Civilinė byla Nr. 3K-7-115/2006
Procesinio sprendimo
kategorijos:
73.2.6.1; 44.2.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Romualdo Čaikos,
Teodoros Staugaitienės, Janinos Stripeikienės (pranešėja), Juozo Šerkšno, Prano
Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 21 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei
bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, V. K. dėl neturtinės žalos
atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. V.
2004 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. K., prašydama
priteisti 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Vėliau, 2004 m. gruodžio 16 d. ji
pareiškė ieškinį atsakovui – uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „Lindra“
(dabartinis pavadinimas – UAB DK „PZU Lietuva“), o 2005 m. kovo 7 d. ieškiniu
prašė solidariai priteisti 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovų UAB
DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo V. K. Ieškovė taip pat prašė atnaujinti dėl
svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą ieškiniui draudimo
kompanijai pareikšti. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gegužės 12 d. ją,
einančią per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, partrenkė automobilis, vairuojamas
atsakovo V. K., kuris savo, kaip automobilio savininko ir valdytojo civilinę
atsakomybę apdraudė UAB DK „Lindra“. Eismo įvykio metu ieškovė patyrė kojos
traumą, sukėlusią didelį fizinį skausmą, nepatogumus. Buvo atliktos dvi
operacijos, ieškovė ilgą laiką buvo nedarbinga. Šeimos nariams teko ja
rūpintis, padėti judėti. Ieškovė teigia, kad kojos traumos pasekmes jaučia iki
šiol; pažymi, kad dirba stovimą darbą fasuotoja, o lengvesnio darbo, būdama 53
m. amžiaus, negali susirasti. Eismo įvykis sukėlė šoką, net ir dabar nesaugiai
jaučiasi gatvėje, jaučia transporto baimę. Fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, bendravimo galimybių sumažėjimas – tai patirta
neturtinė žala, kurią ieškovė vertina 7000 Lt.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Varėnos rajono
apylinkės teismas 2005 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
priteisė iš UAB DK „PZU Lietuva“ O. V. 7000 Lt neturtinės žalos
atlyginimą; ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo solidariai
iš V. K. atmetė. Teismas nurodė, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta
taisyklė, jog visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų
naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Atsakovas
V. K. sudarė draudimo sutartį standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu,
todėl esantys sutartyje teisiniai neaiškumai bei galimi sutarties sąlygų prieštaravimai
aiškintini jo naudai. Atsakovams sudarant transporto priemonių savininkų ir
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, galiojo 2000 m.
Civilinio kodekso nuostatos, pagal kurias draudikas prisiėmė iš sutartinių
santykių kylančią civilinę atsakomybę dėl neturtinės žalos. Žala, kurios
reikalauja ieškovė, neviršija draudimo sutartyje nurodytos sumos, draudikas yra
mokus, todėl prievolę atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą turi draudikas
– atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“, draudimo sutartimi prisiėmęs žalos
atsiradimo riziką. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo,
teismas nurodė, kad pagal CK 127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties
termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi
suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ieškovės teisės pažeidimo momentas yra
UAB DK „Lindra“ žalos atlyginimo išmokėjimas paskutinį kartą – 2004 m.
liepos 22 d. – atsisakant mokėti didesnį žalos atlyginimą. Ieškovė ieškinį
draudimo kompanijai dėl žalos atlyginimo pateikė teisme 2004 m. gruodžio 16 d.,
t. y. nepraleidusi ieškinio senaties termino, todėl nėra pagrindo jam
atnaujinti. Taip pat nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui iš eismo įvykio
kaltininko V. K. priteisti, nes už žalos atlyginimą yra atsakingas
draudikas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2005 m. liepos 21 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 30
d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo nustatytu ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentu ir
motyvais dėl draudiko pareigos atlyginti ieškovei atsakovo V. K. padarytą
neturtinę žalą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. liepos 21 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
ir ieškinio senaties termino taikymo bei priimti naują sprendimą – atmesti
reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą; priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovė
apie teisės į asmens ir kūno neliečiamybę bei vientisumą pažeidimą, iš kurio
kyla teisė į žalos atlyginimą, turėjo sužinoti eismo įvykio dieną - 2003 m.
gegužės 12 d. Dėl patirtos žalos atlyginimo ieškovė pirmą kartą į draudiką
kreipėsi 2004 m. kovo 30 d., vėliau – 2004 m. birželio 16 d., tačiau
neprašė atlyginti neturtinės žalos. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą
ieškovė draudikui pareiškė 2004 m. spalio 21 d. Pagal CK 1.130 straipsnio 1
dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, o ieškovė
pareiškė ieškinį kasatoriui 2004 m. gruodžio 16 d., t. y. jau
pasibaigus vienerių metų ieškinio senaties terminui. Teismai neteisingai,
pažeisdami CK 1.127 straipsnio reikalavimus, nustatė ieškinio senaties termino
pradžią ir pripažino, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
2. Žalos
ieškovei padarymo metu neturtinės žalos dydžio įvertinimas buvo išimtinai
teismo prerogatyva. Nei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – Įstatymas), nei Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100
patvirtintose Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) nebuvo vartojama
neturtinės žalos sąvoka, nenumatyta draudiko pareiga atlyginti dėl kelių eismo įvykio
patirtą neturtinę žalą. Tokia pareiga draudikui atsirado tik 2004 m. gegužės 1
d. įsigaliojus naujajai Įstatymo redakcijai, kurios 11 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad žala asmeniui apima taip pat ir neturtinę žalą. Bylą nagrinėję
teismai nepagrįstai taikė plečiamąjį Įstatymo ir Taisyklių aiškinimą
retrospektyviai. Draudiko atsakomybė yra sutartinė, todėl jis atsako tik dėl prisiimtų
įsipareigojimų.
3. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų yra
nevienoda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos nutartyse, priimtose 2004 m. rugsėjo 29 d. civilinėje byloje Nr.
3K-3-475/2004, 2004 m. liepos 12 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2004; 2005
m. vasario 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005 ir kt., pripažinta, kad
nukentėjęs tretysis asmuo turi teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą iš
draudiko vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, tačiau 2005 m. kovo 9 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005, 2005 m. balandžio 26
d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2005, kasacinis teismas
laikė, kad žala asmeniui neturi būti tapatinama su neturtine žala, o pareiga
atlyginti neturtinę žalą pagal CK 6.250 straipsnį ir 6.263 straipsnio 2 dalį tenka
žalą padariusiam asmeniui.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas V. K. prašo skundą atmesti ir palikti galioti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 21 d. nutartį. Atsakovas,
argumentuodamas savo prašymą, nurodo, kad pagal Taisyklių 51 punktą draudimo
išmokos dydis priklauso nuo autoavarijos metu padarytos žalos trečiojo asmens
sveikatai ir žalos, atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė, dydžio. Žalos asmens
sveikatai atlyginimas apima neturtinės žalos atlyginimą, nes neturtinė žala dėl
savo asmeninio pobūdžio yra neatsiejama žalos asmens sveikatai dalis, be to,
nukentėjusiojo dėl autoavarijos patiriama neturtinė žala yra laikytina
atsiradusia kaip autoavarijos pasekmė. Civilinės atsakomybės draudimo esmė yra
įstatymo nustatyta tvarka perkelti vieno asmens – padariusio žalą – civilinę
atsakomybę kitam asmeniui – už ją atsakingam pagal sutartį.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Atsakovas V. K.
savo kaip automobilio savininko ir valdytojo civilinę atsakomybę 2003 m. kovo
22 d. apdraudė UAB DK „Lindra“ nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. kovo
31 d. Draudimo suma yra 30 000 Lt asmeniui ir 30 000 Lt turtui.
V. K. vairuojamas automobilis 2003 m. gegužės 12 d. partrenkė ieškovę, einančią
per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją. Eismo įvykio metu patirta sužalojimų:
dešinės blauzdos išorinio krumplio impresinis lūžimas, dešinio kelio išorinio
menisko trūkimas. 2003 m. gegužės 15 d. buvo atlikta operacija, koja
imobilizuota 3 mėnesius. Ieškovė gydėsi stacionariai ligoninėje ir
ambulatoriškai iki 2003 m. lapkričio 9 d. Vėliau nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki
2004 m. birželio 10 d. vėl buvo gydoma ligoninėje, atlikta operacija.
Ikiteisminis tyrimas dėl ieškovės sužalojimo buvo nutrauktas 2004 m. vasario 18
d., o V. K. nubaustas administracine tvarka. UAB DK „Lindra“ 2004 m.
liepos 7 d. ieškovei pranešė apie apskaičiuotą 385,54 Lt draudimo išmoką, kuria
atlygintos dokumentais pagrįstos išlaidos vaistams ir kompensuotos negautos
pajamos.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
2001 m. birželio 14
d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyti transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo
teisiniai pagrindai ir principai. Šios draudimo sistemos esmė yra ta, kad,
esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei,
nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Civilinės
atsakomybės draudimo atveju draudimo išmokos mokėjimo sąlyga yra draudėjo pareigos
atlyginti žalą (nuostolius) atsiradimas. Civilinės atsakomybės santykiuose
atsakingas už padarytą žalą asmuo (draudėjas) yra skolininkas, o nukentėjęs –
kreditorius, turintis teisę reikalauti žalos (nuostolių) atlyginimo. Kadangi
kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui, o nedraudiminio
įvykio atveju arba kai draudimo išmokos nepakanka žalai (nuostoliui) atlyginti
– ir žalą padariusiam asmeniui, tai užtikrinamas visiško žalos atlyginimo
principo įgyvendinimas. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra
suformuota ir vienoda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartis Nr. 3K-3-367/2004; 2005 m.
kovo 9 d. nutartis Nr. 3K-3-174/2005; 2005 m. spalio 17 d. nutartis
Nr. 3K-3-482/2005).
Draudiko pareigą nukentėjusiam
autoavarijos metu asmeniui atlyginti žalą (nuostolius) nustato tokios rūšies
draudimo santykius reglamentuojančios teisės normos ir atitinkamos rūšies
draudimo taisyklės. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje
atsakovams sudarant draudimo sutartį, buvo nustatyta, kas pagal šį įstatymą
laikoma draudimo objektu. Tai – transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Įstatymo 1 straipsnio 2
dalyje buvo įtvirtinta bendroji nuostata, kad draudikas atlygina žalą asmeniui
ir turtui. Įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje pateikta autoavarijos metu padarytos
žalos asmeniui sąvoka – tai žala trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala,
atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, padaryta autoavarijos metu, ar atsiradusi
kaip autoavarijos pasekmė. Taip pat pažymėta, kad žala asmeniui nustatoma
įstatymų nustatyta tvarka. Šiame specialiajame įstatyme žalos asmeniui samprata
plačiau nedetalizuota, neatskleista, ar ji apima turtinę ir neturtinę žalos asmeniui
rūšis, ar tik vieną jų. To nepadaryta ir 2001 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybės
nutarimu Nr. 1100 patvirtintose draudimo taisyklėse. Šių specialiųjų
teisės aktų nuostatos nukreipia į bendrąsias teisės normas. CK 6.254 straipsnio
1 dalyje nurodyta, kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius
reglamentuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai, todėl sprendžiant nagrinėjamoje
byloje kylančius klausimus, būtina vadovautis Civilinio kodekso nuostatomis.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2000 m. Civilinis kodeksas, kurio 6.250
straipsnio 2 dalyje ir 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta deliktinė
atsakomybė už žalą, padarytą sveikatos sužalojimu. Bendrojoje normoje – CK
6.250 straipsnio 2 dalyje – įtvirtinta įstatyminė asmens teisė į
neturtinės žalos atlyginimą visais sveikatos sužalojimo atvejais. CK 6.283 straipsnio
1 dalis yra specialioji norma, nustatanti žalos asmeniui, atsirandančios dėl
sveikatos sužalojimo, turinį. Prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos
sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus
sužalotojo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostoliai – piniginė žalos
išraiška, apimanti turėtas išlaidas ir negautas pajamas. Neturtinė žala yra
žalos asmeniui dalis, atsirandanti kaip sveikatos sužalojimo pasekmė.
Kolegija konstatuoja,
kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis
(turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos
draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako
asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko
atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja
tik draudimo išmokų dydis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl draudiko
atsakomybės ribojimo ne tik dydžiu, bet ir žalos rūšimi nevienoda (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos
12 d. nutartis Nr. 3K-3-367/2004; 2005 m. vasario 14 d. nutartis
Nr. 3K-3-86/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis Nr. 3K-3-174/2005; 2005 m.
spalio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-482/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis
Nr. 3K-3-626/2005). Pažymėtina, kad šioje byloje analizuojamos draudimo sutarties
sudarymo metu – 2003 m. kovo 22 d. – buvęs transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinis reglamentavimas
draudiko atsakomybę leido riboti tik draudimo išmokos dydžiu. Šios draudimo
sutarties objektas – deliktinė vairuotojo atsakomybė už žalą, padarytą
asmeniui. Teisę gauti draudimo išmoką turi tretysis asmuo, nagrinėjamoje byloje
– ieškovė, kuriai buvo padaryta žala, įtvirtinta CK 6.283 straipsnio 1 dalyje.
Atsakovų 2003 m. kovo 22 d. sudarytoje draudimo sutartyje nebuvo nurodytos
žalos asmeniui rūšys, todėl draudikas privalo atlyginti abiejų rūšių – tiek
turtinę, tiek neturtinę – žalą, padarytą ieškovei, kurios dydis ribojamas maksimalia
sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmokos suma – 30 000 Lt.
Draudikas 2004 m.
liepos 7 d. pranešė apie sutikimą atlyginti ieškovei turtinę žalą. Šis faktas
nutraukė vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis),
kuris vėl pradedamas skaičiuoti nuo 2004 m. liepos 7 d., todėl ieškovė, ieškinį
dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškusi 2004 m. rugsėjo 22 d., ieškinio
senaties termino nepraleido (CK 1.130 straipsnio 3 dalis).
Kolegija konstatuoja,
kad teismai teisingai aiškino transporto priemonės savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudimo objektą ir
draudiko prievolę atlyginti žalą asmeniui, kuris buvo sužalotas eismo įvykio
metu (CPK 346 straipsnio 2 dalis), todėl teismų priimti procesiniai
sprendimai paliktini galioti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai
Česlovas
Jokūbauskas
Dangutė
Ambrasienė
Romualdas
Čaika
Teodora
Staugaitienė
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas
Pranas
Žeimys