Civilinė byla Nr. e2-383-934/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01140-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.4.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus P. S. (P. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atnaujintas terminas finansiniam reikalavimui pateikti ir patenkintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Open Banking LT“ nemokumo (bankroto) byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Open Banking LT“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, bendrovės nemokumo administratoriumi paskirtas Juozas Viščinis (toliau – nemokumo administratorius) (2 t., b. l. 88–93). Nutartis įsiteisėjo 2022 m. sausio 27 d.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Open Banking LT“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas (3 t., b. l. 149–151), kuris buvo tikslinamas vėlesnėmis nutartimis.

3.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto (11 t., b. l. 34–41).

4.       Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. rugsėjo 1 d. bendrovės nemokumo administratoriui pateikė raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl finansinio reikalavimo patikslinimo“, kuriame nurodė, kad pagal VMI apskaitomas prievoles, bendrovės įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių fondų biudžetams sudaro 166 867,10 Eur (20 t., b. l. 6).

5.       2023 m. rugsėjo 4 d. nemokumo administratorius pateikė teismui prašymą į likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Open Banking LT“ antrosios eilės kreditorių sąrašą įtraukti VMI ir patvirtinti jos 166 867,10 Eur finansinį reikalavimą (20 t., b. l. 6; DOK-31743). Nurodė, kad pagal VMI apskaitomas prievoles, bendrovės įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui sudaro 166 867,10 Eur (pelno mokesčio nepriemoka).

6.       Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-432-643/2023 patikslintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, įtraukiant VMI 166 867,10 Eur finansinį reikalavimą (20 t., b. l. 48–49).

7.       Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-998-450/2023 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutarties dalį, kuria patenkintas bendrovės nemokumo administratoriaus prašymas ir patvirtintas antrosios eilės kreditorės VMI 166 867,10 Eur finansinis reikalavimas ir jo tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (21 t., b. l. 1–8).

8.       2024 m. balandžio 18 d. VMI pateikė paaiškinimus, kuriuose pasisakė dėl bendrovės gautų (paskolų, kurių kreditoriai atsisakė) apmokestinimo pelno mokesčiu bei dėl pelno mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir dėl termino pareikšti patikslintą finansinį reikalavimą (22 t., b. l. 16).

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi patenkino VMI prašymą: atnaujino terminą finansiniam reikalavimui pareikšti; įtraukė VMI 166 867,10 Eur finansinį reikalavimą į bendrovės kreditorių sąrašą; nustatė, kad VMI reikalavimas bankroto procese tenkintinas antrąja eile.

10.       Teismas nustatė, kad bendrovė 2022 m. lapkričio 28 d.

11.       Teismas nustatė, kad bendrovės 1 119 500 Eur pajamas nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. sudarė kreditorių atsisakyti reikalavimai grąžinti bendrovei suteiktas paskolas. Iš viso kreditoriai atsisakė? 1 119 499,77 Eur reikalavimų (suapvalinus – 1 119 500 Eur).

12.       Teismas sutiko su nemokumo administratoriaus ir kreditorės VMI vertinimu, kad bendrovės gautos paskolos, kurių grąžinimo kreditoriai atsisakė ir toks atsisakymas teismo buvo patvirtintas, laikytinos bendrovės pajamomis, apmokestinamomis pelno mokesčiu. Šios pajamos nepatenka į Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – Pelno mokesčio įstatymas) 12 straipsnyje nustatytą neapmokestinamų pajamų sąrašą.

13.       Teismas nurodė, kad P. S. tvirtina, jog apskaičiuojant pelno mokestį, iš gautų bendrovės pajamų turėjo būti atskaityti leidžiami atskaitymai. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita. Kadangi bendrovės veikla buvo susijusi su kompiuterinės programos sukūrimu, kurios bendrovė nesukūrė, tačiau kuriant programą patyrė sąnaudų, šios sąnaudos turi būti įtrauktos į leidžiamus atskaitymus.

14.       Siekiant įvertinti, ar bendrovė patyrė sąnaudų, būtinų ekonominei naudai gauti ir kurios dėl to galėtų būti įtrauktos į leidžiamus atskaitymus, byloje paskirta buhalterinė ekspertizė. Ekspertizės akte yra pažymėta, kad išvados yra teikiamos kaip „prielaida“ remiantis tuo, jog bendrovės buhalterinė apskaita yra nepilna ir nepakankama, ir dėl to pagal apskaitos duomenis nėra galimybės nustatyti, ar faktinės veikos sąnaudos yra susijusios su programinės įrangos kūrimu.

15.       Teismas nusprendė, kad šioje byloje susiklosčiusi situacija, kai pagal bendrovės vestą finansinę apskaitą negalima nustatyti, ar faktinės įmonės veiklos sąnaudos pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, negali būti aiškinama kaip mokesčių mokėtojui palanki situacija, bet turi būti aiškinama priešingai, t. y. darant prielaidą, kad leistini atskaitymai neįrodyti. Teismas pažymėjo, kad būtent tokios išvados yra pateiktos 2024 m. gruodžio 23 d. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ekspertizės aktas) ir tokiomis išvadomis teismas remiasi, konstatuodamas, jog pelno mokestis yra apskaičiuotas teisingai.

16.       Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju sąnaudos programinei įrangai sukurti ne tik nėra pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais ir realiais sandoriais, bet byloje yra pakankamai duomenų, rodančių priešingai nei teigia P. S., t. y. kad bendrovės veikla ir patirtos sąnaudos nebuvo susijusios su bendrovės siekiu uždirbti pajamas iš kuriamos kompiuterinės programos.

17.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-1208-432/2025, kurioje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra pateikti įrodymai, jog bendrovė 2017 m. gruodžio 7 d. ir 2017 m. gruodžio 21 d. sudarė dvi lizingo sutartis dėl automobilių BMW X5 ir BMW X6, kurių bendra kaina 144 300 Eur; bendrovė apmokėjo 52 730,04 Eur už advokatų paslaugas, kurios buvo teiktos kitiems juridiniams asmenims („Kevin EU“, UAB ir Kevin Limited); bendrovė 2018 m. sausio 19 d. įsigijo jūrinį konteinerį už 3 000 Eur ir ventiliatorius, kurių bendra kaina 9 692,52 Eur. Teismas sutiko su nemokumo administratoriumi, kad tokios veiklos sąnaudos nėra susijusios su P. S. nurodyta ekonomine veikla siekiant sukurti kompiuterinę programą ir negali būti įtrauktos į leidžiamus pelno mokesčio atskaitymus.

18.       Teismas nurodė, kad iš tyčinio bankroto byloje pateiktų nemokumo administratoriaus paaiškinimų ir įrodymų matyti, jog UAB „Open Banking LT“ (ankstesnis pavadinimas – KEVIN LT) ir UAB „Kevin EU“ vykdė iš esmės tą pačią veiklą, susijusią su internetinės bankininkystės paslaugomis ir veikė tose pačiose patalpose ((duomenys neskelbtini)), o dalis darbuotojų taip pat dirbo ir kitoje įmonėje UAB „Kevin EU“. Teismas nusprendė, kad nesant tiesioginių įrodymų, t. y. pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, LUAB „Open Banking LT“ administracinės išlaidos ir išlaidos darbo užmokesčiui negali būti prilygintos leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio prasme.

19.       Bendrovė ne tik neturėjo ekspertės nurodytos kuriamos programos dokumentacijos (detalaus planuojamos sukurti / kuriamos programinės įrangos aprašymo, darbų atlikimo sąmatos, numatant programinės įrangos panaudojimo tikslo), bet taip pat buvęs vadovas P. S. neperdavė nemokumo administratoriui ir įrodymų apie tai, kad programa buvo kuriama, neperdavė materialių įrodymų apie nebaigtą kurti programą. Teismas nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, jog VMI finansinio reikalavimo pagrindas yra įrodytas, todėl VMI reikalavimas gali būti tvirtinamas.

20.       Teismas, spręsdamas dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti praleidimo priežasčių, atsižvelgė į tai, kad VMI jau buvo pareiškusi finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje ir finansinis reikalavimas jau buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi (1 328,00 Eur pagal vykdomąjį dokumentą). Teismų praktikoje pažymima, kad finansinio reikalavimo tikslinimui nėra būtina, jog kreditorius griežtai laikytųsi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) numatyto termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Reikalavimai gali būti tikslinami, kai bankroto procedūrų vykdymo metu atsiranda naujų aplinkybių, dėl kurių keičiasi reikalavimų dydis arba reikalavimas pasibaigia. Teismas sutiko su VMI, kad šiuo atveju finansinio reikalavimo susiformavimo aplinkybės nebuvo aiškios, todėl VMI buvo būtina atlikti papildomus patikrinimo veiksmus ir įsitikinti mokestinės nepriemokos pagrįstumu. VMI vykdė mokesčių mokėtojo LUAB „Open Banking LT“ stebėsenos veiksmus laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 23 d. iki 2023 m. liepos 28 d. Atsižvelgęs į tai, kad terminas finansiniam reikalavimui pareikšti yra praleistas nežymiai (4 dienomis), įvertinęs, kad tinkamas mokestinių prievolių vykdymas yra susijęs su viešuoju interesu, teismas nusprendė, kad terminas finansiniam reikalavimui patikslinti turi būti atnaujintas.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21.       Kreditorius P. S. atskiruoju skundu prašo: panaikinti 2025 m. vasario 6 d. protokolinę nutartį, kuria atmestas P. S. prašymas apklausti liudytoja ekspertę A. K. ir klausimą išspręsti iš esmės – šaukti į apklausą ekspertę; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-506-852/2025; priteisti P. S. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad VMI nepraleido termino pareikšti finansinį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorius 2022 m. pelno mokesčio deklaraciją, kurios pagrindu parengtas šioje byloje ginčijamas VMI finansinio reikalavimo patikslinimas, pateikė 2022 m. lapkričio 28 d., tačiau VMI savo finansinį reikalavimą pateikė tik 2023 m. rugsėjo 1 d. (t. y. praėjus daugiau nei 9 mėnesiams po patikslintos deklaracijos gavimo). Kadangi apie pelno mokesčio deklaracijos pateikimą VMI tapo žinoma jos pateikimo dieną – 2022 m. lapkričio 28 d., terminas finansinį reikalavimą pareikšti baigėsi 2022 m. gruodžio 28 d.

21.2.                      Nors VMI nurodė, kad nuo 2023 m. liepos 27 d. turėtų būti skaičiuojamas 30 dienų terminas finansiniam reikalavimui pateikti, kuris turėjo baigtis 2023 m. rugpjūčio 28 d., tačiau net ir tokiu atveju VMI jį praleido, nes finansinį reikalavimą pateikė tik 2023 m. rugsėjo 1 d.

21.3.                      Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad VMI tikslino savo finansinį reikalavimą. 2023 m. rugsėjo 1 d. pateiktas VMI finansinis reikalavimas negali būti laikomas anksčiau pateikto VMI finansinio reikalavimo patikslinimu, kadangi ankstesnis VMI patvirtintas reikalavimas buvo padengtas prieš pateikiant šį reikalavimą. Naujai pareikštas VMI finansinis reikalavimas yra savarankiškas reikalavimas. Teismas turėjo įvertinti, kad finansinio reikalavimo pareiškimo terminas pagal JANĮ 41 straipsnio 8 dalį buvo praleistas.

21.4.                      JANĮ nustato, kad prasidėjus bendrovės bankroto procedūrai, visų prievolių vykdymo terminai laikomi suėjusiais. Atitinkamai, po 2022 m. lapkričio 28 d. deklaracijos pateikimo, atsirado bendrovės prievolė mokėti pelno mokestį. Argumentų, kodėl praleistas terminas turėtų būti atnaujintas, byloje nėra. Be to, nei JANĮ, nei Mokesčių administravimo įstatymas nenumato, kad VMI, prieš teikdama finansinį reikalavimą, privalėtų ar galėtų atlikti keturių mėnesių trukmės mokesčių mokėtojo stebėseną ar kitus veiksmus ir galėtų juos vykdyti ilgą keturių mėnesių laikotarpį bei tokiu būdu išvengti JANĮ nustatytų terminų kreditoriniam reikalavimui pareikšti laikymosi. VMI finansinis reikalavimas yra tvirtinimas bendra tvarka, kaip ir visų kitų kreditorių.

21.5.                      Skundžiamoje nutartyje visiškai ignoruota, kad tikrosios termino finansiniam reikalavimui pareikšti praleidimo priežastys yra VMI aplaidumas. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme VMI aiškino, kad terminas VMI finansiniam reikalavimui pateikti turėtų būti atnaujintas dėl vyr. specialistės G. B. kasmetinių atostogų, tačiau: i) VMI nepateikė įrodymų, kad vyr. specialistė G. B. buvo paskirta VMI atstove bendrovės bankroto procese bei nebuvo VMI asmens, kuris pavaduotų G. B.; ii) VMI nepateikė įrodymų, jog G. B. tuo metu buvo kasmetinėse atostogose. Be to, kasmetinės darbuotojo atostogas negali būti svarbia priežastimi atnaujinti terminą.

21.6.                      Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad VMI finansinio reikalavimo tikslinimas buvo pateiktas jau po sprendimo dėl bendrovės likvidavimo (2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama), tai reiškia, kad suėjo naikinamasis terminas dėl reikalavimo patikslinimo. Taigi, VMI finansinis reikalavimas negalėjo būti patvirtintas, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.

21.7.                      Skundžiamoje nutartyje neatsakytas pagrindinis klausimas, ar apskaičiuojant pelno mokestį, iš gautų įmonės 1 119 499,77 Eur pajamų turėjo būti atskaityti leidžiami atskaitymai, sudarę 1 808 137 Eur. Apeliantas siekė, kad šis klausimas būtų užduotas byloje paskirtai teismo ekspertei, tačiau toks prašymas be pagrindo atmestas šios aplinkybės deramai neištiriant. 2025 m. vasario 6 d. teismo posėdžio metu P. S. teikė prašymą skirti ekspertės A. K. apklausą dėl jos Ekspertizės akto, nes Ekspertizės aktas paremtas vien „prielaidomis“, o atsakymo į byloje keliamą esminį klausimą nepateikta, tačiau šis P. S. prašymas buvo atmestas. Skundžiama nutartimi daroma išvada remiantis vien prielaida, jog P. S. neįrodė, kad 1 808 137 Eur turi būti laikomi leistinais atskaitymais.

21.8.                      Skundžiamoje nutartyje nevertinta, jog tam, kad sąnaudos būtų pripažintos leidžiamais atskaitymais, užtenka nustatyti bendrovės siekį gauti pajamų. Bendrovė įrodė, kad patirtomis sąnaudomis siekė sukurti programinę įrangą ir vėliau iš jos gauti pajamų (nors vėliau dėl nepabaigtos kurti programinės įrangos ir iškilusių mokumo problemų jų realiai negavo). Viena vertus, byloje įrodyta, kad bendrovė savo darbuotojams (programuotojams, vadybininkams) sumokėjo daugiau nei 1 mln. Eur darbo užmokesčio. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-101-553/2022, pripažino, kad 2019 metais bendrovės deklaruotas trumpalaikis turtas yra būsimų laikotarpių sąnaudos, o tai tik dar kartą patvirtina, jog 2020–2022 metais bendrovė turėjo pripažinti sąnaudas kaip leidžiamus atskaitymus.

22.       Atsiliepime į kreditoriaus P. S. atskirąjį skundą atsakovė LUAB „Open Banking LT“ prašė atmesti P. S. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

22.1.                      2022 m. bendrovės kreditoriai P. S., Tadas Tamošiūnas ir UAB „Kevin EU“ atsisakė savo finansinių reikalavimų, atsiradusių iš suteiktų paskolų. Tai reiškia, kad atsakovė gavo 1 119 500 Eur kaip pajamas, todėl nenustačius Pelno mokesčio įstatyme nustatytų išimčių, ši suma turi būti apmokestinama pelno mokesčiu.

22.2.                      Mokėtiną pelno mokestį gali mažinti patirtos sąnaudos, jeigu jos gali būti priskirtos prie leidžiamų atskaitymų – faktiškai patirtų įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudų, būtinų vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Nagrinėjamu atveju atsakovė 2022 m. nepatyrė sąnaudų, kuriomis būtų leidžiami atskaitymai.

22.3.                      Suinteresuoto asmens prašymu byloje buvo skirta teismo ekspertizė, kurios metu teismo ekspertė nustatė, kad bendrovės tikėtina mokėtina pelno mokesčio suma už 2022 m. yra 167 796 Eur. Nors P. S. teigia, kad atsakovė jo vadovavimo metu patyrė sąnaudų, kurios priskirtinos prie leidžiamų atskaitymų, tačiau šios aplinkybės neįrodinėjo byloje esančiais dokumentais.

22.4.                      Visi finansiniai duomenys, atsiradę iki bankroto bylos, buvo pateikti P. S. ir jis nebuvo nurodęs leidžiamų atskaitymų, deklaravęs nuostolio, kuris reikšmingai keistų mokėtino pelno mokesčio dydį. Be to, P. S. tiek šioje byloje, tiek kituose teisminiuose procesuose, nuolat teigia, kad atsakovė jokios veiklos nevykdė ir pajamų iš jos vykdymo negavo. Tai reiškia, kad bendrovė negalėjo patirti sąnaudų, susijusių su pajamų gavimu. P. S. nepateikė įrodymų, kad atsakovė sukūrė intelektinės veiklos produktą (programą, kt.), todėl tai reiškia, kad atsakovė negalėjo patirti sąnaudų susijusių su ekonominės naudos gavimu. 

22.5.                      P. S. atstovo prašymas apklausti teismo ekspertę vertintinas kaip siekis vilkinti procesą, kadangi ekspertė atsakė į visus jai užduotus klausimus, tame tarpe ir tuos, kuriuos uždavė P. S.. Ekspertizės akto išvada yra aiški, išsami ir motyvuota.

23.       Atsiliepime į kreditoriaus P. S. atskirąjį skundą kreditorė VMI prašė atmesti P. S. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad VMI jau buvo pareiškusi finansinį reikalavimą bendrovės nemokumo byloje ir jos finansinis reikalavimas jau buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi. Reikalavimai gali būti tikslinami, kai bankroto procedūrų vykdymo metu atsiranda naujų aplinkybių, dėl kurių keičiasi reikalavimų dydis arba reikalavimas pasibaigia. Šiuo atveju VMI finansinio reikalavimo susiformavimo aplinkybės nebuvo aiškios, todėl mokesčių administratorei buvo būtina atlikti papildomus patikrinimo veiksmus ir įsitikinti mokestinės nepriemokos pagrįstumu. Teismas padarė teisingą išvadą, kad terminas yra praleistas nežymiai, todėl pagrįstai jį atnaujino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

25.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

26.       Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas VMI prašymas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pateikti ir patvirtinti finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tiek termino pareikšti finansinius reikalavimus atnaujinimo, tiek kreditorių finansinių reikalavimų (ne)patvirtinimo nemokumo (bankroto) byloje, klausimus.

Dėl termino finansiniam reikalavimui bendrovės bankroto byloje pareikšti (ne)atnaujinimo

27.       JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis).

28.       Teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, ir po nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis).

29.       Kreditoriai savo reikalavimus, atsiradusius po nemokumo bylos iškėlimo dėl nemokumo procedūrų vykdymo, gali pateikti paskirtam nemokumo administratoriui per 30 dienų nuo šių reikalavimų atsiradimo dienos šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nemokumo administratorius patikrina kreditorių reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir perduoda šiuos reikalavimus tvirtinti teismui šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (JANĮ 41 straipsnio 8 dalis).

30.       Nei CPK, nei JANĮ nėra detalizuota, kurios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, tai kiekvienu atveju vertina teismas. Įstatyme taip pat nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis teismas turėtų spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į termino paskirtį, termino praleidimo laikotarpį, aplinkybes, kurios pateisintų termino praleidimo trukmę, taip pat realiai sutrukdžiusias asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, bylos šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

31.       Teismų praktikoje pažymima, kad prioritetas turi būti teikiamas ne formalioms praleisto procesinio termino pasekmėms – kreditoriaus teisės bankroto byloje pareikšti finansinį reikalavimą paneigimui, o realiam teisingumui ir vieno iš pagrindinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimui, t. y. kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1206-381/2015; 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1532-241/2015; 2019 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-642-450/2019, 20 punktas; 2024 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1-450/2024, 23 punktas).

32.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi bendrovei iškelta nemokumo (bankroto) byla (nutartis įsiteisėjo 2022 m. sausio 27 d.). Nemokumo administratorius 2022 m. lapkričio 28 d. pateikė VMI bendrovės 2022 m. pelno mokesčio deklaraciją. VMI, siekdama įvertinti, ar teisingai buvo užpildyta pelno mokesčio deklaracija ir tinkamai deklaruotos pelno mokesčio už 2022 m. prievolės, bendrovės atžvilgiu 2023 m. kovo 23 d. inicijavo stebėseną, kuri baigta 2023 m. liepos 27 d., nenustačius pažeidimų (DOK-14292, priedas Nr. 1).

33.       Taigi, JANĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatytas 30 dienų terminas finansiniam reikalavimui, atsiradusiam po bendrovės bankroto bylos iškėlimo, pareikšti skaičiuotinas nuo VMI atliktos stebėsenos pabaigos datos (2023 m. liepos 27 d.), nes tik tada tapo aišku, kad pelno mokesčio mokestinė nepriemoka yra pagrįsta. Nuo minėtos datos skaičiuojant 30 dienų terminą, VMI galėjo kreiptis į nemokumo administratorių dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo iki 2023 m. rugpjūčio 28 d. Kadangi VMI kreipėsi į nemokumo administratorių dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje 2023 m. rugsėjo 1 d., laikytina, kad yra praleistas terminas tokiam reikalavimui pareikšti (4 dienomis).

34.       Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą VMI 166 867,10 Eur finansiniam reikalavimui pateikti, kadangi nepagrindė, dėl kokių priežasčių ignoravo nemokumo administratoriaus pateiktą bendrovės pelno mokesčio deklaraciją nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2023 m. kovo mėn., o stebėseną baigė tik 2023 m. liepos 27 d. Be to, aplinkybė, kad termino praleidimą lėmė VMI specialistės kasmetinės atostogos, nevertintina kaip pateisinama priežastis jį atnaujinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti dėl toliau nurodomų motyvų.

35.       Pirma, pagal JANĮ nuostatas klausimas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo gali būti sprendžiamas iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-376-567/2024, 46 punktas; 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-647-567/2024, 39 punktas), todėl įvertinus VMI finansinio reikalavimo pagrindą (mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui), negalima prioriteto teikti formalioms praleisto procesinio termino pasekmėms ir paneigti VMI teisę bankroto byloje pareikšti finansinį reikalavimą. Aplinkybė, kad VMI inicijavo bendrovės stebėseną, kuri baigta 2023 m. liepos 27 d., patvirtina, kad VMI siekė ne formaliai įvertinti susidariusią situaciją, o išsiaiškinti, ar nemokumo administratoriaus pateikti duomenys, t. y. bendrovės atsiradusi pelno mokesčio mokestinė nepriemoka yra pagrįsta ir gali būti tvirtintina kaip VMI finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje.

36.       Antra, aplinkybė, kad VMI iniciavo bendrovės stebėseną tik 2023 m. kovo 27 d., nors duomenis iš nemokumo administratoriaus gavo 2022 m. lapkričio 28 d., savaime neįrodo, kad VMI sąmoningai delsė pateikti finansinį reikalavimą. Be to, VMI 2023 m. rugsėjo 1 d. prašyme dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nurodė, kad pareiga sumokėti pelno mokestį (po kreditorių finansinių reikalavimų atsisakymo) bendrovei atsirado tik 2023 m. birželio 16 d. (20 t., b. l. 6; DOK-31743).

37.       Trečia, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad VMI atstovės kasmetinės atostogos nelaikytinos svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pateikti. Tačiau teismas terminą atnaujino ne tik dėl VMI specialistės kasmetinių atostogų, bet ir įvertinęs jo praleidimo trukmę bei tai, jog tinkamas mokestinių prievolių vykdymas yra susijęs su viešuoju interesu.

38.       Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad terminas praleistas nežymiai (4 dienomis) bei nesant byloje objektyvių duomenų, jog dėl VMI praleisto termino finansiniam reikalavimui pareikšti būtų užvilkintos nemokumo (bankroto) procedūros, nenustačius VMI piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, siekiant užtikrinti teisę teisėtus interesus ginti teismine tvarka, pirmosios instancijos teismas pagrįstai VMI atnaujino terminą finansiniam reikalavimui pareikšti (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis). 

Dėl VMI finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

39.       Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys).

40.       Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Gali būti tvirtinamas tik patikrintas kreditoriaus reikalavimas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

41.       Šalių ginčą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-998-450/2023 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartį bei klausimą dėl VMI 166 867,10 Eur finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodęs, kad:

41.1.                      pirmosios instancijos teismas iš esmės netikrino nemokumo administratoriaus pateikto tvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumo, t. y. neišreikalavo įrodymų, (ne)pagrindžiančių pateikto tvirtinti pareiškėjos VMI finansinio reikalavimo dėl pelno mokesčio sumokėjimo pareigos už nurodytą laikotarpį, neatliko jų išsamaus tyrimo bei vertinimo (žr. nutarties 25 punktą);

41.2.                      byloje nebuvo pateikti konkretūs įrodymai, kurių pagrindu VMI paskaičiavo nurodyto dydžio bendrovei prievolę sumokėti pelno mokestį. Nėra jokios informacijos, iš ko susideda, kaip apskaičiuotas VMI finansinis reikalavimas, neįvertinta aplinkybė, kodėl atsirado bendrovei pareiga sumokėti pelno mokestį už 2022 metus, jei atsakovei bankroto byla iškelta 2021 m. lapkričio 15 d. (nutartis įsiteisėjo 2022 m. sausio 27 d.) (žr. nutarties 32 punktą).

42.       Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovės kreditoriai P. S., Tadas Tamošiūnas ir UAB „Kevin EU“ atsisakė 1 119 499,77 Eur finansinių reikalavimų bendrovės atžvilgiu. Šią aplinkybę įrodo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartis (8 t., b. l. 165–167) ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 31 d. nutartis (10 t., b. l. 77–79). Kadangi minėtų kreditorių atsisakyti finansiniai reikalavimai kildinami iš bendrovei suteiktų paskolų, todėl jiems atsisakius savo reikalavimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. gavo 1 119 499,77 Eur pajamas, kurios turi būti apmokestintos pelno mokesčiu.

43.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar iš bendrovės gautų pajamų (1 119 499,77 Eur ) nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. turėjo būti atskaityti leidžiami atskaitymai, sudarę 1 808 137 Eur. Apeliantas nurodė, kad bendrovės veikla buvo susijusi su kompiuterinės programos sukūrimu, nors jos nesukūrė, tačiau ją kuriant patyrė sąnaudų ir šios sąnaudos turi būti įtrauktos į leidžiamus atskaitymus.

44.       Pagal Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai.

45.       Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams taip pat priskiriamos visos išlaidos darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas. Leidžiamiems atskaitymams priskiriami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti Ignalinos atominės elektrinės papildomi atskaitymai. Vieneto (individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, mažosios bendrijos) leidžiamiems atskaitymams taip pat priskiriama suma, nuo kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas skaičiuojamos ir mokamos vieneto dalyvio (individualios įmonės savininko, tikrosios ūkinės bendrijos tikrojo nario, komanditinės ūkinės bendrijos tikrojo nario, mažosios bendrijos nario) valstybinio socialinio draudimo įmokos.

46.       Aiškindamas Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: 1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; 2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; 3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; 4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; 5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015; 2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-36-575/2022, 19 punktas).

47.       Pagal Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik dokumentais, kurie privalo turėti finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą privalomą finansinės apskaitos dokumentų informaciją. Be šios informacijos, išlaidų, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindimo dokumentuose privalo būti nurodyta ir kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta informacija. Aiškindamas šias teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad išlaidų pripažinimas yra siejamas tik su juridinę galią turinčių dokumentų ar sandorius pagrindžiančių dokumentų pateikimu, o įrodinėjimo našta (onus probandi) šiuo atveju tenka pačiam mokesčių mokėtojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1718/2013).

48.       Taigi, sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumas turi būti įrodytas faktiniais duomenimis (buhalterinės apskaitos dokumentais, realiais sandoriais ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo teiginiai, kad tam, jog sąnaudos būtų pripažintos leidžiamais atskaitymais, užtenka nustatyti bendrovės siekį gauti pajamų, atmestini kaip nepagrįsti.

49.       Nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti, ar bendrovė patyrė sąnaudų, būtinų ekonominei naudai gauti, kurios dėl to galėtų būti įtrauktos į leidžiamus atskaitymus, teismas paskyrė ekspertizę ir suformulavo šiuos klausimus: i) ar įmonės sąnaudos, patirtos siekiant sukurti programinę įrangą, yra įprastos sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti, ar įmonės ekonominei naudai gauti?; ii) ar įmonės sąnaudos, kuriomis buvo siekta gauti pajamų sukuriant programinę įrangą, tačiau nepavykus jos sukurti ir atitinkamai iš jos gauti pajamų, gali būti priskirtos prie leidžiamų atskaitymų; iii) kokio dydžio sąnaudas, patirtas siekiant sukurti programinę įrangą, patyrė bendrovė?; iv) kokia pelno mokesčio suma turi būti mokėtina už 2022 m. BUAB „ Open Banking LT“ gautas pajamas? (25 t., b. l. 181–185).

50.       Teismo ekspertė, įvertinusi byloje esančias aplinkybes, pateikė atsakymą į teismo užduotus klausimus ir nurodė, kad: i) pagal ekspertizei pateiktą informaciją ir dokumentus, nėra galimybės nustatyti, ar įmonės sąnaudos, patirtos siekiant sukurti programinę įrangą, yra įprastos sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar įmonės ekonominei naudai gauti, kadangi pagal apskaitos duomenis tokio pobūdžio išlaidos nepriskirtos sąnaudoms; ii) BUAB „Open Banking LT“ 2017–2022 m. darbinės atskaitomybės parengimo lentelėse ir 2017–2022 m. pelno mokesčio deklaracijose nepriskirtos sąnaudos, kuriomis buvo siekta gauti pajamų sukuriant programinę įrangą, nėra galimybės pasisakyti hipotetiškai, ar sąnaudos gali būti priskirtos prie leidžiamų atskaitymų; iii) pagal ekspertizei pateiktą informaciją ir dokumentus galima daryti tik prielaidą, kad 2022 m. pabaigai „buhalterinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) sukauptos būsimų laikotarpių sąnaudos“ 1 808 137 Eur susijusios su kuriama programine įranga; tiesioginių sąnaudų siekiant sukurti programinę įrangą pagal buhalterinės apskaitos duomenis 2017–2022 m bendrovė nepriskyrė sąnaudoms; iv) pagal pateiktas 2017–2022 m. darbines buhalterinės apskaitos lenteles, civilinėje byloje esančius duomenis ir 2017–2022 m. pelno mokesčio deklaracijas užregistruotas VMI, LUAB „Open Banking LT“ tikėtina mokėtina pelno mokesčio suma už 2022 m. yra 167 796 Eur (34 t., b. l. 60–81).

51.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, jog byloje esantys duomenys patvirtina 1 808 137 Eur sąnaudų, kuriomis mažinamas apmokestinamasis pelnas, pagrįstumą. 

52.       Pirma, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bendrovė ne tik neturėjo kuriamos programos dokumentacijos (detalaus planuojamos sukurti / kuriamos programinės įrangos aprašymo, darbų atlikimo sąmatos, numatant programinės įrangos panaudojimo tikslo), bet taip pat buvęs bendrovės vadovas P. S. neperdavė nemokumo administratoriui įrodymų apie tai, kad programa buvo kuriama. 

53.       Antra, atskirajame skunde apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje yra įrodyta, jog bendrovė savo darbuotojams (programuotojams, vadybininkams) sumokėjo daugiau nei 1 mln. Eur darbo užmokesčio ir šios darbo užmokesčio sąnaudos buvo skirtos sukurti programinę įrangą. Bendrovė byloje pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenis apie darbuotojus, jų draudimo pradžią ir pabaigą, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, kurioje teismas nustatė, kad bendrovės darbuotojai vykdė tas pačias darbo funkcijas tiek bendrovės, tiek UAB „Kevin EU“ naudai, o jų darbo laikas nebuvo skirstomas kiekvienai jų atskirai (25 t., b. l. 39–43, 44–58). Taigi, apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su darbuotojų skaičiumi, darbo užmokesčiu, nesant konkrečių objektyvių duomenų, negali būti prilygintos leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio prasme.

54.       Trečia, nors apeliantas atskirajame skunde teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-101-553/2022, pripažino, jog 2019 m. bendrovės deklaruotas 1 823 533 Eur trumpalaikis turtas yra būsimų laikotarpių sąnaudos, tačiau toje pačioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios išlaidos „<...> bus tolygiai pripažįstamos sąnaudomis ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais, kai bus patiriamos“ (žr. nutarties 17 punktą). Taigi, nagrinėjamu atveju tam, kad 1 823 533 Eur trumpalaikis turtas būtų pripažintas būsimų laikotarpių sąnaudomis, šios sąnaudos turi būti realiai patiriamos ir atitinkamai įrodomos. 

55.       Šią išvadą patvirtina ir Ekspertizės akte esantys duomenys, kad „<...> detali „buhalterinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Būsimųjų laikotarpių sąnaudos“ apyvarta bei kitų buhalterinių sąskaitų apyvartos ir jų detalizacija, pateiktos nebuvo. Todėl teismo ekspertė padarė prielaidą, kad 2022 metų pabaigai sukauptos būsimų laikotarpių sąnaudos 1 808 137 Eur susijusios su kuriama programine įranga.

56.       Ketvirta, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad dalis LUAB „Open Banking LT“ veiklos sąnaudų nebuvo susijusios su P. S. nurodyta ekonomine veikla siekiant sukurti kompiuterinę programą: bendrovė 2017 m. gruodžio 7 d. ir 2017 m. gruodžio 21 d. sudarė dvi lizingo sutartis dėl automobilių BMW X5 ir BMW X6, kurių bendra kaina buvo 144 300 Eur, bendrovė apmokėjo 52 730,04 Eur už advokatų paslaugas, kurios buvo teiktos kitiems juridiniams asmenims („Kevin EU“, UAB ir „Kevin Limited“); bendrovė 2018 m. sausio 19 d. įsigijo jūrinį konteinerį už 3 000 Eur ir ventiliatorius, kurių bendra kaina 9 692,52 Eur. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtos bendrovės patirtos išlaidos negali būti įtrauktos į leidžiamus pelno mokesčio atskaitymus, nes nėra susijusios su kompiuterinės programos sukūrimo sąnaudomis.

57.       Penkta, apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi teismo ekspertizės aktu, kuris grindžiamas prielaidomis, neturi objektyvaus pagrindimo, priešingai, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar iš pelno mokesčio turi būti išskaitomi leidžiami atsiskaitymai (1 808 137 Eur sąnaudos, susijusios su kuriama programine įranga), atsižvelgė į byloje nustatytus duomenis, įvertino, kad kreditoriaus P. S. nurodytos sąnaudos programinei įrangai sukurti nebuvo pagrįstos nei buhalterinės apskaitos dokumentais, nei realiais sandoriais, be to, bendrovės veikla ir patirtos sąnaudos nebuvo susijusios su bendrovės siekiu uždirbti pajamas iš kuriamos kompiuterinės programos (žr. skundžiamos nutarties 20 punktą). Taigi, skundžiama nutartis nebuvo paremta išimtinai Ekspertizės aktu, buvo įvertinta byloje esančių duomenų visuma. 

58.       Šešta, apelianto nurodytos aplinkybės dėl finansinio reikalavimo tikslinimo procedūros, nelemia pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo nepagrįstumo, nes, nepaisant to, kad teismas vertino, jog VMI patikslino finansinį reikalavimą, tačiau byloje analizavo ir pasisakė tiek dėl termino VMI finansiniam reikalavimui pareikšti (ne)atnaujinimo, tiek dėl VMI pareikšto 166 867,10 Eur finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo.

59.       Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant duomenų apie bendrovės leidžiamus atskaitymus, susijusius su programos kūrimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad VMI finansinio reikalavimo pagrindas yra įrodytas ir todėl gali būti tvirtinamas. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas, neatskleidė bylos esmės bei nesudaro pagrindo priimtą procesinį sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl teismo eksperto apklausos

60.       Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti 2025 m. vasario 6 d. protokolinę nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – šaukti į apklausą ekspertę. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismui teikė prašymą apklausti teismo ekspertę A. K. bei leisti jai atsakyti į esminį klausimą byloje – kokią įtaką pelno mokesčio dydžiui, apskaičiuotam už 2022 m., turi ta aplinkybė, kada bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo buvo patyrusi 1 808 137 Eur sąnaudų, tačiau šis prašymas buvo atmestas kaip nereikšmingas, o vėliau padaryta išvada, kad P. S. neįrodė leidžiamų atskaitymų buvimo. 

61.       Taigi, iš apelianto prašymo turinio matyti, kad jis iš esmės siekia, jog apeliacinės instancijos teisme būtų apklausta teismo ekspertė, kadangi ją nepagrįstai atsisakė apklausti pirmosios instancijos teismas.

62.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo ekspertizę atlikusio teismo eksperto apklausa teisme negali būti laikoma absoliučia šalių teise ar teismo pareiga. Ar byloje, kurioje atlikta teismo ekspertizė, yra būtina eksperto apklausa, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Šalis, prašanti apklausti ekspertą teismo posėdyje, turi tokį procesinį prašymą tinkamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-381/2024, 57 punktas).

63.       Taigi, eksperto apklausa nėra savitikslė, sprendžiant eksperto apklausos tikslingumo klausimą, turėtų būti atsižvelgiama į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17 straipsniai). Todėl vien tik ekspertizės atlikimo byloje faktas bei apeliantų subjektyvus nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nelemia eksperto apklausos apeliacinės instancijos teisme būtinumo ir nesudaro besąlyginio pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas proceso vilkinimui bei neatitiktų ekonomiškumo reikalavimų.

64.       Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2025 m. vasario 6 d. vykusio teismo posėdžio metu kreditoriaus P. S. atstovas prašė iškviesti apklausai teismo ekspertę. Nurodė, kad nebuvo pasisakyta, kokią įtaką pelno mokesčio dydžiui, paskaičiuotam už 2022 m., turi aplinkybė, jog 1 808 137 Eur sukauptos būsimų laikotarpių sąnaudos yra susijusios su kuriama programine įranga (2025 m. vasario 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 6 min. 10 sek. iki 8 min. 3 sek.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditoriaus P. S. atstovo nurodytas aplinkybes, nutarė šio prašymo netenkinti. Pažymėjo, kad, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą kiltų abejonių dėl Ekspertizės akto išvadų, tuomet bus sprendžiamas klausimas dėl poreikio apklausti ekspertę (2025 m. vasario 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 10 min. 25 sek. iki 10 min. 40 sek.).

65.       Atskirajame skunde apeliantas nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kad Ekspertizės akte ekspertė nenurodė, kokią įtaką daro pelno mokesčio dydžiui, apskaičiuotam už 2022 metus, aplinkybė, jog 1 808 137 Eur sukauptos būsimų laikotarpių sąnaudos yra susijusios su kuriama programine įranga. Tiek iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo, tiek iš Ekspertizės akto matyti, kad, atsižvelgiant į apelianto prašymą skirti ekspertizę, teismo ekspertei buvo pateikti keturi klausimai, į kuriuos ji ir atsakė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo dėl teismo ekspertės apklausos, apribojo jo galimybę įrodinėti. Be to, apelianto keliamas vertinamojo pobūdžio klausimas (žr. šios nutarties 60 punktą), nepriklausomai nuo pateikto atsakymo, nelemtų kitokio byloje nustatytų aplinkybių vertinimo, kadangi byloje nėra duomenų apie bendrovės leidžiamus atskaitymus, susijusius su programos kūrimu (žr. šios nutarties 57, 59 punktus).

66.       Taigi, apeliantui nepagrindus būtinybės apklausti teismo ekspertę, nėra pakankamo pagrindo taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka bei apklausti byloje teismo ekspertę, todėl prašymas netenkinamas.

Dėl procesinės bylos baigties

67.       Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas. Apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1  punktas).

68.       Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

69.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

70.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

71.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

72.       Lietuvos apeliaciniame teisme gautas LUAB „Open Banking LT“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

73.       Kreditoriaus P. S. atskirąjį skundą atmetus, LUAB „Open Banking LT“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

74.       LUAB „Open Banking LT“ pateikė 2025 m. kovo 31 d. Susitarimą dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo, kuriuo LUAB „Open Banking LT“ įsipareigojo sumokėti 907,50 Eur (įskaitant PVM) už atsiliepimo į P. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 17 d. (turėtų būti – 2025 m. vasario 27 d.) nutarties dėl VMI reikalavimo patvirtinimo, parengimą.

75.       Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).

76.       Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria, be kita ko, sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme patirtų LUAB „Open Banking LT“ bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, priimama II ketvirtį (2025 m. balandžio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2024 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 335,90 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 934,36 Eur (2 335,90 Eur × 0,4).

77.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad LUAB „Open Banking LT“ prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (907,50 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį (934,36 Eur), daro išvadą, kad yra pagrindas iš apelianto P. S. LUAB „Open Banking LT“ naudai priteisti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kreditoriaus P. S. (P. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Open Banking LT“, juridinio asmens kodas 304548602, naudai 907,50 Eur (devynių šimtų septynių eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                        Rasa Gudžiūnienė

Antanas Rudzinskas

Žilvinas Terebeiza