Administracinė byla Nr. eA-1529-629/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03550-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 4 800 000 Eur turtinės žalos ir 100 000 Eur neturtinės žalos.
2. Pareiškėja paaiškino, kad siekdama užgrobtos jos tėvo M. M. žemės grąžinimo, ji inicijuoja bylas įvairiais skirtingais teisės pagrindais. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad valstybės pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų nepadarė. Nors žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, teisėjai tvirtina, kad į tėvo žemę pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos broliui. Jeigu broliui būtų atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjos teisės nebūtų pažeistos, nes jie žemę valdytų bendrai. Dėl neteisėtų NŽT veiksmų valstybė nepagrįstai praturtėjo pareiškėjos sąskaita, tuo padarydama turtinę ir neturtinę žalą. Tėvo žemė netapo valstybės nuosavybe, nes ji privalėjo būti grąžinta iki 1992 m. sausio 28 d. Žemė nebuvo grąžinta ir nebuvo išpirkta, todėl ji negalėjo tapti valstybės nuosavybe. Nebuvo teisėto pagrindo tėvo žemę išpirkti, todėl pareiškėjos brolis nepateikė banko sąskaitos, į kurią būtų pervesti 18 585 Lt. Kilus ginčui, valstybės pareigūnai negalėjo savivaliauti ir atimti žemę, o privalėjo kreiptis į teismą. Jeigu teismas būtų nustatęs, kad yra teisinis pagrindas tėvo žemę išpirkti, valstybės pareigūnai būtų galėję žemę išpirkti ir tik tada žemė būtų tapusi valstybės nuosavybe. Prieš priimdami Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimą atkurti pareiškėjos broliui nuosavybės teises į jam tenkančią tėvo žemę, valstybės pareigūnai tėvo žemę, kaip valstybinę, jau buvo paskyrę naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai ir neteisėtai Registrų centre įregistravę valstybės nuosavybės teises. Dėl to, kad NŽT pareigūnai neteisėtai atidavė tėvo žemę valstybei ir, pareiškėjai prašant, žemę atsisakė grąžinti, pareiškėjai buvo padaryta labai didelė žala. Yra tiesioginis ryšys tarp atsiradusios žalos ir NŽT neteisėtų veiksmų. Pareiškėja sutiktų, kad iš dalies žala būtų atlyginta grąžinant tėvo žemę. Žemės rinkos kaina yra 4 500 000 Eur, todėl atsisakant grąžinti žemę, prašė priteisti jos vertę. Užgrobta žeme pareiškėja 25 metus negalėjo naudotis, tuo padaryta mažiausiai 300 000 Eur žala (skaičiuojant po 1 000 Eur kas mėnesį). Neturtinė žala atsirado, nes NŽT melavo, iki šiol meluoja, kad į tėvo žemę yra pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės. Dėl valstybės valdžios institucijos įžūlaus melo pareiškėja labai pergyvena, susirgo depresija, pablogėjo jos fizinė sveikata.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti bei taikyti ieškinio senatį.
4. Atsakovas paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. (tėvo) iki visuotinio žemės nacionalizavimo valdytą žemę 1991 m. spalio 28 d. pateikė J. V. M., t. y. pareiškėjos brolis. Šiame prašyme pareiškėjos brolis nurodė, kad „pageidauja individualiai ūkininkauti 15 ha žemės plote nuo 1996 m.“. Savo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo grąžinti žemę natūra J. V. M. iki teisės aktais nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nepakeitė. Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Vyriausybės nutarimais priskirtas 815 ha žemės plotas. Į šį žemės plotą patenka visas buvusio žemės savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės plotas. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tokia žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, atlyginant pinigais. Atsakovas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/09 konstatuota, kad pareiškėjos broliui atkuriant nuosavybės teises jokie teisės aktai nebuvo pažeisti. Pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 pažymėjo, kad pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė turtinę žalą. Valstybės institucijos neatliko neteisėtų veiksmų (ką konstatavo ir teismai), dėl kurių pareiškėjai galėtų kilti turtinio ar neturtinio pobūdžio žala. Teismai, kurie ne kartą nagrinėjo analogiškus pareiškėjos skundus dėl žalos atlyginimo, konstatavo, kad ji neturi materialinio teisinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja teikia skundą teismui dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl ko teismai jau yra pasisakę, taip piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis. Pareiškėja apie nurodomą teisių pažeidimą, iš kurio ji kildina žalos atsiradimą, sužinojo dar 2006 metais, todėl nuo šio momento skaičiuotinas nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareiškimui. Pareiškėja apskritai nebeturi teisės ginčyti iki 2007 metų priimtų administracinių sprendimų, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalį, skundo padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, proceso šalių paaiškinimus, teismų praktiką, nesutiko su pareiškėjos teiginiais ir palaikė atsakovo poziciją, nes pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. (tėvo) iki nacionalizacijos valdytą žemę, pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. O atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 atkūrė pareiškėjos broliui J. V. M. nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki žemės nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, atlyginant pinigais, priimtas sprendimas yra galiojantis, nenuginčytas teismine tvarka.
7. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėja turtinę ir neturtinę žalą šioje byloje kildina tik iš faktinės aplinkybės, kad į buvusią tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, atsakovas paskyrė naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai, neteisėtai įregistravo Registrų centre valstybės nuosavybės teises, o pareiškėjai prašant, žemę atsisakė grąžinti. Kitų aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę proceso ydingumu, pareiškėja nenurodė.
8. Tačiau teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad bylos faktiniai duomenys, teismų sprendimai aiškiai patvirtina, kad pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklausantį žemės sklypą, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu atkūrė pareiškėjos broliui J. V. M. nuosavybės teises į tėvo iki žemės nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, atlyginant pinigais. Šis sprendimas yra galiojantis, teismai paliko jį galioti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra pagrįstas, nes Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai yra taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę (administracinė byla Nr. A261-1219/2013), jos reikalavimas priteisti 4 800 000 eurų turtinę žalą atmestinas.
9. Be to, įvertinus tai, kad pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklausantį žemės sklypą, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Šiuo metu yra žinoma, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Šias aplinkybes aiškiai patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A525-2132/2012; Nr. A261-1219/2013. Vadinasi, teismai, ne kartą nagrinėję analogiškus pareiškėjos skundus dėl žalos atlyginimo, konstatavo, kad pareiškėja neturi materialinio teisinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į tėvo valdytą žemę atkūrimą, taigi pareiškėja nagrinėjamu atveju nėra tas subjektas, kurio teisės ir teisėti interesai yra galimai pažeisti.
10. Pareiškėja prašė priteisti 4 800 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą dėl to, kad jos broliui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 15 ha žemės sklypą, o ne dėl to, kad Nacionalinė žemės tarnyba būtų netinkamai paskaičiavusi atlyginimą už valstybės išperkamą žemę. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo byloje yra pažymėjęs, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra pagrįstas, nes Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai yra taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę (administracinė byla Nr. A261-1219/2013). Nenustačius, kad pareiškėja buvo pretendentė, kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą natūra, NŽT neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra sąlygų, dėl kurių buvimo kiltų valstybės institucijoms pareiga atlyginti pareiškėjos prašomą žalą, nėra pagrindo apskritai teigti, kad ji patyrė 4 800 000 Eur dydžio ar kitokią turtinę žalą.
11. Pareiškėjos teigimu, užgrobta žeme ji negalėjo naudotis 25 metus, nuosavybės teisės į tėvo žemę pilna apimtimi neatkurtos iki šiol, todėl patyrė neturtinę žalą mažiausiai 300 000 Eur (skaičiuojant po 1 000 Eur kas mėnesį) dėl NŽT neteisėtų veiksmų (melavimo) pareiškėja labai pergyvena, susirgo depresija, pablogėjo jos fizinė sveikata. Teismas nesutiko su šiuo pareiškėjos reikalavimu, nes NŽT apskritai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėja net nebuvo išreiškusi valios į tėvo žemę, nesikreipė į NŽT dėl jos grąžinimo, tai aiškiai patvirtino teismai savo bylose (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A525-1355/2010; Nr. A261-1219/2013; Nr. A552-2193/2013), dėl kurių pareiškėjai galėtų kilti turtinio ar neturtinio pobūdžio žala, todėl nebuvo pagrindo tenkinti jos reikalavimų dėl žalos priteisimo.
12. Atsakovas šioje byloje prašė skundą atmesti, taikant 3 metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis). NŽT atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja apie nurodomą teisių pažeidimą, iš kurio ji kildina žalos atsiradimą, sužinojo dar 2006 metais, kuomet Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, jos broliui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, atlyginant pinigais, todėl nuo šio momento skaičiuotinas nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareiškimui. Taigi, tiek pati pareiškėja (šios bylos kontekste nėra tinkamas subjektas), tiek pareiškėjos brolis J. V. M., kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra praleidę teisės aktuose numatytą 3 metų senaties terminą žalai atlyginti, nėra pagrindo jį atnaujinti, todėl skundo reikalavimai negali būti tenkinami ir šiuo pagrindu. Bylos duomenys aiškiai patvirtino, kad pareiškėja į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo kreipėsi 2017 m. spalio 23 d., be to, žalos klausimas jau buvo nagrinėjamas kitoje Lietuvos vyriausiojo administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013, kurioje buvo konstatuota: „Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės už minėto dydžio negrąžintą sklypą 6 000 000 Lt. Pareiškėja nurodo, kad tai nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo, o reikalavimas atlyginti už negrąžintą žemę. Toks reikalavimas nėra pagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai yra taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. 7,5 ha valdytą žemę atkūrimą. Todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę“. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į ieškinio senaties instituto paskirtį, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas sutiko su NŽT argumentais dėl senaties termino taikymo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjos skundo reikalavimai atmetami ir šiuo pagrindu.
13. Visos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai patvirtino, kad NŽT jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad dėl NŽT veiksmų atsirado neigiami padariniai, todėl pareiškėjos skundas atmestas.
III.
14. Pareiškėja A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, kad būtų nustatyta, ar valstybė nepagrįstai nepraturtėjo tapdama 2003 m. pareiškėjos tėvo žemės savininke.
15. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės į tėvo žemę. Jeigu ji yra netinkama pareiškėja, tokiu atveju teismas privalėjo bylą nutraukti. Pareiškėja nesutinka, kad dėl to, jog ji nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teisės į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, todėl ji neturi reikalavimo teisės į tėvo žemę. Teismas nenurodo, kokį įstatymą pareiškėja pažeidė ir koks įstatymas reikalavo, kad kiekvienas šeimos narys privalo atskirai kreiptis dėl tos pačios žemės grąžinimo. Brolis dokumentuose nurodė, kad visi – jis, pareiškėja ir jų mama turi teises į M. M. žemę.
16. Pareiškėja nurodo, kad reikalauja atlyginti ne hipotetinę, o tikrą, konkrečią ir įrodytą žalą.
17. Teismo tvirtinimas, kad NŽT neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nors nebuvo jokių kliūčių žemę grąžinti ir 1991 m. įstatymas įpareigojo per tris mėnesius apsvarstyti prašymą dėl žemės grąžinimo, o prašymas buvo apsvarstytas po 15 metų ir žemė negrąžinta, yra melas.
18. Pareiškėja skundą pareiškė tuo pagrindu, kad dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų valstybė neteisėtai ir nepagrįstai jos sąskaita praturtėjo (CK 6.242 str.). Todėl nagrinėdamas šį skundą ir atmesdamas skundo reikalavimą atlyginti žalą, teismas privalėjo nurodyti, kodėl teismas laiko, kad valstybė teisėtai tapo M. M. žemės savininke.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
20. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/09, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2017. Minėtuose teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra perduota Lietuvos veterinarijos akademijai.
21. Atsakovas nurodo, jog pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 konstatuotos aplinkybės.
22. Atsakovo teigimu, valstybės institucijos apskritai neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėtų kilti turtinio ar neturtinio pobūdžio žala, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl žalos priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad NŽT jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjos teigimu, kilusios dėl NŽT neteisėtų veiksmų, dėl kurių valstybė nepagrįstai praturtėjo, atlyginimo.
24. Pareiškėjos teigimu, jos tėvui priklausiusi žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, ji nepagrįstai buvo paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai ir neteisėtai į ją Registrų centre yra įregistruotos valstybės nuosavybės teisės. Pareiškėjos teigimu, valstybė neįgijo nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo M. M. žemę, todėl valstybė ją valdo be teisėto pagrindo; tokiu būdu valstybė nepagrįstai praturtėjo pareiškėjos sąskaita. NŽT pareigūnai tai žino, tačiau atsisako grąžinti M. M. žemę, dėl ko atsirado žala.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, be kita ko, atsakovo prašymu pritaikęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą.
26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
28. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
29. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjos reikalavimams taikyti ieškinio senatį.
30. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
31. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos paaiškinimų teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose matyti, kad ji prašo atlyginti žalą iš esmės teigdama, kad jos tėvui M. M. priklausiusi žemė neteisėtai buvo paversta valstybės nuosavybe ir paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai, todėl NŽT priėmė tikrovės neatitinkantį 2006 m. spalio 26 d. sprendimą.
32. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvui M. M. priklausiusią žemę atlyginant pinigais. Kaip nurodė pati pareiškėja, toks sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais buvo priimtas dėl to, kad nurodyta žemė jau buvo paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai, 2003 m. įregistruota kaip valstybinė žemė, ir šie veiksmai, pareiškėjos teigimu, atlikti neteisėtai.
33. Taigi, pareiškėja prašomą atlyginti žalą iš esmės sieja su aplinkybėmis, kurios egzistavo priimant Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 52/11965 ir iki šio sprendimo priėmimo.
34. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kad apie Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 52/11965 ji būtų sužinojusi vėliau nei jis buvo priimtas. Taip pat pareiškėja nenurodė jokių vėlesnių NŽT veiksmų, su kuriais sietų šioje byloje prašomą atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja apie jos nurodomą teisių pažeidimą, iš kurio ji kildina žalos atsiradimą, sužinojo vėliausiai 2006 metais. Todėl į teismą su skundu kreipdamasi 2017 m. ji praleido ieškinio senaties terminą.
35. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
36. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).
37. Įvertinusi bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pati pareiškėja nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo. Pati pareiškėja patvirtina, kad skundus dėl jos teisių pažeidimo teikė teismams ir kitoms institucijoms pastaruosius 25 metus. Taigi, nėra pagrindo laikyti, kad šiuo atveju egzistavo kliūtys pareiškėjai anksčiau pateikti skundą dėl žalos atlyginimo.
38. Ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pareiškėja, pasirinkdama tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas. Kaip minėta, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti skundo reikalavimus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
39. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, vadovavosi teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė