Civilinė byla Nr. e2-391-826/2020

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00208-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.1.5.1.2.6; 2.1.5.2; 2.1.5.4; 2.6.39.2.6.1; 3.2.4.4; 3.2.6.1.

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Marius Dobrovolskis, 

sekretoriaujant D. K.,

dalyvaujant ieškovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ atstovei advokato padėjėjai I. V.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB)„Agrologistika“ atstovui advokatui T. U.,

trečiajam asmeniui M. V., jo atstovei advokatei M. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrologistika“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1.       Klaipėdos apygardos teisme gautas ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinys atsakovei UAB „Agrologistika“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.  Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 246 099,44 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodo, kad 2009 m. sausio 14 d. Vokietijoje atsakovei priklausančios transporto priemonės „Scania R480“ vairuotojas M. V. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai. Eismo įvykio metu transporto priemonė „Scania R480“ buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. M. V. sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus (alkoholio koncentracija kraujyje sudarė 2,5–2,6 prom.), dėl to ieškovei sudarytos draudimo sutarties pagrindu kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką žalą patyrusiems asmenims.

3.       Ieškovė kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama 261 548,73 Eur draudimo išmoką. 2009 m. birželio 16 d. buvo išmokėta 15 449,29 Eur draudimo išmoka. Dėl šios draudimo išmokos dalies priteisimo buvo nagrinėjama civilinė byla Klaipėdos miesto apylinkės teisme ir sudaryta taikos sutartis, dėl to reikalavimo dėl šios sumos priteisimo nereiškia. 2015 m. balandžio 9 d. buvo išmokėta 170 940,60 Eur draudimo išmoka, 2017 m. gruodžio 13 d. buvo išmokėta 48 314,02 Eur draudimo išmoka, 2018 m. balandžio 17 d. išmokėta 26 844,82 Eur draudimo išmoka.

4.       Nurodo, kad pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnį draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl žalos atlyginimo sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Atsakovė privalo atlyginti atsiradusią žalą, nes ji eismo įvykio metu buvo transporto priemonės „Scania R480“ valdytoja, o atsakovės darbuotojas transporto priemonę vairavo ir eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus.

5.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį bei atmesti ieškinį kaip neįrodytą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6.       Atsakovė, prašydama taikyti ieškinio senatį, nurodo, kad ieškovės (draudiko) ieškinys atsakovei (draudėjui) reiškiamas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, reikalavimas įgyvendinamas regreso, o ne subrogacijos pagrindu. Tokiems reikalavimams yra taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Atsakovės teigimu, ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 13 d. Nurodo, kad pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalį atsakingas draudikas privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos: pretenzija ieškovei dėl 48 314,02 Eur sumos sumokėjimo yra pateikta 2017 m. lapkričio 9 d., pretenzija dėl 26 884,82 Eur sumos sumokėjimo pateikta 2018 m. vasario 13 d., pretenzijos dėl 170 940,60 Eur sumos sumokėjimo ieškovė apskritai nepateikė. 170 940,60 Eur ir 48 314,02 Eur draudimo išmokų sumas ieškovė yra išmokėjusi atitinkamai 2015 m. ir 2017 m., t. y. praleidusi įstatyme nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą pasibaigus 30 dienų terminui nuo pretenzijos pateikimo. Mano, kad dėl paskutinės 26 844,82 Eur draudimo išmokos ieškovė taip pat praleido ieškinio senaties terminą, nes išmokėjo šią išmoką pažeisdama įstatyme įtvirtintą   30 dienų terminą, per kurį draudimo išmoka privalo būti išmokėta, gavus pretenziją. Pažymėjo, kad kai draudikas pažeidžia įstatymo nustatytą draudimo išmokos mokėjimo terminą, ieškinio senaties terminas prasideda ne nuo faktinio draudimo išmokos išmokėjimo momento, o nuo tada, kada baigėsi įstatyme nustatytas terminas, per kurį draudikas privalėjo išmokėti draudimo išmoką.

7.       Atsakovė prašo ieškinį atmesti ir kaip neįrodytą, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos išmokėtų draudimo išmokų teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovė ieškinį grindžia ne pirminiais, tiesioginiais įrodymais (ekspertizės aktais, medicininiais išrašais ir pan.), o duomenų bazės lentelėmis, pretenzijų raštais. Iš pateiktų dokumentų negalima patikrinti ir nustatyti nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmokėtų išmokų chronologijos. Atsakovė mano, kad ir reikalavimai, susiję su atstovavimo išlaidomis Vokietijos advokatams, yra nepagrįsti. Regresinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais.

8.       Atsakovės teigimu, ieškinys atmestinas ir dėl to, kad pareikštas netinkamam atsakovui, nes draudiko reikalavimas sugrąžinti išmokėtas draudimo išmokas turėtų būti reiškiamas šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą padariusiam transporto priemonės vairuotojui – atsakovės darbuotojui trečiajam asmeniui M. V., kuris eismo įvykio metu buvo neblaivus. Nei įstatyme, nei su ieškovės su atsakove sudarytoje draudimo sutartyje nebuvo numatyta, kad draudikui draudėjas (atsakovė) yra atsakingas asmeniškai arba kartu su jo apdraustos transporto priemonės vairuotoju, jeigu vairuotojas su tokia transporto priemone padaro žalą būdamas neblaivus. Atsakovės darbuotojas transporto priemonę vairavo neblaivus ne darbo metu, nes darbo / vairavimo valandos jau buvo pasibaigusios, be to, atsakovė pasirašytinai buvo supažindinusi vairuotoją su darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose įtvirtintas draudimas vairuoti transporto priemonę neblaiviam ar  vartoti alkoholį per visą komandiruotės laikotarpį. Trečiajam asmeniui M. V. būnant ilgalaikėje komandiruotėje užsienyje, atsakovė neturėjo jokių objektyvių galimybių kontroliuoti jo elgesio, tikrinti jo blaivumo, perimti transporto priemonę iš neblaivaus asmens.

9.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinio reikalavimus palaikė ir nurodė, jog ieškinio vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes jis skaičiuojama nuo paskutinės draudimo išmokos išmokėjimo, t. y. nuo 2018 m. balandžio 17 d. Ieškovės atstovė nurodė, kad prašomas pervesti sumas ieškovė pervedė Vokietijos draudikui, kuris nukentėjusiems asmenims atlygino atsakovės vairuotojo padarytą žalą. Ieškovės atstovė pateikė paaiškinimus dėl prašomų priteisti draudimo išmokų detalizavimo ir nurodė, kad pirmoji 2015 m. balandžio 9 d. nukentėjusiesiems išmokėta 170 940,62 Eur draudimo išmoka susidarė iš tokių sumų: pagal   2010 m. kovo 25 d. Hamburgo teismo sprendimą eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui buvo išmokėta 3858,20 Eur išmoka (su priskaičiuotomis 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis); antrajam nukentėjusiajam A. E. B. išmokėta 6521,69 Eur už operaciją, 16 500 Eur už netektą darbo užmokestį, 681,13 Eur už dantų gydymo išlaidas, 72 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Nukentėjusiajam A. E. B. draudiko išmokėtos sumos buvo patvirtintos ir Hamburgo teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimu, kuriame jos ir nurodytos bei konstatuota, jog nukentėjusiajam   A. E. B. padaryta neturtinė žala yra 100 000 Eur ir priteistas 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas su 5 procentų dydžio metinėmis procesinėmis palūkanomis (įvertinus tai, kad 72 000 Eur draudikė sumokėjo iki bylos nagrinėjimo). Kadangi paminėtos sumos buvo patvirtintos teismo sprendimu, mano, kad jos yra įrodytos. Antroji 48 314,02 Eur draudimo išmoka, pervesta Vokietijos draudikui 2017 m. gruodžio 13 d., susidarė iš 32 304,41 Eur neturtinės žalos atlyginimo (28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 4304,41 Eur palūkanos nuo priteistos sumos), priteistos nukentėjusiajam A. E. B. pagal Hamburgo teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą, ir 16 009,61 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų Vokietijos advokatams bei valstybės institucijoms. Trečioji 26 844,82 Eur draudimo išmoka, pervesta Vokietijos draudikui, susidarė iš 25 000 Eur, pervestų Vokietijos pensijų fondui (Deutsche Rente), ir 1844,82 Eur išmokos administravimo išlaidoms. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad paskutinė neturtinės žalos atlyginimo išmoka Vokietijos draudikui buvo pervesta su antruoju mokėjimu, t. y. 2017 m. gruodžio 13 d. Ieškovės teigimu, draudimo išmokų dydžiai įrodyti pagal į bylą pateiktus mokėjimų pervedimo ir mokėjimo administravimo dokumentus.

10.       Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė ne tik pažeidė terminą, nurodytą pretenzijoje dėl išmokos sumokėjimo, bet ir praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Teikdamas paaiškinimus dėl pirmųjų dviejų mokėjimų ieškinio senaties termino praleidimo, atsakovės atstovas pažymėjo, jog ieškovės atstovė sutiko, jog neturtinės žalos atlyginimas buvo pervestas pirmaisiais dviem mokėjimais – 2015 m. balandžio 9 d. ir 2017 m. gruodžio 13 d. draudimo išmokos pervedimais, o į teismą ieškovė kreipėsi 2019 m. balandžio 18 d. Reikalavimą dėl trečiosios įmokos priteisimo prašė atmesti, nes jis neįrodytas, ieškovė nepateikė duomenų, kad buvo pagrindas pervesti 26 844,82 Eur Vokietijos pensijų draudimui (Deutsche Rente). Juolab, kad Hamburgo apylinkės teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendime konstatavo, kad nukentėjusysis A. E. B. neturi teisės į negautų pajamų atlyginimo priteisimą, nes neįrodė, jog būtų gavęs Hamburgo apylinkės teismo prašytas priteisti negautas pajamas. Dėl to ir draudimo išmokos Vokietijos pensijų draudimui pervedimas buvo nesusijęs su nukentėjusiajam A. E. B. padaryta žala. Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, jog ieškovė, prašydama priteisti pagal Vokietijos įstatymus administruotas, išmokėtas bei Vokietijos teismų sprendimais priteistas sumas nukentėjusiesiems, neįrodė ir užsienio teisės taikymo šioje byloje.

Teismas 

k o n s t a t u o j a:

Ieškinys atmestinas

Faktinės bylos aplinkybės

11.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2009 m. sausio 14 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltu buvo pripažintas atsakovės vairuotojas, nes vairavo transporto priemonę neblaivus. Ieškovė dėl eismo įvykio atsiradusią žalą kompensavo ją nukentėjusiesiems asmenims atlyginusiai Vokietijos draudimo bendrovei SOVAG: 2015 m. balandžio 9 d. pervedė (duomenys neskelbtini)940,60 Eur (t. 1, b. l. 8), 2017 m. gruodžio 13 d. ieškovė pervedė SOVAG 48 314,02 Eur (t. 1, b. l. 7), 2018 m. balandžio 17 d. ieškovė bendrovei SOVAG išmokėjo 26 884,82 Eur (t. 1, b. l. 9). Vokietijos bendrovė SOVAG pretenziją dėl 170 940,60 Eur sumokėjimo ieškovei pateikė 2014 m. rugpjūčio 1 d. (2020 m. sausio 9 d. teismui pateiktų dokumentų priedai), pretenziją dėl 48 314,02 Eur sumos sumokėjimo pateikė ieškovei 2017 m. lapkričio 9 d. (t. 1, b. l. 22, 37), pretenziją dėl 26 884,82 Eur sumokėjimo pateikė 2018 m. vasario 13 d. (t. 1, b. l. 32, 42).  Iš viso ieškovė pervedė bendrovei (duomenys neskelbtini)099,44 Eur.

Dėl ieškinio senaties taikymo

12.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės vairuotojas ieškovės apdraustą transporto priemonę, kuria buvo padarytas eismo įvykis ir nukentėjo žmonės, vairavo neblaivus, todėl ieškovė, sumokėjusi žalos sumas, pareiškė atsakovei regresinį reikalavimą.

13.       Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, nuo kada ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ieškiniui, kurį draudimo įmonė reiškia draudėjui (atsakovei) tuo pagrindu, kad jis pažeidė transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatas, dėl to draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, regreso tvarka siekia išieškoti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš draudėjo.

14.       Transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje pirmiausia dalyvauja draudikas ir draudėjas, kurie sudaro privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudėjas, sudarydamas tokią sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudikas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą iš draudėjo.

15.       Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kad draudiko (ieškovės) korespondentas administravo ir atlygino žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią ieškovė sudarė su atsakove; draudiko korespondentui Vokietijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, ieškovė – draudikas ir privalomojo motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalis – savo korespondentui Vokietijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį bei bylinėjimosi išlaidas, susidariusias dėl nukentėjusiųjų eismo įvykyje kreipimosi į teismą. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Taigi ieškovės teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmokos iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai ieškovė draudimo išmokos sumą sumokėjo savo korespondentui Vokietijos bendrovei SOVAG.

16.       Kasacinis teismas yra nustatęs, kad kai reikalavimas yra reiškiamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pagrindu, toks reikalavimas yra kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis), nes pagrindinis šali ginčo atsiradimo pagrindas yra Draudimo sutarties pažeidimas (atsakovės vairuotojas, sukėlęs eismo įvykį, buvo neblaivus) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009). 

17.       Atsakovės atstovo teigimu, vienerių metų ieškinio senaties terminui skaičiuoti reikšminga yra nustatyti, ar ieškovė, pervesdama išmokas savo korespondentei, nepažeidė TPVCAPDĮ 19 straipsnyje nustatyto termino, per kurį turi būti sumokėta pretenzijoje nurodyta suma. Su šia atsakovės atstovo pozicija teismas iš dalies sutinka. TPVCAPDĮ 19 straipsnyje nurodyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar Biuras (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 18 ir 20 straipsniuose nurodytus atvejus) privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos (1 dalis). Senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo pretenzijos sumokėti draudimo išmoką ar jos dalį atmetimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė savo korespondento pateiktos pretenzijos neatmetė, tačiau tikslinosi pirmųjų dviejų mokėtinų sumų (170 940,60 Eur ir 48 314,02 Eur) apimtis, be to, Vokietijos teisme vyko ginčo tarp nukentėjusiųjų asmenų ir Vokietijos draudikų nagrinėjimas. Tokiu atveju ieškovės išmokos mokėjimo terminas priklauso nuo aplinkybių, kurias reikėjo papildomai tikslinti, taip pat nuo priimtų sprendimų teisme nagrinėjamose bylose (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalis). Dėl aptartų priežasčių vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo pretenzijoje nurodyto termino pabaigos dienos, o nuo dienos, kai buvo pervesta draudimo išmoka.

18.       Ieškovė reiškia regresinį reikalavimą. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Taigi svarbu nustatyti, kada buvo įvykdyta būtent pagrindinė prievolė, nes ieškovė savo korespondentei Vokietijoje draudimo išmoką sumokėjo trimis mokėjimais – 2015 m. balandžio 9 d., 2017 m. gruodžio 13 d. ir 2018 m. balandžio 17 d. Ieškovė teigia, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo paskutinės draudimo išmokos pervedimo 2018 m. balandžio 17 d. ir mano, kad ieškinio senatis nepraleista. Tiek iš byloje ieškovės pateiktų procesinių dokumentų bei jų priedų, tiek iš jos paaiškinimų teismo posėdžių metu nustatyta, kad pirmosios dvi mokėjimo sumos – 170 940,60 Eur ir 48 314,02 Eur – buvo susijusios su nukentėjusiesiems padaryta turtine ir neturtine žala. Ieškovė teigia, kad šios sumos buvo apskaičiuotos pagal įstatymus bei draudimo sutartį, taip pat atsižvelgus į Vokietijos teismų sprendimuose nurodytas nukentėjusiesiems priteistas sumas ir pervestos būtent nukentėjusiesiems. 2019 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad būtent antruoju mokėjimu, atliktu 2017 m. gruodžio 13 d., buvo pervesta draudimo išmoka, susijusi su nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Teismo posėdžių metu buvo teikiami paaiškinimai dėl pirmųjų dviejų mokėjimų sudėtinių dalių. Dėl to darytina išvada, jog pagrindinė prievolė buvo susijusi su pirmaisiais dviem mokėjimais ir įvykdyta 2017 m. gruodžio 13 d., o ieškovės argumentai, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo paskutiniosios 2018 m. balandžio 17 d. draudimo išmokos pervedimo, atmestini.  

19.       Išvadą, jog pagrindinė prievolė įvykdyta 2017 m. gruodžio 13 d. antruoju mokėjimu, o trečiosios draudimo išmokos pervedimas yra skirtingo pobūdžio, patvirtina ir ta aplinkybė, kad trečiasis mokėjimas buvo susijęs su 25 000 Eur draudimo išmokos sumokėjimu (ieškovė prie šios draudimo išmokos išmokėjimo pridėjo ir 1844,82 Eur administravimo mokestį) ne nukentėjusiesiems, o Vokietijos pensijų draudimui (Deutsche Rente). Ieškovės korespondentė dar 2017 m. lapkričio 9 d. pranešė ieškovei, jog visa žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta po            2017 m. rugsėjo 6 d. Hamburgo teismo sprendimo, pervedant nukentėjusiajam paskutinę 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo su priskaičiuotomis palūkanomis sumą. Tame pačiame laiške ieškovei nurodoma, kad ieškovės korespondentė atsakė Vokietijos pensijų draudimui (Deutsche Rente), jog prašomos sumos nemokės, tačiau nepaisant to jau 2018 m. vasario 13 d. Vokietijos pensijų draudimui pervedė 25 000 Eur. 

20.       Konstatavus, jog pagrindinė prievolė buvo atlyginta pirmaisiais dviem mokėjimais ir dėl kurių priteisimo ieškovė į teismą turėjo kreiptis per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 13 d., spręstina dėl trečiosios 26 844,82 Eur išmokos ieškinio senaties termino. Trečioji draudimo išmoka buvo susijusi su mokėjimu ne nukentėjusiesiems, o Vokietijos pensijų draudimui (Deutsche Rente). Dėl šios išmokos apmokėjimo ieškovei buvo pateikta pretenzija 2018 m. vasario 13 d., dėl šios sumos išmokėjimo nebuvo ginčo teisme, nebuvo tikslinamos aplinkybės, priešingai nei pirmųjų dviejų išmokų išmokėjimo atveju. Dėl to pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalį ieškovė šią sumą turėjo sumokėti iki 2018 m. kovo 13 d., tačiau pavedimą atliko tik 2018 m. balandžio 17 d. Dėl to vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl 26 884,42 Eur priteisimo skaičiuotinas nuo 2018 m. kovo 13 d.

21.        Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pagrindinė prievolė buvo įvykdyta 2017 m. gruodžio 13 d., dėl to nuo 2017 m. gruodžio 13 d. skaičiuotinas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš regresinių prievolių atsiradusiam ieškovės reikalavimui (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Dėl trečiosios išmokos priteisimo vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. kovo 13 d. (žr. sprendimo 20 punktą). Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2019 m. balandžio 17 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, o ieškovei neprašant jo atnaujinti yra pagrindas ieškinį atmesti.

Dėl reikalavimų pagrįstumo

22.       Atsakovė prašė atmesti ieškinio reikalavimus ne tik dėl ieškinio senaties, bet ir kaip neįrodytus. Su šia atsakovės pozicija teismas sutinka. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atsakingas draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Nagrinėdamas civilinės atsakomybės draudimo klausimus kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo įmonėms (draudikams), kurie pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą, nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodyti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Jei nukentėjusiajam dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagristas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).

23.       Teismas privalo patikrinti, ar ieškovės išmokėtas draudimo išmokos už žalą tretiesiems asmenims dydis yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas nustatyti išmokos dydžio pagrįstumą.

24.       Nagrinėjamu atveju byloje buvo pateikti tik draudimo išmokos pervedimo dokumentai, iš kurių galima konstatuoti tik faktą, jog ieškovė pervedė savo korespondentei jos nurodytas nukentėjusiesiems išmokėtas draudimo išmokas. Nei draudikų susirašinėjime, nei mokėjimo pavedimuose ar kituose šioje byloje teismui pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie žalos dydžio nustatymą. Ieškovė teigia, kad Vokietijos teismų sprendimuose yra detalizuotos sumos, tačiau visų pirma Vokietijos teismo sprendimuose yra nurodytos tik sumos, kurias draudikė Vokietijoje išmokėjo nukentėjusiesiems, nenurodyta, kad sumos teisingos, nepateiktas ir jų skaičiavimas. Dar daugiau, teismas bylos nagrinėjimo metu du kartus (2019 m. spalio 15 d. ir 2019 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžiai) atidėjo bylos nagrinėjimą dėl to, kad ieškovei suteiktų galimybę pateikti ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, tačiau ieškovė jų neteikė. Ieškovės pateikta susirašinėjimo su draudike Vokietijoje medžiaga tik patvirtina faktą, kad ieškovė, nurodžiusi, jog neturi įrodymų, pagrindžiančių atlygintą žalą, siekė iš Vokietijos draudikės gauti duomenų apie tai, iš ko susideda atlyginta žala. Ieškovės teismui pateiktoje susirašinėjimo medžiagoje nurodyta, kad visi dokumentai, susiję su žala, jai buvo pateikti ir daugiau duomenų nėra. 2019 m. gruodžio 13 d. laiške nuo Vokietijos draudiko ieškovei nurodyta, kad Vokietijos draudimo bendrovė ieškovei siuntė daug dokumentų, susijusių su žala, dar 2014 m. birželio 5 d. Atsižvelgus į ieškovės teismui pateiktus duomenis, darytina išvada, jog ieškovė ne tik nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimus, bet ir nebuvo pakankamai rūpestinga, atidi administruodama draudimo išmokos mokėjimą (CPK 185 straipsnis).

25.       Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, įrodinėdama žalos dydį ir jo apskaičiavimą, remiasi Vokietijos teismų sprendimais ir Vokietijos draudiko išmokėtomis sumomis, kurios, tikėtina, buvo apskaičiuotos pagal Vokietijos teisę. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti i teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Ieškovė teismui neteikė Vokietijos teisės normų, kuriomis remdamasis draudikas Vokietijoje apskaičiavo žalą, o ieškovė pervedė jas regreso tvarka, dėl to teismas neturi pagrindo išvadai, kad prašomos priteisti sumos buvo apskaičiuotos teisingai pagal kitos šalies teisės aktus.

26.       Atsižvelgiant į tai, kad pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius draudimo išmokų mokėjimo faktinius ir teisinius pagrindus, tenka ieškovei, taip pat į tai, kad regresinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais, darytina išvada, jog ieškinys neįrodytas. 

27.       Atsakovė prašė atmesti ieškinį ir tuo pagrindu, kad atsakovė yra netinkamas asmuo, kuriam reiškiami reikalavimai, nes eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala, atsakovės darbuotojas sukėlė vairuodamas apdraustą transporto priemonę ne darbo metu. Be to, buvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose įtvirtintas draudimas ne tik vairuoti transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, bet vartoti alkoholį komandiruotės metu apskritai. Teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako, nes, atmetus ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino bei kaip neįrodytą, kiti argumentai netenka teisinės reikšmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.  Nagrinėjamu atveju ieškinys buvo atmestas, atsakovė prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio. Maksimalus Rekomendacijose nustatytas dydis bylai aktualiu laikotarpiu už atsiliepimą į ieškinį yra 3 156,75 Eur, už vieną atstovavimo valandą 128,90 Eur. Byloje buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį, iš viso byloje vyko trys teismo posėdžiai, bendra suma – 2 val. 50 min. (pagal Rekomendacijas apvalinama iki 3 val.), vienas iš jų – 2019 m. spalio 15 d. teismo posėdis buvo atidėtas tenkinus ieškovės posėdžio metu pateiktą prašymą apklausti trečiąjį asmenį. Taigi maksimali priteistina suma atsakovei už advokato pagalbą būtų 3543,45 Eur (3 156,75 Eur už atsiliepimą į ieškinį + 386,70 Eur už dalyvavimą teismo posėdžiuose).

29.       Atsakovė pateikė teismui prašymą priteisti 6 413 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagal keturias sąskaitas: 2019 m. liepos 22 d. sąskaita 3872 Eur, kuri apmokėta 2019 m. liepos 23 d., 2019 m. spalio 14 d. sąskaita 847 Eur, kuri apmokėta 2019 m. spalio 14 d., 2019 m. lapkričio 28 d. sąskaita 847 Eur, apmokėjimą patvirtinantys duomenys nepateikti (pridėtas 2019 m. spalio 14 d. mokėjimas, tačiau šis mokėjimas yra pagal 2019 m. spalio 14 d. sąskaitą), 2020 m. vasario 7 d. sąskaita 847 Eur, apmokėta 2020 m. vasario 7 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalią priteistiną sumą, atsižvelgus į tai, kad nėra pagrindo priteisti daugiau nei Rekomendacijose nustatyti maksimalūs dydžiai, atsakovei iš ieškovės priteistina 3 543,45 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

30.       Trečiajam asmeniui atsakovės pusėje M. V. buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir pateikti duomenys, pagrindžiantys 188 Eur išlaidas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai apmokėti. Atmetus ieškinį, iš ieškovės valstybei priteistina 188 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „Agrologistika“ iš ieškovės ADB „Gjensidige“ 3 543,45 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“ valstybei 188 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėjas                                                         Marius Dobrovolskis