomi sprendiniai, iš esmės naudingi ir reikšmingi tik sklypo savininkams, nes šiame Žemės sklype nebuvo numatyta svarbių miestui statinių statyba, reikšmingos infrastruktūros tiesimas (pvz. gatvė, kuri sujungtų kelias gatves, ar eismo srautu reikšminga gatvė) ir t. t. (duomenys neskelbtini) gatvė, esanti Žemės sklypo dalis, nejungia miesto (gyvenamųjų rajonų) centrų, t. y. ši gatvė neįsijungia nei į (duomenys neskelbtini), nei į (duomenys neskelbtini) gatvę; į šią gatvę patenkama iš kitos kvartalą aptarnauti skirtos – (duomenys neskelbtini) gatvės. Dėl to manytina, kad už šios teritorijos, kurioje yra ir Žemės sklypas, tinkamą vystymą ir infrastruktūros įrengimą yra atsakingi planuojamos teritorijos sklypų savininkai (vystytojai), kurie, vystydami kitus planuojamoje teritorijoje esančius sklypus, ir prisiėmė jiems tenkančius įsipareigojimus dėl infrastruktūros įrengimo. Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovas vertina, kad ne (duomenys neskelbtini) gatvė, o būtent detaliojo plano ištraukos reglamentinėse lentelėse išvardyti sklypai, kuriems aptarnauti ši gatvė statoma, yra viešpataujantys Žemės sklype esančio servituto atžvilgiu. Tokiu atveju, teismui nustačius, kad Žemės sklype nustatytas servitutas turėtų yra atlygintinis, periodines išmokas už šį servitutą pareiškėjui turėtų mokėti ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip gatvės savininkė, o būtent minėtų sklypų savininkai. Tik tokiu būdu nagrinėjamu atveju būtų išvengta viešojo intereso pažeidimo, kuris pasireikštų Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų naudojimu privatiems vystytojų interesams tenkinti.
28. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019 nėra susijusi su ginčo dalyku. Pareiškėjas neteisingai sulygina teisinį reguliavimą ir nuostolių atlyginimą servitutui iš esmės ir teisinį reguliavimą esant specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms.
29. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo piniginis reikalavimas nėra įrodytas, nėra pateikiami skaičiavimai, tik pateikiama nuoroda į rinkos vertę, kuria Vilniaus miesto savivaldybė turi pagrindo abejoti, nes individualus vertinimas nėra atliktas, bei remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kuri neturi prejudicinio ryšio su nagrinėjama byla.
30. Administracija atkreipė dėmesį į tai, kad viso teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti jokie Administracijos neteisėti veiksmai iš kurių galėtų kilti reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės), t. y. nebuvo nustatyta visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas nereiškė reikalavimo panaikinti Įsakymo, kuriuo nustatytas neatlygintinis servitutas, todėl nereiškiant reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, pareiškėjo nurodoma žala (kompensacija) yra kildinama iš teisėto ir galiojančio Įsakymo, todėl akivaizdu, kad negali būti priteisiama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Ginčo dalykas – periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu priteisimo.
32. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 6 procentų (8 280,00 Eur) nuo Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės dydžio periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, jog žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 procentų tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas. Teismas konstatavo, kad Žemės sklype nustatytas servitutas yra neatlygintinis, todėl papildoma kompensacija už jau nustatytą servitutą nėra galima. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjas neįrodė padarytos žalos, kuri atsirado naudojantis servitutu.
33. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir tvirtina, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl kompensacijos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu priteisimo.
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 2.3-1914-01 Žemės sklypui buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinierinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Pareiškėjas, kuris ginčo Žemės sklypą įsigijo aukciono būdu iš bankrutuojančios UAB „Rūmas“ 2016 m. rugpjūčio 5 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.129 straipsniu, Žemės įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis nuostolių dėl nustatytų servitutų atlyginimą, pateiktu teismui skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos periodinę kompensaciją dėl servituto nustatymo administraciniu aktu atsiradusiems nuostoliams atlyginti (pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje klaidingai nurodyta, kad pareiškėjas prašė priteisti nuostolių atlyginimą iš NŽT).
35. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka (CK 4.111 str. 2 d.).
36. CK 4.124 straipsnio 1 dalis numato, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
37. Civilinio kodekso 4.129 straipsnyje įtvirtinta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
38. Servitutų nustatymo administraciniu aktu, skirtingai nei jų nustatymą sandoriais ar teismo sprendimu, CK detaliau nereglamentuoja. Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejus reglamentuoja Žemės įstatymas. Kadangi žemės servitutą ginčo Žemė sklype Vilniaus apskrities viršininkas nustatė 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 2.3-1914-01, nagrinėjamoje byloje aktualios Žemės įstatyme (redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Žemės įstatymo aktuali redakcija) įtvirtintos teisės normos, skirtos su žemės servitutų nustatymu administraciniu aktu susijusiems santykiams reguliuoti.
39. Žemės įstatymo aktualios redakcijos 23 straipsnio 1 dalis numatė, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje.
40. Vienas iš Žemės įstatymo aktualios redakcijos 23 straipsnio 2 dalyje nurodytų žemės servitutų nustatymo atvejų, kada apskrities viršininko sprendimu gali būti nustatytas servitutas privačios žemės sklypui yra tada, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo aktualios redakcijos 23 str. 2 d. 4 p.).
41. Pagal Žemės įstatymo aktualios redakcijos 23 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytą bendrąją taisyklę, žemės savininkams nuostoliai dėl nustatytų servitutų turėjo būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis.
42. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 buvo patvirtinta vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą po to, kai jau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino 2021 m. rugsėjo 27 d. priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-44-575/2023).
44. ABTĮ 148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui.
45. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismui buvo privalomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-44-575/2023 nurodyti teisės išaiškinimai.
46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartyje atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad būtina vadovautis teismų praktika ir atsižvelgti į teismų išaiškinimus panašiose bylose. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad teismas turėtų apsvarstyti galimybę vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2021 m. vasario 11 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-377-881/2021 ir 2020 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-46-236/2020, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinas; Vilniaus apskrities viršininko įsakymo nuostata, kad nustatytas neatlygintinas servitutas, nereiškia, kad už nustatytą servitutą neturi būti atlyginta (taip pat žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. e3K-7-2-1075/2019).
47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į minėtoje kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus.
48. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad pagal savo prigimtį servitutas yra atlygintinis. Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Servituto atlygintinumu yra įgyvendinamas šalių interesų pusiausvyros principas. Siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tačiau servituto atlygintinumo klausimas gali būti sprendžiamas ne tik nustatant servitutą, bet ir nagrinėjant ginčus dėl servituto įgyvendinimo. Nustačius servitutą ir kartu neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010, kt.).
49. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai jis nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais atvejais, kai yra nustatytas administraciniu aktu. Taigi servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017, 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
50. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. servitutas nustatytas administraciniu aktu (prieš savininko valią), servitutas nustatytas privačios žemės sklypui, servitutas buvo nustatytas nurodant, kad jis nustatomas iki Žemės sklypas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, įvertinusi paminėtą teisinį reguliavimą ir pacituotą kasacinio teismo praktiką teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju administraciniu aktu nustatytas servitutas neturi būti atlygintas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto atlygintinumą, nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.
51. Kaip jau minėta, pareiškėjas šioje byloje prašė priteisti jam iš atsakovo kompensaciją, mokamą už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu. Pareiškėjas nurodė, kad būtina atsižvelgti į tai, kad servitutas nustatytas visam daiktui, servituto trukmė neterminuota, esamas servituto turinys neleidžia pareiškėjui naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu daiktu, t. y. esamu servitutu žemės sklypas ir ant jo nutiestas kelias atitenka Vilniaus miesto savivaldybei.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, ir dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.129 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jau nustatant servitutą, tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „N. B.“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; kt.). Tačiau servituto atlygintinumo klausimas gali būti sprendžiamas ne tik nustatant servitutą, bet ir nagrinėjant ginčus dėl servituto įgyvendinimo. Nustačius servitutą ar išnagrinėjus ginčą dėl servituto įgyvendinimo ir kartu neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, o teismo galimybė tai išspręsti paprastai yra suvaržyta tarnaujančiojo daikto savininko pasirinktos teisinės pozicijos, kai jis neigia servituto galimybę, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).
53. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė padarytos žalos, kuri atsirado naudojantis servitutu, tik nurodė, siekiantis apginti savo pažeistas teises, tačiau nedetalizavo, kokias būtent jo turimas teises pažeidžia žemės sklypui dar 2007 metais nustatytas servitutas.
54. Šiuo aspektu pažymėtina, kad konkrečius nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti. Tačiau, kai neįmanoma tiksliai nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko nuostolių arba sunku juos nustatyti, teismas turi spręsti dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių atlyginimo priteisimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 36 punktas). ABTĮ (56 straipsnis) teismui numato aktyvų vaidmenį įrodinėjimo procese, tame tarpe sprendžiant klausimus, reikalaujančius specialiųjų žinių (60, 61 straipsniai).
55. Teismas, spręsdamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydžio, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika. Atsižvelgiama į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017 42 punktas; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 31 punktas; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019 30 punktas).
56. Nustatant kompensacijos ar nuostolių dėl nustatyto servituto žemės sklypui dydį, atsižvelgiama į servituto nustatymo metu esančią žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016 24, 25 punktai; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-695/2018 39, 40 punktai).
57. Taip pat vertinami dėl servituto nustatymo sumažėjęs be suvaržymų likęs žemės sklypo dydis ir vertė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).
58. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė, nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-313/2015).
59. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai nesprendė dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių atlyginimo priteisimo.
60. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas įsigijo Žemės sklypą su jame esančiais atitinkamais apribojimais, atsiradusiais prieš jam įsigyjant nuosavybės teises į žemę ir jo galimybė naudotis įgyta žeme ir šios žemės vertė dėl joje esančių inžinerinių tinklų ir kelio nepakito, yra reikšminga nustatant kompensacijos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu dydį, tačiau tai yra tik viena iš aplinkybių, kitos aplinkybės, į kurias atkreipė dėmesį ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartyje, t. y. panašių sklypų, kurie naudojami tik kaip susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorija, vidutinė rinkos kaina, minėtoje kasacinio teismo praktikoje nurodytos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant kompensacijos klausimą pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos.
61. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, kad atsakovo pateikta informacija, leidžia teigti, jog už teritorijos, kurioje yra ir Žemės sklypas, tinkamą vystymą ir infrastruktūros įrengimą yra atsakingi planuojamos teritorijos sklypų savininkai (vystytojai), kurie, vystydami kitus planuojamoje teritorijoje esančius sklypus, ir prisiėmė jiems tenkančius įsipareigojimus dėl infrastruktūros įrengimo.
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu svarbūs yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, pateikti 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, kurioje be kita ko, buvo sprendžiamas teisės klausimas – ar remiantis servitutą reglamentuojančiomis teisės normomis galima nustatyti servitutą, kai kol kas neegzistuoja joks viešpataujantysis daiktas, dėl kurio tinkamo naudojimo reikėtų nustatyti servitutą, ir ar pačios kuriamos požeminės bei antžeminės komunikacijos gali būti laikomos viešpataujančiuoju daiktu, dėl kurio būtų nustatomas servitutas.
63. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
64. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto atlygintinumo kausimą, ir nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju servitutas yra neatlygintinis, byloje liko neišnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas dėl kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, priteisimo, todėl panaikinus teismo sprendimą byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 3 p.).
65. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į būtinybę šioje byloje aiškiai ir tiksliai suformuluoti reikalavimą (ABTĮ 24 str. 2 d. 8 p.), kadangi pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo suformuluotas reikalavimas yra sąlyginis ir netikslus, todėl pirmosios instancijos teismo neturėjo būti priimtas, nepasiūlius pareiškėjui pašalinti skundo trūkumų (ABTĮ 33 straipsnis). Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pagal kurį teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėtų pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundo dalyką bei akcentuoti procesinę teisę ir pareigą teikti įrodymus.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Gintaras Kryževičius
Dalia Višinskienė