Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1 A-96-366/2010
Teisėja Gražina Kazilionienė Teisminio proceso Nr. 1-46-1-00099-2009-1
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1; 2.4.6
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. kovo 17 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Arnoldo Šukaičio,
Sekretoriaujant Onutei Astrauskienei,
dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,
gynėjai Lidijai Blinkevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-09 nuosprendžio, kuriuo M. G. nuteistas - pagal LR BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu keturiems metams.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
M. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 18 d., apie 16.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, su peiliu du kartus dūrė D. M., tuo padarydamas jam pjautinę žaizdą kairėje plaštakoje bei durtinę-pjautinę žaizdą kairėje šlaunyje, ir taip dėl durtinės-pjautinės kairės šlaunies žaizdos su šlaunies arterijos ir venos nupjovimu, sukėlusiu ūmų arterinį-veninį nukraujavimą bei šoką dėl nukraujavimo, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. M. sveikatą.
M. G. skundžia apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti. Neneigia sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam peiliu, tačiau tikslo sužaloti jo neturėjo, tik gynėsi, nes D. M. rankose matė kirvį. Nesutinka, kad teismas jo apsvaigimą nuo alkoholio pripažino kaip atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes alkoholis neturėjo jokios įtakos jo veiksmams. Jo elgesiui nukentėjusiojo atžvilgiu įtakos turėjo tai, kad jis įžeidė apeliantą, dėl ko kilo ginčas. Prašo atkreipti dėmesį, kad nukentėjusį sužalojo suvenyriniu peiliu, specialisto išvada patvirtino, kad paimtas iš jo durklas nepriskiriamas prie nešaunamųjų ginklų, tai rodo, kad išankstinio nusistatymo prieš nukentėjusį neturėjo. Nurodo, kad yra neteistas, nedirba, nes dėl ekonominės padėties negali susirasti darbo, todėl negali atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos. Žąlą atlyginti sutinka ir tą padarys iš karto, kai susiras darbą. Dėl padarytos veikos gailisi.
Teismo posėdyje gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus dėl sužalojimo padarymo aplinkybių, nurodo, kad D. M. sužalojo gindamasis, nes matė jo rankose kirvį. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
BK 135 str. 1 d. numato atsakomybę už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, padarė pagrįstą išvadą, kad M. G. veika atitinka būtent šiame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį. M. G. neneigia fakto, kad D,M buvo sužalotas jo turėtu peiliu, tačiau teigia, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, nes jis turėjo kirvį, be to, konfliktas įvyko po to, kai nukentėjusysis jį įžeidė. Ši apelianto versija yra visiškai paneigta. Nukentėjusysis D. M. parodė, kad įvykio dieną, jis telefoninio pokalbio metu su M. M., jam pasakė kažką negražaus. Netrukus M. M. atvyko pas jį į namus su M. G.. Jis pats gulėjo lovoje, buvo išgėręs. Kažką paklausęs M. M. sudavė jam atsinešta lazda ir kažkur dingo. Likęs M. G. kažką pasakė ir dūrė rankoje laikytu peiliu vieną kartą į koją. Jis neteko sąmonės, daugiau nieko nepamena. Jokio kirvio rankoje neturėjo. Kirvis kambaryje buvo, tačiau atremtas prie židinio, apie 1-1.5 metro atstumu nuo lovos.
Liudytoja R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. G. su M. M. pas juos atvyko po pokalbio su pas juos viešinčia E. L.. Tik įėję jie puolė prie jos vyro, M. M. mušė pagaliu, M. G. bedė peiliu ir išbėgo. Apeliantas buvo girtas. Kirvio vyras rankose neturėjo. Kirvis yra kambaryje prie židinio.
Liudytojas M. M. nurodė, kad girtaujant su M. G., pastarasis kalbėdamas telefonu susikivirčijo su R. M. ir D. M., todėl abu nusprendė nuvažiuoti išsiaiškinti. Jis pats pirmas trenkė D. M. lazda, nes pastarasis užsimojo kirviu. Lazda po smūgio iškrito, tada jis kelis kartus D. M. sudavė į galvą kumščiais ir išėjo. Vėliau M. G., toliau geriant alkoholinius gėrimus pasakė, kad dūrė D. M. peiliu. Pats smūgio nematė.
Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad būtent apeliantas su M. M. atvykę į nukentėjusiojo namus, pirmi užpuolė D. M. – M. M. sudavė nukentėjusiajam lazda ir kumščiais, o vėliau M. G. smogė peiliu, savo veiksmais nukentėjusiajam padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Apelianto ir liudytojo M. M. pateikiama versija, kad jie vartojo smurtą gindamiesi nuo galimo nukentėjusiojo smurto, nes jis buvo užsimojęs kirviu vertinama kritiškai, kaip siekimas sušvelninti M. G. padėtį. Tiek nukentėjęs, tiek liudytoja R. M. patvirtino, kad D. M. rankose kirvio neturėjo, kirvis buvo padėtas už kelių metrų nuo lovos, prie židinio. Apeliantą su M. M. į namus įleido E. L. po pokalbio telefonu, ir pastarieji tik įėję į namo vidų puolę prie nukentėjusiojo pradėjo smurtauti jo atžvilgiu dėl anksčiau kilusio konflikto. Apeliantui nebuvo jokio pagrindo ginti savęs ar M. M. nuo tariamo nukentėjusiojo kėsinimosi. Tuo labiau, kad iki to momento, kada jis peiliu dūrė nukentėjusiajam, smūgius lazda ir kumščiais nukentėjusiajam jau buvo sudavęs M. M.. Be to, M. G. neturėjo jokio teisėto pagrindo veržtis į nukentėjusiojo namus ir vartoti smurtą. Taip pat D. M. betarpiškai įvykio metu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų sukėlę staigų apelianto pyktį, išprovokavusį smurto pavartojimą. Nuo pokalbio ir ginčo telefonu iki smurto pavartojimo D.M atžvilgiu buvo praėję pakankamai daug laiko. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu įtakojo įžeidimas visiškai nepagrįstas. Taigi, M. G. kaltė yra visiškai įrodyta aptartų įrodymų visetu.
Tai, kad M. G. nukentėjusį sužalojo suvenyriniu durklu, nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Pagal BK 135 str. 1 d., atsakomybė kyla ne dėl veikos padarymo būdo ir panaudoto įrankio, o pagal atsiradusias pasekmes. Tai, kad apeliantas atėjo pas nukentėjusį turėdamas suvenyrinį durklą, nereiškia, kad jis išankstinio nusistatymo prieš nukentėjusį neturėjo, kaip teigia skunde. Vien tai, kad minėtą durklą jis nešėsi su savimi, duoda pagrindą manyti, kad jis neatmetė galimybės jį panaudoti ir nebuvo nusiteikęs teigiamai, kaip nurodo skunde.
Iš bylos duomenų matyti, kad po įvykio M. G. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2,44 promilės, todėl teismas pagrįstai kaip jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kad prieš įvykį buvo girtaujama, neneigė ir pats apeliantas. Be to liudytoja R. M. parodė, kad M. G. įvykio metu buvo girtas, buvo nusiteikęs agresyviai, klausė jos, ar nori, kad ją papjautų. Visi šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. G. girtumas turėjo įtakos veikos padarymui.
Į aplinkybes, kad apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pirmą kartą, nedirba, apylinkės teismas atsižvelgė skirdamas bausmę, todėl atsižvelgti į tai dar kartą nėra pagrindo.
Nors M. G. pripažino esmines bylos aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dėl padarytos veikos gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, tačiau nėra pagrindo jo prisipažinimo laikyti nuoširdžiu. M. G. nurodė, kad gynėsi nuo galimo nukentėjusiojo kėsinimosi. Tai leidžia teigti, kad jis nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes ir nukentėjusįjį. Be to, jis savalaikiai nesiėmė jokių priemonių, kad jo paties sužalotam nukentėjusiam būtų suteikta neatidėliotina reikalinga pagalba. Po dūrio peiliu išvažiavo namo ir toliau girtavo. Įvertinus šias aplinkybes nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog M. G. nuoširdžiai gailisi dėl savo padarytos veikos, jo gailėjimasis yra daugiau formalaus pobūdžio, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į jo skunde minimą aplinkybę, kad jis gailisi dėl nusikaltimo.
M. G. padarė sunkų nusikaltimą, už kurį yra numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, paskirtosios bausmės pripažinti aiškiai per griežta nėra visiškai jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1d. 1 p.,
n u t a r ė :
Nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Sigitas Bagdonavičius
Teisėjai Bronė Vidzėnienė Arnoldas Šukaitis